Krakatukų jūra

UDK 888.2-93-3 Še72

Knyga išleista Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai parėmus

Pirmoji knyga – „Krakatukų pievelė“ Antroji knyga – „Krakatukų brūzgėlynai“

ISBN 978-9955-38-446-5 © Renata Šerelytė, 2009 © Irmina Dūdėnienė, iliustracijos, 2009 © Leidykla „Alma littera“, 2009

I s ky r i u s Į pievelę ateina keistas siuntinys

T

uo metu, kai sunoksta pirmieji alyviniai obuoliai, o sodo uogas gali valgyti saujomis tiesiai nuo krūmų, Buntę apniko paslaptinga nuotaika. Ji šiek tiek priminė jausmą, kai per daug prisivalgai žalių agrastų – skauda pilvą, graužia liežuvį, o širdy šiurpu.

Ji dūsaudama atsisėdo ant lentynos ir nukorė žemyn kojas.

Saulė leidosi, raudona šviesa nutvieksdama obelis, daržo pakrašty augančias varnalėšas ir komodos kampą. Tešlius ir Birbindonas buvo išėję žoliauti, o maumas miegodamas baugiai knarkė, ir Buntei pasidarė dar nejaukiau.

– Ko jiš taip klaikiai knarkia?.. – tarė ji sau. – Gal nežino, kad blogai jaušiuoši?.. Ne tik pilvą škauda, bet ir aušyše špengia. Ir kojų pirštai dreba.

Ji pasižiūrėjo į kojų pirštus ir išsigando, pamačiusi, kad nagai mėlyni. Bet paskui prisiminė, kad nesiplovė kojų nuo to meto, kai braidė Niūringe po mėlynojus, ir Buntei kaipmat pasidarė geriau.

O kai atitraukė vidurinį komodos stalčių ir rado plikytų sausainių, nuotaika beveik pasitaisė.

Ji prisikimšo pilną burną sausainių ir ėmė ieškoti kakavos, bet kavinukas buvo tuščias, krosnies laitas – šaltas, ir Buntei nuotaika vėl sugedo.

Ji pasisėmė iš kibiro vandens, atsigėrė ir piktai tarė: – Ne, tai tiešiog šiaubinga!.. Argi šunku palikti kenšianšiai būtybei norš truputį šiltoš kakavoš!..

Ji blinktelėjo puodelį ant stalo.

Kažkas, lyg to telaukęs, dusliai bumbtelėjo kieme.

– Oi, – tarė Buntė išsigandusi. – Kaš šia?.. Kaš švaido puodeliuš į tvorą?..

Ji prikišo nosį prie lango.

Kieme buvo tuščia, o prie atdarų vartelių riogsojo keturkampė lentų dėžė. Vakaro saulė švietė tiesiai į ją, kraupiai raudona, ir Buntei įtariai atkaro žiauna.

– Neišiu ten, – tarė ji niūriai. – Man višai neįdomu kažkokioš kvailoš dėžėš, atširadušioš nežinia iš kur.

Ji nusisuko nuo lango, bet kai prie vartelių pasigirdo Birbindono balsas, o tešlius kažką jam atsakė, ji kaip įgelta šoko pro duris ir nukūrė tvoros link. Belėkdama užkliuvo už kurmiarausio ir išsitiesė Birbindonui po kojomis. Šis nespėjo jos pakelti, kai Buntė sukliko: – Aš!.. Aš pirmoji ją pamašiau!..

Birbindonas nustebęs pasižiūrėjo į ją.

– Jeigu jau matei, tai ko taip baisiai puoli? – tarė ramiai.

Tešlius, iškišęs nosį iš surduto kišenės, pridūrė: – Aha!.. Ko taip puoli?..

Buntė pasipurtė, išsivaduodama iš Birbindono rankų. Piktai dėbtelėjo į tešlių ir tarė: – Ko, ko!.. Norėjau peršpėti, štai ko!.. Kad neatidarytumėt.

Maža kaš ten gali šlėptiš.

Birbindonas numojo ranka. Padėjęs žolelių pilną pintinę ant žemės, pritūpė ir apžiūrėjo dėžę.

– Ji apklijuota keistais paveiksliukais, – tarė jis susimąstęs. – Tik pasižiūrėkit!.. Ant vieno užrašyta – „Maurikano paštas“!.. Ką tai galėtų reikšti?..

Buntė išbalo.

– Kaip tai ką? – suriko ji. – Viškaš aišku!..Ten uždarytaš vaiduokliš!..

– Esmeralda, – griežtai tarė Birbindonas. – Jeigu kelsi paniką, vakarienei negausi bandelių.

– Aha, – surūgo Buntė. – Tik tai ir girdžiu!..

Negauši bandelių!.. Negauši kakavoš!.. Nieko aš negaunu. Nelaimingoji, kada norš imšiu ir pašpringšiu šaušaiš šaušainiaiš!..

– Nepaspringsi, – atsakė Birbindonas.

Buntė netikėdama pažvelgė į jį.

– Nes aš tuoj pat užkaisiu kavinuką ir išvirsiu balintos kavos, – pridūrė Birbindonas.

Jis pasodino tešlių ant paslaptingosios dėžės, paėmė ją ir nusinešė į trobelę.

Buntė nušlubčiojo iš paskos, niurnėdama: – Cha, kavoš!.. Nepadėš ir kava, kai įšineši bėdą į namuš. Pamanyk, Maurikano paštaš!.. Kaš tai per daiktaš?.. Tokio padaro kaip paštaš kaip gyva nešu mašiuši. Turbūt baišiai bjauruš. Išgeršiu kavą ir nešdinšiuoš, kad nematyšiau.

Tačiau, begerdama trečią puodelį, Buntė savo pažadą užmiršo. Ir vos tik Birbindonas pasiėmė atsuktuvą ir ėmė atsukinėti dėžės vinutes, užskrido ant lentynos, kad geriau matytų.

Kai paskutinė vinutė nukrito ant grindų, Birbindonas išėmė viršutines lenteles ir ištraukė kažką, suvyniotą į rudą popierių

ir perrištą virvele. Buntė, nesitverdama savame kailyje, pasilenkė, kad geriau įsižiūrėtų, o kadangi nieko nematė, pasilenkė dar labiau ir bac! – įkrito į skrynią, kurią Birbindonas buvo palikęs atdarą, – ketino, išardęs dėžės viršų, įdėti ten atsuktuvą.

Taip klaikiai subarškėjo, kad tešlius aiktelėjo išsigandęs. Ne juokas nukristi ant vinių ir plaktukų!.. Birbindonas irgi susirūpino, tačiau Buntė tik klaikiai nusikvatojo, užsivožė dangčiu ir suriko: – Nešiartinkit!.. Aš štebėšiu višką iš šia!..

Birbindonas atsiduso.

– Vargšė Esmeralda, – tarė tyliai, bet Buntė išgirdo.

Jai nepatiko, kad Birbindonas ją užjaučia.

– Ardyk toliau! – suriko ji rūsčiai. – Ir gailėkiš šavęs ir to kvailo tešloš gabalėlio, o ne manęš. Aš užšigrūdinuši!..

Birbindonas nieko nesakė – paėmė žirkles ir perkirpo virvelę.

Tai, ką jis ištraukė iš popieriaus, Buntę ir nustebino, ir nuvylė.

– Kaš šia?.. – tarė ji gaižiai. – Paveikšlaš?..

Ji atvožė dangtį, išlipo iš skrynios ir priklibinkščiavo arčiau, barstydama smulkias vinutes ir medvaržčius.

– Še kad nori, – nepatenkinta tarė. – O aš taip jaudinauši!.. Ji piktai nudelbė paveikslą ir pridūrė: – Kad jiš bent būtų... eee... meniškaš!.. Portretaš ar... eee... matiurnotaš!..

– Natiurmortas, – pataisė ją Birbindonas.

Buntė treptelėjo koja.

– Namurtonaš!.. – tarė griežtai. – O šia kaš?.. Daug vandenš, ir viškaš.

– Tai – jūra, – pagarbiai tarė tešlius. – Jeigu įsižiūrėtum, pamatytum, kokia ji graži.

Buntė prunkštelėjo.

– Nežiūrėšiu, – atšovė susinervinusi. – Man akiš škauda. Vinušių prikrito!.. – Pašnairavo į dėžę ir tarė: – Ir kokš gi kvailyš mumš viša tai šiunšia?..

Birbindonas ištraukė iš dėžės voką.

– Laiškas! – sušuko susijaudinęs. – Vajergutėliau!.. Jis skirtas man.

– Ir man, – tarė Buntė, dėbčiodama jam per petį. – Va, iškraigliota šu vištoš koja: „Būntei Ešmeraldai“.

– Ir tešliui, – pridūrė Birbindonas. – Dar pridėta: „Pyragiui“.

Pala pala... ką tai galėtų reikšti?..

Tešlius taip susijaudino, kad vos nenukrito nuo stalo.

– Po šimts perkūnų! – suriko jis.

Buntė su Birbindonu nustebę pasižiūrėjo į jį.

– Tai didžiaausės senės stilius!.. – Tešlius trypė ant stalo kaip paklaikęs, net servetėlę numetė.

Buntė susiraukė.

– To dar betrūko – šenėš štiliauš, – subambėjo ji.

Birbindonas jos nesiklausė. Išlankstė laišką ir drebančiu balsu ėmė skaityti: – „Brangūs giminaičiai!“

10

– Oho, – pasipiktino Buntė. – Įžūli didžiaaušė!.. Ką, gal ji mano ešanti man tetulė?..

– „...rašau jums, apimta švelniausių jausmų“, – skaitė toliau Birbindonas.

Buntė piktai prunkštelėjo, Birbindonas rankos mostu ją nutildė ir skaitė toliau: – „...aš daug keliavau po pasaulį, klajojau ir kentėjau, bet niekur neradau tokios puikios vietos, kaip Krakatukų pievelė ir tokių taurių asmenybių kaip tamstos...“ Buntė norėjo kažką sakyti, bet taip ir užsičiaupė nieko nepasakiusi. Matyt, ją pribloškė senės komplimentai.

– „...užtatai jaučiuosi labai jums skolinga ir siunčiu šitą paveikslą kaip atsikratymo... – ne, šitas žodis nubrauktas, parašyta – kaip padėkos ženklą.“ – Va, va, – įsiterpė Buntė. – Štiliuš višai šušuko šenei galvą.

Birbindonas pasitaisė pensnė.

– „Jį nutapė, – skaitė toliau, – išprotėjęs cinamono ir gvazdikėlių pirklys, užtatai jis labai vertingas.“ Buntė pasipiktinusi prunkštelėjo.

– Išprotėjęš pirklyš negali būti vertingaš!.. – suriko ji.

Birbindonas nutildė ją įsakmiai iškeltu pirštu.

– „Dar siunčiu keletą savo daiktų, kurie man labai brangūs... rankinę, pudrinę, veidrodėlį ir...“ – negaliu įskaityti, – sumišęs tarė jis. – Panašu į „šaukščiuką“. O gal – „viščiuką“.

– Ne pirklyš išprotėjo, o šenė, – tvirtai tarė Buntė. – Kur tai matyta – šiunčia viščiukuš ir veidrodžiuš!.. Matyt, vėl prišidirbo.

11

Vaižduoja primadoną!.. Užuot aiškiai pašakiuši, kaš atšitiko, prirašė nešąmonių.

– Kaip ji pasakys, – sielvartingai tarė tešlius. – Jos gi čia nėra!..

– Ir ašiū Dievui, – tarė Buntė.

Birbindonas susimąstęs žiūrėjo į laišką.

Atsiduso, nieko nesuprasdamas, padėjo laišką ant komodos ir šalia pasodino prislėgtą tešlių – mat ruošėsi kraustyti virtuvės stalą ir plauti indus.

Buntė tuo metu pritykino prie dėžės ir ėmė joje raustis. Išsitraukė veidrodėlį alebastro rožėmis papuoštais krašteliais ir susiraukė, į jį pažvelgusi.

– Bunte! – sušuko Birbindonas.

Buntė krūptelėjo, veidrodėlis iškrito jai iš rankų ir sudužo.

– Vajergutėliau, – tarė Birbindonas. – Aš tik norėjau pasa­ kyti...

Buntė piktai į jį sušnairavo.

– Tai ir reikėjo šakyti, jei norėjai!.. – atšovė. – O tu iškart rėki. Dabar kvaila didžiaaušė mane užgrauš. Ką aš jai atšakyšiu, kai liepš atiduoti veidrodėlį?..

– Kad netyčia jį sukūlei, – pasakė Birbindonas. – Sudrebėjo ranka, nes...

– ... pamatei savo atvaizdą ir persigandai, – įkišo trigrašį tešlius ir klastingai sukikeno.

Buntė nuožmiai sušnarpštė ir taip pastūmė puodelį su kava, kad ši suteliūskavusi išsipylė ant stalo.

12

Tada ji užskrido ant lentynos ir pasipūtusi stebėjo, kaip Birbindonas su pašluoste valo dėmes.

Neatsileido nė tada, kai, pasiėmęs plaktuką ir vinį, Birbindonas įtaisė paveikslą ant sienos. O kai tešlius vėl sušuko: „Kokia graži jūra!“, ji parodė tešliui liežuvį ir sumurmėjo: – Rado mat grožį!.. Į balą pašižiūrėk!..

Atsigulė ant lentynos, nusisuko nuo jūros ir iš to piktumo iškart užmigo.