Viršelis 12
■
Claudio M. Mancini
Jie stovėjo už kokių dešimties metrų nuo jos tėvo ir mamos. Jauni vyrai su tamsiais akiniais ir su automatais. Vienas kažką šūktelėjo kitam, paskui pakėlė ginklą ir paleido papliūpą į mamą. Tarsi nublokšta galingo smūgio, moteris susmuko žolėje. Topolina suklykė, bet tuoj užsidengė burną ranka ir užsikosėjusi ėmė gaudyti orą. Ne, tai ne slogus sapnas. Ir ne filmas... Mama ir tėtė tylūs gulėjo ant žemės ir nejudėjo. Ant baltutėlės mamos palaidinukės atsirado sodri tamsiai raudona dėmė, kuri vis plėtėsi. Topolina stovėjo už užuolaidos it stabo ištikta ir stebeilijo į sodą. Tuo tarpu vyrai persimetė keliais žodžiais ir ėmė dairytis po sklypą. Vienas jų pažvelgė į namą, ir mergaitė pasitraukė nuo lango. Ledinis šaltis perbėgo jos gyslomis, virpėjo visas kūnas – speigas kaustė ją iš vidaus. Netrukus vyrai įžengė į namą. Buvo girdėti, kaip vaikšto po svetainę ir naršo pirmą aukštą. Trinktelėjo durys. Jos mažasis Bruno nesiliovė įnirtingai lojęs. Pora šūvių – ir gailus jo inkštimas nuaidėjo laiptinėje. – Grasai, – tarė vienas vyras, – čia, apačioj, žmonių nėra. Dabar juodu ėmė artėti. Atsargiai šlepsėjo laiptais. Topolina nebeįstengė nei mąstyti, nei apskritai kažką jausti. Ją sukaustė siaubas, užėmė kvapą. Karštligiškai ieškojo išeities. – Grasai, – vėl sududeno šaižus balsas. – Ar mergšė viršuje? Grasas neatsakė, o jo žingsniai vis artėjo...