Page 1


nebeįstengia įtraukti oro, ir kuri vis iš naujo ir iš naujo daužo tave it kumščiu per veidą, – retsykiais gali pasirodyti tokia stulbinamai graži.

Robertas ištiesė ranką ir išjungė televizorių. – Kaip jūs? – paklausė. – Kada, sakėte, tai įvyko? Jis atrėmė alkūnes į kelius ir susidėjo rankas. – Pirmą penkiasdešimt septynios – mūsų laiku. Arba šešios penkiasdešimt septynios – jų. Viršum jo dešiniojo antakio bolavo randas. Jis turbūt bebaigiąs ketvirtą dešimtį, – nusprendė Ketrina, – vadinasi, amžiumi artimesnis jai, o ne Džekui. Roberto oda buvo šviesi, o akys – rudos su tamsiais šlakeliais. Džekas turėjo mėlynas akis, tačiau jos buvo skirtingų atspalvių: viena – šviesiai žydra, kone blyški, it akvarelinis dangus, o antroji – tamsesnė, sodriai mėlyna. Neįprastos spalvos akys traukė aplinkinių žvilgsnius, vertė atidžiai įsižiūrėti į jo veidą, tartum šis keistas nesutapimas būtų reiškęs, kad akių savininkas – žmogus be pusiausvyros arba gal šiaip turi kokių nors kliaučių. Ar toks šio vyriškio darbas? – šmėkštelėjo jai galvoje. – Tuo metu baigėsi paskutinis radijo ryšys, – vos girdimai pridūrė profsąjungos atstovas. – Ir ką jie tada pasakė? – mėgino iškvosti ji. – Nieko ypatingo, kaip visada. Ji nepatikėjo. Paskutinis radijo ryšio seansas negali būti toks kaip visada. – O ar žinot, – paklausė ji, – ką dažniausiai praneša lakūnas, pajutęs, kad krinta? Na, aišku, jūs žinot! – Ponia Lajons, – jis staigiai grįžtelėjo į ją. – Ketrina. – Jums vis dar šokas. Turėtumėt nuryti šiek tiek cukraus. Ar turit kur nors sulčių? – Šaldytuve. Juk ten buvo bomba, tiesa?

18


– Aš ir pats norėčiau žinoti daugiau. Deja... Jis pakilo ir nuėjo į virtuvę. Staiga pajutusi, kad anaiptol nenori šią akimirką pasilikti kambaryje viena, ji nusekė jam iš paskos. Laikrodis viršum kriauklės rodė 3.38. Negi tepraėjo vos keturiolika minučių nuo tada, kai ji viršuje dirstelėjo į laikrodėlį ant naktinio stalelio? – Greitai jūs čia atkakot, – pasakė, vėl atsisėdusi ant virtuvinės kėdės. Jis pripylė stiklą apelsinų sulčių. – Kaip jums tai pavyko? – toliau kamantinėjo ji. – Turim specialų lėktuvą, – tyliai ištarė jis. – Ne, papasakokit! Noriu žinoti viską. Kaip jūs tai darot? Turit parengtą lėktuvą? Sėdit jame ir laukiat, kol kas nors nukris? Jis padavė jai sultis. Paskui atsišliejo į kriauklės briauną ir, tarsi negalėdamas apsispręsti ar kam nors pasiryžti, didžiuoju dešinės rankos pirštu pasitrynė sau kaktą – nuo nosies viršaus iki plaukų. – Ne, ką jūs, – iš lėto prabilo, – aš tikrai nesėdžiu ir nelaukiu, kol kas nors nukris. Bet jei taip nutiktų, žinau, ką turiu daryti. Vašingtono nacionaliniame oro uoste stovi parengtas reaktyvinis „Lear“. Jis nuskraidina mane iki artimiausio didelio oro uosto. Šiuo atveju – iki Portsmuto. – O tada? – Ten manęs jau laukia mašina. – Taigi jūs čia atvykot per... Ji pamėgino suskaičiuoti, per kiek laiko iš Vašingtono, kur yra profsąjungos būstinė, jis pasiekė Naujajame Hampšyre, prie pat Masačusetso sienos, įsikūrusį Elisą. – Šiek tiek daugiau nei per valandą, – pasakė jis. – Bet kam? – nesuprato ji. – Kad atvykčiau anksčiau už kitus ir spėčiau jums pranešti, – paaiškino jis. – Ir kad padėčiau jums visa tai ištverti. – Ne, ne dėl to, – ji greitai papurtė galvą. Jis valandėlę patylėjo, paskui pridūrė: – Na, ne vien dėl to.

19


Ji perbraukė delnu per suskilinėjusio pušinio stalo paviršių. Tais vakarais, kai Džekas būdavo namie, jie visi trys – Džekas, ji ir Metė,  – rodos, daugiau kaip dešimties pėdų spinduliu nenutoldavo nuo šito stalo: skaitydavo laikraščius, klausydavosi žinių, virdavo vakarienę, valgydavo, plaudavo indus, ruošdavo pamokas, o paskui, kai Metė jau nueidavo miegoti, šnekučiuodavosi arba tylėdavo, kartais, jei Džekui nereikėdavo rengtis į kelionę, išgerdavo kokį butelį vyno. Pirmaisiais metais, kol Metė dar buvo mažytė ir anksti eidavo gulti, jiedu su Džeku protarpiais įžiebdavo žvakes ir, kurį nors staiga užplūdus geismui ar švelnumui, – mylėdavosi čia pat, virtuvėje. Ji užvertė galvą aukštyn ir užsimerkė. Visą jos kūną – nuo pilvo iki gerklės – it durklas pervėrė skausmas. Ją apėmė siaubas, tarsi nejučiom būtų atsidūrusi ant paties bedugnės krašto. Ji taip staigiai ir triukšmingai įkvėpė, kad net Robertas atsisukęs pažvelgė į ją. O tada – tarsi būtų perėjusi iš vieno kambario į kitą – vietoj šoko būsenos ją užliejo sielvartas. Prisiminimai pašėlo suktis it kaleidoskope. Džeko kvėpavimas stačiai jai į nugarą, tarsi jis kažką šnibždėtų jos kaulams. Jo lūpos, švelniai nuslystančios jos burna, kai jis išeidamas į darbą atsisveikindamas greitai ją pabučiuodavo. Jo ranka, apglėbusi Metės pečius po paskutiniųjų mokyklinių žolės riedulio varžybų, kai Metė, visa net lipni nuo prakaito, gailiai kūkčiojo, nes jos komanda prakišo 8  :  0. Džeko oda: balta vidinėje dilbio pusėje, kiek rauplėta ant nugaros, tarp menčių, – paauglystės palikimas. Jo neįtikėtinai jautrios pėdos – be batelių jis net per paplūdimio smėlį nežengdavo. Jo kūno šiluma: nesušaldavo net žvarbiausiomis naktimis, tarsi kažkur jo viduje būtų kūrenusis krosnelė. Visi šie vaizdai, pojūčiai, prisiminimų nuotrupos stumdėsi, grūdosi ir vertėsi ant jos vienas per kitą. Ji dar mėgino juos suvaldyti, apsiginti, bet veltui. Profsąjungos pasiuntinys nejudėdamas stovėjo prie kriauklės ir stebėjo ją. – Aš jį mylėjau, – vargais negalais ištarė ji, kai jau galėjo kalbėti. Paskui atsistojo, pasiekė laikiklį ir atsiplėšusi gabalą popierinio rankšluosčio išsipūtė nosį. Akimirką pajuto, kaip beviltiškai susi-

20


maišė būtasis ir esamasis laikai. Jai ėmė rodytis, tarsi laikas mėgintų atplėšti kažkokį voką ir taikytųsi ją praryti – gal dienai, gal savaitei, gal mėnesiui, o gal amžinai. – Žinau, – pasakė Robertas. – Jūs vedęs? – vėl klestelėdama ant kėdės, paklausė ji. Jis susikišo rankas į kelnių kišenes ir ėmė barškinti jose esančiais smulkiaisiais. Mūvėjo pilkas kostiumines kelnes. Džekas beveik niekuomet nevilkėdavo kostiumo. Kaip ir dauguma vyrų, darbe dėvinčių uniformą, jis apskritai ne itin išmanė, kaip rengtis. – Ne, – atsakė Robertas, – aš išsiskyręs. – O vaikų turit? – Du berniukus. Devynerių ir šešerių. – Ar jie su jumis gyvena? – Ne, jie su mano žmona Aleksandrijoje. Su mano buvusia žmona. – Dažnai juos aplankot? – Kiek įstengiu. – O kodėl išsiskyrėt? – Nes lioviausi gėręs, – atsakė jis. Ištarė tuos žodžius trumpai ir dalykiškai, nieko daugiau nepaaiškindamas. Tiesą sakant, ji nesuprato. Dar sykį išsipūtė nosį. – Man reikia paskambinti į mokyklą,  – pasakė po valandėlės.  – Aš mokytoja. – Paskambinsit vėliau, – tarė jis. – Vis tiek ten dar nieko nerasit. Visi dar miega, – pridūrė, dirstelėjęs į laikrodį. – Papasakokit man apie savo darbą, – paprašė ji. – Kad nelabai yra ką pasakoti. Daugiausia rūpinuosi viešaisiais ryšiais. – Kiek jau panašių atvejų esat turėjęs? – paklausė ji. – Kokių atvejų? – Lėktuvų katastrofų, – paaiškino ji. Jis kone minutę tylėjo. – Penkias, – galų gale atsakė. – Penkias stambias katastrofas. – Penkias? – Ir dar keturias mažesnes.

21


– Papasakokit man apie jas, – tarė ji. Jis nusisuko ir ėmė žiūrėti pro langą. Praėjo kokios trisdešimt sekundžių. Gal minutė. Ketrina vėl pajuto, kad jam sunku apsispręsti, kaip elgtis. – Sykį, atvažiavęs pas našlę, užtikau ją lovoje su kitu vyru, – pradėjo pasakoti jis. – Kur tai buvo? – Vestporte, Konektikute. – Ir ką? – Ji nulipo žemyn, apsisiautusi chalatu, aš viską jai papasakojau, tada vyriškis irgi apsirengė ir nulipo. Jų kaimynas. O paskui, mudviem abiem bestovint moters virtuvėje, ši staiga apalpo ir susmuko. Bjauru buvo. – Ar jūs jį pažinojote? – paklausė Ketrina. – Mano vyrą? – Ne, – atsakė Robertas. – Labai gaila. – Jis buvo vyresnis už jus. – Žinau. – Ką dar spėjot apie jį sužinoti? – Vienuolika metų išdirbo „Vision“. Prieš tai penkerius praleido Santa Fė. O dar anksčiau – dvejus Teterbore. Dveji metai Vietname, karinių sraigtasparnių DC-3 pilotas. Gimęs Bostone. Mokėsi Šventojo Kryžiaus koledže. Turi penkiolikos metų dukterį. Ir žmoną. Jis valandėlę susikaupė. – Aukštas, – prisiminė dar. – Šešios pėdos ir keturi coliai, ar ne? Tvirtas, stiprus. Ji linktelėjo. – Puiki reputacija. Tiesą sakant, tokios biografijos galima pavydėti. Viena ranka jis pasikasė antrosios viršų. – Atleiskit, – pridūrė paskui. – Man labai gaila, kad žinau visus tuos faktus apie jūsų vyrą, o jo paties visiškai nepažinojau. – Ar apie mane jums ką nors sakė? – Tik tiek, kad esat penkiolika metų jaunesnė už savo vyrą. Ir kad rasiu jus čia su dukterimi.

22


Ketrina įsistebeilijo į savo baltas, mažas pėdas. Jos atrodė visiškai bekraujės, o padai buvo purvini. – Kiek žmonių skrido tuo lėktuvu? – paklausė. – Šimtas keturi. – Vadinasi, nepilnas, – sumetė ji. – Ne, toli gražu nepilnas. – Ar liko gyvų? – Dar tebeieško... Dabar ją užgriuvo kitokie vaizdai. Suvokimo  – tiktai kokio?  – akimirka pilotų kabinoje. Džeko rankos ant valdymo rankenėlių. Ore pašėlusiai besisukantis kūnas. Ne. Netgi ne kūnas. Ji įnirtingai papurtė galvą. – Aš pati privalau jai pasakyti. Viena, – pareiškė Ketrina. Jis iškart linktelėjo, tarsi dėl to seniai neturėtų jokių abejonių. – Ne, – pridūrė Ketrina. – Norėčiau, kad jūs išeitumėt iš namų. Niekas neturi šito nei girdėti, nei matyti. – Pasėdėsiu mašinoje, – atsakė jis. Ji išsinėrė iš švarko, kurį jis buvo jai užvilkęs. Vėl suskambo telefonas, bet nė vienas iš jų nesijudino. Kažkur toli pyptelėjęs įsijungė atsakiklis. Ji nesitikėjo išgirsti sodraus ir švelnaus Džeko balso, bostonietiškos jo tarties, kiek tęsiamų balsių. Žinutė buvo kaip visada. Ji suspaudė rankomis veidą laukdama, kol balsas nutils. O pakėlusi galvą pamatė, kad Robertas įdėmiai ją stebi. Jis tuoj pat nusisuko. – Jūsų užduotis – prižiūrėti, kad neduočiau interviu spaudai, tiesa? – paklausė ji. – Juk dėl to jūs čia? Į prie namo vedantį keliuką įsuko automobilis, po jo ratais sugirgždėjo žvyras. Profsąjungos pasiuntinys dirstelėjo pro langą, pa­ ėmė iš jos švarką ir apsivilko. – Jūs bijot, kad neleptelėčiau ko nors, kas leistų jiems apkaltinti pilotą, – toliau mygo ji. – Drebat, kad tik nepasirodytų, jog tai buvo piloto klaida! Jis nukėlė telefono ragelį ir padėjo ant spintelės.

23


Pastaruoju metu jiedu su Džeku beveik nebesimylėdavo virtuvėje, nes nusprendė, jog Metė dabar jau didelė ir gali netikėtai nulipti žemyn, užsinorėjusi ko nors užkąsti. Todėl dažniausiai vakare, kai Metė užsidarydavo savo kambary ir klausydavosi diskų arba plepėdavo telefonu, juodu paprasčiausiai likdavo sėdėti prie stalo ir skaitydavo žurnalus, nebeįstengdami ne tik nurinkti indų, bet net ir pasikalbėti. – Aš tuoj pat jai pasakysiu, – nusprendė Ketrina. Jis stabtelėjo. – Tik nepamirškit, kad ilgai už durų mes neišbūsim, – įspėjo. – Šitie iš oro linijų bendrovės, ar ne? – žvilgtelėjusi pro virtuvės langą paklausė ji. Prieblandoje vos ne vos įžiūrėjo dvi žmogystas, besiropščiančias iš mašinos, sustojusios ant įvažos. Ji apsigręžė ir žengė link laiptų. Bet ties apatine pakopa sustojo ir pažvelgė aukštyn. Kokie statūs! Kokie penki šimtai laiptelių, jei ne daugiau. Atrodė, kad jiems nė galo nebus. Ji suvokė, jog kažkokia baisybė jau išjudėjo, ir viskas kaip tik dabar prasideda. Nebuvo tikra, ar jai pakaks jėgų užsiropšti iki viršaus. Ji žvilgtelėjo į profsąjungos atstovą, kaip sykis žirgliojantį per virtuvę atidaryti durų. – Mama, – ištarė ji, ir tas atsigręžė. – Paprastai jie šaukia: mama!

Lakuno zmona  

Knygos Lakuno zmona ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you