L ū ži o ta šk a s
•
19
– Jis čia atvyko iš Kalifornijos ir trečią trisdešimt turėjo pašnekesį dėl darbo. Baiminosi, kad laiku nesuspės, – paaiškino Kimbal. – Mes tai patikrinome. – Tos dvi moterys – iš Nešvilio, – pridūrė Sanfordas. – Atvyko į savo dukterėčios vestuves savaitgalį. – Kaip jiems šiurpu, – sumurmėjo Džulė. Žinoma, visi lifte buvo sukrėsti. Bet tie trys neprarado savo artimo kaip ji. Jų niekas nesiejo su Polu Vileriu, tik tiek, kad trumpai kartu buvo lifte. Jiems jis tebuvo vardas, nelaiminga auka. Be abejo, šis įvykis paliks pėdsaką, kiekvieną kartą užeidami į liftą prisimins jį – bet jis nepaliko tuštumos jų gyvenime. Jiems šio įvykio pasekmės nėra lemtingos. Sanfordas numetė tušinuką ant stalo. – Gal papasakotumėte mums viską nuo šios vietos. Ponui Vileriui taip pat svarbu, kaip ir mums. – Jis sunėrė savo ilgus pirštus ir pasidėjo rankas ant diržo sagties, parodydamas, kad klausosi. Kimbal atsirėmė į stalo kampą. Dagas viena ranka suėmė smakrą ir burną, akys buvo įsmeigtos į Džulę. Ji papasakojo, kaip greitai nusileido iki kito sustojimo aštuntame aukšte, kaip atsidarė durys, plėšikas įėjo į liftą ir paspaudė mygtuką, kad durys liktų atviros. – Jūsų pirmas įspūdis? – paklausė Kimbal. – Kaukė. Ryklio nasrai. – Neįžvelgėte jokių bruožų? Ji papurtė galvą. – Nesimatė nei odos, nei plaukų. Net riešų. Treningo rankovės užtrauktos ant pirštinių, kaukė pakišta po treningo apykakle, užtrauktukas – iki pat smakro. – Ūgis, svoris? – Už mane aukštesnis, bet nedaug. Vidutinio svorio. Detektyvai linktelėjo, matyt, ir kiti liudytojai panašiai jį buvo apibūdinę. Sanfordas tarė: – Ryt arba poryt norėtume, kad paklausytumėte įrašų – gal atskirsite balsą, girdėtą per kitus nusikaltimus.