Issuu on Google+


Dvidešimt septin tas skyrius

Popietė slenka greitai. Stalas jau nutvarkytas, televizorius įjungtas. Klausomės karalienės kalbos, tada Kelas parodo keletą stebuklingų triukų. Zoja popietę praleidžia ant sofos su Sele ir mama, pasakoja visas pasmerkto meilės romano su Skotu smulkmenas. Ji net klausia patarimų apie gimdymą. – Pasakykite, ar tikrai taip skauda, kaip visos pasakoja? Tėtis įsitraukęs į naują knygą – „Organinė mityba“. Kartais balsu perskaito statistiką, kiek gauname chemikalų ir pesticidų. Adomas daugiausia kalbasi su Kelu. Pamoko jį, kaip žongliruoti lazdelėmis; parodo naują triuką su moneta. Mano nuomonė apie jį vis keičiasi. Abejoju ne dėl to, ar jis man patinka, bet ar aš jam patinku. Kartkartėmis mūsų žvilgsniai susitinka, bet jis visada nusisuka pirmas. – Jis tavęs nori, – pagaliau vien lūpomis sako man Zoja. Bet jei jos tiesa, nežinau, ką turėčiau daryti. Popietę praleidau vartydama Kelo man padovanotą knygą „Šimtas būdų susitikti su kūrėju“. Ji gana juokinga, bet nepajėgiu pamiršti, kad erdvė manyje traukiasi. Dvi valandas sėdėjau kampe, šitame krėsle, atsiskyriau nuo kitų. Suvokiu tai ir žinau, kad elgiuosi nederamai, bet neįsivaizduoju, kaip dar man elgtis. Ketvirtą valandą jau tamsu, ir tėtis įjungė visas šviesas. Jis atneša dubenį saldainių ir riešutų. Mama pasiūlo sužaisti kortomis. Jiems

181


perstatinėjant kėdes išslenku į koridorių. Man jau gana sustingusių sienų ir knygų lentynų. Iki kaklo centrinio šildymo ir šventinių žaidimų. Nuo gembės pasiimu striukę ir išeinu į sodą. Šaltis pritrenkia. Jis padega plaučius, paverčia iškvepiamą orą garais. Užsitempiu gobtuvą, tvirčiau užsitraukiu po kaklu raištelius ir laukiu. Pamažu, tarsi kiltų iš rūko, visa sode išryškėja – pašiūrę gožiantis bugienio krūmas, paukštis ant tvoros stulpo, jo plunksnas taršo vėjas. Viduje jie dalys kortas ir ratu siųs riešutus, bet čia spindi kiekvienas šalčio padabintas žolės stiebelis. Čia dangus pilnas žvaigždžių, tarsi būčiau pasakoje. Net mėnuo priblokštas. Žingsniuodama prie obels kojomis traškinu krituolius. Paliečiu raukšlėtą kamieną, bandau pirštais pajusti grublėtą pilkai mėlyną spalvą. Ant šakų kabo keletas drėgnų lapų. Keli papuvę, rūdimis virtę obuoliai. Kelas sako, kad žmonės  – iš sprogusių branduolinių žvaigždžių pelenų. Jis sako, kad mirusi vėl virsiu dulkėmis, žėručiais, lietumi. Jei tai tiesa, noriu būti palaidota po šiuo medžiu. Jo šaknys įsiskverbs į mano kūno minkštimą ir išsiurbs visą drėgmę. Atgimsiu obels žiedais. Pavasarį tarsi konfeti krisiu žemyn ir kabinsiuosi šeimynykščiams prie batų. Jie nešiosis mane kišenėse, švelnų mano šilką barstys ant pagalvių, kad geriau miegotų. Ką jie tada sapnuos? Vasarą jie mane valgys. Varomas iš proto mano kvapo, mano apvalumo, blizgesio ir sveikumo, Adomas lips per tvorą manęs vogti. Jis paprašys mamos iškepti iš manęs apkepą ar vyniotinį, o tada mane net apsilaižydamas suris. Guliu ant žemės ir bandau tai įsivaizduoti. Tikrai tikrai. Aš mirusi. Virstu obelimi. Bet sekasi nekaip. Galvoju apie ką tik matytą paukštį, ar jis jau nuskrido. Kažin ką viduje veikia šeimyna, ar manęs jau pasigedo?

182


Persivertusi veidu prisispaudžiu prie žolės; ji šaltai mane atstumia. Braukiu per ją rankomis, pakeliu pirštus norėdama užuosti žemę. Atsiduoda supelijusiais lapais, sliekų kvapu. – Ką čia darai? – Labai lėtai atsisuku. Adomo veidas aukštyn kojom. – Sugalvojau išeiti tavęs paieškoti. Kaip jautiesi? Atsisėdu ir nubraukiu nuo kelnių purvą. – Nesibaimink. Sukaitau. Jis linkteli, tarsi mano žodžiai paaiškintų, kodėl mano striukė aplipusi šlapiais lapais. Žinau, atrodau kaip kvaiša. Be to, gobtuvą užsirišusi po smakru kaip senutė. Mikliai jį atsirišu. Adomui sėdantis šalia, jo odinė striukė gurgžda. – Nori suktinės? Paimu siūlomą cigaretę ir leidžiu pridegti. Adomas prisidega ir sau, tyliai pučiame per sodą dūmus. Jis žiūri į mane. Mano mintys tokios aiškios, kad nenustebčiau, jei matytų jas švytint man virš galvos, tarsi neoninį ženklą prie žuvų ir bulvių parduotuvės. Tu man patinki. Tu man patinki. Blykst. Blykst. Blykst. O virš žodžių švyti raudona neoninė širdutė. Slepiuosi nuo jo žvilgsnio, atsigulu ant žolės. Šaltis tarsi vanduo persismelkia per kelnes. Jis atsigula šalia, prie pat manęs. Skaudu, labai skaudu būti taip arti. Mane persmelkia skausmas. – Ten Oriono juosta, – taria jis. – Kur? Adomas rodo į dangų. – Matai tas tris žvaigždes vienoje linijoje? Mintaka, Alnilamas, Alnitakas. – Adomui rodant žvaigždės boluoja jam ant piršto galiuko. – Iš kur žinai? – Kai buvau mažas, tėtis pasakodavo man apie žvaigždynus. Nukreipęs žiūronus žemiau nuo Oriono žvaigždyno, pamatysi milžinišką dujų debesį, kuriame gimsta visos naujos žvaigždės.

183


– Naujos žvaigždės? Maniau, kad visata merdėja. – Kaip pažiūrėsi. Kartu ji ir plečiasi.  – Adomas pasiverčia ant šono ir kilsteli ant alkūnės. – Girdėjau iš tavo brolio, kad išgarsėjai. – O jis tau papasakojo, kad viskas baigėsi siaubinga katastrofa? Adomas nusijuokia. – Ne, bet dabar teks papasakoti pačiai. Man patinka, kai jį prajuokinu. Jo burna daili, be to, pasakodama galiu iki valiai į jį žiūrėti. Todėl nupasakoju visą kvailą kelionę į radijo stotį, pasakojimas juokingesnis, nei buvo iš tiesų. Skamba, lyg būčiau didvyrė, radijo bangų anarchistė. Kad jau taip puikiai sekasi, papasakoju jam, kaip paėmiau tėčio mašiną ir nusivežiau Zoją į viešbutį. Gulime ant drėgnos žolės, virš mūsų driekiasi milžiniškas dangus, žemai kabo skaistus mėnuo, o aš kalbu jam apie spintą, apie tai, kad mano vardas dingo iš šio pasaulio. Net išduodu jam savo įprotį rašinėti ant sienų. Lengva kalbėtis tamsoje – iki šiol to nežinojau. Kai pabaigiu, Adomas sako: – Tesa, tau neverta nerimauti, kad būsi užmiršta. – Tada priduria: – Kaip manai, ar jie mūsų pasiilgs, jei dešimčiai minučių užeisim pas mane? Abu šypsomės. Blykst blykst – blyksi ženklas man virš galvos. Lendant pro tvoros skylę ir takeliu einant prie užpakalinių jo namo durų, Adomo ranka brūkšteli mano alkūne. Vos susiliečiame, vis tiek krūpteliu. Nuseku paskui jį į virtuvę. – Luktelėk, – sako Adomas, – turiu tau dovaną. – Jis dingsta koridoriuje ir užbėga laiptais viršun. Pasiilgstu jo vos pradingus. Kai Adomo nėra šalia, man atrodo, kad jį išsigalvojau. – Adomai?! – pirmą kartą pašaukiu vardu.

184


Vardas keistai gula ant liežuvio, skambus ir stiprus, tarsi kas galėtų nutikti, jei per dažnai tarčiau jį balsu. Einu į koridorių ir žvilgteliu į viršų. – Adomai?! – Aš čia. Jei nori, ateik. Ir lipu į viršų. Jo kambarys toks kaip mano, tik atvirkščias. Adomas sėdi ant lovos. Jis pasikeitęs – lyg ir sutrikęs. Rankoje laiko mažą sidabrinį ryšulėlį. – Nė nežinau, ar tau patiks. Atsisėdu šalia. Kiekvieną naktį miegame skiriami tik sienos. Sienoje už spintos pramušiu skylę ir išgriausiu slaptas duris į jo kambarį. – Štai, – sako jis. – Gal geriau atidaryk tu. Į popierių įvyniotas maišelis. Maišelyje dėžutė. Dėžutėje guli apyrankė – septyni akmenys, visi skirtingų spalvų, sumauti ant sidabrinės grandinėlės. – Žinau, nenori jokių naujų daiktų, bet, pamaniau, tau patiks. Iš nuostabos neprakalbu. Adomas klausia: – Ar padėti ją užsisegti? Atkišu ranką, o jis apsuka ir užsega grandinėlę ant riešo. Tada suneria mūsų pirštus. Žiūrime į plaštakas, gulinčias ant lovos tarp mūsų. Mano ranka, supinta su jo, jau kitokia, riešas papuoštas nauja apyranke. Ir jo rankos dabar visiškai kitokios. – Tesa, – taria jis. Esame jo kambaryje. Mudviejų lovas skiria tik siena. Laikomės už rankų. Jis nupirko man apyrankę. – Tesa? – vėl pakartoja jis. Pažvelgus į Adomą dilgteli į baimę panašus jausmas. Jo akys žalios, kupinos šešėlių. Jis pasilenkia, ir aš žinau. Aš žinau. Tai dar neįvyko, bet įvyks. Aštuntas punktas yra meilė.


Dvidešimt aštun tas skyrius

Man suspurda širdis. – Galiu ir pati. – Ne, – sako Adomas. – Leisk man. Kiekvieną sąvarą jis kuo dėmesingiausiai išvarsto, tada nuauna man batus ir padeda juos ant grindų šalia vienas kito. Atsisėdu ant kilimo prie jo. Atvarstau raištelius, paeiliui dedu jo kojas sau ant kelių ir nutraukiu sportbačius. Glostau jam kulkšnis, rankomis neriu po kelnėmis, iki blauzdų. Liečiu jį. Liečiu švelnius jo kojų plaukelius. Nebūčiau patikėjusi, kad būsiu tokia drąsi. Paverčiame tai žaidimu, primena striptizo pokerį, tik be kortų ar kauliukų. Atitraukiu jo striukės užtrauktuką ir leidžiu jai nusmukti ant grindų. Jis atsega mano striukę ir nutraukia ją nuo pečių. Išpainioja iš plaukų sode įstrigusį lapą. Liečiu jo tamsias garbanas, leidžiu tarp pirštų jų gyvastį. Jam stebint, visi daiktai atrodo dideli, todėl jo marškinių sagas sagstau neskubėdama. Paskutinė mums bežiūrint virsta planeta  – pieno baltumo, tobulai apvalia. Stulbina, kad abu žinome, ką daryti. Man nė nereikia galvoti. Jokio pasipriešinimo. Nesam patyrę ir mokantys. Atrodo, tarsi drauge viską atrastume. Kaip vaikas laikau rankas virš galvos, o jis nutraukia man džemperį. Mano plaukai, ataugę trumpi plaukai įsielektrina ir sutraška

186


tamsoje. Nusijuokiu. Jaučiuosi, tarsi mano kūnas būtų putlus ir sveikas. Jis pirštais perbraukia per krūtis, žiūrim vienas į kitą, taigi jis žino, kad gali. Mane lietė, čiupinėjo ir badė, tyrė ir operavo daugybė žmonių. Maniau, mano kūnas nutirpęs, nejautrus. Vėl bučiuojamės. Daug minučių. Trumpi bučinukai, jis švelniai įkanda man į viršutinę lūpą, mano liežuvis vedžioja jo lūpomis. Atrodo, kambarys pilnas vaiduoklių, medžių, dangaus. Bučiuojamės godžiau. Nugrimztame vienas į kitą. Visai kaip pirmą kartą bučiuodamiesi – primygtinai, nuožmiai. – Noriu tavęs, – taria jis. O aš noriu jo. Noriu parodyti jam savo krūtis. Noriu atsisegti liemenėlę ir jas apnuoginti. Tempiu jį prie lovos. Vis dar bučiuojamės – gerklė, kaklas, burna. Lyg kambary būtų pilna dūmų, lyg tarp mūsų kažkas liepsnotų. Atsigulu ant lovos ir krutinu klubus. Noriu nusimauti džinsus. Noriu jam pasirodyti, noriu, kad mane pamatytų. – Ar tu tikra? – klausia jis. – Tikrų tikriausia. Kaip viskas paprasta. Jis atsega man džinsus. Viena ranka atsagstau jam diržą, tarsi rodyčiau stebuklingą triuką. Pirštu vedžioju jam apie bambą, nykščius užkišu už apatinių. Jo oda, jo svoris ant manęs, jo šiluma, besismelkianti į mane, – nesitikėjau tokio jausmo. Nesupratau, kad mylėdamasis iš tiesų myliesi. Viską sujudini. Veiki kitą. Pro lūpas išsprūsta nuostabos atodūsis. Adomas aiktelėjęs jį įkvepia. Jo rankos slysteli man po klubais, pasitinku jas, mūsų pirštai susikimba. Nesu tikra, kuri ranka katro. Esu Tesa.

187


Esu Adomas. Kaip nuostabu savęs nejausti. Jausti mus po mūsų pirštais. Ragauti mus savo liežuviais. Nenuleidžiame vienas nuo kito akių, sekame vienas kitą, lyg klausytume muzikos, lyg šoktume. Akis į akį. Jis auga, tas maudimas tarp mūsų, kinta ir plečiasi. Noriu jo. Noriu būti arčiau jo. Man vis dar negana artumo. Apsiveju jį kojomis, spaudžiu rankomis jo nugarą, bandau prisitraukti arčiau. Sprogsta visas mano kūnas, atrodo, tarsi mano širdis būtų iššokusi ir susijungusi su mano siela. Tarsi įmetus akmenėlį į vandenį, per mane ratilais nuraibuliuoja meilė. Adomas šūkteli iš džiaugsmo. Apglėbiu jį ir laikau prispaudusi. Stebiuosi juo. Stebiuosi mumis. Šia dovana. Jis glosto man galvą, veidą, bučiuoja mano ašaras. Esu gyva, palaiminta būti su juo šioje žemėje, šią nepakartojamą akimirką.


Keturiasdešimt ket virtas skyrius

Šviesa veria širdį.

Tėtis šalia lovos siurbčioja arbatą. Noriu jam pasakyti, kad praleis „Labą rytą“, bet nesu dėl to tikra. Nesu tikra, kuri dabar valanda. Jis ir užkandžiauja. Valgo trapučius su aštriu daržovių padažu ir ilgai brandintu čederio sūriu. Norėčiau jų norėti. Geisti to skonio – sausų produktų trapumo ir birumo. Pamatęs mano įsmeigtas akis, tėtis padeda lėkštę ir ima man už rankos. – Gražuole, – taria jis. Padėkoju. Bet mano lūpos nesukruta, atrodo, jis manęs negirdi. Tada sakau: ką tik galvojau apie krepšinio stulpą, kurį man įkalei, kai mane priėmė į mokyklos komandą. Ar pameni, kaip blogai išmatavai ir krepšys buvo per aukštai? Labai daug prie jo treniravausi, todėl mokykloje beveik visada permesdavau per viršų, ir mane vėl išmetė iš komandos. Atrodo, jis ir to negirdi.

270


Štai tada išpilu.

Tėti, tu žaidei su manim ritinį, nors jo nemėgai, ir norėjai, kad pasirinkčiau kriketą. Ėmei tvarkyti savo pašto ženklų kolekciją, nes norėjau sužinoti, kaip tai daroma. Daugybę valandų sėdėjai prie manęs ligoninėje ir niekada, anei karto, nepasiskundei. Kaip mama šukavai man plaukus. Dėl manęs paaukojai darbą, tik dėl manęs paaukojai draugus, ketverius gyvenimo metus. Niekada nedejavai. Kone niekada. Leidai man turėti Adomą. Leidai man turėti savo sąrašą. Buvau nepakenčiama. Norėjau... tiek daug norėjau. Bet tu niekada nepasakei: „Pakaks. Liaukis.“

jau seniai norėjau tai pasakyti

271


Į mane spokso Kelas. – Sveika, – taria jis. – Kaip tu? Sumirksiu. Sėdi ant kėdės ir stebeilija į mane. – Ar tikrai nebegali kalbėti? Bandau atsakyti, kad taip, žinoma, galiu. Gal jis kvailas? Atsidūsta, atsistojęs nueina prie lango. Klausia: – Kaip manai, ar aš per jaunas turėti merginą? Atsakau jam, taip. – Nes daugybė mano draugų turi. Iš tiesų tai jie net nesusitikinėja. Ne visai. Tik rašinėja vieni kitiems žinutes.  – Kelas papurto galvą, tarsi netikėtų. – Niekad nesuprasiu meilės. Bet man atrodo, kad jau supranta. Geriau nei daugelis žmonių.

272


Zoja pasisveikina: – Sveikas, Kelai. Jis atsiliepia: – Labas. Zoja sako: – Atėjau atsisveikinti. Na, žinau, tai jau padariau, bet, pamaniau, atsisveikinsiu dar kartą. – Kodėl? – klausia Kelas. – Kur išvyksti?

273


Man patinka jausti mamos delną, kai ji spaudžia man ranką.

Ji sako: – Žinai, jei galėčiau susikeisti su tavim vietomis, tai ir susikeisčiau. – Tada dar sako: – Norėčiau tave nuo šito išgelbėti. Gal mano, kad jos negirdžiu.

Mama sako: – Apie tai, kaip sunku buvo tave palikti, galėčiau papasakoti viename tų žurnalų, kurie spausdina tikras istorijas. Nenoriu, kad manytum, jog man buvo lengva.

kai buvau dvylikos žemėlapyje suradau Škotiją ir pamačiau kad už tolimiausio jos fiordo yra Orknio salos ir žinojau kad yra laivų kuriais mama galėtų nuplaukti ir dar toliau

Nurodymai mamai Neapleisk Kelo. Niekados nuo jo nenutolk, neišsikraustyk į Škotiją ir nemanyk, kad koks nors vyras yra svarbesnis už jį. Jei taip pasielgsi, tau vaidensiuosi. Stumdysiu tavo baldus, mėtysiu į tave daiktus ir beprotiškai išgąsdinsiu. Būk švelni tėčiui. Rimtai. Aš tave stebiu.

274


Mama duoda man gurkštelėti šalto vandens. Švelniai priglaudžia prie kaktos šaltą flanelę.

Tada taria: – Aš tave myliu. Tarsi ant sniego krintantys trys kraujo lašai.


Keturiasdešimt penktas skyrius

Adomas įsiropščia į savo sulankstomąją lovelę. Ji sucypia. Tada nutyla. Pamenu, kaip jis čiulpė man krūtį. Tai buvo neseniai. Buvome šitame kambaryje, gulėjome mano lovoje, laikiau jį glėbyje, o jis buvo susirangęs šalia, tarsi būčiau motina. Adomas pažadėjo palaikyti mane iki pabaigos. Priverčiau jį pažadėti. Bet nebuvau tikra, kad naktį gulės šalia tarsi geras berniukas. Nežinojau, kad man skaudės būti liečiamai, kad Adomas bijos laikyti man už rankos.

Naktį jis turėtų būti mieste su kokia nors dailiai sudėta mergina, kuriai alsuojant iš burnos kvepia apelsinais.

276


Nurodymai Adomui Prižiūrėk tik save vieną. Stok į universitetą, susirask daug draugų ir bent kartą su jais prisigerk. Pamiršk namų raktus. Juokis. Per pusryčius valgyk greitai paruošiamus makaronus. Praleisk paskaitas. Būk neatsakingas.

Adomas sako: – Labanakt, Tesa. Labanakt, Adomai.

277


Kol dar gyva