Likimo valdymo galimybės II pakopa

VIRSEL IS I s k y rius Ketinimai

Iš kur atsiranda sapnai? Nejau tai tik žmogaus vaizduotės padarinys? Ką bendra turi sapnai su realybe? Kyla uždanga, gaubianti senovės magų, sukūrusių Egipto piramides ir kitus panašius statinius, paslaptis.

Jūsų galimybes apriboja tik jūsų ketinimai.

N ub u d i ma s s ap ne Šiame skyriuje priartėsime prie Prižiūrėtojo mįslės įminimo, kodėl galime rinktis viską, ko norime, ir kaip tai padaryti. Vienas įminimo raktų glūdi reiškinyje, kurį vadiname sapnais. Žmogus miegui skiria trečdalį savo gyvenimo. Visa, kas vyksta šioje ribinėje būsenoje, lig šiol paslaptis. Moksliniai šios srities tyrimai, deja, nedaug ką paaiškina. Filosofiniai darbai taip pat blaškosi tarp vienų ar kitų kraštutinumų. Vieni aiškina, kad sapnai – tai iliuzija, kiti tvirtina, kad net mūsų gyvenimas viso labo yra tik sapnas. Kurie teisūs? Remiantis transerfingo teorija galima teigti, kad nei vieni, nei kiti. Tad pradėkime iš pradžių.

Suaugusieji, prisiminę sapnus, įsitikinę, kad iš tikrųjų jų nebuvo. Protas į juos reaguoja kaip į fantazijas, kurios kyla ilsintis, ir taip nusiramina. Žinoma, kad vaikai iki ketverių metų neskiria sapno nuo būdravimo. Jie mano, kad sapnai vyksta toje pat realybėje kaip ir visi kiti gyvenimo įvykiai. Tokio amžiaus vaikas, atsibudęs dėl nakties

Keti n i ma i

 13

košmarų, mano, kad pabaisos yra kambaryje. Netiki tėvų tvirtinimu, kad tai tik sapnas. Pamažu vaiko protas įpratinamas patikėti, kad sapnas nėra realybė.

Jau svarstėme, kokiu būdu protas sudėlioja visus duomenis į abstrakčių sąvokų lentynėles. Jis tai atlieka labai greitai ir noriai. O dabar įsivaizduokit: kad protas būtų įtikintas sapnų nerealumu, prireikė net ketverių metų. Tai vienintelis dalykas, su kuriuo protas taip ilgai nenorėjo sutikti. Neprisimename, kas buvo iki ketverių metų, negalime paliudyti, kaip sutrikęs buvo protas pabudus.

Tačiau ir dabar protas atvirai patenka į tuos pačius spąstus. Kol miegame, mums net nešauna į galvą kritiškai pažvelgti į tai, kas vyksta. Vos pabudę stebimės, koks realus atrodė sapnas. Sapne virtualioji realybė modeliuojama nepaprastai natūraliai. Nepaisant to, kad sapne atsitinka keisčiausių įvykių, juos priimame kaip normalius. Tokia savybė paremta proto įpročiu viską deramai paaiškinti. Jei pastebime ar patiriame ką nors nepaprasta, akimirksniu sugebame tai racionaliai paaiškinti. Beje, ir nemiegodami nesame įpratę abejoti įvykių realumu. Todėl ir įvykius sapne priimame kaip savaime suprantamus. Protas įprato valdyti padėtį. Tačiau vienas nekontroliuojamas klausimas vis tiek iškyla: „Ar tai iš tikrųjų vyksta?“ Būtent dėl to protas nuolat patenka į sapno spąstus.

Jei pasiseka, kartais įvyksta stebuklas ir suvokiame, kad miegame. Dažniausiai tai vyksta tada, kai sapnuojame kokį nors neįtikėtiną ar labai apmaudų košmarą. Tada proto kontrolė atstatoma ir suvokiame, ką toliau reikia

14 

Va dim Ze la nd

daryti. Tokiu atveju nesąmoningas sapnas pavirsta sąmoningu sapnavimu. Sąmoningo sapnavimo būsenoje žmogus dalyvauja virtualiajame žaidime ir supranta, kad tai viso labo tik sapnas. Jei jums taip niekada nebuvo ir apie tai girdite pirmą kartą, neabejokite – tai ne fantazija. Apie sąmoningą sapnavimą parašyta daug knygų, o pasaulyje esama mėgėjų, kurie tai nuolat praktikuoja.

Gal norite pamėginti? Taip, sąmoningą sapną iš tikrųjų galima sukelti sąmoningai. Tuo tikslu reikia išmokti protui kelti klausimą „kas gi iš tikrųjų vyksta?“ Tai nėra itin sudėtinga, jei iš tikrųjų to norite. Protas pratinamas nesudėtingu, bet reikalaujančiu kryptingo dėmesio būdu. Per dieną reikia minėtą klausimą kartoti mažiausiai dešimt kartų. Padės jūsų vidinis Prižiūrėtojas. Įpareigokite jį nuolat trikdyti jūsų ramybę ir klausinėti, miegate jūs ar ne. Į šį klausimą reikia atsakyti kuo sąmoningiau, kad tai iš tiesų būtų kontrolė, o ne nuobodi procedūra. Pasipurtykite, apsižvalgykite, įvertinkite situaciją, ar iš tikrųjų įvykiai klostosi įprastai, ar dėl ko nors kyla įtarimų. Jei pakaks atkaklumo, jūs netrukus išmoksite atsibusti savo sapne.

Reikia pripažinti, kad bent dešimt kartų per dieną pateikti sau klausimą gana sunku. Jūs jį tiesiog pamiršite.

Reikia iš tiesų labai norėti sėkmės. Sąmoningo sapnavimo būseną galite pasiekti po kelių dienų arba po kelių mėnesių, tai priklauso nuo jūsų ketinimo stiprumo.

Jei namuose turite laikrodį su dūžiais, jis gali jums talkinti. Kaskart laikrodžiui dūžiais skaičiuojant valandas paraginkite savo Prižiūrėtoją, kad paklaustų, ar jūs

Keti n i ma i

 15

miegate, ar ne. Laikrodžio dūžiai taps užuomina, raginimu pamąstyti. Per miegus išgirdę laikrodžio dūžius, paraginsite Prižiūrėtoją, o jis pažadins jūsų protą. Galima ir kitokia pagalba, bet su sąlyga, kad jūs ją girdėsite miegodami. Neverta klausimo susieti su signalais, kurių negirdėsite miegodami. Tarkim, savo klausimą susiejote su telefono skambučiu, bet miegodami nepateiksite sau klausimo, kol nesusapnuosite telefono skambučio. Žodžiu, svarbiausia išsiugdyti įprotį nuolat klausti savęs dėl įvykių realumo. Atsakykite į klausimą ne automatiškai, o sąmoningai. Daugelis praktikuojančių šį metodą sąmonę pažadina pastebėję anomalijas, nesutapimus ir keistenybes. Dažniausiai sapnuojantis žmogus tokių keistenybių nepastebi ir priima jas kaip visiškai suprantamus dalykus. Būtent todėl reikia įprasti kritiškai įvertinti situaciją ir sąžiningai atsakyti į iškeltą klausimą.

Kam gi to reikia? Pirmiausia – įdomu ir smagu, kai sapnas ne atsitiktinis, o jūs patys sąmoningai žaidžiate jo virtualųjį žaidimą. Tai ne fantazijos apie virtualiąją tikrovę. Nė vienas kompiuterinis žaidimas negali prilygti tam, ką jūs galite atlikti sąmoningai sapnuodami. Galima daryti viską, ką tik sumanysite.

Kai sapne iškyla nepageidautina situacija, ją nesunku pakeisti nedidelėmis valios pastangomis. Tarkim, sapnuojate košmarą, kad jus kas nors persekioja, o jūs niekaip negalite pabėgti. Jei jums atrodo, kad viskas vyksta iš tikrųjų, bus sunku atsikratyti persekiojimo. Bet vos tik suvoksite, kad tai tik sapnas, pasistengsite atsibusti, o tai,

16 

Va dim Ze la nd

nors ir sunkiai, bet pavyks. Tačiau esama daug efektyvesnio ir įdomesnio būdo. Jei suvokėte, kad tai sapnas, pažvelkite į savo persekiotoją ir įsakykite: „Dink iš čia!“ (Išnyk, išgaruok.) Persekiotojas tuoj pat išnyks. Jūs mintimis galite jį pakelti į orą ir priversti suktis vilkeliu.

Sapne žmogus gali visiškai kontroliuoti visa, kas ten vyksta, jei laikosi dviejų sąlygų. Pirma, jis turi pripažinti, kad tai tik sapnas. Antra, jis turi žinoti, kad „ten“ galima daryti ką tik nori. Pvz., jūs pabudote sapne ir užsimanėte paskraidyti. Nieko sudėtinga, pakanka tik ketinimo. Čia labai aiškiai pasireiškia skirtumas tarp noro ir ketinimo.

Noras pakilti į orą neduos jokių rezultatų nei miegant, nei nemiegant. Sakykim, noras pakelti ranką. Tvirtinate, kad norite pakelti ranką, tačiau kol kas to nedarote.

Tačiau staiga imate ir pakeliate. Noras transformavosi į veiksmą. Jūs nemąstėte, kaip kelsite ranką, o tiesiog tai padarėte. Taip ir sapne. Tik savo ketinimu pakelkite save aukštyn ir skriskite, kur norite.

Grįžkime prie košmaro su persekiotoju. Jums turėtų būti aišku, kad tik norėdami jo atsikratyti to nepasieksite. Kai jus užvaldo baimė, mintyse apmąstote visus galimus įvykių eigos variantus, kurie tuoj pat išsipildo.

Jūs įtraukti į žaidimą, kurio taisykles nustatė kažkas kitas. Jei jau suvokėte, kad tai viso labo tik sapnas, vis tiek nieko nepasieksite, kol nevaldysite padėties. Kol vaidinate pasyvios aukos vaidmenį, jus valdo žaidimas. Visai nesvarbu, kad tą žaidimą sukūrė jūsų vaizduotė. Šiuo metu esate savo vaizduotės vergas, bijote ir bėgate, nes pats pasirinkote tokį vaidmenį. Jei dabar sustosite ir nu-

Keti n i ma i

 17

spręsite pasikeisti vaidmenimis su persekiotoju, jis mielai sutiks ir ims bėgti nuo jūsų. Ar įsivaizduojate tokios situacijos komiškumą? Į kiekvieną klausimą, prasidedantį „ar galiu sapne...“, atsakymas bus teigiamas. Galima bendrauti su bet kokiais žmonėmis (gyvais ir mirusiais), kaip nori elgtis su sapne esančiais daiktais ir veikėjais, skristi į kitas planetas, spręsti problemas, kurti muziką, repetuoti, keliauti ir t. t. Palyginti su tuo, stiprūs narkotikai – tik vaikų žaidimas. Beje, sveikatai nebus jokios žalos. Iš sapnų leidžiama išsinešti bet kokią informaciją. Neįmanoma tik viena: išnešti materialių daiktų į realybę. Bent jau aš apie tokį reiškinį nieko negirdėjau.

Jei neprisimenate, ką sapnavote, pakeiskite lovos padėtį. Patogiausia miegoti galva į šiaurę. Galva į vakarus miegoti negalima, tai kenkia sveikatai. Negaliu išsamiai paaiškinti, kodėl taip yra. Tai susiję su magnetiniu Žemės poliumi. Pamėginkite miegoti galva į šiaurę ir įsitikinsite, kad sapnai tapo įdomesni ir spalvingesni.

Jei nesiseka pasiekti sąmoningo sapnavimo būsenos ar išvis nėra noro tuo užsiimti, nesirūpinkit. Sąmoningo sapnavimo būsena vaidina tam tikrą vaidmenį transerfingo technikoje, bet galima visiškai apsieiti be jos. Beje, sąmoningame sapnavime slypi paslėptas pavojus. Na va, sakysite, sudomino, o dabar bando įbauginti. Neturiu išeities. Sąmoningas sapnavimas – tai paslaptingos durys į neištirtą pasaulį, todėl būtinai turiu įspėti apie pavojų, kuris gali būti už tų durų. Netrukus apie tai sužinosite.

18 

Va dim Ze la nd

S a p n ų e rd vė Norėdami paaiškinti Prižiūrėtojo mįslę, turime atsakyti į du klausimus: kodėl sąmoningo sapnavimo būsenoje viskas įmanoma ir kodėl sapnai atrodo tokie realūs.

Tiek sąmoningame, tiek nesąmoningame sapne vaizdai labai ryškūs, galima atskirti smulkiausias detales.

Kartais sapnai formų ryškumu ir spalvų sodrumu lenkia realybę. Yra hipotezė, kad smegenys pačios sintetina sapnų vaizdus ir sapnuojant priima tuos vaizdus kaip realius. Tai viso labo tik hipotezė. Kol kas niekas neįrodė, kad taip ir vyksta. Transerfingo principas teigia: pasąmonė nieko savarankiškai neįsivaizduoja, ji tiesiogiai prisijungia prie variantų erdvės, kurioje yra visa informacija.

Atidžiai įsižiūrėkite į kokį nors daiktą, po to užsimerkę pamėginkite jį įsivaizduoti. Net jei turite gebėjimų vizualizuoti, vis tiek užsimerkę negalėsite „matyti“ daikto taip, kaip atsimerkę. Vaizdas, kurį užfiksavo jūsų smegenys, yra viso labo prastos kokybės fotografija. Tarkim, kad smegenys tokią fotografiją saugo kaip neuronų grupės atitinkamą būseną. Atkuriant visus atmintyje esančius vaizdus neužtektų visų esamų, nors ir didelio kiekio, neuronų.

Jei mūsų prisiminimai ir sapnai yra saugomos informacijos atkūrimas neuronuose, tai kiek šių ląstelių turėtų būti galvoje? Pagal transerfingo teoriją neuronai nėra informacijos nešėjai kaip kompiuterio bitai. Smegenys saugo ne pačią informaciją, o kažką panašaus į variantų erdvės informacijos adresus.

Keti n i ma i

 19

Gali būti, kad smegenys gali saugoti kažkokį ribotą informacijos kiekį. Tačiau, net būdamos tobula biologine sistema, negali savyje saugoti visko, ką norime prisiminti. Juo labiau jos negali sintetinti tokios tobulos virtualios realybės kaip sapnas. Argi lengva nemiegant užsimerkti ir įsivaizduoti natūraliai vaizdus kaip sapne? Nereikėtų žavėtis mažai tikėtinais spėliojimais, kad atsipalaidavusios smegenys sugeba tiksliai atkurti įsivaizduojamus vaizdus.

Jau sakiau, kad protas nesugeba sukurti iš esmės nieko nauja. Jis tik gali surinkti naują namo versiją iš senų kaladėlių. Protas turi tik primityvios informacijos apie tas kaladėles ir kaip jas dėlioti. Gilesnes žinias protas saugo popieriuje ir kituose informacijos šaltiniuose. Visa kita variantų erdvės informacija protą pasiekia per sielą.

Taigi pagal transerfingo modelį protas yra gana primityvi sistema, kurios darbą techniškai galima sumodeliuoti. Mokslininkai bando tai padaryti, tačiau jiems kol kas nepavyko sukurti dirbtinio intelekto. Protas save dar šiaip taip sugeba suprasti, o sielos prigimties negali suprasti. Gyvos būtybės intelekto paslaptis glūdi sielos ir proto vienybėje bei sąveikoje. Kibernetikai lig šiol stengiasi sumodeliuoti mąstymo procesą, kaip tai daro protas. Galbūt kada nors kam nors šaus į galvą mintis sukurti mašiną, sugebančią nustatyti parametrus ir gauti informaciją iš variantų erdvės, kaip tai daro siela.

Protas kažkokiu būdu sugeba išsaugoti reikalingų variantų erdvės sektorių adresus. Jei reikia ką nors

20 

Va dim Ze la nd

prisiminti, protas kreipiasi į sielą, o ši prisiderina prie reikiamo sektoriaus. Galbūt todėl, kad siela netinkamai nustato parametrus ar protas blogai prisimena adresus, o gal todėl, kad siela su protu nesugeba deramai sutarti, tačiau, kaip žinia, mūsų atmintis nėra tobula.

Tačiau siela sugeba atsitiktinai nukrypti į neįgyvendintus variantų erdvės sektorius. Štai tuos vaizdus ir regime savo sapnuose. Todėl ir ribinė erdvė atrodo tokia reali.

Sapnai nėra iliuzija įprasta žodžio prasme. Protas juos ne įsivaizduoja, o iš tikrųjų mato. Žinoma, kad žmogus sapne gali stebėti vaizdus, visai nepanašius į mūsų pasaulio. Pavyzdžiui, gali pamatyti architektūrinį statinį, stebėti smulkiausias jo detales, nors gerai žino, kad tokio statinio niekur negalėjo matyti. Jei sapnas – proto imituojama realybė, tai iš kur atsiranda vaizdai, kurių žmogus niekada nematė?

Kaip prisimenate, variantų erdvės sektoriuose yra įvairių variantų scenarijai ir dekoracijos. Dekoracijas sudaro negyva aplinka ir gyvos būtybės. Jei sapne stebėjote savo gimines ir pažįstamus, turbūt atkreipėte dėmesį į tai, kad jie šiek tiek kitokie nei realybėje. Jie gali būti kitaip susišukavę, neįprastai apsirengę, net charakteris gali būti kitoks. Virtualių sapnų erdvės būtybių elgesys gali būti ne visai jiems būdingas. Sapne jūs pažįstate savo artimuosius, suprantate, kad tai jie, tačiau jums atrodo, kad kažkas ne taip. Taip reiškiasi variantų erdvės daugialypiškumas. Įvairių sektorių dekoracijos skiriasi. Įvykiai, kurie nutinka realybėje, yra įgyvendinti vari-

Keti n i ma i

 21

antai. Sapne turime galimybę pamatyti tai, kas nebuvo įgyvendinta.

Jei kada nors pavyktų sapne pamatyti savo atspindį veidrodyje, jūs, matyt, būtumėte nemaloniai nustebinti ar išgąsdinti. Tai būtų ne tas veidas, kurį įprasta matyti realiame veidrodyje. Jūs iš karto suprastumėte, kad tai jūs, bet veidas būtų kitoks. Priežastis ta, kad žmogaus veidas atitinka tą variantų erdvės sektorių, į kurį jis atklydo. Jūsų išvaizda daugiau ar mažiau skirsis priklausomai nuo esamo stebimo virtualaus sektoriaus poslinkio, įgyvendinto realybėje.

Aplinka taip pat keičiasi priklausomai nuo virtualaus sektoriaus nutolimo. Jūs regite savo miestą, bet jis ne toks kaip paprastai. Ta pati gatvė ir namai atrodo kažkaip keistai. Jūs sutrikęs, regis, kažkokie kerai. Jeigu sapnuose siela nuklydo gan toli nuo savo sektoriaus, patekote į visiškai nepažįstamą aplinką. Jūs regite vietovę ir žmones, kurių realiame gyvenime nėra. Ten visi gyvena savo virtualų gyvenimą. O koks jūsų vaidmuo tame gyvenime? Visa, kas ten vyksta, nėra materialu. Jūsų vaidmuo taip pat virtualus. Ir tuo pačiu metu tai ne iliuzija. Šiuo atveju gali būti dvi galimybės: tame sektoriuje jūsų asmenybės variantas yra arba jo nėra. Jei yra, ar galima sutikti savo antrininką? Tai labai sudėtingas klausimas, į kurį kol kas negaliu atsakyti. Tikriausiai sielai tenka toks vaidmuo, kuris nurodytas sektoriaus scenarijuje. Tai patvirtina reiškinys, kad sapnuojantysis veidrodyje mato nepažįstamą veidą.

22 

Va dim Ze la nd

Kyla dar vienas klausimas: jei informacija variantų erdvėje saugoma nuolat, kaip kino juosta lentynoje, kodėl gi sapne matome judesį ir dalyvaujame tame virtualiajame žaidime? Informaciniame lauke sykiu saugomi visi įvykiai.

Tai, kas buvo, yra ir bus, – ten yra jau dabar. Kodėl gi siela, sklandydama po variantų erdvę, mato ne sustingusius paveikslėlius, o gyvenimo judėjimą? Galbūt mūsų suvokimo mechanizmas veikia taip, kad galime suvokti tik juostos judesį. O galbūt tai pasireiškiančios tik variantų tėkmės būdų erdvės savybė? Jei siela skrenda per sektorius, vadinasi, ji ir stebi judėjimą. Tad į kokį laiko tarpsnį ji patenka sapne: praeitį, ateitį ar dabartį?

Visi svarstymai apie sapnų erdvę iškelia daugiau klausimų nei atsakymų. Galima tvirtai pasakyti tik viena: sapnai – ne iliuzija. Šiek tiek kraupu, tiesa? Visi mes kasnakt traukiame į variantų erdvę ir gyvename ten virtualųjį gyvenimą. Tas virtualusis gyvenimas neturi materialaus pagrindo, tačiau tuo pat metu yra realus.

Ką galima pasakyti apie sapnų aiškinimą? Atsakymas bus šiek tiek netikėtas. Turbūt manote, kad pagal tik ką išdėstytą teoriją sapnai gali pranašauti ateinančius įvykius. Tačiau kaip tik pagal išdėstytą teoriją sapnai transerfingo požiūriu negali būti vertinami kaip anksčiau minėti ženklai.

Sapnai parodo, kas galėjo įvykti praeityje ar galėtų įvykti ateityje. Praeitį jau žinome. Ateitis variantų erdvėje yra per daug įvarialypė, todėl negalima teigti, kad sapne išvydome ateities sektorių, kuris bus įgyvendintas.

Greta esantys sektoriai iš tikrųjų turi panašius scenari-

Keti n i ma i

 23

jus ir dekoracijas. Vadinasi, jei susapnuotas sektorius yra netoli besirutuliojančios gyvenimo linijos, tada jis gali turėti informacijos apie realius būsimus įvykius. Tačiau negalima garantuoti, kad susapnuotas sektorius iš tikrųjų yra arti esamos gyvenimo linijos.

Iš tikrųjų siela realybėje gali nujausti artėjančius įvykius. Dvasinio komforto būsena yra vienas patikimiausių ženklų. Siela realybėje parodo komforto lygį pagal esamą gyvenimo liniją arba pagal artėjantį tėkmės posūkį. Kiti ženklai atspindi esamos gyvenimo linijos ir artimiausių sektorių įgyvendintus sektorius. Tačiau tik Dievas žino, kur sapnuojant skraido siela. Ji gali nuklysti kur nori, todėl pateikta informacija negalima kliautis.

Iškyla dar vienas klausimas: jei sapnai nėra vaizduotės padarinys, tai kas gi lemia sapnų scenarijų? Scenarijus yra variantų erdvės sektoriuose. Kol protas snaudžia, siela gali savo noru keliauti variantų erdvėje. Kartais protas miega taip kietai, kad neprisimename savo sapnų. Kas būna tuo metu, kai protas miega, niekas nežino.

Realiame gyvenime žmogaus elgesį kontroliuoja protas.

Kai protas sapnuoja, jis atlieka tik pasyvaus stebėtojo vaidmenį ir padėties nekontroliuoja, o sapną laiko normaliu reiškiniu.

Viskas vyksta pagal sektoriuje esantį scenarijų. Vos tik siela patenka į variantų erdvės sektorių, veiksmas pradeda vystytis pagal realaus gyvenimo sielos ir proto įgytus lūkesčius, nuogąstavimus ir supratimą. Pavyzdžiui, jei scenoje atsiranda subjektas, kuris pagal protą gali sukelti grėsmę, grėsmės scenarijus tuoj pat išsipildo.