Nuo rašeivos, tai yra nuo manęs
G
erbiamasis skaitytojau! Jūs laikote rankose knygą, kuri parašyta Jums, siekiant padėti atgauti regėjimą, pažadinti sieloje slypinčius gabumus ir realizuotis kaip Asmenybei. Bet būkite pasirengęs, jog nuo pirmųjų puslapių knyga Jus šokiruos, kels neigiamų emocijų audras: nepasitenkinimą, nedraugiškumą, rūstį, nuoskaudą, agresiją autoriaus adresu. Aš pasiruošęs visa tai atlaikyti. Dar daugiau, pasakysiu Jums, kad jeigu viskas taip ir bus, tai manau, jog mano užduotis įvykdyta. Iš anksto žinau: Jūs pasakysite, jog knygos taip nerašomos!!! Tai, kas leidžiama šnekamojoj kalboj, neleistina spausdintame leidinyje!!! Kad visi šie įžeidinėjimai ir šiurkštumai vulgarūs ir nedaro garbės autoriui!!! Kad egzistuoja tam tikros ribos, etikos ir moralės normos, kurių negalima peržengti dėl jokių aplinkybių, jokių pretekstų, ir niekas to pateisinti negali!!!
Kvailio p a t i r tis
11
Kad tą patį galima išdėstyti subtilia kalba, inteligentiškai paaiškinti, tada visi ir taip supras ir t. t. Aš ir pats būčiau taip manęs prieš dvidešimt su viršum metų, kai buvau priklausomas nuo gydytojų, procedūrų, vaistų, nepritapęs gyvenime, žmogus be ateities, pagalvojantis netgi apie savižudybę. Taip! Buvo ir tokių akimirkų. O ko Jūs norite iš pirmos grupės invalido, „pririšto“ prie kraujo valymo aparato?! Šiaip ar taip – mirtininkas! Vos sulaukęs dvidešimties! Oficialioji medicina tokios ligos negydo. Ligonis, baigiantis savo dienas, tik stebimas, palaikomas turimomis priemonėmis ir žiūrima, kaip jis lėtai gęsta. Argi tai ne baisu?! Aš per daug vertinu gyvenimą, kad lankstyčiausi ir keliaklupsčiaučiau, kai paprasčiausiai nėra laiko, kai reikia skubiai padėti Jums išsilaisvinti iš grandinių, laikančių ligų ir neišsipildymo pelkėje. Jūs blaškotės, kažką veikiate, kažkur nuolatos skubate, bet neleidžiate sau nė minutėlės sustoti ir susimąstyti: „O kam visa tai? Kur aš einu, ir kas po manęs liks?“ Nors sielos gelmėje, kažkur labai giliai, kažkas nejučiom vis dėlto atsišaukia skausmingai, kad viskas kažkaip ne taip… Bet nėra laiko! Reikia, reikia nuolatos kažkur bėgti. Vienintelis klausimas: kur ir dėl ko? Iš tikrųjų mes trypčiojame vietoje, vaikštome ratu ir patys to nepastebime. O visos pastangos grąžina į pradinę padėtį. Kaip tik dėl to, kad Jūs baigtumėte šį beprasmišką žygį užburtu problemų ir nesėkmių ratu, aš tyčia išmušu Jus iš vėžių. Tokia yra metodo esmė.
12
Mirzakarimas Norbekovas
Tai regėjimo atgavimo metodas taikant valingą emocinę prievartą savo atžvilgiu. Dauguma žmonių emociškai susikaustę arba, tiksliau sakant, emociškai kastruoti. Vaikšto į darbą – iš darbo, į darbą – iš darbo. Kaip prisukamos lėlės. O visi išgyvenimai – viduje. Bet jeigu jau kas nors išsiveržia, tai neišvengiamai agresyviai. Mano užduotis – išvilkti lauk šį blogį, giliai lindintį ir ėdantį Jus iš vidaus. Jūs vaikštote su šiuo pūliniu sieloje, o jį reikia prapjauti ir išspausti pūlius lauk. Išvalyti! Tada atsivers sugebėjimas mąstyti, svajoti ir įkūnyti kas sumanyta, atsivers keliai. Labiausiai nenorėčiau, kad perskaitę knygą Jūs liktumėte abejingi, o juo labiau – su tais pačiais akiniais kaip dabar. Sąmoningai čia kurstomi emocijų svyravimai – tai chirurginis instrumentas. Egzistuoja paprasta formulė: charakteris ir likimas tolygūs ligai. Vadinasi, jeigu žmogus serga hemorojumi, tai jo charakteris yra?.. Tai patikrinta laiko ir praktinės patirties, ir asmeninės taip pat. Vadinasi, kad pakeistum sveikatą ir apskritai gyvenimą į gerąją pusę, reikia pakeisti charakterį, o vien įkalbinėjimais to nepasieksi. Charakteris perlydomas iš vidaus Jums tiesiogiai dalyvaujant. O aš atlieku tik katalizatoriaus vaidmenį. Tad pasiruoškite patiems netikėčiausiems ir netradiciniams spaudos leidinyje išpuoliams Jūsų adresu. Jūsų viduje įkalintas didžiulis deimantas. Telieka tik jį surasti, nušlifuoti ir padėti taip, kad jis sušvytėtų visomis savo briaunomis. Tada Jūs galėsite pažvelgti į viską kitomis akimis, išvysti naujus gyvenimo horizontus. O aš šiame kelyje pasirengęs Jums tarnauti!
Kvailio p a t i r tis
13
Gyvenimas – ne toks jau blogas ir sudėtingas dalykas. Jis toks, koks yra! Su nuoširdžia pagarba ir iš visos širdies, Mirzakarimas Norbekovas
Pratarmės vietoje, arba Giljotiną savo galvai jau užsisakėte? Dėmesio! Knygoje svarbi informacija pateikta taikant intensyvaus apmokymo techniką! Idant išvengtumėte galimų nuoskaudų, primygtinai prašau susipažinti su skyriumi „Kepsnys iš intensyvaus apmokymo metodo ir jo vartojimo būdas!“
J
ūsų rankose mažytis vadovėlis, o jo genialumas pasireiškia tuo, jog jis parašytas tinginiams. T. y. kaip tik Jums! Pagerinti regėjimą labai lengva ir paprasta. Jums prisireiks lašelio noro, vos vos pakrutinti smegenų vingius ir visai nedaug darbo. Jeigu Jums nepasirodys, kad to per daug, tai viskas (!) – tikslas pasiektas! O minimalus kiekis sėkmei reikalingų smegenų, mūsų apskaičiavimais, yra 50 gramų, – viliuosi, tiek Jūs turite. (Nors viltis – dar ne faktas!)
Kvailio p a t i r tis
15
Dabar rengiama spaudai tokia knyga specialistams, maždaug 600 puslapių talmudas. Ten viskas sudėliota į lentynėles pagal psichofiziologinius ir priežastinių ryšių veiksnius. Ar ji reikalinga Jums? Manau, kad ne. Šiuo metu užduotis tokia – grąžinti Jums regėjimą. Vadovėlis parašytas tiems, kas gyvenime save laiko žmogumi didžiąja raide ir savo paties pastangomis bei darbu siekia pagerinti arba susigrąžinti regėjimą. Todėl čia svarbiausias koziris bus nuoširdumas, taip pat glaustumas, aiškumas, populiarumas, suprantamas dėstymas, t. y. šeimyniškai, kartais panaudojant Jūsų adresu stipriai išgėrusių piliečių iš provincijos leksikoną! Taigi pasiruoškite. Intensyvaus mokymo technika numato „šiurkštumą“ ir suprantamus paaiškinimus keletu žodžių, surankiotus iš penkių šimtų puslapių! Neišsigąskite, per daug šiurkštus nebūsiu. Tiesiog pavadinsiu Jus tokiu vardu, kokio esate vertas, jeigu tiek metų tampote ant pečių savo neišspręstas problemas! Rengiant knygą mėginta padaryti kuo glaustesnę. O kad įtikčiau labai tingiems, galiu ją dar sutrumpinti ir regėjimo atstatymo mechanizmo aprašymą sutraukti iki trijų žodžių! Ypač talentingiems, išimtiniams tinginiams, kuriems ir tai pasirodys per daug, tris žodžius trumpinu iki trijų raidžių ir prašau kuo skubiau greituoju traukiniu išvažiuoti tenai nuolatiniam gyvenimui!!! Na, ka-a-ip? Ką jaučiate, perskaitęs įžeidimą? Užsigavote? Taip Jums ir reikia! Pirma, todėl, kad jau seniai reikėjo susirūpinti savimi! Antra, skubu Jus nudžiuginti. Jūs užkibote!
16
Mirzakarimas Norbekovas
Jeigu užsigavote, vadinasi, pats laikote save ypač talentingu tinginiu. Žmogus skaudžiai reaguoja tik į tai, kas iš tiesų yra jo viduje. Jeigu Jus iškeikčiau nesuprantama kalba, Jūs nesureaguotumėte. Vadinasi, nėra pagrindo ieškoti priežasties įsižeisti. Tai dėsnis. Taigi daugiau nekartokite tokių klaidų! …Susirgo imperatorius. Nustėro dvariškiai, nudžiugo dvariškiai. Negalia prikaustė jį prie patalo. Gydytojai ėmėsi jį gydyti. Kasdien jie mėgino ką nors padaryti, bet sveikata negerėjo! Ėjo dienos, mėnesiai, metai, o jis kaip gulėjo paralyžiuotas, taip ir guli. Kiek valstybių jis nugalėjo, kokias tautas parklupdė! Užkariavęs pusę pasaulio, dabar liko bejėgis prieš ligą. Sykį iš bejėgiškumo jis įsiuto: – Visiems gydytojams, kurie nesugebėjo manęs išgydyti, nukirskite galvas ir sukraukite ant miesto sienos. Laikas ėjo. Ištisi kilometrai sienos pabalo nuo išdžiūvusių mokslo vyrų kaukolių. Kartą imperatorius pakvietė savo vyriausiąjį vizirį: – Viziri! Kur tavo gydytojai? – O, mano viešpatie! Jų daugiau nebėra. Tu gi pats įsakei juos nukirsdinti. – Nejaugi nė vieno neliko? – Ne. Neliko nė vieno Tavojo žvilgsnio verto gydytojo visoje valstybėje… – Taip jiems ir reikia… Ir vėl slinko ilgos bedžiaugsmės dienos. Kartą imperatorius vėl paklausė: – Viziri, atsimeni, tu pasakei, jog neliko nė vieno gydytojo, verto manojo žvilgsnio? Paaiškink, ką tai reiškia.
Kvailio p a t i r tis
17
– Viešpatie, mūsų valstybėje liko vienas vienintelis gydytojas. Jis gyvena netoliese. – Jis moka gydyti? – Taip, moka. Aš buvau pas jį, bet jis toks neišauklėtas, nekultūringas, toks įžūlus! Vos praveria burną, pasipila rinktiniai keiksmai. O neseniai jis pasakė, jog žino paslaptį, kaip išgydyti patį imperatorių. – Tai kodėl tu man nepasakei?! – Bet jeigu aš jį atvesiu, Tu, mano viešpatie, mane nubausi už jo elgesį. – Pažadu, jog taip nedarysiu. Atvesk jį čia! Po kurio laiko viziris atvedė gydytoją. – Sako, tu moki gydyti? Tyla. – Ko tyli? Atsakyk! – įsakė imperatorius. – Mano viešpatie, aš uždraudžiau jam praverti burną, – pasakė viziris. – Kalbėk, aš leidžiu! Ką? Ar tavo sugebėjimų pakaktų man išgydyti?! – Ne tavo suknistas reikalas! Tu gali suabejoti mano sugebėjimais valdyti valstybę, nes tu – valdovas. Bet ko tu su savo valstybiniu protu kišiesi į mediciną? Kaip tu gali ten susivokti? Tu didis savo darbe, bet apie mediciną nutuoki ne geriau už batsiuvį. – Sargyba!! – įniršęs suriaumojo imperatorius. – Nukirskite jam galvą… Ne… Iš pradžių pasodinkite ant baslio, paskui nuplikykite verdančiu aliejumi, tada sukapokite į smulkius gabalėlius. Per visą jo amžių niekas nedrįso net mintyse pasikėsinti į rūmų etiketą, – o šitaip atsikirsti pačiam imperatoriui!..
18
Mirzakarimas Norbekovas
Sargyba stvėrė gydytoją, užlaužė jam rankas ir nuvilko prie vartų, o šis, žvilgtelėjęs per petį, tyčiodamasis pasakė: – Ei! Aš tavo paskutinė viltis! Tu gali mane užmušti, bet, be manęs, nebeliko nieko, kas galėtų tave išgydyti. O aš galiu šiandien pat tave pastatyti ant kojų. Imperatorius iš karto atvėso: – Viziri! Grąžink jį. Gydytoją grąžino. – Pradėk gydyti. Tu pasakei, jog šiandien pat pastatysi mane ant kojų. – Bet iš pradžių tu turi sutikti su trimis mano sąlygomis, tik tada aš imsiuos gydyti. Nugalėjęs naują įniršio priepuolį, sukandęs iš pykčio dantis, imperatorius iškošė: – Kalbėk! – Įsakyk priešais rūmų vartus pastatyti patį greičiausią ristūną ir maišelį aukso… – Kam? – Tai dovana, aš labai mėgstu žirgus. – Jeigu tu mane išgydysi, aš tau padovanosiu keturiasdešimties žirgų kaimenę, apkrautą aukso maišais. – O, tai vėliau, vėliau… Iš paskos išsiųsi. Antroji mano sąlyga, – kad gydymo metu nieko nebūtų rūmuose. – O tai kam?! – Tau gali skaudėti, tu imsi šaukti, – geriau, kad niekas nematytų tavęs silpno. – Gerai. Kas dar? – Trečioji sąlyga, – kad tavo tarnai, mirtinai prigrasyti, neateitų šaukiami ir tik po valandos imtų vykdyti tavo įsakymus. – Paaiškink! – Jie gali man sutrukdyti, tada gydymas nebus baigtas.
Kvailio p a t i r tis
19
Imperatorius sutiko su gydytojo sąlygomis ir paliepė visiems išeiti iš rūmų. Jie liko dviese. – Pradėk! – Ką pradėti, tu senas asile? Kas tau sakė, jog aš moku gydyti? Tu pakliuvai į mano pinkles. Aš turiu valandą laiko. Taip seniai laukiau tinkamos progos tave nubausti, kraugery tu pašvinkęs! Aš turiu tris senas svajones. Pirmoji – spjauti į tavo karališką snukį! Ir gydytojas iš visos širdies su pasigardžiavimu spjovė imperatoriui į veidą. Pabalo imperatorius iš apmaudo ir bejėgiškumo, suprasdamas, į kokią padėtį pateko. Jis pajudino galvą, kad kaip nors pasipriešintų tokiam negirdėtam rafinuotam įžūlumui! – Ak tu supuvęs rąste, senas susmirdęs patine, tu dar judi?! Tfu į tave dar kartą! Antroji mano svajonė buvo… O-o-o! Kaip seniai aš norėjau pasisioti ant tavo imperatoriškos marmūzės! Ir jis ėmė vykdyti antrąją savo slaptą svajonę. – Sargyba!! – suriaumojo imperatorius, bet paspringo šlapimu. Jis ėmė sukti galvą nuo čiurkšlės, kelti pečius, kad dantimis įsikibtų į savo skriaudėjo kojas. Sargyba girdėjo valdovo šauksmą, bet nedrįso nepaklusti jo įsakymui. – Ak tu dvėseliena, – pasakė gydytojas ir įspyrė jam. Imperatorius, gavęs smūgį, pajuto skausmą. Jis staiga prisiminė, jog šalia pagalvės ginklų stovas. Tuojau jis stvers savo durklą ir rėžtels jam per kojas. Genamas vienintelio noro nubausti įžeidinėtoją, jis ėmė slinktis stovo link. – Tu, pasirodo, dar gali judėti? – su panieka pratarė gydytojas. – Trečioji mano svajonė… Bet kai imperatorius išgirdo tre-e-ečią apsišaukėlio svajonę, jis suriaumojo kaip sužeistas žvėris, sugriežė dantimis! Titaniškomis pastangomis jis pajudėjo, nučiuožė nuo guolio ir,
20
Mirzakarimas Norbekovas
remdamasis į grindis alkūnėmis, raitydamasis ėmė šliaužti prie ginklų stovo… – Užkaposiu, – urzgė imperatorius, – pats supjaustysiu į smulkius gabalėlius! Atsistojęs ant nepaklusnių kojų, laikydamasis sienų, jis sugebėjo pasiekti stovą. Virpančiomis rankomis išsitraukė kalaviją ir kai atsisuko atgal, rūmuose nieko nebebuvo… Jis vos nusikapstė iki prieangio. Ak, kaip jis gailėjosi pakliuvęs į šio niekšo pinkles ir atidavęs jam patį greičiausią ristūną. Supratęs visą savo padėties beviltiškumą, sunkiai nusigavo iki pirmo pasitaikiusio žirgo, pamėgino įsiropšti į balną. Bet jėgos nebe tos! Nėra jėgų! Jis dantimis įsikibo į karčius, prisitraukė silpnomis rankomis ir įsėdo į balną. Nubudo didžio kario dvasia, pakirdo didžio valdovo dvasia, atgijo didžio karvedžio dvasia. – Kur jis?! – sušuko imperatorius netoliese stovintiems tarnams. Bet tie, bijodami ištarti bent žodį, galvos linktelėjimu parodė į kelią, kuriuo nujojo bėglys. Imperatorius leidosi vytis. Ir sulig kiekviena akimirka jis jautė, kaip jėgų atsiranda vis daugiau ir daugiau. Jis išjojo pro miesto vartus ir nulėkė tolyn, įveikdamas mylią po mylios. Ir staiga atsiminė: „Dieve! Dvidešimt metų aš nesėdėjau balne! Dvidešimt metų nemačiau priešais save žirgo karčių! Dvidešimt metų nelaikiau rankoje kalavijo! Dvidešimt metų nejaučiau plakančių veidą vėjo gūsių!“ Staiga už nugaros jis išgirdo seniai užmirštus garsus. Kanopų kaukšėjimas ir susižavėjimo šūksniai artėjo. Šimtai jo karvedžių šuoliavo iš paskos, apnuoginę kalavijus ir šaukdami: – Tegyvuoja imperatorius!
Kvailio p a t i r tis
21
Kai jie jį pasivijo, pamatė, jog šis raičiojasi kelio dulkėse, kratydamas kojas ir rankas, vos atgaudamas kvapą nuo nesulaikomo kvatojimo: – Ak tu gydytojau, kad tave sutrauktų!.. Ak tu kalės vaike! Nusipelnei savojo aukso karavano! Dabar suprantate, kas, kaip ir kodėl?! Kad pažadinčiau Jumyse tikrąją valdovo prigimtį, mobilizuočiau ją, aš spjaunu į Jus, bet Jūs negalite sakyti, jog aš ant Jūsų sisioju, juo labiau… O dabar iš dangaus pasisiekiame valdovo, kūrėjo karūną ir užsimoję užsimaukšliname ant galvos iki pat ausų. Valios pastanga ištiesinam pečius, kad nuo šios akimirkos Jūs į gyvenimą žiūrėtumėte kaip valdovas, kaip kūrėjas. Nepykite ant manęs. Juk kad pakeisčiau Jūsų nuotaiką, man lengviau pažadinti agresiją, nei prajuokinti. Mano užduotis – išmušti Jus iš pusiausvyros. Kai ant baltų marškinių purvo dėmė, Jūs pirmiausia atkreipiate dėmesį į ją, tiesa? Panašumas traukia! Todėl lengviausia Jumyse pažadinti nuoskaudą. Jei aš sakyčiau, kad iš prigimties esate deimantas, Jūs tai suprastumėte taip, tarsi aš dirbtinai kelčiau Jums nuotaiką, sakyčiau komplimentą ir t. t., ir suabejotumėte, netikėtumėte. O kai aš Jus pavadinu šuns šūdu, reaguojate akimirksniu ir abejonėms tiesiog neturite laiko! Šitaip mes su Jumis minutėlę pasiekiame reikalingą būseną! Kokią būseną? Tegul tai bus viena iš intensyvaus apmokymo pedagogo paslapčių.