Viršelis 12
■
Claudio M. Mancini
Jie stovėjo už kokių dešimties metrų nuo jos tėvo ir mamos. Jauni vyrai su tamsiais akiniais ir su automatais. Vienas kažką šūktelėjo kitam, paskui pakėlė ginklą ir paleido papliūpą į mamą. Tarsi nublokšta galingo smūgio, moteris susmuko žolėje. Topolina suklykė, bet tuoj užsidengė burną ranka ir užsikosėjusi ėmė gaudyti orą. Ne, tai ne slogus sapnas. Ir ne filmas... Mama ir tėtė tylūs gulėjo ant žemės ir nejudėjo. Ant baltutėlės mamos palaidinukės atsirado sodri tamsiai raudona dėmė, kuri vis plėtėsi. Topolina stovėjo už užuolaidos it stabo ištikta ir stebeilijo į sodą. Tuo tarpu vyrai persimetė keliais žodžiais ir ėmė dairytis po sklypą. Vienas jų pažvelgė į namą, ir mergaitė pasitraukė nuo lango. Ledinis šaltis perbėgo jos gyslomis, virpėjo visas kūnas – speigas kaustė ją iš vidaus. Netrukus vyrai įžengė į namą. Buvo girdėti, kaip vaikšto po svetainę ir naršo pirmą aukštą. Trinktelėjo durys. Jos mažasis Bruno nesiliovė įnirtingai lojęs. Pora šūvių – ir gailus jo inkštimas nuaidėjo laiptinėje. – Grasai, – tarė vienas vyras, – čia, apačioj, žmonių nėra. Dabar juodu ėmė artėti. Atsargiai šlepsėjo laiptais. Topolina nebeįstengė nei mąstyti, nei apskritai kažką jausti. Ją sukaustė siaubas, užėmė kvapą. Karštligiškai ieškojo išeities. – Grasai, – vėl sududeno šaižus balsas. – Ar mergšė viršuje? Grasas neatsakė, o jo žingsniai vis artėjo...
Pulkininkas Fesonis
B
elmontės gatvė, restoranas „Balnakilpė“. Jo sode ant stalelio, užtiesto baltu damastu, šalia kavos puodelio ir tuščios lėkštės gulėjo krūvelė naujausių laikraščių. Dauguma jų atrodė lyg paskubom perversti ir vėl bet kaip sulankstyti. Tą ankstyvą priešpietę gurmanų pamėgtame restorane „Balnakilpė“, įsikūrusiame prie pat vandens, buvo nedaug svečių. Tie, kurie atėjo, matyt, bus nusprendę iki vidudienio kaitros pasėdėti čia, paplepėti gurkšnojant kamparį su gazuotu vandeniu arba ledinį aranciata, o gal nusiteikti nuostabiai, ramiai dienai. Amforų su gėlėmis ir vešliai žydinčiais oleandrais apsupta terasa žvelgė į įlanką. Niekas neužstojo įspūdingo vaizdo į valčių prieplauką, kurioje nuo švelnaus vėjelio sūpavosi elegantiškos prabangios jachtos. Tolumoje stūksojo Monte Pellegrino* – status jo šlaitas šovė į giedrą dangų tarsi milžiniška vientisa uola. Prašmatniu tamsiai mėlynu kostiumu vilkintis vyriškis atsainiai sukeitė kojas, atpalaidavo šilkinį kaklaraištį ir atsisegė viršutinę marškinių sagutę. Po margais skėčiais tebebuvo maloniai vėsu, bet netrukus užplūsianti kaitra išvarys žmones iš terasos. Elegantiškas kostiumas, pasiūtas pagal užsakymą, rankų darbo juodi pusbačiai iš ploniausios odos, firminiai marškiniai, iš po rankogalio švysčiojantis brangus šveicariškas laikrodis – visi tie aksesuarai, derantys įžymybei, liudijo rafinuotą skonį ir norą pasirodyti madingam. Galėjai pamanyti, kad čia pasimatymo laukia klestintis verslininkas, nestokojantis pinigo. Jis žiūrėjo į tolį, tenai, kur į plačią įlanką iš aukštybių it kokia Palermo valdovė žvelgė šviesiai rausva Castello Utveggio**, tvirtovė dantytais kuorais. * Piligrimų kalnas. ** Utvedžo tvirtovė.
14
■
Claudio M. Mancini
Iš pažiūros nerūpestinga veido išraiška ir kariškai kruopštus sklastymas slėpė tikrą šio žmogaus prigimtį. Gilios raukšlės nuo nosies sparnelių iki lūpų kampučių įdėmiam stebėtojui pasakytų apie karčią jo gyvenimo patirtį: trisdešimt penkeri gyvenimo metai neprabėgo be pėdsako. Visa išvaizda, laikysena, o labiausiai akys spinduliavo arogantišku cinizmu, šis žmogus beatodairiškai troško valdžios, buvo pratęs įsakinėti ir nurodinėti. Jis nekantriai žvilgtelėjo į rankinį laikrodį ir apsidairė. Tuščia. Išsitraukė iš švarko kišenės sumaigytą pakelį cigarečių „Camel“, vieną prisidegė ir nevalingai numetė dėžutę ant stalo. Nesitverdamas piktumu sugriebė pirmą pasitaikiusį laikraštį, peržvelgė antraštes, dar kiek pavartė ir nusviedė prie kitų, jau skaitytų. Ištiesė ranką į Sicilijos bulvarinės spaudos leidinuką, bet tuo metu pamatė spėriu žingsniu atžirgliojantį jauną išstypėlį. – Salve, Fesoni, – pasisveikino tas šypsodamasis, klestelėjo ant kėdės priešais užkalbintąjį ir smalsiai nužvelgė laikraščių stirtą. – Na, kaip? Ar jau atgabeno? – Ne, neatgabeno! – atšovė Fesonis. – O Kazagrandė, ne taip kaip jūs, grįžo ir prisistatė kaip dera. Jis sakė, kad naktį buvot dingęs be pėdsako. Ir vėluojat daugiau kaip dvylika valandų. Tiek pat laiko buvo išjungtas jūsų mobilusis. Niekas negalėjo jums prisiskambinti. Norėčiau žinoti, kur lindėjot visą tą laiką, tenente Montolijau! Pusė skyriaus užsimušdami ieško jūsų nuo pat ketvirtos valandos ryto. O jums užtenka įžūlumo lyg niekur nieko paskambinti man prieš pusvalandį ir išsikviesti čionai... – Galima? – vyresnysis leitenantas akimis parodė į cigaretes, nėmaž nesisielodamas dėl piktų pašnekovo priekaištų. Siektelėjo per stalą pakelio, paėmė cigaretę ir užsirūkė. – Aš kai ko jūsų klausiau, Montolijau. Ir malonėkite kreiptis į mane pavarde, nepamiršdamas karinio laipsnio! Nors mudu be uniformų, tai nereiškia, kad pramogaujam kaip civiliai. Montolijaus veidu nuslinko šypsena. Bet staiga akys grėsmingai sublizgo.
mALA VITA
■
15
– Girdėjau, girdėjau, – begėdiškai nusišiepė jis. – Mat aš neturėjau laiko, ne taip kaip jūs, signore colonnello. Buvau užsiėmęs svarbiais reikalais. – Pavyzdžiui, kokiais? – Pavyzdžiui... Mums nuolat koją kaišioja ponai iš civilinės slaptosios tarnybos SISDE*. Neseniai jie jau net ir Palerme ėmė sekti kiekvieną mūsų žingsnį. Bet tegu kolegos žino: mes taip lengvai savo kortų neatskleisim. – Na, ir kaip sekasi? Sunkiai, ar ne? – Tai jau taip. – Manote, tai pateisina jūsų savavališką pasitraukimą iš dalinio? Kas jau jums taip labai parūpo? Sandras Montolijus išsyk tarsi nesumojo, ką atsakyti. Paskui ūmai pasilenkė per stalą ir sušnibždėjo: – A štai... prisiminiau. Man labai rūpėjo išsiaiškinti, ką laisvalaikiu išdirbinėja mano žmonelė. – Jis įsistebeilijo į pulkininką, kuris it tarantulo įgeltas pašoko nuo krėslo. – Kas man darbo, ką veikia jūsų žmona, tenente! – žaibus svaidančios Fesonio akys įsmigo į jaunąjį leitenantą. Bet šiam pašnekovo įniršis, regis, įspūdžio nepadarė. – Verčiau sėskitės, – pusbalsiu paliepė Montolijus ir dėbtelėjo į lankytojus kitoje terasos pusėje. – Tikriausiai nenorit duoti peno smalsuoliams. Contenance! O tai žlugs jūsų taip rūpestingai puoselėjama reputacija. – Už tai jūs dar atsakysit, tenente! Aš tuo pasirūpinsiu... – Suerzintas Montolijaus šypsnio pulkininkas stačiai pasiuto, bet vargais negalais susitvardė. – Kalbant atvirai, colonnello, šią akimirką nesu nusiteikęs nei jūsų klausytis, nei atsakinėti. * SISDE (Servizio per le Informazioni e la Sicurezza Democratica) – Italijos
informacijos ir demokratinio saugumo tarnyba. Tai civilinė slaptoji tarnyba, iki 2007 m. veikusi šalyje, pavaldi Vidaus reikalų ministerijai. Jos užduotis – visuomenės informavimo ir kitomis saugumą garantuojančiomis priemonėmis ginti demokratinę valstybę ir jos konstitucijos sukurtas institucijas nuo ardomosios veiklos.
16
■
Claudio M. Mancini
– Gal išprotėjot? – išstenėjo pulkininkas ir priblokštas dribo atgal į krėslą. – Man rodos, jūs nelabai nutuokiat apie savo padėtį. Judu su Kazagrande gavot konkrečius nurodymus. Jums, kaip ir jam, buvo aišku, kokios užduotys skirtos. Montolijus linktelėjo ir išsišiepė nuo ausies lig ausies. – Kurgi ne, aišku kaip dieną... – Porca miseria! Tada nesuprantu, kaip šiąnakt galėjo įvykti tokia kiaulystė. Juk puikiai žinote, kad artėja rinkimai. Ir štai ką jums pasakysiu: mums ligi tikslo dabar kur kas toliau, negu jums ligi kito paaukštinimo. Montolijus vėl susijuokė, bet ne per linksmiausiai. – Šią naktį aš ir pats tuo įsitikinau. Kariškiui paskutinis paaukštinimas – bilietas į aną pasaulį. Ko man tenai veržtis? – Regis, prarandat savitvardą, tenente. Mes dalyvaujame kare! Tikiuosi, jums aišku? – Norėčiau patikslinti jūsų žodžius, colonnello: mes dalyvaujame politinėje kiaulystėje. Fesonis atsilošė kėdėje ir įsmeigė į Sandrą Montolijų paniekos kupiną žvilgsnį. – Jums derėtų atsargiau rinktis žodžius! Kaip karinės slaptosios tarnybos SISMI* karininkas, esate prisiekęs ištikimybę vėliavai. Prisiekėte būti absoliučiai paklusnus savo dalinio aukštesnio laipsnio karininkui. Mes nepakęsim išdavikų! – Ar tai grasinimas? Fesonis prisimerkė. – Jums buvo pavesta nenuleidžiant akių stebėti subjektą, – atkirto nieko gero nežadančiu balsu. – O šis paprasčiausiai ėmė ir dingo iš keturių agentų akipločio. Ir už tai atsakysite jūs! – Taigi. – Montolijus atrodė patenkintas savimi. – Palermo senamiestyje nestinga urvelių žiurkėms sulįsti. – Ar bent nutuokiat, kokių pasekmių šios nakties elgesys turės ne tik jums, bet ir man? Kaip jūsų dingimas atsilieps po * SISMI (Servizio per le Informazioni e la Sicurezza Militare) – Italijos in-
formacijos ir karinio saugumo tarnyba. Tai Italijos karinė slaptoji tarnyba, iki 2007 m. veikusi užsienyje ir pavaldi Užsienio reikalų ministerijai.
mALA VITA
■
17
litikai? Toji žiurkė, kaip vadinate sekamą subjektą, gali sukelti politinę laviną. Ar numanot, kur jis dabar galėtų būti? Montolijus tylėjo ir iškalbingai šypsojosi. – Po velnių, tenente, praverkite burną! – Teikitės suprasti, kad politiniai padariniai nėra tai, kas mane labiausiai domintų šią valandą. Man svarbesnis klausimas: kada tai prasidėjo? Pasišnekėkim vyriškai. Juk dabar niekas mūsų negirdi. – Malonėkite kalbėti aiškiau, Montolijau! – sušnypštė Fesonis, žvelgdamas į savo pavaldinį. – Kur link sukate? – Kalbu apie jus ir savo žmoną. Nuo kada... – ramiai pradėjo vyresnysis leitenantas. Ūmai stojo ledinė tyla. Fesonio veidas virto abejinga kauke. – Ne visai jus suprantu... – Ak, signore, jūs puikiausiai mane suprantat! Nors mudu buvome įpareigoti dirbti kartu, liepiat man vienam stebėti subjektą, o pats kuo ramiausiai krušatės. Klausiu be užuolankų: nuo kada miegat su mano žmona? Fesonis akivaizdžiai stengėsi susiimti. Nervingai prisidegė cigaretę. – Paklausykit, Montolijau... Visa tai – siaubinga klaida. Matyt, jus klaidingai inform... – Užsičiaupkit, Fesoni! – šiurkščiai nutraukė viršininką jaunasis karininkas. – Aš viską žinau. Žmona man prisipažino. – Jo veidą iškreipė karti šypsena, o rankos drebėjo nuo tvardomo įniršio. Kyštelėjęs ranką į kelnių kišenę, išsitraukė auksinį Diupono žiebtuvėlį ir tėškė ant stalo priešais Fesonį. – Jūsų, argi ne? Išgraviruotas jūsų vardas... Pulkininkas buvo besiekiąs žiebtuvėlio, bet Montolijus uždengė jį delnu. – Kur jį radot? – Kaip tyčia gulėjo miegamajame ant naktinio staliuko. – Montolijus sviedė daikčiuką pulkininkui. – Taip sakant, užsirūkėt ir palikot. Labai neatsargu, colonnello! – Ššš... – ėmė tildyti jį Fesonis.
18
■
Claudio M. Mancini
– Taigi, – pro dantis iškošė vyresnysis leitenantas, – noriu iš jūsų paties išgirsti, kada tai prasidėjo. – Prieš tris mėnesius, – nebesigynė pulkininkas Fesonis. Nors jo veide vis dar atsispindėjo baimė ir nuoskauda, vėl grįžo išdidus pasitikėjimas savim, taip gerai pažįstamas Montolijui. – Nemanykit, kad tai buvo vien mano užgaida! Džulija pati pasisiūlė. – Stronzo! – sušnypštė Montolijus ir taip sugniaužė kumščius, kad net krumpliai pabalo. – Kad nebegirdėčiau savo žmonos vardo iš tavo lūpų, o jei ne – išmalsiu tau dantis! Fesonis susigūžė ir įsmeigė priešišką žvilgsnį į Montolijų. – Kol kas aš dar jūsų viršininkas! – Svarstau, ar patvarkai kiekvieną, kuri nespėja nuo tavęs pasprukti, ar tik savo pavaldinių žmonas. – Jaunojo karininko akyse pleveno grėsmingos liepsnelės. Jis staiga ėmė nepagarbiai tujinti viršininką ir atvirai rodė neapykantą, lūpos tik virpa. – Valdykitės! O gal norit pakliūti į karo tribunolą? – Taip ir žinojau, kad nesi vertas vadintis vyru! Tu – niekingas šūdo gabalas. Įžūli niekšinga kiaulė, prisidengianti aukštesniu kariniu laipsniu. Kaip tu apskritai jį užsitarnavai? Fesonis pašoko ir kariškai išpūtė krūtinę. – Teikitės išprausti kailį savo žmonelei Džulijai! Jei nemokate atskirti tarnybinių reikalų nuo privačių, mūsų dalinyje jums ne vieta! – Pulkininkas prisiartino prie pavaldinio. – Malonėkite atsistoti, kai kalbu su jumis, tenente Montolijau! Vyresnysis leitenantas demonstratyviai lėtai atitraukė kėdę per sprindį nuo stalo, atsilošė ir ėmė įžūliai sūpuotis. – Reikalauju, kad nedelsdamas grąžintumėt man techninę įrangą, kurią esat gavęs užduočiai vykdyti. – Čia tai jau jūsų stilius! – Montolijus nusikvatojo jam į akis. – Dar pasidžiaugsite savo žaisliukais, signore! – Rytoj priešpiet prašom prisistatyti į generolo Pelodos priimamąjį ir pateikti raportą apie vakarykštį vakarą! Be to, įsakau iki to laiko perduoti man visą karinę įrangą, kurią turite. Jei paaiškėtų, kad ko nors neįvykdėte tiksliai pagal mano nurody-
mALA VITA
■
19
mus, jūsų karjera slaptojoje karinėje tarnyboje būtų baigta. Ar supratot? – Tikrai taip. – Sandras Montolijus dėbtelėjo į grindis, paskui tarsi sulėtintame filme pakėlė galvą ir bjaurėdamasis įsispitrėjo Fesoniui į akis. – Kokį raportą, jūsų nuomone, turėčiau pateikti? Ar apie tai, kaip praleidote vakarykštį vakarą su mano žmona? – Kazagrandė patvirtins, kur aš buvau, – džiūgaudamas atkirto Fesonis. – Jis visuomet patvirtina tai, ką jam liepiu. Negi dar nesupratot? Montolijus staigiai atsistojo, įsikišo žiebtuvėlį kišenėn ir brūkštelėjo ranka per apsiglamžiusias kelnes. – Dar pažiūrėsim, – metė šaltai, sviedė nuorūką Fesoniui po kojų ir išėjo iš terasos. Fesonis lydėjo akimis vyresnįjį leitenantą tol, kol šis dingo iš akiračio, paskui iš vidinės švarko kišenės išsitraukė mobilųjį telefoną ir surinko numerį. – Kazagrandė? Čia aš, Fesonis, – tarė prislopintu balsu. – Privalai padaryti man paslaugą. Mūsų dalinyje yra pašvinkęs kiaušinis. Jis baisiai dvokia. – Pulkininkas kiek pasiklausė, ką jam atsako pašnekovas, bet tuoj jį nutraukė: – Ką tik mačiausi su Montolijum. Judu šiąnakt stebėjote mūsų sekamą subjektą, ar ne? – Taip, – aiškiai nuskambėjo atsakymas. – Maždaug iki dešimtos trisdešimt. O tada iš kažkur atsirado nežinia koks tipelis ir Montolijus su juo labai draugiškai pasišnekėjo. Manyčiau, tai buvo įtartinas susitikimas, ko gero, su informatorium. – Ar tu jį pažinai? Gal esi tą žmogų matęs anksčiau? – Ne, – atsakė Kazagrandė. – Bet jis pasakė kažką svarbaus. Aiškiai mačiau. Po poros minučių abu dingo netarę man nė žodelio. – Vienas iš mūsų varžovų? – Nesąmonė! – atšovė Kazagrandė. – Juk tuos pažįstam, visus lig vieno! Kodėl klausi?
20
■
Claudio M. Mancini
– Ne tavo reikalas. Stebėk akylai! Montolijus ką tik išėjo iš restorano. Turėtų tuoj tuoj praeiti pro tavo mašiną. Mink jam ant kulnų! Man reikia žinoti jo ketinimus. – Kaip tai suprasti? – sušuko Kazagrandė į telefoną. – Ar negana to, kad turiu terliotis su tais vaikėzais iš SISDE? Jų čia gyvas velnias. Fesonis įsiutęs sugniaužė kumštį. – Teikis daryti, ką tau sakau! – riktelėjo vos tvardydamasis. – Atrodo, Montolijus bus perbėgęs pas anuos. – Ką jis padarė? – Perbėgo. Tikriausiai tapo kurmiu. Gali kelti pavojų mūsų akcijai. Dar, ko gero, susitiks su mūsų sekamuoju. Jei mano įtarimai teisingi, turėsime rūpesčio. Pašnekovas suglumęs tylėjo. – Ar supratai? – įsakmiai perklausė Fesonis. – Matau jį, – atsiliepė Kazagrandė. – Tada, dėl Dievo meilės, nepamesk jo iš akių! Montolijus – ne koks naujokas...