Issuu on Google+


pi r m a da l i s pirmas skyrius Prieš kokius trisdešimt metų panelei Marijai Vord iš Hantingdono, turinčiai tik septynis tūkstančius svarų, nusišypsojo laimė pakerėti serą Tomą Bertramą iš Mansfildo Parko Nortamptonšyre, būti pakylėtai iki baroneto žmonos ir naudotis visais puikaus namo ir didžiulių pajamų teikiamais patogumais bei ištaiga. Visas Hantingdonas susijaudinęs aiktelėjo dėl tokios puikios partijos, o nuotakos dėdė advokatas pasirūpino, kad ji prarastų mažiausiai tris tūkstančius svarų ir net negalėtų jų pareikalauti. Ji turėjo dvi seseris, kurioms jos iškilimas galėjo duoti naudos; pažįstami manė, kad vyresnioji panelė Vord ir panelė Fransis grožiu nenusileidžia panelei Marijai, ir nedvejodami pranašavo abiem ne mažiau sėkmingas vedybas. Bet, žinoma, pasaulyje nėra tiek turtingų vyrų, kiek jų vertų dailių moterų. Po šešerių metų vyresnioji sesuo buvo priversta ištekėti už svainio draugo, pastoriaus Noriso, galima sakyti, pliko kaip tilviko, bet jai, palyginti su panele Fransis, dar pasisekė. Jaunikis pasirodė ne toks jau niekam vertas, nes seras Tomas su džiaugsmu atidavė draugui Mansfildo beneficiją, ir ponas bei ponia Norisai pradėjo laimingą santuokinį gyvenimą turėdami beveik tūkstantį svarų pajamų per metus. O panelė Fransis ištekėjo, kaip sakoma, kad užduotų širdį šeimai, ir jai puikiai pavyko, nes išsirinktasis, karinio laivyno leitenantas, neturėjo nei išsilavinimo, nei turto, nei pažinčių. Vargu ar įmanoma išsirinkti prastesnį jaunikį. Seras Tomas Bertramas buvo žmogus įtakingas ir tiek iš principo, tiek iš išdidumo, tiek iš jam būdingo noro elgtis teisin


gai ir matyti visus giminaičius gyvenančius pasiturimai būtų mielai pasirūpinęs ledi Bertram seserimi, bet šios vyro profesija buvo tokia, kad jis niekuo padėti negalėjo; be to, nespėjus jam sugalvoti, kaip pagelbėti jaunavedžiams, seserys visiškai nutraukė ryšius: įprasta abiejų pusių elgesio po tokių itin neišmintingų vedybų baigtis. Kad išvengtų beprasmių atkalbinėjimų, ponia Prais šeimynykščiams parašė tik po vestuvių. Ledi Bertram, nelinkusi audringai reikšti jausmų, be to, nepaprastai nuolaidaus ir romaus būdo, būtų tiesiog numojusi į seserį ranka ir išmetusi šį reikalą iš galvos; tačiau ponia Noris buvo veikli moteris ir nusiramino tik parašiusi Fanei ilgą rūstų laišką, kuriame išklojo, koks pastarosios elgesys kvailas ir kokie jai gresia pavojai. Ponia Prais savo ruožtu įsižeidė ir supyko; jos atsakymas buvo kupinas įtūžio ant abiejų seserų ir tokių nepagarbių užuominų apie serą Tomą, kad ponia Noris nieku gyvu neprisivertė nuoskaudos nuryti, padėjo tašką ir jų santykiai ilgam nutrūko. Jos gyveno labai toli viena nuo kitos, sukinėdavosi skirtinguose visuomenės sluoksniuose, taigi tolesnius vienuolika metų turėjo beveik nieko negirdėti apie viena kitos gyvenimą; todėl serą Tomą labai stebindavo ponia Noris, kaskart ką naujo sužinanti ir piktai pranešanti, kad Fanė vėl susilaukė vaiko. Tačiau po vienuolikos metų ponia Prais nebepajėgė puoselėti išdidumo ar apmaudo ir toliau nesigiminiuoti su vieninteliais žmonėmis, kurie būtų galėję jai padėti. Didelė ir vis dar gausėjanti šeima, sužeistas ir nebetinkamas karinei tarnybai, bet mėgstantis išgerti su draugais vyras ir menkučiai ištekliai priminė jai artimuosius, kurių taip lengvabūdiškai andai išsižadėjo; ji parašė ledi Bertram nuolankiausią laišką, bylojantį apie tokią atgailą ir nusiminimą, tokį gausų vaikų būrį ir beveik viso kito stoką, kad tik giminės būtų palenktos taikytis. Ponia Prais ruošėsi gimdyti devintą vaiką; guosdamasi dėl savo padėties ir prašydama paramos būsimam naujagimiui, ji neslėpė, kad pagalba praverstų auginant ir kitas aštuonias 


atžalas. Vyriausiajam dešimt, puikus guvus berniukas, nori pamatyti pasaulį, bet ką ji galinti? Gal ateityje jis praverstų serui Tomui Vest Indijos plantacijoje? Tiktų ir kukliausia tarnyba... O ką seras Tomas manąs apie Vulidžą? Ar gal išsiųsti berniuką į Rytus? Laiškas nebuvo parašytas bergždžiai. Jis atkūrė taiką ir paskatino parodyti geranoriškumą. Seras Tomas perdavė draugiškų patarimų ir linkėjimų, ledi Bertram išsiuntė pinigų ir naujagimio kraitelį, o ponia Noris parašė laiškus. Taip nedelsiant buvo reaguota į laišką, bet nepraėjus nė metams ponia Prais gavo iš jo dar daugiau naudos. Ponia Noris dažnai kalbėdavo, kad negali išmesti iš galvos vargšės sesers su šeima ir, nors jai visi be galo padeda, matyt, to nepakanka; galų gale ji prisipažino mananti, jog reikėtų visiškai perimti iš ponios Prais rūpinimosi vienu iš daugelio vaikų pareigas ir išlaidas. Ar nepriglaudus jiems vyriausios dukters, jau devynerių metų mergaitės? Tokio amžiaus vaikui reikia dėmesio, kurio vargšė motina vargu ar gali skirti. Kai pagalvoji, koks tai būtų geras darbas, rūpesčiai ir išlaidos pasirodytų palyginti vieni niekai. Ledi Bertram iškart sutiko. – Mano nuomone, sumanymas puikus, – tarė ji, – pasiųskime vaiko. Seras Tomas negalėjo pritarti taip staiga ir besąlygiškai. Jis svarstė ir dvejojo: atsakomybė didelė; gražiai išauklėta mergaitė turi būti tinkamai aprūpinta, antraip, ją pasiėmę, pasielgtų ne kilniai, o žiauriai. Jis galvojo apie keturis savo vaikus, apie du sūnus, apie pusbrolius, įsimylinčius pusseserę, bet vos ėmė atsargiai prieštarauti, ponia Noris jį pertraukė ir išsklaidė visas abejones, tiek jau išvardytas, tiek dar ne. – Mielasis sere Tomai, aš puikiai jus suprantu ir deramai vertinu jūsų taurumą ir jautrumą, kaip paprastai būdingą jūsų elgesiui; visiškai sutinku su svarbiausiu dalyku: pasiimtą auginti vaiką reikia aprūpinti. Be abejo, tokia proga aš irgi 


neatsisakysiu savo kuklaus indėlio. Vaikų neturiu, kam skirti savo menką turtelį, jei ne seserų vaikams? Ponas Norisas nepaprastai teisingas žmogus... žinote, kad nemoku nei gražbyliauti, nei viešai rodyti jausmų. Neleiskime smulkmenoms atbaidyti mūsų nuo gero darbo. Duokite mergaitei išsilavinimą ir tinkamai pristatykite visuomenei, ir statau dešimt prieš vieną, kad ji puikiai susitvarkys gyvenimą be papildomų išlaidų. Mūsų, kartu jau ir jūsų, sere Tomai, dukterėčia šiose apylinkėse turėtų daug pranašumų. Nesakau, kad ji įgytų aukštakilmės merginos orumo kaip pusseserės. Turbūt ne; bet ji būtų pristatyta šio krašto visuomenei tokiomis palankiomis aplinkybėmis, jog didžiai tikėtina, kad joje užimtų tinkamą vietą. Galvojate apie sūnus... Bet nejaugi nesuprantate, kad to mažiausiai reikia būgštauti, juk jie visada bus kaip broliai ir seserys. Tai neįmanoma iš esmės. Neteko girdėti apie jokį panašų nutikimą. Tiesą sakant, tai tikriausias būdas išvengti nepageidaujamo ryšio. Tarkime, ji užaugtų daili, o Tomas ar Edmundas pirmą kartą pamatytų ją po septynerių metų, va tada, drįsčiau pasakyti, ištiktų bėda. Pakaktų minties apie pusseserės kančias, augant toli nuo mūsų skurde ir paniekintai, kad katras iš mūsų mielų švelnaus būdo berniukų ją įsimylėtų. Bet gyvendama kartu ji būtų abiem tik sesuo, nors būtų graži kaip angelas. – Jūsų žodžiuose daug tiesos, – atsakė seras Tomas, – aš toli gražu neketinau pramanyti kliūčių dėl šio sumanymo, kuris taip atitiktų visų padėtį. Tik norėjau pasakyti, kad į tokį reikalą privalu žiūrėti rimtai, o kad jis iš tikrųjų būtų naudingas poniai Prais ir darytų garbę mums, reikia aprūpinti mergaitę ar laikyti savo pareiga ateityje ją aprūpinti kaip pridera damai, jei kartais likimas šiai giminaitei nebūtų toks palankus, kaip jūs viltingai pranašaujate. – Puikiai jus suprantu! – sušuko ponia Noris. – Jūs įsikūnijęs dosnumas ir kilnumas, ir neabejoju, kad šiuo atžvilgiu visada sutarsime. Juk žinote, kad dėl mylimų žmonių gerovės aš 


visada pasiruošusi padaryti, ką galiu; ir nors niekada nejausiu šiai mergytei nė šimtosios dalies švelnumo, kurį jaučiu jūsų mieliems vaikučiams, nors ji niekada nebus man tokia sava kaip jie, imčiau savęs nekęsti, jei ja nesirūpinčiau. Ar ji ne mano sesers vaikas? Ar nepasidalyčiau su ja duonos kriaukšle, pamačiusi skurstančią? Mielasis sere Tomai, turiu ydų, bet mano širdis gera; ir nors esu neturtinga, veikiau atsisakyčiau būtiniausių dalykų, negu pasielgčiau savanaudiškai. Taigi jei neprieštaraujate, rytoj parašysiu vargšei seseriai apie šį pasiūlymą; o kai tik viską sutvarkysime, pati pasirūpinsiu parvežti mergaitę į Mansfildą; jums vargintis nereikės. Žinote, kad man nepatogumai nė motais. Rasiu progą išsiųsti į Londoną Nanę, ji pernakvos pas pusbrolį šikšnių, ir susitarsime, kad ten mergytė su ja susitiks. Iš Portsmuto į Londoną ją lengvai galima atvežti pašto karieta, patikėjus bet kuriai gerbtinai pakeleivei. Tarp jų visada, drįstu manyti, būna kokio nors pirklio žmona. Daugiau dėl nieko, išskyrus, kad paburnojo dėl Nanės pusbrolio, seras Tomas neprieštaravo, todėl pakeitę susitikimo vietą tinkamesne, nors ir brangesne, jie nutarė, kad viskas nuspręsta, ir iš anksto ėmė mėgautis tokiu labdaringu poelgiu. Po teisybei, jųdviejų pasitenkinimas neturėjo būti vienodas, nes seras Tomas pasiryžo būti tikru ir nuolatiniu pasirinktos mergytės globėju, o ponia Noris neketino dėl jos išlaikymo prisidaryti nė menkiausių išlaidų. Ji iš tikrųjų netingėjo vaikščioti, daug kalbėti, žarstyti sumanymų ir gebėjo įpiršti kitiems savo požiūrį neprilygstamai; bet pinigus ji mėgo ne mažiau negu įsakinėti, sutaupyti savus mokėjo ne blogiau negu išleisti svetimus. Ištekėjusi už žmogaus, kurio pajamos buvo mažesnės, negu vylėsi, ponia Noris iš pradžių manė, kad taupyti būtina; netrukus kietumas virto pomėgiu, nuolatiniu rūpesčiu, juolab nereikėjo rūpintis vaikais. Jei ponia Noris būtų turėjusi vaikų, pinigai nebūtų užsilaikę, bet vaikų ji nesusilaukė ir galėjo netrukdoma šykštėti ir džiaugtis kas


met didėjančiomis pajamomis, didesnėmis nei jiems su vyru reikia. Pinigus ji vertino nuoširdžiai, o seserį – nelabai, todėl neketino prisidėti prie tokios brangios labdaros niekuo, išskyrus sumanymą ir parengimą. Vis dėlto gali būti, kad ji menkai save pažinojo, nes, po šio pokalbio žvaliai žingsniuodama namo į kleboniją, neabejojo esanti dosniausia sesuo ir teta pasaulyje. Kai vėl buvo prabilta apie šį reikalą, ponia Noris aiškiau išdėstė savo požiūrį. Seras Tomas šiek tiek nustebo išgirdęs atsakymą į ramų ledi Bertram klausimą: „Kur vaikas iš pradžių gyvens, seserie, pas jus ar pas mus?“ Ponia Noris nieku gyvu negalinti auginti mergaitės. Jis manė, kad dukterėčios itin laukia bevaikė teta klebonijoje, bet paaiškėjo, kaip smarkiai klydo. Ponia Noris apgailestaudama pasakė, kad bent kol kas nė kalbos nėra, jog jie suteiktų pastogę mergaitei. Vargšas ponas Norisas silpnos sveikatos ir nepakęstų vaiko triukšmavimo, kaip negali skraidyti; žinoma, jei jam kada nors atleis podagros skausmus, tada kitas reikalas, tada ji mielai priglausianti dukterėčią nepaisydama nepatogumų. Bet šiuo tarpu jos kiekvieną akimirką reikia vargšui ponui Norisui, vien užuomina apie šį reikalą jį sutrikdytų, ponia Noris tuo neabejojanti. – Tada tegu važiuoja pas mus, – lyg niekur nieko pasiūlė ledi Bertram. – Taip, tebūnie šie namai jos prieglobstis, – patylėjęs oriai pridūrė seras Tomas. – Pasistengsime atlikti priedermes mergaitei, be to, bendraamžių draugija ir patyrusi mokytoja irgi duos naudos. – Iš tikrųjų, – sušuko ponia Noris. – Abi aplinkybės labai svarbios, o panelei Li tas pat, tris mergaites mokyti ar dvi – jokio skirtumo. Gaila, kad iš manęs nedaug naudos, bet matote, kad darau, ką galiu. Aš ne iš tų, kurie vengia vargo; vaiką parveš Nanė, nors man bus sunku tris dienas apsieiti be didžiausios pagalbininkės. Manau, seserie, įkurdinsi mergaitę 10


baltajame pastogės kambarėlyje, prie buvusių vaikų kambarių. Ten, šalia panelės Li, netoli mūsų mergaičių, jai tinkamiausia vieta. Ir kambarinės po ranka, katra nors padėtų jai apsirengti ir prižiūrėtų drabužius, juk vargu ar priimtina, kad jai patarnautų Elisė, kaip tavo dukterims. Tiesą sakant, neįsivaizduoju, kur kitur galėtum ją apgyvendinti. Ledi Bertram neprieštaravo. – Tikiuosi, mergaitė gero būdo, – toliau kalbėjo ponia Noris, – ir supras, kaip nepaprastai jai pasisekė, kad turi tokius globėjus. – O jei mergaitės būdas bjaurus, – tarė seras Tomas, – negalėsime jos pasilikti, kitaip nukentėtų mūsų vaikai; tiesa, tikėtis tokios blogybės nėra pagrindo. Tikriausiai daugelį jos būdo savybių norėsime pakeisti, ir reikia nusiteikti baisiam neišprusimui, siauram akiračiui ir apverktinai prasčiokiškoms manieroms, tačiau šie trūkumai ištaisomi ir, mano nuomone, nepavojingi aplinkiniams. Jei mano dukterys būtų už ją jaunesnės, būčiau rimtai svarstęs, ar verta jas supažindinti su tokia mergaite; bet dabar tikiuosi, kad dėl dukrų nėra ko būgštauti, o jai draugija bus naudinga. – Kaip tik taip manau ir aš, – sušuko ponia Noris, – ir vyrui rytą taip sakiau. Mergaitę auklės jau vien bendravimas su pusseserėmis; iš jų išmoks gerumo ir sumanumo, net jei panelė Li nieko jos neišmokytų. – Tikiuosi, ji neerzins mano mopso, – pasakė ledi Bertram. – Vargais negalais atpratinau nuo to Džuliją. – Bus vienas sunkumas, ponia Noris, – tarė seras Tomas, – kaip atsargiai parodyti augančioms mergaitėms, kad jų padėtis skirtinga: mano dukterys turi nepamiršti, kas jos tokios, per daug neniekindamos pusseserės; o globotinė turi prisiminti nesanti panelė Bertram pernelyg nenusimindama. Norėčiau, kad jos susidraugautų, jokiu būdu neskatinčiau dukterų pasipūtimo, ir vis dėlto giminaitė negali su jomis lygintis. Jų padėtis, turtas, teisės ir ateities viltys visada bus skirtingi. 11


Tai labai keblus dalykas, ir jūs turite mums padėti stropiai apgalvoti, kaip su ja reikės elgtis. Ponia Noris užtikrino mielai padėsianti ir visiškai pritardama, kad šis sunkumas didžiausias, vis dėlto tikino svainį, kad bendromis jėgomis jis bus lengvai įveiktas. Nesunku įsivaizduoti, kad ponia Noris pati parašė seseriai nebergždžiai. Nors ponia Prais nustebo, kad pasirinkta mergaitė, kai ji turi tiek puikių sūnų, vis dėlto dėkingai priėmė pasiūlymą ir patikino, kad duktė labai miela, gero būdo ir vargu ar kada pasielgtų taip, kad giminėms tektų ją išvaryti. Dar parašė, kad mergaitė gležna ir smulki, bet viltingai pridūrė, kad sutvirtės pakeitusi aplinką. Vargšė moteriškė turbūt manė, kad pakeisti aplinką būtų naudinga daugumai jos vaikų.

antras skyrius Mergaitė laimingai sukorė ilgą kelią į Nortamptoną, o ten ją pasitiko ponia Noris, džiūgaujanti, kad jai patikėta svarbi užduotis: pasitikti dukterėčią, palydėti ją pas giminaičius ir pavesti jų globai. Tuo metu Fanė Prais teturėjo dešimt metų, jos išvaizda iš pirmo žvilgsnio vargu ar galėjo sužavėti giminaičius, bet pasibjaurėjimo nekėlė. Buvo smulkutė ne pagal amžių, išblyškęs veidelis nešvytėjo grožiu; be galo baikšti, drovi, ji vengė kristi į akis; bet manieros, nors joms trūko grakštumo, neprasčiokiškos, balselis švelnus, ir jai kalbant veidelis maloniai persimainydavo. Seras Tomas su ledi Bertram labai širdingai ją priėmė: seras Tomas, pamatęs, kaip mergaitei reikia padrąsinimo, visaip bandė laimėti jos palankumą, bet susidūrė su sunkiai įveikiamu santūrumu; ledi Bertram dėjo perpus mažiau pastangų – vyras pasakydavo dešimt žodžių, o jai užtekdavo vieno, užtat ji maloniai šypsojosi, todėl globotinė iškart prie jos palinko. 12


ir mėnesienoje smagiai parvažiuotume namo. Manau, ponas Krofordas pasiimtų abi mano dukterėčias ir mane į lando, Edmundas galėtų joti raitas, o su tavimi, seserie, namie liktų Fanė. Ledi Bertram sutiko, visi, kam rūpėjo kelionė, skubiai pritarė, išskyrus Edmundą, išklausiusį tetos pasiūlymą tylomis.

septintas skyrius – Na, Fane, kaip tau dabar patinka panelė Kroford? – kitą dieną paklausė Edmundas, pats kurį laiką apie kaimynę galvojęs. – Kaip ji tau patiko vakar? – Patinka... labai patinka. Malonu klausytis jos kalbant. Su ja linksma, be to, ji tokia daili – yra į ką pažiūrėti. – Ji iš tikrųjų patraukli, o veido bruožai nepaprastai išraiškingi. Bet ar tau, Fane, nepasirodė, kad kai kurie jos žodžiai buvo nederami? – Taip, pasirodė. Nereikėjo jai taip kalbėti apie dėdę. Aš labai nustebau. Ji šitiek metų gyveno pas admirolą, o jis, kad ir kokių turėtų trūkumų, labai myli jos brolį, kalbama, kaip tikrą sūnų. Savo ausimis nepatikėjau! – Taip ir maniau, kad būsi priblokšta. Negerai taip kalbėti... negražu. – Ir nedėkinga. – Labai griežtas žodis. Nežinau, ar dėdė nusipelnė jos dėkingumo; dėdienė tikrai nusipelnė, ir meilė bei pagarba jos atminimui sutrikdė panelę Kroford. Jos padėtis kebli. Tokiai jausmingai ir gyvai merginai turbūt sunku mylėti ponią Kroford, nemetant šešėlio ant admirolo. Negaliu spręsti, katras buvo kaltas dėl nesutarimų, nors dabartinis admirolo elgesys lyg ir rodytų, kad teisybė žmonos pusėje. Panelė Kroford visiškai išteisino tetą, tai suprantama ir gražu. Nesmerkiu jos nuomonės, bet ją sakyti viešai nedera. 56


– O ar tu nemanai, – pamąsčiusi tarė Fanė, – kad šis nederamas elgesys – priekaištas poniai Kroford, juk dukterėčią ji auklėjo viena? Ir tinkamai nepaaiškino, kiek šioji skolinga admirolui. – Vertinga pastaba. Taip, dėl dukterėčios trūkumų kalta dėdienė; tada dar aiškiau, kokiomis nepalankiomis sąlygomis augo panelė Kroford. Bet dabartinėje šeimoje jai bus geriau. Ponios Grant elgesys nepriekaištingas. O kaip meiliai panelė Kroford kalba apie brolį. – Taip, tik skundžiasi, kad jo laiškai trumpi. Vos nenusijuokiau, bet nesu linkusi didžiai vertinti meilės ir gerumo brolio, kuris, išsiskyręs su seserimis, nesivargina parašyti joms nieko įdomaus. Viljamas tikrai nebūtų taip elgęsis su manimi, kad ir kokios nepalankios būtų buvusios aplinkybės. O kas jai leido manyti, kad išvykęs ir tu nerašysi ilgų laiškų? – Guvus protas, Fane, tik ir ieškantis dingsties pasilinksminti ir pralinksminti kitus; nieko baisaus, kol išvengiama pykčio ir šiurkštumo. O nei panelės Kroford išvaizdoje, nei manierose jų nėra nė šešėlio: nei irzlumo, rėksmingumo, nei prasčiokiškumo. Ji nepaprastai moteriška, išskyrus tuos atvejus, kuriuos aptarėme ir kurių pateisinti nevalia. Džiaugiuosi, kad tavo nuomonė tokia pat. Pusbrolis formavo Fanės sąmonę, laimėjo jos meilę, taigi tikimybė, kad ji mąstys kaip jis, buvo didelė; nors dabar iškilo pavojus, kad šiuo klausimu juodu nesutars, nes Edmundas jau susižavėjo panele Kroford ir galbūt pasuks ten, kur Fanei kelias užkirstas. O naujosios kaimynės kerai nesisklaidė. Ji atgavo arfą, dar labiau išryškinančią jos grožį, sąmojį ir linksmumą, ir noriai, išraiškingai, įspūdingai skambindavo – tada atrodydavo žavingai, o po kiekvienos melodijos visada pasakydavo keletą protingų žodžių. Edmundas kasdien lankydavosi klebonijoje pasiklausyti mėgstamiausio instrumento; kiekvieną rytą būdavo kviečiamas vėl ateiti, nes muzikantei malonu turėti klausytoją, ir netrukus atsitiko tai, kas turėjo nutikti. 57


Jauna, daili, linksma mergina su arfa, grakščia kaip ji pati, prie didžiulio lango iki grindų, iš kurio atsiveria vaizdas vejos, supamos vasarą vešliai žaliuojančių krūmų, būtų pavergusi bet kurio vyro širdį. Metų laikas, kraštovaizdis, orai buvo palankūs švelniems jausmams. Ponia Grant ir jos siuvinėjimo lankelis irgi pravertė; visur viešpatavo darna; o kadangi atėjus meilei padeda net mažmožiai, net padėklas sumuštinių ir juos tinkamai vertinančio daktaro Granto vaizdelis žavus. Nesigilindamas į savo jausmus ir nesuvokdamas, ką daro, po savaitės Edmundas jau buvo iki ausų įsimylėjęs; o jaunosios moters garbei reikia pridurti, kad ir jis pradėjo jai patikti, nors nebuvo aukštuomenės žmogus kaip vyresnis brolis, nemokėjo meilikauti nei linksmai plepėti. Panelė Kroford tai jautė, nors nenumatė ir nelabai suprato; Edmundas net nebuvo malonus visuotinai priimta šio žodžio prasme: jis nepliauškė niekų, nežarstė komplimentų, nuomonės buvo nepalenkiamos, o susidomėjimą rodė ramiai ir paprastai. Galbūt jo nuoširdumas, tvirtumas, sąžiningumas turėjo žavesio, kurį panelė Kroford pajėgė pajusti, nors ir nepajėgė suprasti. Tiesa, apie tai ji galvodavo retai: šiuo tarpu Edmundas jai patiko, buvo malonu, kad jis šalia, o ko daugiau reikia. Fanė nesistebėjo, kad Edmundas visus rytus praleidžia klebonijoje; ji irgi mielai būtų pasiklausiusi arfos, jei būtų galėjusi nueiti nekviesta ir likti nepastebėta; nesistebėjo ji ir Edmundo dėmesiu poniai Grant bei jos seseriai, jas po vakarinio pasivaikščiojimo abiem šeimoms išsiskyrus jis lydėdavo namo, o ponas Krofordas tuo tarpu atsidėdavo Mansfildo Parko damoms; bet tokie mainai Fanei anaiptol neatrodė lygiaverčiai, ir jei Edmundo nebūdavo ir tas nepraskiesdavo jai vyno vandeniu, verčiau apskritai negerdavo. Ji truputį stebėjosi, kad pusbrolis gali praleisti tiek valandų su panele Kroford ir nepastebėti daugiau trūkumų, panašių į tuos, į kuriuos jau atkreipė dėmesį ir kuriuos, bendraujant su šia mergina, jai beveik visada primindavo kokia smulkmena; bet 58


taip buvo. Edmundas mėgdavo su Fane kalbėtis apie panelę Kroford, bet jam, rodos, pakako, kad admirolą ši paliko ramybėje; o pasakyti jam, ką pastebėjusi, Fanė nesiryžo būgštaudama pasirodyti piktavalė. Pirmą kartą panelė Kroford ją įskaudino vos įsikūrusi Mansfilde ir užsigeidusi išmokti joti kaip panelės Bertram; artimiau susipažinęs, Edmundas jai pritarė ir pirmiems bandymams pasiūlė savo romią kumelę, už kurią tinkamesnės pradedančiai raitelei nebuvo abiejose arklidėse. Tačiau jis neketino užgauti ar nuliūdinti pusseserės: ji ir toliau kasdien būtinai jodinėsianti. Kumelė bus nuvesta į kleboniją likus pusvalandžiui iki panelės Kroford jojimo pamokos pradžios. Kai Edmundas pirmą kartą apie tai prabilo, Fanė nė kiek neįsižeidė, priešingai, pajuto dėkingumą, kad jos atsiklausė. Pirmą bandymą panelė Kroford išlaikė garbingai ir jokių nepatogumų Fanei nesukėlė. Edmundas, nuvedęs kumelę ir viskuo pasirūpinęs, grįžo laiku: Fanė su patikimu senu arklininku, visada lydinčiu merginą, kai ji jodinėdavo be pusseserių, dar nebuvo pasiruošę. Kitą dieną panelė Kroford elgėsi jau ne taip nepriekaištingai. Ji mėgavosi jojimu ir nebesuprato, kada liautis. Energinga ir narsi, nedidukė, bet tvirtai sudėta, ji buvo apsigimusi raitelė; ir dar tyresnį ir nuoširdesnį jojimo džiaugsmą jautė dėl Edmundo dėmesio ir pamokymų, taip pat įsitikinimo, kad gerokai pranoksta kitas moteris darydama tokią pažangą, taigi panelė Kroford niekaip nenorėjo lipti nuo arklio. Fanė laukė, teta Noris jau ėmė ją barti, kad dar neišjojusi, bet juk nebuvo nei kumelės, nei Edmundo. Norėdama atsikratyti tetos, Fanė išėjo pasidairyti pusbrolio. Nors namus skyrė vos pusmylė, iš vieno antrojo nebuvo matyti; bet nuo didžiųjų durų nuėjus kokia penkiasdešimt jardų ir pažvelgus į parko pakraštį, atsiverdavo vaizdas klebonijos ir jos žemių, šlainiai kylančių už kaimo kelio; daktaro Granto pievoje Fanė iškart pamatė būrelį – Edmundas ir panelė Kroford jojo greta, o ponas Krofordas, daktaras Grantas 59


su žmona ir keli arklininkai stovėjo netoliese ir žiūrėjo. Jai pasirodė, kad visi laimingi, visi domisi tik vienu dalyku, visi linksmi, nes juokas atsklido net iki jos. Fanei nebuvo linksma; pamanė, kad Edmundas ją pamiršo, ir jai suspaudė širdį. Negalėjo atitraukti nuo pievos akių, negalėjo nežiūrėti į tai, kas vyksta. Iš pradžių panelė Kroford su palydovu žingine apjojo lauką, gana nemažą, paskui, matyt, jai pasiūlius, leidosi risčia; baikšti Fanė apstulbo pamačiusi, kaip tvirtai kaimynė sėdi ant arklio. Po kelių minučių jie sustojo, Edmundas šalia panelės Kroford, jis kažką jai kalbėjo, matyt, mokė, kaip valdyti apynasriu, nes paėmė jai už rankos; Fanė pamatė, o gal įsivaizdavo tai, ko negalėjo matyti. Nieko nuostabaus, Edmundas įpratęs visiems padėti, jis su visais malonus. Tačiau jai dingtelėjo, kad seserimi galėtų pasirūpinti ponas Krofordas, kad broliui labiau derėtų; bet ponas Krofordas, nors jo geranoriškumas ir jojiko talentas labai giriami, turbūt nieko nenutuokia apie mokymą ir nepasižymi veikliu Edmundo paslaugumu. Ji pamanė, kad kumelei nelengva tarnauti dviem raitelėms; tiesa, antroji pamiršta, bet reikėtų pagalvoti apie vargšą gyvulį. Netrukus Fanė apsiramino ir jau negailėjo nei savęs, nei arklio, nes pulkelis pievoje išsisklaidė, o panelė Kroford, vis dar raita, lydima pėsčio Edmundo, pro vartelius įjojo į parko alėją ir pasuko ton pusėn, kur stovėjo Fanė. Ši nusigando, kad nepasirodytų įžūli ir nekantri, ir nuėjo prie jų, trokšdama išvengti tokio įtarimo. – Mieloji panele Prais, – prabilo panelė Kroford, kai tik prijojo pakankamai arti, – norėčiau atsiprašyti, kad priverčiau jus laukti... bet pasiteisinti niekuo negaliu... Supratau, kad jau labai vėluoju ir elgiuosi be galo bjauriai, todėl prašau man atleisti. Matote, už savanaudiškumą visada reikia atleisti, nes jis neišgydomas. Fanė atsakė nepaprastai mandagiai, o Edmundas pridūrė, kad, jo nuomone, pusseserei nėra kur skubėti. 60


– Laiko Fanė turi dviem įprastiems pajodinėjimams, – tarė jis, – o jūs, sutrukdžiusi jai išjoti pusvalandžiu anksčiau, tik apsaugojote nuo nepatogumų; dangus apsiniaukė, ir jai dabar nebus per karšta. Tikiuosi, tokia ilga pamoka jūsų neišvargino. Būtų geriau, kad namo jums nebūtų reikėję eiti pėsčiomis. – Patikėkit, niekas manęs nevargina, tik tai, kad reikia lipti nuo arklio, – atsiliepė panelė Kroford ir Edmundo padedama nušoko ant žemės. – Aš labai stipri. Niekas manęs nevargina, išskyrus darbus, kurių nemėgstu. Panele Prais, labai nenoriai grąžinu jums kumelę, bet nuoširdžiai tikiuosi, kad maloniai pajodinėsite, o aš apie šį mielą, žavų, gražų gyvulį neišgirsiu jokio blogo žodžio, vien tik gerus. Čia priėjo senasis arklininkas, jau laukiantis su savo arkliu, padėjo atsisėsti Fanei į balną, ir juodu nujojo į kitą parko galą; jai nepalengvėjo, kai atsigręžusi pamatė, kad pusbrolis su kaimyne drauge traukia į kaimą; nepaguodė jos ir arklininko pagyros šauniajai raitelei panelei Kroford, kurią jis stebėjo beveik taip pat įdėmiai kaip Fanė. – Gražu žiūrėti, kaip narsiai ir su kokiu malonumu joja panelė, – kalbėjo jis. – Sėdi ant arklio kaip priaugusi. Regis, nieko nenutuokia apie baimę. Ne taip kaip jūs, panele, kai pradėjote jodinėti, per Velykas bus šešeri metai. Dieve pasigailėk! Visa drebėjot, kai seras Tomas liepė pasodinti jus ant arklio! Svetainėje irgi visi gyrė panelę Kroford. Panelės Bertram tinkamai įvertino jos pranašumus – įgimtą jėgą ir drąsą, joti jai patiko kaip joms, išmoko taip pat greitai, todėl buvo labai malonu girti kaimynę. – Žinojau, kad ji bus puiki raitelė, – tarė Džulija. – Tinkamo sudėjimo. Stotinga kaip brolis. – Tikrai, – pridūrė Marija. – Be to, ji visada gero ūpo kaip jis ir tokia pat veikli. Matyt, geras jojikas turi būti stiprios dvasios. 61


Kai vakare visi ėmė skirstytis, Edmundas paklausė Fanės, ar ji ketinanti rytoj jodinėti. – Nežinau, jei tau reikia kumelės, tai ne, – atsakė ji. – Man pačiam jos nereikia, – pasakė Edmundas, – bet jei panorėtum likti namie, panelė Kroford, man regis, mielai ja pajodinėtų ilgiau, trumpai tariant, visą rytą. Ji nepaprastai trokšta nujoti iki Mansfildo ganyklų, ponia Grant nuolat jai pasakoja apie gražias apylinkes, ir aš neabejoju, kad panelei Kroford užtektų jėgų. Bet tiks bet kuris rytas. Ji labai apgailestautų tau sutrukdžiusi. Iš tiesų būtų negerai... Ji jodinėja savo malonumui, o tu dėl sveikatos. – Rytoj tikrai nejosiu, – tarė Fanė. – Pastaruoju metu labai dažnai jodinėdavau ir mieliau liksiu namie. Pats žinai, kad sutvirtėjau ir galiu eiti pasivaikščioti. Edmundas neslėpė džiaugsmo, todėl ir Fanė buvo patenkinta, o jau kitą rytą į Mansfildo ganyklas išjojo pulkas jaunimo, išskyrus ją; išvyka visiems patiko, dar labiau patiko pašnekesys apie ją vakare. Pavykus kokiam nors sumanymui, paprastai sugalvojamas kitas panašus, ir po iškylos į Mansfildo ganyklas visi užsigeidė rytoj pat joti kur nors kitur. Gražių kraštovaizdžių, kuriuos verta parodyti, yra ir daugiau, o nuo kaitros apsaugos ūksmingi takai. Jaunuolių draugija visada ras pavėsį. Taip – rodant Krofordams puikiausias šio krašto vietas – prabėgo keturi gražūs rytai. Išvykose klojosi gerai, visi buvo linksmi ir smagūs, kaitra vargino tik tiek, kad būtų apie ką maloniai paplepėti – iki ketvirtos dienos, kai vienos pramogų dalyvės gyvenimas apsiniaukė kaip naktis – Marijos Bertram. Edmundas su Džulija buvo pakviesti vakarienės klebonijoje, o ji – ne. Tai, skatinama geriausių norų, sumanė ponia Grant dėl pono Rašverto, kurio tądien buvo laukiama atvažiuojant. Bet vyresnioji panelė Bertram pasijuto skaudžiai įžeista; slėpdama irzulį ir pyktį, ji tik vargais negalais išlaikė gerų manierų išbandymą, kol pasiekė namus. Kadangi ponas Rašvertas neatvažiavo, skriauda buvo dar didesnė, net ne62


galėjo pasiguosti parodydama, kokią galią jam turi; tegalėjo niršti ant motinos, tetos, pusseserės ir kiek įmanoma gadinti joms nuotaiką valgydama vakarienę ir desertą. Tarp dešimtos ir vienuoliktos į svetainę įėjo Edmundas su Džulija, pažvalinti vakaro oro, švytintys ir linksmi, visiška trijų namie sėdinčių moterų priešybė, nes Marija skaitė knygą ir beveik nepakėlė akių, ledi Bertram snūduriavo, o sugluminta blogo dukterėčios ūpo ponia Noris, kažko porą kartų paklaususi apie vakarienę, bet atsakymo sulaukusi labai negreitai, irgi buvo pasiryžusi daugiau netarti nė žodžio. Brolis ir sesuo kelias minutes taip karštai liaupsino nakties ir žvaigždžių grožį, kad nieko nepastebėjo, bet kai pagaliau stojo tyla, Edmundas apsidairė ir paklausė: – O kur Fanė? Nuėjo miegoti? – Ne, nemanau, – atsakė ponia Noris, – prieš valandėlę buvo čia. Iš ilgo kambario gilumos atsklido švelnus Fanės balselis: pasirodo, ji sėdėjo ant sofos. Ponia Noris ėmė bartis: – Labai blogas įprotis, Fane, visą vakarą dykinėti ant sofos. Eikš, sėskis ir imkis darbo kaip mes. Jei neturi rankdarbio, duosiu iš vargšų labdarai skirtos pintinėlės. Dar nepaliestas visas naujasis kartūnas, nupirktas aną savaitę. Akys pažaliavo, kol sukarpiau. Išmok galvoti apie kitus. Įsidėk mano žodį, bjauru jaunai merginai amžinai drybsoti ant sofos. Jai dar nė neįpusėjus pamokslo, Fanė jau buvo grįžusi į savo vietą prie stalo ir paėmusi rankdarbį; tačiau pusseserės nuopelnus pripažino po dienos pramogų puikiai nusiteikusi Džulija. – Žinote, teta, – sušuko ji, – Fanė daug rečiau už kitus gulinėja ant sofos. – Fane, tau turbūt skauda galvą? – paklausė Edmundas, įdėmiai į ją pažiūrėjęs. Ji nemokėjo meluoti, tik pasakė, kad skauda nesmarkiai. – Nelabai tikiu, – atkirto jis, – pernelyg gerai pažįstu tavo išraišką. Seniai skausmas kamuoja? 63


– Maždaug nuo pietų. Nieko baisaus, nuo karščio. – Buvai lauke per tokį karštį? – Lauke? Žinoma, buvo, – įsiterpė ponia Noris. – Negi norėtum, kad tokią gražią dieną ji sėdėtų namie? Visos buvome. Net tavo motina gerą valandą praleido gryname ore. – Taip, tikrai, Edmundai, – pridūrė jos malonybė, visiškai pabudusi, kai ponia Noris ėmė piktai vainoti Fanę. – Praleidau gryname ore gerą valandą. Tris ketvirčius valandos sėdėjau gėlyne, o Fanė skynė rožes. Patikėk, buvo labai malonu, tik labai kar��ta. Lapinėje vėsu, bet siaubas ėmė pagalvojus, kaip reikės pareiti namo. – O Fanė skynė rožes? – Taip, ko gero, šiais metais jau paskutines. Vargšelė! Jai buvo labai karšta, bet rožės visiškai išsiskleidė, ilgiau laukti negalėjau. – Žinoma, negalėjot, – atkirto ponia Noris truputį švelniau, – bet spėju, kad tada jai ir ėmė skaudėti galvą, seserie. Pastovėkit ir pasilankstykit saulėkaitoje – tikrai paskaus. Bet rytoj bus sveika, minėsit mano žodį. Gal duotumėt jai kvapiojo acto, amžinai pamirštu prisipilti buteliuką. – Jau daviau, – atsakė ledi Bertram, – kai ji antrą kartą grįžo iš tavo namų. – Ką?! – sušuko Edmundas. – Ji ne tik skynė rožes, bet ir tokiame karštyje ėjo per parką iki jūsų namų, ponia, ir dar dukart?.. Nesistebiu, kad jai skauda galvą. Ponia Noris kalbėjosi su Džulija ir jo negirdėjo. – Būgštavau, kad jai bus per sunku, – tarė ledi Bertram, – bet kai rožės buvo nuskintos, jų panorėjo tavo teta, juk reikėjo nunešti. – Negi rožių buvo tiek daug, kad ji turėjo eiti du kartus? – Ne, bet jas reikėjo paskleisti laisvajame kambaryje džiūti. Deja, Fanė užmiršo užrakinti kambario duris ir atnešti raktą, jai teko eiti dar kartą. Edmundas atsistojo ir ėmė žingsniuoti po kambarį. 64


– Ir nieko nebuvo galima pasiųsti, tik Fanę? – tarė jis. – Garbės žodis, ponia, visa surikiavote labai prastai. – Neįsivaizduoju, kaip būčiau galėjusi surikiuoti geriau! – suriko ponia Noris, nebeįstengdama apsimetinėti kurčia. – Nebent pati būčiau ėjusi. Bet juk nepersiplėšiu: kaip tik tada tavo motinos prašymu kalbėjausi su ponu Grinu apie vieną melžėją, o Džonui Grumui buvau pažadėjusi parašyti laišką apie sūnų poniai Džefris, ir vargšas žmogelis laukė manęs jau pusvalandį. Manau, niekam nešautų į galvą kaltinti manęs, neva save tausoju, bet juk neturiu keturių rankų. Na taip, Fanė suvaikščiojo iki mano namų, pamanyk, ketvirtis mylios, man nė į galvą neatėjo, kad prašymas neišmintingas. Dažnai einu ten ir atgal po tris kartus per dieną, anksti rytą ir vėlyvą vakarą, visokiu oru, ir nesiskundžiu. – Norėčiau, kad Fanė turėtų bent pusę jūsų jėgų, ponia. – Jei Fanė nuolat mankštintųsi, taip greitai liežuvio neiškištų. Jau kuris laikas nejodinėja, o aš įsitikinusi, kad kai nejodinėja, turi vaikščioti. Jei būtų šiandien jodinėjusi, nebūčiau prašiusi. Bet ji pasilenkusi ilgai skynė rožes, nuvargo, pamaniau, kad bus naudinga. Pasivaikščiojimas kaip niekas žvalina. Saulė kepino, bet nebuvo baisiai karšta. Tarp mūsų kalbant, Edmundai, – ji reikšmingai linktelėjo sesers pusėn, – visos bėdos dėl rožių ir maklinėjimo po gėlyną. – Ko gero, taip ir yra, – tarė atviresnė ledi Bertram, išgirdusi šiuos žodžius. – Ko gero, galvą Fanei paskaudo gėlyne, nes nuo kaitros galėjai numirti. Man ji buvo beveik nepakeliama. Sėdėjau ir šaukiau mopsą, kad nelakstytų tarp gėlių, ir tai vos ištvėriau. Daugiau Edmundas joms nieko nesakė, tik tyliai nuėjo prie kito stalo su vakarienės padėklu, atnešė Fanei taurę maderos ir kone visą privertė išgerti. Ji norėjo atsisakyti, bet nuo gausybės sumišusių jausmų ištryško ašaros, ir gerti buvo lengviau negu kalbėti. 65


Edmundas širdo ant motinos ir tetos, bet labiausiai ant savęs. Pats užmiršo Fanę, o tai kur kas blogiau, nei jos pasielgė. Taip nebūtų atsitikę, jei tetos su ja skaitytųsi kaip pridera. Bet ji keturias dienas buvo palikta be draugijos, mankštos, be to, nemokėjo išsisukti nuo neprotingų paliepimų. Susigėdęs pamanė, kad Fanė keturias dienas nejodinėjo, ir tvirtai pasiryžo: daugiau taip nebus, nors jam labai gaila atimti iš panelės Kroford pramogą. Gulti Fanė nuėjo sunkia širdimi – kaip pirmą vakarą Mansfildo Parke. Negalavo ir jos siela, nes mergina jau kelios dienos jautėsi apleista ir kovojo su apmaudu ir pavydu. Kai pusiaugulomis sėdėjo ant sofos kambario gilumoje, kur niekas jos nematė, širdį jai sopėjo daug smarkiau negu galvą; o po netikėtos permainos, sukeltos Edmundo gerumo, ji neteko paskutinių jėgų.

aštuntas skyrius Jau kitą dieną Fanė vėl jodinėjo; rytas buvo puikus ir gaivus, ne toks karštas kaip pastarosiomis dienomis, todėl Edmundas vylėsi, kad nuskriausta pusseserė netrukus atgaus sveikatą ir gerą nuotaiką. Jai išjojus, ponas Rašvertas atlydėjo motiną; ši atvyko parodyti, kokia yra maloni, ir mandagiai pakviesti visų apsilankyti Sodertone, nes sumanymas, aptartas prieš porą savaičių, liko neįgyvendintas, mat ponia Rašvert buvo išvykusi. Ponia Noris su dukterėčiomis labai apsidžiaugė, kad sumanymas prisimintas, ir vieną artimiausių dienų buvo sutarta važiuoti, jei tik ponas Krofordas nebus užsiėmęs; panelės neužmiršo šios sąlygos, ir nors ponia Noris mielai būtų sutikusi jo vardu, jos nepritarė tokiam įžūlumui ir nedrįso rizikuoti; pagaliau ponas Rašvertas suprato Marijos Bertram užuominą ir nudrožė tiesiai į kleboniją pas poną Krofordą paklausti, ar šiam tinka trečiadienis. 66


Mansfildo parkas