Issuu on Google+


1.

Trumpa priešistorė. Racionalaus vyriško mąstymo privalumai Mano gyvenimas, kaip jau seniai nebe paslaptis, yra vienas didžiulis nesusipratimas. Pamesti tėčiai, atrastos seserys, nukvakusi šeimyna su visažine kate Hilda priešaky... ir tik vienas vienintelis, pats geriausias mano vaikinas. O nuo ko viskas prasidėjo? Nuo paprasčiausio telefono skambučio. Kitą kartą, galima sakyti, priešistoriniais laikais (nors, kai geriau pagalvoji, viskas vyko praeitą rudenį), man paskambino viena moteriškė. Moteriškė kalbėjo maloniu balsu, ir aš iškart supratau, kad manęs laukia nepaprasti nuotykiai! Na, gal ne visai taip. Moteriškės skambutis mane sutrikdė, nes šioji norėjo pasikalbėti apie mano tėtį. Savo tėčio nepažinojau. Mama nemėgo apie jį kalbėti. Todėl žinia, kad moteriškė – mano netikra sesuo Margarita, mane tiesiog apstulbino. Tačiau nuo pat pirmo




mudviejų susitikimo ji man labai patiko. Man, bet ne mano mamai. Supykusi ji uždraudė mudviem bendrauti. Tačiau šįsyk mamos klausyti negalėjau. Man norėjosi bendrauti su Margarita, be to, abi nusprendėme surasti mudviejų tėtį. Tačiau paaiškėjo, kad šiais laikais geri tėčiai nesimėto. Surasti tėtį buvo sunkiau nei pamestą adatą šieno kupetoje. Ką ten kupetoje – visame kluone! Juk kluone laikomas šienas? Gal ir kvailas klausimas, bet manęs niekas nesiveždavo į kaimą, kai buvau maža. Mano senelė yra grynakraujė miestietė, mieste gimusi, augusi ir miesto scenoje sušokusi savo geriausius balerinos vaidmenis. Ak taip, senelė... Senelė buvo tikras lobis toje ilgoje šeimyninėje dramoje, kuri kilo man pareiškus, kad noriu surasti tėtį. Dramoje dalyvavo visi įdomiausi mūsų šeimos personažai: 1. Mano mama, kuri dabar namie augina mažąjį Martiną, neseniai pradėjo ieškoti darbo ir pyksta, kad nesiseka. 2. Mano mamos vyras Simonas, kuris dažniausiai būna išvažiavęs, nes dirba vairuotoju, bet grįžęs parveža pinigų ir jo reikia klausyti, kaip sako mama. Visas šeimynines audras jis linkęs pratūnoti pasislėpęs už laikraščio arba kompiuterio ekrano. 3. Mano mamos vyro Simono dukra Marta, kuri dabar turėtų būti ir mano sesuo. Ir būna – kai trumpam laikui susitaikome.




4. Mano mažasis broliukas Martinas. Tai kas, kad jis dar nemoka kalbėti – užtat gali surikti garsiau nei visa plati giminė kartu sudėta. 5. Mano senelė, kuri geležiniu kumščiu per saugų atstumą rikiuoja visą mūsų šeimą. 6. Ir mano naujoji sesuo Margarita, kuri per stebuklą galiausiai pelnė jų visų pasitikėjimą. Štai tokia yra mano šeima. Nieko nuostabaus, kad kartais norėdavau būti įvaikinta. Ir visai nenuostabu, kad svajojau pabėgti pas tėtį! Tėtis šioje istorijoje buvo pats paslaptingiausias personažas. Tiksliau, jo nebuvo. Tačiau pasirodė, jog jis taip norėjo būti surastas, kad kelio į mano širdį ėmė ieškoti aplinkiniais būdais. Mudviejų draugystė su Margarita buvo jo mintis. Galbūt tikėjosi, kad apsiprasiu su mintimi, jog turėti tėtį nėra blogai, ir kad „dingęs tėtis“ nebūtinai reiškia „blogas tėtis“. Anksčiau ar vėliau yla turėjo išlįsti iš maišo. Supratusi, kad Margarita visą laiką žinojo, kur yra tėtis, labai supykau. Po galais, pasijutau išduota! Ašarų jūrą išliejau. Paskui su visais susitaikiau. Su Margarita, kuri pripažino, kad genialusis tėčio planas nebuvo pats geriausias. Su mama, kuri suprato, kad jau nebesu visai maža mergaitė. O tuomet Margarita man įteikė tėčio siuntinį. Jį pavadinau „palikimu“. Jame ir turėjo slypėti visų šeimos paslapčių raktas. Iš jo galėjau sužinoti, kur gyvena mano tėtis. (Regis, kažkokioje tolimoje užsienio šalyje.) Ką veikia. Kuo dirba. Sužinoti, ar tėtis




galėtų mane pamokyti žaisti kompiuterinius žaidimus. Ar galėtų paaiškinti, kaip veikia vidaus degimo variklis ir kodėl tėčiai neša kudašių tada, kai jų labiausiai reikia. Bent jau tuomet maniau, kad gausiu atsakymus į šiuos klausimus. Iš kur galėjau žinoti? – Kodėl tau jo neatplėšus? – paklausė Matas. – Nieko juk neprarasi. Pasižiūrėsi, kas viduje, ir gyvensit visi sau toliau ilgai ir laimingai. Visai pamiršau. Neatleistina. Matas – tai mano vaikinas. Pirmoji meilė ir dar bala žino kas. Manau, kad esu jį vis dar siaubingai įsimylėjusi, ir jei ne tos amžinos krepšinio treniruotės, jis būtų tikras idealas. Matas tą, Matas aną, pašaipiai vypteltų Marta, bet ji iš tiesų tik pavydi, nes pati nedraugauja su šauniausiu vaikinuku visoje mokykloje. Gėda pripažinti, bet nors aš geriau mokausi, Matas galvoje turi daugiau košės. Tai yra racionalaus proto. Ir sugeba mąstyti logiškai, kaip pasakytų senelė. – O kodėl tau ir jums visiems nenustojus apie tai kalbėti? – atrėžiau Matui. – Ištisas dienas tik ir zyzi apie tą patį. Mes visi jau dabar gyvenam ilgai ir laimingai. Toliau bus vis geriau ir geriau. O šitas palikimas tik pridarys mums bėdų. Pamatysi! – Monika, tu kaip visada mąstai neracionaliai, – nieko nelaukdamas atšovė jis. – Tavo galvoje pilna visokių mistiškų istorijų su nelaimingomis pabaigomis. Visko prisikuri ir paskui pati nesupranti, kur teisybė,

10


o kur pati išsigalvojai. Na, kad ir dabar... „Palikimas“. Koks čia palikimas, jei tai paprasčiausias siuntinys? – Ai... – numojau ranka nenorėdama ginčytis. – Nieko tu nesupranti! Mes sėdėjome kieme ant vaikiško karstytis skirto gaublio ir mataravome basomis kojomis. Nerūpestingai nuspirti batai mėtėsi apačioje. Padus šiek tiek žnaibė vėsa, bet juk taip gera trumpam įsivaizduoti, kad vis dar vasara. Atėjo gražus ruduo, o man ant nosies kabojo keturioliktas gimtadienis. Dievaži, jaučiausi pusę gyvenimo nugyvenusi, šilto ir šalto mačiusi mergina – tikra kokio nors nuotykių romano herojė. „Perėjusi per ugnį, vandenį ir varines triūbas.“ Visas gaublys, ką ten, visas pasaulis buvo man po kojomis! O šalia kiurksojo mano romantiškasis princas šiek tiek per dideliais languotais marškiniais, kuriuos, galvą guldau, tikrai nugvelbė iš brolio spintos. Dingę tėčiai, paslaptingi siuntiniai ir atsidavę riteriai – kas gali būti geriau? Kaip gaila, kad dabar reikės grįžti namo skusti bulvių ir ganyti Martino, mat mama ruošėsi išeiti į pokalbį dėl darbo. Nušokau nuo gaublio ir nusivaliau smėlį nuo basų kojų. – Einam? – Einam. Iki mano namų ėjome tylėdami. Man labai patiko, kad Matas visuomet mane palydi iki namų, nors jam nepakeliui. Ne visai pakeliui. Net mama kažkada įver-

11


tino šį Mato džentelmeniškumą ir pasikvietusi namo pavaišino bulviniais blynais. – Na, einu į treniruotę, – atsisveikindamas prie mano namų pamojo ranka jis. – Susitiksim rytoj mokykloje. Gal ryt vakare į čiuožyklą, ką? Ir dar atsisukęs pridūrė: – O tu atplėšk. Atplėšk pagaliau tą siuntinį. Nebūk maža mergaitė!


2.

Baisioji santykių krizės pranašystė. O vis dėlto kodėl taip blogai būti maža mergaite? Maži broliukai niekada nemiega, kai juos prižiūri jų sesutės. Juk taip smagu čiupti joms už plaukų ir suvelti. Nusivalyti snarglėtą nosį į jų šviežiai išskalbtus drabužius. Paskelbti bado akciją ir paleisti dūdas tuomet, kai sesutėms paskambina koks nors ypač svarbus žmogus. Ir kada gi grįš mama? – O koks čia rudas daiktas ant tavo sijono? – praeidama pro šalį rimtu balsu pasiteiravo Marta. – Tai ne daiktas, o dėmė. Galėtum man padėti, – burbtelėjau aš. – Tavo brolis išliejo kakavą ir dar tekštelėjo šaukštą košės. – Jis ir tavo brolis, – atrėžė Marta. – O man reikia ruošti pamokas. – Ir tai pasakiusi, Marta kaip visada pasiėmė telefoną ir užsidarė kambaryje. – Marta, pasaugok jį, nors kol persirengsiu! Na, nebūk tu bjauri boba.

13


Marta kyštelėjo galvą iš kambario. – Beje, kada tu pagaliau atidarysi tą siuntinį? Mane tai, žinai, neigiamai veikia. Kitaip sakant, užknisa. – Kada norėsiu, tada atidarysiu, – piktai atsakiau. – Ne jūsų visų reikalas. – Monika, nebūk maža mergaitė. Man atrodo, kad tu dėl to siuntinio paprasčiausiai kvanktelėjai! Šitas griozdas tik guli stalčiuje ir užima vietą. O aš ten galėčiau susidėti „Panelės“ žurnalus. Sunkiai atsidusau. Koks varginantis gali būti pavakarys su šeima. – Marta, tas stalčius yra mano. Jokių žurnalų ten nebus. Susidėk „Paneles“ į savo stalčių! Tik pirma išmesk bent dvidešimt sudžiūvusio nagų lako flakonėlių ir... – (čia slapta išsišiepiau) – savo nepakartojamas blizgančias priklijuojamas blakstienas. Marta irgi nusivaipė. – Su tavim vėl neįmanoma susikalbėti! Gal susipykai su Matu? – Hm... lyg ir ne? Kodėl turėjau su juo susipykti? – nustebusi paklausiau aš. – Man atrodo, jus ištiko metinė krizė! – patenkinta savimi iškilmingai pranešė Marta. – Mano klasiokės draugės seseriai taip buvo. Iš pradžių ji susipyko su seserimi, tai yra mano drauge, o paskui su savo vaikinu! Ir nesikalbėjo ištisas tris savaites. O visa tai dėl krizės! Paskui susitaikė, bet, kaip sakė mano klasiokės draugė, jau geriau nebūtų susitaikę.

14


– Ar tu baigsi? – užrikau aš. – Ir išvis tu kvaila. Ir dar kartą sakau, jei esi priekurtė, – nesikišk ne į savo reikalus! – Monika, kaip tu kalbi su seserim? – iš koridoriaus pasigirdo mamos balsas ir trinktelėjo laukujės durys. – Jau laikas jums abiem būti protingesnėms. Negi esate mažos mergaitės, kad pyktumėtės kaip anksčiau! Monika, kažkas žadėjo man priskusti bulvių. Marta, išjunk televizorių ir pagaliau sėsk prie pamokų. Vien tik dainuodama egzaminų neišlaikysi! Tiesa. Marta – geriausia mokyklos solistė, muzikos mokytojos viltis. Kaip ir mano senelės, slapta besitikinčios, kad ir iš mūsų šeimos išeis šis tas gero. Jei ir išeis, tai tik pasaulinio garso solistė – ragana, per dieną sunaudojanti tris flakonus plaukų lako. Tokių sunkių minčių slegiama, nusliūkinau prie nelemtų bulvių. Čia nusitvėręs šluostę jau šliaužiojo Martinas. Pakėliau jį ir įteikiau mamai. Jei trys žmonės per vieną dieną pasako, kad elgiuosi kaip maža mergaitė, gal reikėtų pasidaryti išvadas? ...Ir kvaila gi ta Marta vis dėlto. Mudu su Matu sutariam puikiai. Ką ji sau mano taip kalbėdama. Krizė! – Kokia dar krizė? – nusijuokė Margarita, kai paskambinusi papasakojau jai apie Martos tauškalus. – Judu juk ką tik pradėjote draugauti. Tik gyvenkit ir džiaukitės! Krizės... net jei ir būna, jos, kaip žmonės sako, nutinka apie trečiuosius arba septintuosius draugystės metus. Ir ištinka rimtus, suaugusius žmones, o

15


ne tokius paaugliukus kaip jūs! Ech, jums juk jokios krizės nebaisios! – su pavydo gaidele užbaigė ji. – O kaip tu? Kaip tas žavusis galerijos savininkas, apie kurį man pasakojai aną savaitę? – Šitas? Kaip čia pasakius. Per pirmąjį pasimatymą jis pamiršo pasakyti, kad yra vedęs ir turi vaikų, todėl bijau, kad antrojo pasimatymo nebus! Ir mudvi prapliupome juokais. Apie savo nesėkmes meilės fronte Margarita visuomet sugebėdavo papasakoti šmaikščiai. Visa širdimi troškau, kad atsirastų riteris, kuris būtų vertas mano gražiosios ir talentingosios sesers. – Gerai, mieloji, man reikia eiti skalbti, – atsisveikindama tarė Margarita. – Nuo mergaitės nešvarios visos suknios išbėgios! O tu? Dar nesugalvojai atidaryti siuntinio? – Ne. Bet jaučiu didžiulį spaudimą! – nenorom šyptelėjau aš. – Na, gal visi kartu įkalbėsime? Keista. Atrodo, lyg visiems kitiems atidaryti siuntinį svarbiau nei man. O gal atvirkščiai? Gal man jis svarbiausias? Toks svarbus, kad... labai baisu nusivilti ir nerasti to, ko slapta tikiuosi?


Mano tėtis ir kiti nesusipratimai