Krakatukų brūzgėlynai by knygos.lt

VIRSELIS UDK 888.2-93 Še72

Krakatukų ciklo knygos: Pirmoji knyga – „Krakatukų pievelė“ Antroji knyga – „Krakatukų brūzgėlynai“ Trečioji knyga – „Krakatukų jūra“ Ketvirtoji knyga – „Krakatukai kosmose“

ISBN 978-9955-24-842-2 © Renata Šerelytė, 2008 © Irmina Dūdėnienė, iliustracijos, 2008 © Leidykla „Alma littera“, 2008

I s ky r i u s Pragaištinga liūtis ir netikėti svečiai

okios keistos vasaros Krakatukų pievelėje dar nebuvo. Viskas prasidėjo nuo to, kad vieną vakarą patekėjo žalias mėnulis. Ne apvalus ir gerai nusiteikęs, kaip visada, o panašus į kreivą peilį ir baisiai susigraužęs. Gūdi žalia mėnesiena užliejo pievelę lyg vanduo. Net jūros kiaulytes apėmė baimė, nors po nuotykių su koku visiems gyrėsi, kad bemat plauks į jūrą ir karstysis ant rėjų. Ką bekalbėti apie tešlių. Užuot ėjęs miego, jis susirūpinęs žiūrėjo pro langą į mėnulį. – Neskrisk šįvakar į lauką, – paprašė Buntės, jau keliančios koją per palangę. – O kodėl gi?.. – nustebo šioji. – Labai gūdu, – trumpai atsakė tešlius. Buntė pasižiūrėjo į kiemą. – Nei čia gūdu, nei ką, – atšovė ji tešliui. – Tik truputį tamšiau nei višada, ir mėnuliš žaliaš. Šupelijo, ar ką. Bet jiš – ne šūriš, taigi man višiškai neškauda širdieš. Škrišiu, ir gana. – Gal luktelėk, – tarė Birbindonas, brazdindamasis prie krosnies. – Ką tik iškepė bandelės. Su cinamonu. Buntė atsisuko.

– Bandelėš?.. – tarė ji. – Bandelėš škrendant į tokią tamšią naktį, manyčiau, yra būtinoš. Šuvalgyšiu keletą. Vos Birbindonas spėjo patiekti bandeles ir pripilti puodelius kakavos, lauke kažkas niauriai sugrumėjo, plykstelėjo dvišakis žaibas ir pasipylė tokia liūtis, kad Raudono Molio trobelė net susigūžė. – Kokia kiaulyštė! – stryktelėjo nuo suolo Buntė, vos neišversdama kakavos. – O kaipgi mano škrydžiai?.. Birbindonas palingavo galvą. – Deja, Esmeralda, – tarė jis, valydamasis miltais apibirusią pensnė į surduto atlapus. – Tokiu oru skristi neįmanoma. Galėtum nebent plaukti. Betgi tu – ne žuvis. Buntė tik paniekinamai purkštelėjo, rodydama, kad Birbindono palyginimas – nei į tvorą, nei į mietą. Tešlius atrodė susijaudinęs. Jis gurkštelėjo karštos kakavos, norėdamas nusiraminti, bet neištvėręs pašoko ir suriko: – Klausykite!.. Ar jums neatrodo, kad šitas lietus – pragaištingas?.. Buntė parodė jam liežuvį ir tarė: – Pragaištingaš!.. Kurgi ne. Tu patš – pragaištingaš. – Esmeralda!.. – perspėjo Buntę Birbindonas. Buntė tik nusivaipė. Pasidarė tylu kaip kapuose – tik lauke smarkiai šniokštė liūtis, talžydama medžių šakas. Tešlius pakėlė pirštą. – Argi negirdite?.. – sušnibždėjo jis.

Birbindonas pakreipė galvą. – Ko?.. – paklausė sutrikęs. – Taigi, ko? – atsiliepė Buntė nuo lentynos, kur supykusi užsiropštė. – Kaip šliekai škęšta?.. – Ššš, – sušnypštė tešlius. Buntė tik kojomis sumataravo. – Kažkas švilpia, – tarė tešlius. Buntė sukikeno. – Šliekai!.. – tarė išsiviepusi. Birbindonas buvo ją bebarąs, bet staiga nutilo. Kažkas iš tiesų švilpė – giliai, žemės gelmėse. Net Buntė išgirdo ir kiek nusigando, nors to, aišku, neparodė. Po komoda, ten, kur buvo didelis pelių urvas, kažkas šaižiai sušnypštė, sutrinksėjo, ir iš po komodos, belsdamas ratais ir leisdamas garą, išriedėjo... garvežys!.. Apvažiavo ratą aplink stalą, sušvilpė ir paleido garų tumulą Birbindonui į kojas. Šis atsargiai, kad nesumindytų garvežio, pasitraukė į šalį. O tešlius pribėgo prie stalo krašto ir taip įsistebeilijo į garvežį – beje, šis traukė tik vieną vagonėlį, – kad vos nenuvirto stačia galva žemyn. Buntė ant lentynos net pasišiaušė iš netikėtumo. – Dieve mano, – tarė Birbindonas. – Ir kas gi čia malonėjo pas mus taip prašmatniai atvykti?.. Kokia laimė, kad dar liko bandelių. – Dar ko! – suriko Buntė žagsėdama. – Jokių bandelių!.. Čia ne traukinių štotiš, po paraliaiš!..

...kažkas šaižiai sušnypštė, sutrinksėjo, ir iš po komodos, belsdamas ratais ir leisdamas garą, išriedėjo... garvežys!..

Birbindonas tik galvą palingavo, užgautas Buntės nesvetingumo. O tešlius, įsmeigęs akis į traukinį, laukė, kada gi atsivers vagonėlio durys ir pasirodys atvykėliai. Ir štai vagonėlio durys plačiai atsidarė. Birbindonas čiupo tešlių ir įsodino į tuščią puoduką, nes vargšelis būtų nusiritęs nuo stalo. Užtat niekas neapsaugojo Buntės – dribteldama nuo lentynos, ji pataikė nukristi ant skrynios ir susitrenkė šoną. – Nekenčiu garvežių!.. – suriko vargšė Esmeralda, ropšdamasi atgal. O pro traukinio duris išlipo dvi itin keistos būtybės, kurias pamačiusi Buntė net skaudantį šoną pamiršo, o tešlius suvirpėjo iš netikėtumo. – Sveikas, brangus giminaiti!.. – tarė viena, juoda lyg anglis, ir mandagiai tūptelėjo, laikydama rožinio sijonėlio kraštus. – Aš – Pipiriukė. – Linkėjimai iš kepyklos!.. – pridūrė antras, nuo kurio taip smarkiai dvelkė anyžiais, kad tešlius net nusičiaudėjo. – Į sveikatą! – tarė jis. – Esmi Anyžius. Jis susižvalgė su Pipiriuke ir atsidusęs tarė: – Mes, aišku, atsiprašome, kad įsiveržėm tokiu metu... nepranešę iš anksto... Buntė ant lentynos nirčiai sutrepsėjo. – Taigi kad nepranešę!.. – suriko. – Kaš gi taip daro!.. Tik neišauklėti nuodėguliai taip elgiaši.

Birbindonas rūsčiai pažvelgė į Buntę. Anyžius nusiminęs nuleido galvą, bet Pipiriukė tik prunkštelėjo, išgirdusi Buntės žodžius. – Nuodėguliai!.. – tarė ji. – Tamsta akla kaip kurmis. Mes esame padorūs ir praktiški tešliai, o ne nuodėguliai. – Jergutėliau, – tarė priblokštas Birbindonas. – Nešąmonė!.. – suriko Buntė, įsižeidusi, kad ją palygino su kurmiu. – Tešliuš šėdi puodelyje!.. Ir daugiau jokių tešlių čia nėra. – Čia galbūt ir nėra, – mandagiai, bet griežtai tarė Pipiriukė. – Bet tai dar nereiškia, kad jų nėra kitur. Ji linktelėjo priblokštam tešliui ir pridūrė: – Tik mes, aišku, nekalti, kad vėpla kepėjas mus per ilgai laikė krosnyje. – Ak tu Dieve! – tarė tešlius. Daugiau jis nieko nebesugebėjo pasakyti. Užtat Buntė, brazdėdama ant lentynos, riktelėjo: – Ką jūš čia paištot!.. Tešliauš niekaš krošnyje nelaikė. Jiš nekeptaš!.. – Ką?.. – susižvalgė Anyžius ir Pipiriukė. Jie atrodė sutrikę. – Argi taip gali būti?.. – O ką, negali?.. – vėl suriko Buntė. – Hm... – tarė Pipiriukė. Ji įdėmiai pasižiūrėjo į tešlių, paskui peštelėjo Birbindonui už klešnės ir tarė: – Ar jūs nemanote, kad būti tokiam – nepraktiška?.. Birbindonas nusiėmė pensnė, nusivalė stiklus, užsidėjo ir tarė: – Matote... mes apie tai... apie tai tiesiog niekada negalvojome. Pipiriukė atsiduso.

– Taip ir maniau, – pasakė, šniurkšteldama nosimi. – Na, nieko baisaus. Jeigu mums pas jus nepatiks, keliausime toliau. – Aha, – tarė Anyžius. – Pas dėdę Keksą Raziniuotį. Birbindonas susinepatoginęs išraudo. – Dieve mano, – tarė jis, – bent kakavos išgerkite. Juk lauke – baisi liūtis. – Jau liovėši, – gaižiai tarė Buntė. – Nesvarbu, vis tiek baisiai šlapia, – atsakė Birbindonas. Pipiriukė su Anyžiumi nesibrangino. Birbindonas iškilmingai užkėlė juos ant stalo, ir giminaičiai galėjo paspausti tešliui ranką ir įsitikinti, kad jis iš tiesų neiškeptas. Pipiriukei tai pasirodė beveik nepadoru, bet ji pasistengė savo nuomonę nuslėpti. O Anyžiui viskas buvo nė motais. Jis taip godžiai gėrė kakavą, kad net Buntė nušoko nuo lentynos ir atkišo Birbindonui savo didįjį puodelį. Tešlius žiūrėjo į savo giminaičius ir nežinojo, ką sakyti. Anyžius jam atrodė visai nieko, bet Pipiriukė – perdėm rūsti. O tos kalbos apie krosnį!.. Jos tešliui kėlė šiurpą. Be to, jam nepatiko garsai lauke. Liūtis nebepliaupė, bet kažkas vis tiek šnarėjo, šlamėjo ir netgi – o siaube! – čepsėjo. Atrodė, atidarytum duris, o ten – būrys išalkusių barsukų, ir jų akys kraugeriškai žėri. Tešlius net nusipurtė nuo tos minties. O kai Birbindonas paklojo svečiams patalus ant komodos, ir jis pasiprašė ten. Kai lauke pilna tokių keistų garsų, geriau jau būti šalia rūsčių giminaičių, negu vienam miegoti ant palangės.

II s k y r i u s Trobelė apauga brūzgėlynais

ešlius pakirdo pirmasis. Nusimetęs kojinę, kuria jį išsiblaškęs Birbindonas buvo apklojęs vietoj antklodės, išsiropštė iš siuvinių dėžutės ir, pakreipęs galvą, įsiklausė. Lauke buvo visiškai tylu. Nei liūties šniokštimo, nei keistų krebždesių. Ir dar kaži kodėl nesigirdėjo plyšaujant kėkšto, o pro langą nešvietė saulė. Stiklą aklinai dengė žalia užuolaida. Tešlius nustebo. „Ir kas čia šovė tam Birbindonui į galvą, – pamanė sau. – Jis gi nemėgsta užuolaidų. Ir kas per užgaida – kabinti jas iš lauko pusės!“ Tešlius sumirksėjo, ir staiga jam šovė baisi mintis. Jis taip sukliko, kad visi kaipmat atsibudo. – K...kas atsitiko?.. – išsigandęs tarė Birbindonas, apgraibomis ieškodamas pensnė. Tešlius drebėdamas dūrė pirštu į langą. – Ten!.. – suriko jis. – Ten!.. – Aš... aš nieko nematau, – droviai tarė Birbindonas. – O ką tu ten matyši, – nepatenkinta tarė Buntė. – Tešliuš išprotėjo. Ir viškaš.

Pipiriukė su Anyžium, pažadinti tešliaus riksmo, liūdnai palingavo galvomis. Matyt, buvo linkę sutikti su Bunte. Birbindonas pagaliau surado pensnė – ji gulėjo bandelių dubeny, – užsidėjo ant nosies ir griežtai pažvelgė į langą. – Hm, – tarė jis. – Lauke prietema.

– Kokia prietema!.. – sukliko tešlius, šokinėdamas ant komodos. – Ten... ten... Jis apsidairė, nerasdamas žodžių. Paklaikęs žvilgsnis užkliuvo už kampe stovinčio tuščio gėlių puodo. Tešlius visas sudrebėjo ir tarė: – Mes... mes... apaugom brūzgėlynais!.. – Ak tu Dieve!.. – suriko Buntė ant lentynos, ne juokais įširdusi. – Atšibušk tu pagaliau!.. Kaip nei iš šio, nei iš to galima apaugti brūžgėlynaiš?.. – O lietus?.. – sukliko tešlius. – O žalias mėnulis?.. – Pala pala, – tarė Birbindonas. – Nusiraminkite. Aš tuoj prieisiu prie durų ir jas atidarysiu. Pamatysite, kad nėra jokių brūzgėlynų. – Ne!.. – suriko tešlius. Birbindonas, jau imdamas už durų rankenos, palingavo galvą. Matyt, jam buvo gaila įsibaiminusio tešliaus. – Kodėl gi, – švelniai tarė Birbindonas, – aš neturėčiau atidaryti durų?.. – Nežinau!.. – spyrėsi tešlius. – Bet nieko gero iš to nebus! Pipiriukė pažvelgė į Anyžių ir smerkiamai atsiduso. Jos žvilgsnis sakyte sakė, kad tešlius elgiasi negražiai. Birbindonas irgi atsiduso ir paspaudė durų rankeną. Durys neatsidarė. Birbindonas nustebo. Pabandė dar kartą. Smalsumo pagauta, nuo lentynos nuplazdėjo Buntė ir abiem rankom patraukė duris į save.

Kažkas trakštelėjo, suniurzgė ir nušlepsėjo plačiomis pėdomis per kiemo akmenukus. O durys ėmė ir atsidarė. Buntė, to nelaukusi, kaip ilga išsitiesė ant grindų. Buvo besurinkanti iš pasipiktinimo, bet staiga jai užėmė žadą. Takeliu vartelių link tapnojo milžiniškas gyslotis. Atrodė niūriai nusiteikęs – violetinis žiedas styrojo kaip ietis, vienas lapas karojo nulaužtas. „Jergau, – pamanė išsigandusi Buntė. – Ar ne jis laikė duris?..“ Ji pašoko ir greitai užtrenkė duris. Bet dar spėjo pamatyti, kad baisių augalų – pilnas kiemas, o po langais stovi didžiulis vėdrynas, lapais dengdamas langus. – Gelbėkitėš, kaš galit!.. – suriko Buntė. – Lauke šiautėja brūžgėlynai!.. Po kiemą vaikšto gyšlotiš, o prie lango štovi vėdrynaš. Visi aiktelėjo vienu balsu. Susirūpino net Pipiriukė, o Birbindonas taip sutriko, kad net pensnė jam aprasojo. Tešlius sukūkčiojo. – Aš... aš... jaučiau, – prislėgtas tarė jis. – Kad iš to lietaus nebus nieko gero. O kai išgirdau tuos šlamesius naktį... Pipiriukė pabeldė šaukšteliu į stalą. – Prašyčiau nusiraminti, – tarė ji griežtai. – Aš, jei norite žinoti, nieko negirdėjau. Ir nieko nejaučiau. Ir man neatrodo, kad reikėtų bijoti gysločių.

– Aha!.. – sušuko apyverksnis tešlius. – Nebijoti!.. O ko jie šlaistosi aplink trobelę?.. Buntė, tupėdama ant lentynos, sukaleno dantimis. – Turbūt nori muš šuėšti, – tarė. Pipiriukė griežtai pažvelgė į ją. – Labai nemalonu, – tarė ji šaltai, – kad tamsta be jokio reikalo keli paniką. Buntė įsižeidė. – Pamanyk!.. – suriko, grūmodama kumštuku. – Tamšta keli paniką, tamšta šiokia anokia!.. Bepigu tamštai taip kalbėti, kai viša eši iš pipirų ir bet kaš nušinuodyš, tamštoš atšikandęš. – Esmeralda!.. – bejėgiškai tarė Birbindonas. – Liaukis!.. Geriau... geriau jau išgerkime kakavos. – Aha, kakavos!.. – piktai tarė Buntė. – Voš pašakai tiešą, tuoj kakavą bruka!.. Eikit viši balon. Tieša brangešnė už kakavą!.. Ir ji pasipūtė kaip povas. Pipiriukė palankiai pažvelgė į Birbindoną ir tarė: – O jūsų mintis iš tiesų gera. Reikėtų išgerti kakavos. – Su sviestiniais raguoliais, – liūdnai pridūrė Birbindonas. Buntė tik paniekinamai prunkštelėjo. Bet kai gardus pašildytų raguolių kvapas sukuteno nosį, ji neištvėrė. – Tiek to, – tarė, praskrido virš stalo ir nusičiupo labiausiai apskrudusį. – Pagyvenšiu kurį laiką be teišybėš. O kai Birbindonas padavė jai puodelį kakavos, Buntė šniurkštelėjo nosimi ir tarė:

– Ak tu Dieve, kaip nemalonu!.. Turėšiu taikštytiš ir šu kakava. Ji sriūbtelėjo gerą gurkšnį ir pridūrė: – Kaš iš to, jei numiršiu badu!.. Pašauliui buš nuoštoliš. Niekas jai neatsakė. Buntė skausmingai atsiduso ir nutilo. Matyt, ir jai pusryčiai atrodė nejaukūs: lange – žalia prietema, už durų – aršiai nusiteikę žolynai, o ant stalo – juodi lyg velniukai tešliaus giminaičiai. Padėtis Buntei atrodė tokia keista, kad ji nesugalvojo nieko kito, kaip užsikabaroti ant lentynos ir užsikloti galvą antklode. Bet neilgai ji ramiai tūnojo. Kažkas lauke garsiai šlumštelėjo, tarsi gėlių puodas būtų išvirtęs, ir trobelę sudrebino garsus beldimas į duris.