Prologas
Peidžė Nikolas manęs neįleidžia į mano nuosavus namus, bet aš stebiu savo šeimą iš tolo. Taigi nors esu įsikūrusi kieme, tiksliai žinau, kada Nikolas nusineša Maksą į vaikų kambarį keisti sauskelnių. Įsižiebia lempa, mažytė dinozauro pavidalo lempelė su gaubtu, išmargintu priešistoriniais kaulais, ir aš matau, kaip mano vyro rankų siluetas nusega „Pampersą“. Išeinant iš namų prieš tris mėnesius būtų užtekę vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek kartų Nikolas pakeitė sauskelnes. Bet ko aš tikėjausi? Jis neturėjo kito pasirinkimo. Nikolas visada randa išeitį iš keblios padėties. Maksas burbuliuoja, skiemenys rieda iš burnytės lyg ryškūs karolėliai. Man pasidaro smalsu. Aš atsistoju ir kariuosi į žemiausias ąžuolo, stovinčio arčiausiai namo, šakas. Pasistiebus mano smakras atsiduria ties vaikų kambario palange. Aš tiek ilgai išbuvau patamsyje, kad iš kambario plūstelėjus geltonai šviesai imu mirkčioti. Nikolas užsega Makso kombinezonėlį. Kai pasilenkia, Maksas sugriebia kaklaraiščio galą ir įsikiša į burną. Atimdamas iš mudviejų sūnelio savo kaklaraištį, Nikolas pamato mane už lango. Jis paima kūdikį ir tyčia nusuka nuo manęs. Prieina prie lango ir žiūri į mane. Nikolas nesišypso, nieko nesako. Tada užtraukia užuolaidas, ir aš tik matau ant palangės balionų, ponių ir trombonus pučiančių dramblių eilę – visas tas linksmas figūrėles, kurias nupiešiau ir kurioms meldžiausi būdama nėščia, tikėdamasi, jog pasakos gali numalšinti mano baimes ir užtikrinti sūnui laimingą vaikystę. Šią naktį, kai mėnuo toks baltas ir sunkus, jog negaliu užmigti bijodama, kad jis ant manęs neužgriūtų ir nesutraiškytų, prisimenu 7
sapną, vedantį pas dingusią mamą. Aišku, dabar jau žinau, kad tai buvo visiškai ne sapnas, o tikrovė, nors ir kokia miglota. Tas prisiminimas ėmė grįžti Maksui gimus – pirmą naktį po gimdymo, paskui tą savaitę, kai jį parsivežėm namo, net po kelis kartus per naktį. Dažniausiai tas prisiminimas atgydavo Maksui pabudus, kai jis reikalaudavo valgyt, pakeisti sauskelnes ar pačiūčiuoti, ir man nesmagu sakyti, kad kelias savaites aš neįžiūrėjau ryšio. Vandens patakos ant lubų mamos virtuvėje buvo pilkų, rausvų žirgų formos. Štai, sakydavo mama, pasisodinusi mane ant kelių, ar matai šito galvą, supintą uodegą? Kasdien mes rodydavom viena kitai savo žirgus. Per pusryčius, kol mama iškraudavo indaplovę, aš sėdėdavau ant plastikinio stalviršio ir apsimesdavau, kad plono porcelianinio dubenėlio skimbčiojimas į puodelį – tai stebuklingų žirgų kanopų garsas. Po vakarienės, kai sėdėdavom patamsyje klausydamosi, kaip dunda ir burzgia skalbyklė, mama bučiuodavo man viršugalvį ir murmėdavo vietovių, į kurias mus nuneš mūsų žirgai, pavadinimus: Teljuraidas, Skarboras, Džesperis. Tėvas, išradėjas, nelegaliai uždarbiaujantis ir programuotoju, namo grįždavo vėlai ir mus rasdavo užmigusias ten, kur sėdėjom, – mamos virtuvėje. Kelis kartus paprašiau pasižiūrėti aukštyn, bet arklių jis taip ir neįžiūrėjo. Kai pasiskundžiau mamai, ji pasakė, jog mes turime jam padėti. Vieną dieną ji atsistojo ant žemos taburetės ir pasisodino mane ant sprando. Padavusi juodą flomasterį, aitriai kvepiantį saldymedžiu, liepė apibrėžti, ką matau. Tada arklius nuspalvinau kreidelėmis iš savo „Wal-Mart 64“ dėžutės: vieną ruda spalva – sartį su balta žvaigžde, vieną rausva – keršį, ryškiai oranžine – du širmius. Mama pripiešė raumeningas priekines kojas, įsitempusias gugas, besiplaikstančius karčius. Po to ji patraukė didįjį stalą į virtuvės vidurį ir mane užkėlė ant jo. Lauke gaudė vasara, kaip kad įprasta Čikagoje, o mudvi su mama gulėjome ant stalo susiglaudusios ir žiūrėjome į tuos žirgus, lekiančius per lubas. – Ak Peidže, – ramiai atsiduso mama, – tik pažvelk, ką mes čia sukūrėme. Penkerių metų aš dar nežinojau, ką reiškia „sukūrėme“, ir nesupratau, ko širsta tėvas, o mama – kvatojasi iš jo. Tik žinau, kad, mamai mus palikus, naktimis gulėdavau ant virtuvinio stalo bandy8
dama vėl pajusti jos petį. Bandydama išgirsti jos balso pakilimus ir nuolydžius. Praėjus lygiai trims mėnesiams, tėvas paėmė sukamąjį dažymo šepetį ir ėmė dažyti lubas colis po colio, baltai užtepdamas gražiuosius žirgus, kol atrodė, jog nebuvo nei žirgų, nei netgi mano mamos. Šviesa miegamajame įsižiebia pusę trijų ryto, man pabunda viltis, bet šviesa tuojau pat užgęsta. Maksas miega ramiai, nebepabunda tris ar keturis kartus per naktį. Išsirangiusi iš miegmaišio atidarau bagažinę ir iš po laidų akumuliatoriams sujungti, tuščių dietinės kokakolos skardinėlių ištraukiu eskizų bloknotą ir kontė pieštukus. Juos teko nusipirkti kelyje: net neįsivaizdavau, kur namie nukišau turėtuosius, kai supratau, kad neįstengsiu lankyti meno mokyklos ir kartu prižiūrėti Makso. Bet pabėgusi vėl ėmiau piešti. Piešiau visokias nesąmones: pietų suvalgyto „Big Maco“ pakuotę, „Yield House“ iškabą, monetas. Paskui, nors buvau atpratusi, pabandžiau žmones – kasininkę iki vėlumos dirbančioje krautuvėlėje, du vaikėzus, žaidžiančius gatvės beisbolą. Piešiau airių didvyrius ir dievus, apie kuriuos girdėjau pasakojant visą gyvenimą. Ir pamažėle į pirštus grįžo aiškiaregystė, kurią visada turėjau. Aš niekad nebuvau paprasta piešėja. Kiek prisimenu, popieriuje įprasmindavau daiktus. Mėgstu užpildyti tuščias vietas ir tamsuliams suteikti spalvą. Aš piešiu taip arti krašto, kad baisu, ar piešiamas daiktas nenukris. O kartais mano piešiniuose išlenda dalykai, kurių pati nesuprantu. Pasitaiko, kad užbaigusi portretą raktikaulio duobutėje ar tamsiame ausies kaušelyje randu tai, ko nė neketinau piešti. Užbaigti piešiniai mane visada nustebina. Aš piešiu dalykus, kurių neturiu žinoti, paslaptis, kurių man niekas nėr pasakęs, meiles, kurioms neskirta gimti. Žmonės stebisi matydami mano paveikslus. Jie klausia, ar žinau, ką reiškia tie daiktai, bet aš nežinau. Nupiešiu paveikslą, bet žmonės patys turi pažvelgti savo demonams į akis. Nežinau, kodėl turiu šitą dovaną. Ji prasiveržia ne visuose mano piešiniuose. Pirmą kartą tai įvyko septintoje klasėje, kai per dailės pamoką piešiau paprastą Čikagos horizontą. Tačiau blyškius debesis aš uždengiau ilgų tuščių koridorių su žiojinčiomis durų ango9
mis vizija. O kampe, vos įžiūrima, buvo pilis ir jos bokšto lange – moteris, prispaudusi delnus prie širdies. Vienuolės sunerimusios išsikvietė tėvą, tas, pamatęs piešinį, išbalo. – Aš ir nežinojau, kad tu taip aiškiai prisimeni savo mamą. Kai grįžau namo, bet Nikolas manęs neįsileido, radau kitą išeitį – apsupau save vyro ir sūnelio portretais. Nupiešiau Nikolo išraišką, kai atidaręs duris jis išvydo mane; nupiešiau Maksą ant Nikolo rankų. Šiuos du piešinius lipniąja juostele priklijavau ant priekinio stiklo. Techniškai jie nėra pavykę, bet aš perteikiau jausmą, o tai jau nemažai. Šiandien, laukdama Nikolo grįžtant iš ligoninės, piešiau iš atminties. Piešinį po piešinio, per abi lapo puses. Dabar turiu jau daugiau kaip šešiasdešimt Nikolo ir Makso portretų. Dirbu prie anksčiau šį vakarą pradėto piešinio taip susikaupusi, jog nepastebiu, kai Nikolas išeina į verandą. Jo galvą gaubia švelni balta šviesa. – Peidže? – pašaukia jis. – Peidže? Aš žengiu artyn, į vietą, kur jis gali mane matyti. – Ooo… – murmteli Nikolas, trindamasis smilkinius. – Aš tik norėjau įsitikinti, ar tebesi. – Tebesu. Aš niekur nevažiuosiu. Nikolas susikryžiuoja ant krūtinės rankas. – Na, truputį per vėlu tai daryti. – Jau manau, kad puls į vidų, bet jis tvirčiau susisupa chalatu ir atsisėda ant verandos laiptelio. – Ką čia veiki? – paklausia rodydamas į bloknotą. – Piešiu tave. Ir Maksą, – sakau. Parodau vieną užbaigtą piešinį. – Pavykęs. Tau visada pavykdavo. Neprisimenu, kada Nikolas paskutinį kartą yra mane už ką nors pagyręs. Akimirką žiūri į mane ir vos nepraranda savitvardos. Jo akys pavargusios ir šviesios. Beveik tokio paties mėlynumo kaip mano. Tą akimirką, žvelgdama į Nikolą, matau jaunesnį vyrą, svajojusį iškilti į patį viršų, kuris, ligoniui mirus, parvažiavęs namo ieškodavo paguodos mano glėbyje. Ir jo akyse aš regiu mergaitę, kuri tikėjo romantiška meile. – Aš norėčiau jį palaikyti, – kuždu, ir Nikolo žvilgsnis pajuosta, užsiveria. 10
– Tu turėjai tam laiko, – sako jis ir atsistojęs eina vidun. Mėnuliui šviečiant piešiu toliau. Visą laiką spėlioju, ar ir Nikolą kankina nemiga ir koks bus piktas rytoj, jeigu neišsimiegos. Gal kad mano dėmesys buvo išsklaidytas, paveikslas išeina toks, koks yra. Nevykęs. Maksas panašus į save, – kibūs kumšteliai, pasišiaušę aksominiai plaukučiai, – bet kažko visiškai nėra. Ne iš karto suvokiu ko. Tada nupiešiu Maksą ne su Nikolu, o su savimi. Jis sėdi mano alkūnės linkyje sugriebęs man už plaukų. Pašaliniam žmogui paveikslas būtų aiškus. Tačiau rausvame Makso delniuke vos žymu lapų ir lango pinučių ratilas. Jo viduryje aš nupiešiau bėgančią savo motiną, kuri kaip kaltinimą laiko mano nepagimdytą kūdikį.
4
Peidžė Reikėjo man susiprotėti, kad negalima santuokos pradėti melu. Tačiau tada atrodė taip paprasta. Tebesvaigino mintis, kad manęs gali reikėti tokiam žmogui kaip Nikolas. Jis laikė mane, kaip vaikas laiko snaigę, lengvai, lyg širdies gilumoje žinodamas, kad aš galiu akimirksniu išnykti. Jis nešiojo pasitikėjimą savimi kaip šiltą paltą. Aš jį ne tik mylėjau, bet ir dievinau. Niekad nebuvau sutikusi panašaus į jį ir, apstulbusi, kad jis pasirinko mane, nusprendžiau: būsiu tokia, kokios jis norės, seksiu paskui jį nors į pasaulio kraštą. Jis manė, kad esu skaisti, kad saugojau save tokiam kaip jis. Iš dalies neklydo – per aštuoniolika metų man neteko pažinti kito tokio kaip Nikolas. Tačiau tai, ko jam nepapasakojau, graužė mane kiekvieną mielą dienelę iki mūsų sutuoktuvių. Ta graužatis buvo įkyrus ūžimas galvoje ir šalia manęs, karštame eismo gausme. Vis prisimindavau, kaip tėvas Draheris kalbėdavo apie nutylėjimo melagystes. Taigi kas rytą pabusdavau pasiryžusi, jog šiandien bus toji diena, kai Nikolui pasakysiu tiesą, tačiau kas kartą kai ko pabūgdavau dar labiau negu prisipažinti, kad esu melagė, – pavojaus jį prarasti. Mūsų butuke Nikolas išėjo iš vonios kambario apsivyniojęs rankšluosčiu. Rankšluostis buvo mėlynas, išmargintas ryškiaspalviais karšto oro balionais. Nieko nesigėdydamas jis žengė prie lango ir patraukė žemyn užuolaidą. – Apsimeskime, kad dabar ne vidurdienis. Jis atsisėdo ant čiužinio krašto. Aš buvau apsiklojusi. Nors lauke buvo daugiau kaip devyniasdešimt laipsnių Farenheito, visą dieną drebėjau. Dar norėjau, kad būtų vidurnaktis, tačiau ne iš drovumo. Diena buvo tokia įtempta, baisi, jog troškau, kad jau būtų rytojus. 58
Troškau pabusti, pamatyti Nikolą ir toliau gyventi savo gyvenimą. Mūsų gyvenimą. Nikolas palinko prie manęs, padvelkė pažįstamas kvapas: muilo, vaikiško šampūno ir šviežiai nupjautos žolės. Aš dievinau jo kvapą, nes buvo ne toks, kokio tikėjausi. Jis pabučiavo man į kaktą, kaip bučiuojami sergantys vaikai. – Ar bijai? – paklausė. Norėjau jam atsakyti: „Ne, iš tikrųjų nesu sekso naujokė.“ Bet pajutau, kad linksiu kaip prisukta lėlė. Laukiau, kad jis mane padrąsintų, pasakytų, jog man neskaudės, bent jau ne labiau, kiek būtina pirmąjį kartą. Tačiau Nikolas išsitiesė man prie šono, susidėjo rankas virš galvos ir prisipažino: – Aš taip pat. Nikolui ne iš karto pasakiau, kad tekėsiu už jo. Daviau jam laiko atsitraukti. Jis pasipiršo kitą vakarą užkandinėje, kai atsivedė išgerti kavos tą raganą savo paną. Iš pradžių išsigandau, nes pamaniau, jog teks prisipažinti visas paslaptis, nuo kurių pabėgau. Gal porą dienų netgi kovojau su šia mintimi, bet kaip galėjau sutrukdyti tam, kam buvo lemta įvykti? Visąlaik žinojau, kad jis man skirtas. Eidama prisitaikydavau prie jo žingsnio, nors jo kojos daug ilgesnės. Iš žvangulių dindėjimo virš durų suprasdavau, kad į užkandinę įėjo jis. Vien pagalvojusi apie jį iškart imdavau šypsotis. Nors Nikolą būčiau mylėjusi, net jei jis nebūtų pasipiršęs, nustebau sugavusi save galvojant apie medžiais apsodintas gyvenamųjų rajonų gatves, kooperavimąsi važinėjant į futbolo rungtynes ir receptus iš „Good Housekeeping“ žurnalo. Įsivaizdavau normalų gyvenimą, tokį, kokio niekad neturėjau, ir, nors jį gyvenčiau kaip žmona, maniau, jog geriau vėliau negu niekad. Harvarde Nikolo dekanas savaitei atleido jį nuo paskaitų ir budėjimo ligoninėje, per ją mes turėjome persikelti į susituokusių studentų bendrabutį ir susitarti su taikos teisėju dėl sutuoktuvių. Medaus mėnesio nebus, nes nebėra pinigų. Nikolas nutraukė nuo manęs antklodę. – Kur tokius gavai? – paklausė glostydamas delnu baltą atlasą. Pakišo pirštus po siaurutėmis petnešėlėmis. Jo kvapas dvelktelėjo 59
man į kaklo duobutę, ir aš pajutau, kiek daug vietų mes liečiamės – pečiais, pilvais, šlaunimis. Jis palenkė galvą ir liežuviu apibraukė spenelį. Sukišau pirštus į jo plaukus žiūrėdama, kaip saulės spindulys numelsvina vešlią jų juodumą. Marvela ir Dorisė, vienintelės mano draugės Kembridže, nusivedė mane į nukainotų drabužių krautuvėlę Braitone, kuri vadinasi „Svajonių kaina“. Joje buvo visko, ko reikia moteriai: apatinių, aprangos priedų, kostiumėlių, kelnių, palaidinukių, megztukų. Turėjau šimtą dolerių. Dvidešimt penkis sutuoktuvių proga dovanojo Lajonelis, kitus davė pats Nikolas. Iš vakaro įsikraustėm į susituokusių studentų bendrabutį, ir Nikolas, pamatęs, kad mano kuprinėje dailės reikmenų daugiau negu drabužių ir vos ketverios kelnaitės, nuo skalbimo baigiančios išblukti, pasakė, jog man reikia ką nors nusipirkti. Nors negalėjome leisti pinigų, jis vis tiek jų davė. – Negali tekėti už manęs apsirengusi rausva „Mercy“ padavėjos uniforma, – tarė jis. Aš nusikvatojusi pasakiau: – Gerai, laikykis. Dorisė su Marvela skraidė po krautuvę kaip užkietėjusios pirkėjos. – Mergaite, – pašaukė mane Marvela, – tu ieškai ko nors iškilmingo ar nori apsirengti supermadingai? Dorisė nuo pakabos nutraukė keletą pėdkelnių. – Ką reiškia supermadingai? – sumurmėjo ji. – Per sutuoktuves supermadingai netinka. Ir Dorisė, ir Marvela buvo netekėjusios. Marvela seniau buvo ištekėjusi, bet jos vyras žuvo per nelaimingą atsitikimą prie mėsos pakavimo konvejerio, apie kurį ji nemėgo kalbėti. Dorisė, kažkur tarp keturiasdešimties ir šešiasdešimties metų, slepianti savo amžių lyg Vindzorų karūną, sakydavo, kad vyrai jai nepatinka, bet aš manau, kad ji pati vyrams nepatinka. Jos mane privertė matuotis kažkokias oda apsiuvinėtas dienines sukneles ir kostiumėlius, kurių švarkelių atlapai buvo su žirneliais, ir net aptemptą blizgučiais nusagstytą kombinezoną, su kuriuo atrodžiau lyg bananas. Galų gale radau paprastus balto atlaso naktinius marškinius vestuvinei nakčiai ir šviesiai rausvos medvilnės kostiumėlį ceremonijai. Sijonas buvo tiesus, švarkas ilgais skver60
nais ir gulėjo kaip nulietas. Kai apsivilkau, Dorisė aiktelėjo, Marvela, kraipydama galvą, tarė: – Ir dar sakoma, kad raudonplaukėms negalima vilkėti rausvai. – Stovėjau priešais trijų dalių veidrodį atkišusi rankas, tarsi neščiau vazą su virstančia iš jos milžiniška puokšte. Galvojau, kaip atrodytų, jeigu vilkėčiau nuo pečių svariai krentančią, karoliukais siuvinėtą suknelę iki žemės, katedros nava tempčiau paskui save ilgą šleifą ir, trenkus maršui iš „Lohengrino“, jausčiau, kad nuotakos šydą kilnoja sujaudintas mano kvėpavimas. Tačiau šito nebus, be to, visai nesvarbu. Kam rūpi žaisliukai, skirti vienai kvailai dienai, kai prieš akis visas gyvenimas, kurį gali padaryti tobulą? O jei man reikėjo padrąsinimo, vėl atsisukusi į drauges jų akyse išvydau spindint savo ateitį. Nikolo lūpos slinko mano kūnu palikdamos karštą liniją, kuri mane vertė galvoti apie Lajonelio randą. Aš judėjau po juo. Jis niekada nebuvo manęs taip lietęs. Iš tiesų, kai jau nutarėme tuoktis, Nikolas tenkinosi tik mane pabučiuodamas ir kartais apkabindamas krūtinę. Bandžiau susikaupti ir atspėti Nikolo mintis: ar jam atėjo į galvą, kad mano kūnas – turintis savo valią – nesielgia droviai ir išgąstingai kaip skaistuolės. Bet Nikolas nieko nesakė, gal buvo pratęs prie tokio atsako. Jis mane glamonėjo taip ilgai ir sumaniai, kad, kai liovėsi, pastebėjau ne iš sykio ir tik todėl, kad jam atšlijus plūstelėjo klaikiai šalto oro gūsis. Aš patraukiau jį ant savęs – karštą žmogaus pavidalo antklodę. Galėjau kaži ką padaryti, kad tik vėl nepradėčiau visa drebėti. Spaudžiausi prie jo lyg skęsdama, turbūt ir skendau. Kai jo rankos nuslydo per mano šlaunis, įsitempiau. Nenorėdama, o Nikolas, aišku, tai suprato neteisingai, tačiau kai paskutinį kartą buvau liečiama šitoj vietoj, paskui radosi gydytojas ir klinika, ir baisus spaudimas krūtinėje, kuris, dabar jau žinau, buvo tuštuma. Nikolas kažką sumurmėjo, bet aš neišgirdau, tik pajutau kojų oda, tada jis ėmė bučiuoti tarpelius tarp savo išskėstų pirštų ir pagaliau jo burna uždengė mane kaip šnabždesys. – Jie pasakė „sveikiname“, – tarė Nikolas, padėjęs telefoną. Jis skambino tėvams apie mus. – Nori, kad rytoj vakare atvažiuotume. 61
Po pirmojo mūsų apsilankymo man tapo aišku, jog Astrida Preskot mane mėgsta ne labiau negu muses savo maisto sandėliuke. – Jie to nesakė, – atšoviau. – Pasakyk tiesą. – Žinok, tai tiesa, ir todėl man neramu, – prisipažino Nikolas. Važiavome į Brukliną beveik tylėdami, o kai paskambinom prie durų, Astrida ir Robertas Preskotai jas atidarė kartu. Apsirengę madingų pilkų tonų drabužiais, pritemdę visas lempas. Jei nebūčiau žinojusi, būčiau pamaniusi, kad atvažiavau į namus, kur pašarvotas numirėlis. Per vakarienę vis laukiau kažko įvykstant. Nikolui nukrito ant grindų šakutė, ir aš pašokau. Bet nekilo jokio klyksmo, jokių griausmingų prakeiksmų. Tarnaitė atnešė išpuoštą keptą antį; Nikolas su tėvu kalbėjosi apie melsvažuvių žūklę Keip Kodo įlankoje. Astrida pasiūlė tostą už mūsų ateitį, mes visi pakėlėme taures, ir saulės spinduliai, tebekrentantys pro langą, lūžinėjo per vingrias krištolo kojeles nutvieksdami sienas vaivorykštėmis. Visą tą laiką, kai buvo valgomas pagrindinis patiekalas, aš springau nežinomybės baime, kuri tykojo valgomojo kertėse dvokianti ir siauraakė it vilkas. Desertą praleidau spoksodama į masyvų krištolo sietyną, kabantį virš lelijų kompozicijos vidury stalo. Jis kabojo ant aukso grandinėlės, plonytės it pasakų karalaitės plaukas, ir aš galvojau, kiek reikia, kad ji nutrūktų. Robertas nuvedė mus į svetainę gerti kavos su brendžiu. Astrida kiekvienam įteikė po taurę. Nikolas atsisėdo šalia manęs ant sofutės prie lango ir apkabino pečius. Pasilenkęs pašnibždėjo į ausį, kad vakarienė praėjo taip puikiai, jog jis nesistebėtų, jei tėvai dabar pasiūlytų mums iškelti didžiules, prabangias vestuves. Aš sugniaužiau sterblėje rankas. Pastebėjau, kad svetainėje kiekvienas tuščias colis užstatytas įrėmintomis nuotraukomis – knygų lentynose, ant pianino, net po kėdėmis. Visose buvo Nikolas įvairiais amžiaus tarpsniais: Nikolas ant triratuko, Nikolas, užvertęs galvą į dangų, Nikolas, sėdintis lauke ant laiptų su nupiepusiu juodu šuniuku. Aš taip stengiausi išvysti tas jo gyvenimo akimirkas, dalykus, kurių man neteko regėti, kad vos nepraklausiau Roberto Preskoto klausimo: – Kiekgi iš tikrųjų tau metų? Klausimas mane užklupo nepasirengusią. Aš žiūrinėjau ledo melsvumo blizgius sienų apmušalus, pilvotus baltus krėslus aukšto62
mis atkaltėmis ir karalienės Onos laikų stiliaus staliukus, skoningai apstatytus antikvarinėmis vazomis ir tapytomis vario dėžutėmis. Nikolas buvo sakęs, kad portretas virš židinio, mane sudominęs sardžentas, yra svetimo žmogaus. Tėvas jį įsigijęs ne dėl temos, sakė jis, o dėl sėkmingos investicijos. Įdomu, kaip Astrida Preskot rado laiko susikurti vardui ir sukurti namams, prieš kuriuos nublanksta muziejai. Įdomu, kaip apskritai berniukas galėjo užaugti namuose, kur nušliuoždamas laiptų turėklais ar su šunimi žaisdamas jo jo gali netyčia sunaikinti kelis istorijos šimtmečius. – Man aštuoniolika, – aiškiai atsakiau galvodama, kad mano – mūsų – namuose baldai bus minkšti, lenktais kraštais, ryškių spalvų, primenantys, jog esi gyvas, ir viską, viską tuose namuose bus galima pakeisti. – Žinai, Peidže, – prabilo Astrida, – aštuoniolika – tai toks amžius. Na, aš bent iki trisdešimt dvejų nesupratau, ko noriu iš gyvenimo. Robertas ėmė žingsniuoti priešais židinį. Sustojo tiesiai per vidurį, užstodamas sardžento veidą, todėl iš ten, kur aš sėdėjau, atrodė, jog jis yra paveikslo centras, tik nežmoniško didumo. – Mano žmona nori pasakyti, kad, žinoma, judu turite teisę nuspręsti kaip patinka… – Mes jau ir nusprendėme, – pabrėžė Nikolas. – Gal malonėtum mane išklausyti? – tarė Robertas. – Tu tikrai turi teisę nuspręsti, ko norėtum iš gyvenimo. Bet, sakau, gal tavo protą aptemdė klaidingas nusistatymas. Peidže, tu vos tik pradėjai gyventi. Tu, Nikolai, tebesimokai. Dar negali savęs išlaikyti, ką jau kalbėt apie šeimą, o kur dar visos tos valandos, kurias nebūsi namie dirbdamas rezidentu. – Jis atsistojo prieš mane ir uždėjo ant peties savo ranką, šaltą kaip ledas. – Peidžė tikriausiai norėtų ne vien vyro šešėlio. – Peidžei reikia laiko, kad atrastų save, – pridūrė Astrida, tartum manęs nebūtų kambaryje. – Žinau, todėl patikėkit, kad beveik neįmanoma išsaugoti santuokos, kai… – Mama, – pertraukė ją Nikolas. Ir suspaudė lūpas taip, jog jos virto plonu baltu ruoželiu. – Eik prie reikalo. – Mudu su tavo mama manome, kad turėtumėte palaukti, – pasakė Robertas Preskotas. – Jeigu po kelerių metų jūsų jausmai bus nepasikeitę, ką gi, žinoma, gausite mūsų palaiminimą. 63
Nikolas atsistojo. Jis buvo dviem coliais aukštesnis už tėvą, kai pamačiau jį taip stovintį, man užėmė kvapą. – Mes susituoksime dabar, – išrėžė jis. Astrida kostelėjo, sutuoktuvių žiedas su briliantu barkštelėjo į taurės kraštą. – Man taip sunku apie tai kalbėti, – tarė ji. Nusuko akis nuo mūsų – moteris, kuri brovėsi per Australijos krūmynus, kuri, apsiginklavusi vien fotoaparatu, ėjo prie bengališkų tigrų, miegančių dykumoje po milžiniškais karnegijų kaktusais, ieškodama tobulo saulėtekio. Ji nusuko akis, ir staiga iš legendinės fotografės virto senstančios debiutantės šešėliu. Ji žvelgė į šalį, ir aš ūmiai suvokiau, ką ji ketina sakyti. Nikolas nežiūrėjo į motiną. – Peidžė nenėščia, – pasakė jis, ir kai Astrida atsidususi su palengvėjimu atsilošė krėsle, Nikolas krūptelėjo lyg atmušęs beisbolo kamuolį. Robertas nusigręžė nuo sūnaus ir savąją taurę pastatė ant židinio atbrailos. – Jeigu vesi Peidžę, – tyliai tarė jis, – aš finansiškai neberemsiu tavo studijų. Nikolas žengė žingsnį atatupstas, o aš padariau vienintelį dalyką, kurį dar galėjau: atsistojau šalia jo, kad galėtų atsiremti į mane. Kitoj kambario pusėj Astrida aklu žvilgsniu žvelgė į vakarą, sakytum norėdama žūtbūt nematyti šitos scenos. Robertas Preskotas atsisuko. Jo akys buvo pavargusios, kampučiuose žibėjo ašaros. – Aš bandau neleisti, kad susigadintum gyvenimą, – prabilo jis. – Apsieisim be tavo malonės, – metė Nikolas ir ištempė mane iš kambario. Išvedė laukan palikęs plačiai atlapotas duris. Lauke Nikolas pasileido bėgti. Nubėgo pasieniu į užpakalinį kiemą, pro balto marmuro paukščių girdyklą, pro vynmedžių pavėsinę – gilyn į vėsų miškelį savo tėvų sodybos pakraštyje. Radau jį sėdintį prikritusių spyglių patale. Apglėbęs kelius, galvą nuleidęs ant jų, tarsi oras aplinkui būtų per sunkus laikyti ją tiesiai. – Klausyk, gal vis dėlto tu pagalvok, – tariau. Vos nemiriau tardama tuos žodžius, bijodama, kad Nikolas Preskotas gali dingti milijonus kainavusiame savo tėvų name, pamoti man atsisveikindamas ir palikti mano gyvenimą po senovei. 64
Buvau pasiekusi tašką, kuriame tikrai nebeįsivaizdavau savo gyvenimo be Nikolo. Kai jo nebūdavo, svajodavau, kaip jis bus su manimi. Kaip visada pasakys man, kada šventės, pasirūpins, kad laimingai grįžčiau iš darbo namo, užpildys mano laisvalaikį taip, kad net sprogsiu. Atrodė taip lengva įsiterpti į jo gyvenimą, jog kai kada net suabejodavau, ar prieš sutikdama jį apskritai buvau žmogus. – Man nėra reikalo pagalvoti, – pasakė Nikolas. – Mes susituoksime dabar. – O Harvardas turbūt tave laikys, nes esi Dievo dovana medicinai? Tai leptelėjusi supratau, kad taip nereikėjo kalbėti. Nikolas pažvelgė, lyg būčiau jam sušėrusi per veidą. – Galėčiau ir mesti, – ištarė lėtai, tarsi svetimos kalbos žodžius. Tačiau aš neketinau nugyventi gyvenimo ištekėjusi už vyro, kuris nors trupučiuką manęs nekęstų už tai, kad negalėjo tapti tuo, kuo troško. Nikolą mylėjau ne todėl, kad jis mokėsi gydytoju, bet tikrai mylėjau todėl, kad neabejotinai buvo geriausias. Ir Nikolas nebūtų buvęs Nikolas, jeigu būtų turėjęs daryti kompromisą. – Gal galima pakalbėti su kokiu dekanu, – tyliai tariau. – Ne visi Harvardo studentai yra pinigų maišai. Tikriausiai esama stipendijų ir pašalpų. O kitais metais, su tavo rezidento alga ir mano atlyginimu užkandinėje, jau galėsime sudurti galus. Galėčiau susirasti antrą darbą. Galėtume pasiimti paskolą laiduodami tavo būsimu uždarbiu. Nikolas pasisodino mane ant spyglių pakloto ir apkabino. Tolumoje išgirdau klykaujant kėkštą. Mane, miesto mergaitę, Nikolas išmokė šitų dalykų: atskirti kėkšto balsą nuo varnėno, užkurti laužą su beržo tošimi, atpažinti tolumoje skrendančių žąsų vilkstinės lalėjimą. Jaučiau, kaip su kiekvienu atodūsiu sudreba Nikolo krūtinė. Mintyse pradėjau rikiuoti žmones, su kuriais rytoj turėsime susitikti, kad sutvarkytume savo finansus, bet jaučiausi tvirtai. Mano ateitis kol kas galės palaukti: juk meno mokykla niekur nedings, be to, menininku galima tapti ir nesimokius joje. Ir dar – širdies gilumoje jaučiau, kad gaunu ne prastesnį daiktą. Nikolas mane myli, Nikolas pasirinko būti su manimi. – Aš dėl tavęs dirbsiu, – sušnibždėjau, galvoje šmėstelėjo juoda mintis apie Senojo Testamento Jokūbą, kuris septynerius metus plušėjo dėl Rachelės, bet vis tiek jos negavo. 65
Jau tuoj nebeištversiu. Viską užpildė Nikolo rankos, kūno karštis ir balsas. Mano pirštai slydo jo rankomis, jo nugara, spausdami prie manęs. Jis praskėtė man kojas, atsigulė tarp jų, ir aš prisiminiau, kaip turėčiau elgtis. Nikolas mane bučiavo, bet staiga atsidūrė manyje, ir aš išplėčiau akis. Mačiau tik jį, Nikolas užpildė erdvę prieš akis ir visiškai užstojo man dangų. – Norėčiau paskambinti kito sąskaita, – pasakiau operatorei pakuždomis, nors Nikolo niekur arti nebuvo. Mes buvom sutarę susitikti taikos teisėjo kabinete po dvidešimties minučių, bet aš jam pasakiau, kad turiu atlikti vieną Lajonelio pavedimą. Stengiausi savo gražiuoju rausvu kostiumėliu neužkliudyti purvino būdelės stiklo. Pirštu pastuksenau į telefono aparato kraštą. – Pasakykit, kad Peidžė. Telefonas nuskambėjo dešimt kartų, operatorė jau norėjo siūlyti, kad pabandyčiau laimę vėliau, bet pagaliau tėvas pakėlė ragelį. – Alio, – atsiliepė, ir balsas man priminė jo cigaretes „True“, vėsiai pilką jų pakelį. – Skambina Peidžė jūsų sąskaita. Ar sutinkate? – Taip, – atsakė tėvas. – Žinoma, taip. – Jis palaukė, kol operatorė tikrai atsijungė, ir ištarė mano vardą. – Tėti, aš tebesu Masačusetse. – Žinojau, kad man paskambinsi, mergyt. Šiandien apie tave galvojau. Man švystelėjo viltis. Ne per daug įdėmiai klausydamasi beveik galėjau nekreipti dėmesio į pakimusį jo balsą. Galbūt mudu su Nikolu jį aplankysime. Gal kada nors jis mus aplankys. – Šį rytą radau tavo nuotrauką, užkištą už navigacinio prietaiso. Ar prisimeni, kai tave nusivežiau į tą naminių gyvūnų zoologijos sodą? – Prisiminiau, bet norėjau girdėti jį kalbant. Iki tol nesuvokiau, kaip buvau pasiilgusi tėvo balso. – Tu taip laukei, kada galėsi pamatyt avis, – kalbėjo jis, – aviniukus, nes buvau tau pasakojęs apie mūsų sodybą Donegalo grafystėje. Turbūt buvai ne daugiau kaip šešerių metų. – Oi, žinau tą nuotrauką! – šūktelėjau staiga prisiminusi, kaip stoviu apglėbusi pilkšvai rudą ėriuką. – Stebėčiausi, jeigu neprisimintum, – tarė tėvas. – Kaip tu tądien susijaudinusi žodžio negalėjai ištarti! Įžengei į aptvarą narsiai 66
kaip pats Kuchulinas, nešdamasi saują pašaro, ir visos lamos, ožkos ir avys pasileido prie tavęs. Žinok, priplojo tave prie žemės. Susiraukiau prisiminusi tą dieną, lyg būtų buvusi vakar. Gyvuliai artinosi iš visų pusių kaip košmaras, tuščiomis, negyvomis akimis ir kreivais, pageltusiais dantimis. Išsigelbėjimo nebuvo, pasaulis aplink mane užsivėrė. Dabar po vestuviniu drabužiu mane išpylė prakaitas: pamaniau, jog ir šiandien vėl jaučiuosi labai panašiai. Tėvas šypsojosi, aš tai išgirdau. – Ką tu darei? – paklausiau. – Ką visada darydavau, – atsakė jis, ir aš klausiausi, kaip užgęsta jo šypsena. – Pakėliau tave. Priėjau ir išnešiau. Klausiausi, kaip visi tie žodžiai, kuriuos norėjau ir turėjau jam pasakyti, skrieja mano galvoje. Toje tyloje jaučiau jį stebintis, kodėl gi jis neatvažiavo į Masačusetsą manęs paimti; kodėl nesurinko mano gyvenimo šukių ir nesudėjo gražiau, negu buvo pirma. Nujaučiau, jog jis perkrato viską, ką esam pasakę vienas kitam ir ko nesam, mėgina surasti giją, kuri šį pokalbį daro kitokį. Aš suradau, net jeigu jis nesurado. Mano tėvo Dievas skelbė atlaidumą, o kaip tėvas? Staiga paaiškėjo, kad nieko daugiau nenoriu, tik pašalinti skausmą. Nuodėmė mano; vienas dalykas, kai aš jaučiu kaltę, tačiau tėvas neturėtų kankintis. Norėjau, kad jis žinotų nesąs atsakingas nei už tai, ką aš padariau, nei už mane pačią. Kadangi jis niekad nepatikėtų, jog aš moku savimi pasirūpinti, – niekad nepatikėtų, dabar juo labiau, – pranešiau jam, kad yra kitas žmogus, kuris manimi rūpinsis. – Tėti, aš išteku. – Išgirdau keistą garsą, lyg būčiau smogusi jam po krūtine ir atėmusi kvapą. – Tėti, – pakartojau. – Taip, – atsiduso jis. – Ar myli jį? – paklausė. – Taip, – prisipažinau, – iš tikrųjų myliu. – Tada viskas sunkiau, – pasakė jis. Valandėlę galvojau, o paskui susigriebiau tuoj pravirksianti, todėl uždengiau mikrofoną delnu ir užsimerkusi suskaičiavau iki dešimties. – Aš nenorėjau tavęs palikti, – pasakiau žodžius, kuriuos kartojau, kada tik skambindavau jam. – Nesitikėjau, kad šitaip viskas susiklostys. – Niekas nesitiki, – atsiduso tėvas už daugelio mylių. 67
Prisiminiau lengvas dieneles, kai jis mane numaudęs apmaudavo pamautėmis ir imdavo šukuoti plaukų veltenas. Prisiminiau, kaip sėdėdavau jam ant kelių, spoksodavau į melsvas liepsneles židinyje ir galvodavau, jog turbūt pasaulyje nėra nieko nuostabiau. – Peidže? – prabilo jis į tylą. – Peidže? Aš neatsakiau į klausimus, kuriuos jis stengėsi užduoti. – Aš išteku, norėjau, kad žinotum, – pasakiau, bet neabejojau, kad jis mano balse išgirdo tokią pat garsią baimę, kokią jo balse girdėjau aš. Mano krūtinėje augo jausmas, tarsi aš krentu į save. Jaučiau, kaip Nikolas laikosi įsitempęs lyg puma, kol aš pasirengsiu. Apglėbiau Nikolą rankom kojom, ir mes užbaigėme kartu. Man be galo patiko, kaip jis išrietė kaklą, iškvėpė orą ir tada atsimerkė, tartum ne visai suprasdamas, kur esąs ir kaip čia atsidūręs. Man be galo patiko žinoti, kad jam taip padariau aš. Nikolas suėmė delnais mano veidą ir pasakė, kad myli mane. Pabučiavo, bet pajutau ne aistrą, o saugumą. Jis parvertė mane ant šono, aš susiriečiau prigludusi prie jo krūtinės ir ėmiau bučiuoti prakaituotą odą. Spaudžiausi prie jo iš paskutiniųjų. Neužsimerkiau, kad užmigčiau, nes laukiau, kaip ir tą paskutinį kartą, kai buvau su vyru, kad man kirs Dievo bausmės rykštė. Nikolas nupirko man kvapiųjų našlaičių, dvi dideles puokštes, dar pasimiglojusias nuo gėlininkės užpurkšto vandens. – Kvapiosios našlaitės, – nusišypsojau aš. – Ištikimybės simbolis. – O iš kur tu žinai? – paklausė Nikolas. – Bent jau taip sako „Hamleto“ Ofelija, – atsakiau jam, suimdama puokštes kaire ranka. Vaizduotėje trumpai išvydau garsųjį Ofelijos paveikslą, kuriame ji aukštielninka plūduriuoja upelyje negyva, apkritusi su gėlėmis susipynusiais plaukais. Iš tiesų saulutėmis. Ir kvapiosiomis našlaitėmis. Kuklaus kambario, į kurį įžengėme, viduryje stovėjo taikos teisėjas ir moteris, kurią jis pristatė kaip liudytoją. Man rodos, Nikolas buvo sakęs, kad tas žmogus yra į pensiją išėjęs teismo teisėjas. Jis paprašė mus pasakyti vardus ir pavardes, padiktuoti paraidžiui, 68
paskui kreipėsi: „Mylimieji.“ Viskas truko mažiau negu dešimt minučių. Aš neturėjau žiedo Nikolui, todėl išsigandau, bet jis išsitraukė iš kišenės du žibančius aukso žiedus ir didesnįjį padavė man. Žiūrėjo į mane, ir jo akyse aš perskaičiau: „Nepamiršau. Niekad nieko nepamiršiu.“ Netrukus pravirkau. Ne dėl to, kad skaudėjo, kaip manė Nikolas, ir ne iš laimės ar nusivylimo. Todėl, kad pastaruosius du mėnesius gyvenau su tuštuma širdyje. Net pradėjau savęs nekęsti. Tačiau mylėdamasi su Nikolu įsitikinau atgavusi tai, kas buvo prarasta. Lopinys, bet vis geriau negu nieko. Nikolas sugebėjo užpildyti aną tuštumą. Nikolas nubučiavo ašaras nuo mano skruostų, glostė plaukus. Jis buvo taip arti, jog mudu įkvėpdavome tą patį oro gurkšnį. Ir kai jis vėl šalia manęs sujudėjo, jau buvau kone išdildžiusi praeitį; beveik viskas, ką prisiminiau, buvo tai, ką esu pasakojusi Nikolui, kuo jis norėjo tikėti. – Peidže, – tarė jis, – antrą kartą netgi geriau. Supratusi jo žodžius taip, kaip reikia, apžergiau jį, įsileidau į save ir pradėjau gyti.
11
Peidžė Mano nusivylimui, Džeikas Flenaganas tapo broliu, kurio neteko turėti. Po tos akimirkos lauko kino teatro aikštelėje daugiau jis manęs nebučiavo. Bet priglaudė mane po savo sparnu. Trejus metus leido man sekioti kone lipant ant kulnų, tačiau net ir toks atstumas buvo per didelis. Aš norėjau būti arčiau jo širdies. Stengiausi, kad Džeikas mane įsimylėtų. Meldžiausi dėl to mažiausiai tris kartus per dieną, ir kartais mano maldos būdavo išklausomos. Kai kada, nuskambėjus paskutiniam tą dieną skambučiui, išėjusi ant Popiežiaus Pijaus vidurinės laiptų rasdavau jį ramstantį akmeninio mūro sieną ir kramtantį dantų krapštuką. Žinojau, kad norėdamas atvažiuoti į mano mokyklą pats turėdavo praleisti paskutinę pamoką ir sėsti į priemiestin važiuojantį autobusą. – Labas, Blusa, – pasveikindavo jis mane, pavadindamas savo duota pravarde. – Ko gi tave šiandien mokė gerosios seserys? Lyg taip būtų daręs kasdien, jis paimdavo iš manęs knygas ir nusivesdavo gatve, ir mes patraukdavom į jo tėvo garažą. Terensui Flenaganui Šiaurės Franklino gatvėje priklausė „Mobil“ degalinė, ir Džeikas ten dirbdavo po pietų ir savaitgaliais. Aš tupėdavau ant cementinės aslos it gėlė žiedlapius išskleidusi aplinkui kliošinį sijoną, o Džeikas rodydavo, kaip nuimti padangą ar pakeisti alyvą. Ir visą laiką kalbėdavo tyliu, vėsiu balsu, primenančiu mano niekad nematytą vandenyną. – Pirmiausia nulupi gaubtą, – sakydavo rankoms slystant per rato geležį. – Tada atsuki veržles. – Aš linksėdavau nenuleisdama nuo jo akių ir galvodama, ką gi man padarius, kad jis mane pastebėtų. 143
Kelis mėnesius vaikščiojau ties bedugnės kraštu: kelis kartus per savaitę suorganizuodavau, kad mano ir Džeiko keliai susikryžiuotų, bet aš netapčiau jam rakštimi. Sykį persistengiau. – Niekaip negaliu tavęs atsikratyti! – sušuko Džeikas. – Tu kaip niežai. Parėjau namo ir išsiverkiau, tada Džeikui daviau savaitę suprasti, koks tuščias būtų jo gyvenimas be manęs. Kai jis neskambino, aš jo nekaltinau, negalėjau. Paskui kaip niekur nieko vėl pasirodžiau „Mobil“ degalinėje ir užsispyrusi sekiojau nuo automobilio prie automobilio klausydamasi apie uždegamąsias žvakes, alternatorius ir ratų centravimą. Tada jau supratau, kad tai buvo pirmasis mano tikėjimo išbandymas. Aš užaugau mokydamasi apie pasiaukojimo žygdarbius ir kančias, kurias iškentė kiti, norėdami įrodyti savo atsidavimą, – Abraomas, Jobas, pagaliau pats Jėzus. Suvokiau, jog esu bandoma, bet rezultatu neabejojau. Aš sumokėsiu duoklę, ir vieną dieną Džeikas nebegalės gyventi be manęs. Prisiekiau, jog taip bus, ir, kadangi Dievui nepalikau kito pasirinkimo, pamažu tai tapo tiesa. Tačiau būti Džeiko prielipu toli gražu nereiškė būti jo gyvenimo meile. Iš tiesų Džeikas kas mėnesį vaikščiojo vis su kita mergina. Aš padėdavau jam rengtis pasimatymams. Tysodavau kniūbsčia ant siauros Džeiko lovos, o jis išsitraukdavo iš spintos trejus marškinius, du kaklaraiščius, sutrintus džinsus. – Vilkis raudonais, – patardavau, – ir tik jau ne tą kaklaraištį. Kai užsidengdavau veidą pagalve, jis nusimesdavo nuo strėnų vonios rankšluostį ir įsirangydavo į trumpikes, aš klausydavausi, kaip medvilnė slysta jo kojomis, ir galvodavau, kaipgi jis atrodo. Jis leisdavo man šukomis perskirti jam plaukus ir ištepti kremu po skutimosi degančius skruostus, tad jam išėjus mane tebegaubdavo mėtų ir vyro, ištrūkusio iš po Džeiko odos, kvapas. Į pasimatymus Džeikas visada vėluodavo. Jis nudundėdavo laiptais, pastverdavo tėvo fordo raktelius nuo kablio turėklų gale ir per petį šūktelėdavo: – Iki, Blusa! Jo motina išlįsdavo iš virtuvės su mažesniaisiais vaikais, pakibusiais jai ant kojų kaip beždžionės, bet ji tik spėdavo išvysti jo šešėlį. 144
Molė Flenagan atsisukdavo į mane su visa savo širdimi akyse, nes ji žinojo tiesą. – Oi Peidže, – sakydavo atsidusdama, – kodėl nepasilieki vakarienės? Visada žinodavau, kai trečią ar ketvirtą valandą ryto Džeikas grįždavo namo. Aš pabusdavau už kelių mylių nuo jo namų ir lyg košmarą regėdavau, kaip Džeikas nusiplėšia marškinius ir trinasi sprandą. Toks stiprus buvo ryšys tarp mudviejų. Kai kada, jei norėdavau su juo pasikalbėti, man užtekdavo įsivaizduoti jo veidą, ir po pusvalandžio jis jau skambindavo į duris. – Ką? – klausdavo. – Tau manęs reikėjo? Retsykiais, pajutusi, kaip jis šaukiasi manęs, vidury nakties skambindavau jam į namus. Susigūžusi virtuvėje, parietusi kojas po naktiniais marškiniais, pieštuko platumo šviesos takelyje, nutįsusiame nuo gatvės žibinto, surinkdavau jo numerį. Džeikas atsiliepdavo po pirmo skambučio. – Tu tik paklausyk, – sakydavo jis balsu, dar neataušusiu po sekso karščio. – Mes sėdim „Burger King“, ji pakiša ranką po stalu ir atsega man kelnes. Gali patikėti? Aš nurydavau seilę. – Ne, negaliu. Neabejojau, jog Džeikas mane myli. Kai paklausiau, atsakė, kad aš esanti geriausia jo draugė; man susirgus mononukleoze, visą vasarą išsėdėjo prie mano lovos skaitydamas klausimėlius iš „Taip ir ne“ žaidimo knygelių, pridedamų prie „Magic Pens“ flomasterių dėžučių. Vieną vakarą prie laužo ežero pakrantėje jis net leido įpjauti sau nykštį ir pridėti prie mano, kad susimaišytų mūsų kraujas ir amžinai priklausytume vienas kitam. Tačiau Džeikas vengdavo mano prisilietimų. Net jei eidama brūkštelėdavau per šoną, jis krūptelėdavo, lyg būčiau jam sudavusi. Niekad neapkabindavo manęs per pečius, net už rankos nepaimdavo. Šešiolikos metų buvau liesutė ir smulki, tikra kačiukų vados nuodvasa. Toks kaip Džeikas, sakiau sau, negali norėti tokios kaip aš. Bet kai man sukako septyniolika, padėtis ėmė taisytis. Mokiausi vienuoliktoje Popiežiaus Pijaus mokyklos klasėje; Džeikas, prieš 145
dvejus metus baigęs vidurinę, su tėvu dirbo garaže visą dieną. Vakarus ir savaitgalius leisdavau su Džeiku, bet vos jį išvysdavau, man užkaisdavo galva ir apsiversdavo skrandis lyg prarijus saulę. Kai kada Džeikas pasukdavo prie manęs, ištardavo: „Blusa“, tačiau akys apsiniaukdavo ir daugiau jis nieko nepasakydavo. Vienuoliktoj klasėj galėjau dalyvauti išleistuvėse. Seserys vienuolės sporto salę išpuošė kabančiomis aliuminio folijos žvaigždėmis ir raudonais serpantinais. Aš neketinau eiti. Jei būčiau paprašiusi Džeiką, jis mane būtų nusivedęs, bet aš negalėjau net pagalvoti, kad vakaras, apie kurį svajojau ne vienus metus, praeis jam stengiantis man įtikti. Aš tik žiūrėjau, kaip kaimynų mergaitės fotografuojasi ant kiemo vejos, paskendusios balto ir rausvo tiulio debesyse. Joms nuėjus nudrožiau tris mylias pas Džeiką. Molė Flenagan pamatė mane pro durų viršų. – Užeik, Peidže! – pašaukė ji. – Džeikas sakė, kad ateisi. Ji buvo poilsio kambaryje su Moira ir Pičiu, jaunėliais Flenaganais, žaidė „Kraipalą“. Ji klūpojo iškėlusi užpakalį, perkeitusi rankas. Sunki krūtinė lietė spalvotus žaidimo kilimėlio ratilus; jai tarp kojų Moira, vos laikydamasi, siekė žalio kampinio ratilo. Nuo pat tos dienos, kai prieš trejus metus su ja susipažinau, norėjau, kad Molė būtų mano mama. Džeikui ir jo tėvams sakiau, jog mano motina mirusi, o tėvas tebėra taip prislėgtas sielvarto, jog negali net girdėti jos vardo. Molė Flenagan paglostė man ranką, Terensas Flenaganas airišku papročiu pakėlė alaus bokalą už mano mamos vėlę. Tik Džeikas suprato, kad meluoju. Aš jam niekada nepasipasakojau, bet jis puikiai pažino mano sąmonės užkaborius, ir kai kada sugaudavau jį žiūrint į mane taip, tarsi jis jaustų, jog aš kažką slepiu. – Blusa! – Džeiko balsas perskrodė trankią televizijos muziką ir nugąsdino Moirą, ta nugriuvo griebdama motinai už kojos ir ją parvertė. – Džeikas save laiko Anglijos karaliumi, – tarė Molė, pakeldama savo jauniausiąją. Aš nusišypsojau ir užlėkiau laiptais į viršų. Džeikas susilenkęs savo spintoje kažko ieškojo puskojinių, sportbačių ir nešvarių apa tinių šūsnyje. – Labas, – pasisveikinau. 146
Jis neatsisuko. – Kur mano gerasis diržas? – paklausė – paprastas klausimas, užduodamas žmonai ar ilgametei meilužei. Aš kyštelėjau ranką po jo dilbiu ir nutraukiau diržą nuo vagio, ant kurio jis pats buvo jį pakabinęs prieš kelias dienas. Džeikas ėmė vertis odinį diržą į chaki spalvos kelnes. – Kai tu išvažiuosi į koledžą, aš prapulsiu, – tarė jis. Po šių jo žodžių supratau, kad jeigu Džeikas paprašys pasilikti, niekad nevažiuosiu į jokį koledžą, net nebenupiešiu nė vieno paveikslo. Jam atsigręžus man ėmė peršėti gerklę, akys aptemo. Papurčiau galvą pamačiusi, jog jis apsirengęs pasimatymui, o riebaluoti džinsai ir mėlyni darbiniai marškiniai numesti ant žemės po langu. Skubiai nusisukau, kad jis nepamatytų mano akių. – Nežinojau, kad tu ruošiesi išeiti, – pasakiau. Džeikas nusijuokė. – Nuo kada nebegaliu penktadienį susirasti merginos? Jis praėjo pro mane, padvelkė pažįstamu jo muilo ir drabužių kvapu. Man galvą ėmė plėšti staiga užplūdęs skausmas, ir aš visa širdimi patikėjau, kad jeigu tučtuojau neišeisiu iš kambario, mirsiu. Apsisukusi nubildėjau žemyn. Už nugaros trinktelėjo durys, vėjas kilnojo kojas už mane. Mane pasiekė susirūpinęs Molės balsas, ir visą kelią namo jaučiau, kaip nugarą svilina Džeiko akys ir klausimai jose. Namie užsivilkau naktinius ir griuvau į lovą, užsitraukiau antklodę ant galvos norėdama nuslėpti nuo savęs, kad kol kas tėra vakarienės metas. Miegojau su pertrūkiais, o po pusės trijų staiga pabudau. Tipendama pirštų galais pro tėvo kambarį užvėriau jo duris ir nuėjau į virtuvę. Apčiuopom slinkdama per naktį atrakinau duris ir įleidau Džeiką. Jo rankoj buvo pienė. – Čia tau, – tarė jis, o aš žengtelėjau atgal nusiminusi, kad neįžiūriu jo akių. – Tai piktžolė, – pasakiau. Jis priėjo arčiau ir įspraudė man į delną suvytusį stiebelį. Mūsų delnams susilietus, ugnis mano viduje pašoko aukštyn, nudegino gerklę ir išdžiūvusį akių dugną. Toks jausmas, lyg leistumeis amerikietiškais kalneliais, lyg kristumei nuo skardžio. Ir tuoj pat 147
susigaudžiau, koks tai jausmas – ogi baimė, neapsakoma baimė, kaip ir tą akimirką, kai suvoki per plauką išvengęs automobilio avarijos. Džeikas paėmė man už rankos, norėjau ištraukti, bet jis nepaleido. – Šiandien buvo išleistuvės, – pasakė jis. – Rimtai? Džeikas įsmeigė į mane akis. – Mačiau visus grįžtant namo. Būčiau su tavim ėjęs. Pati žinai, kad būčiau ėjęs. Aš kilstelėjau galvą. – Būtų buvę ne tas pats. Pagaliau Džeikas mane paleido. Apstulbau, kad man šitaip šalta. – Aš atėjau šokti, – tarė jis. Nužvelgiau mažytę mūsų virtuvėlę, indus, tebegulinčius kriauklėje, ir balkšvai dūluojančius paviršius. Džeikas prisitraukė mane taip, kad susilietė mūsų delnai, pečiai, klubai, krūtinės. Skruostu jutau jo alsavimą nesuprasdama, kaipgi aš dar laikausi ant kojų. – Nėra muzikos, – pasakiau. – Vadinasi, nesiklausai. – Džeikas ėmė judėti kartu su manim linguodamas pirmyn atgal. Aš užsimerkiau ir basomis pėdomis įsispyriau į linoleumą trokšdama šalčio, einančio iš grindų, nes mane visą rijo neregimos liepsnos. Papurčiau galvą, kad prablaivėtų mintys. Juk aš šito ir noriu, tiesa? Džeikas paleido mano rankas, suėmė delnais veidą. Žiūrėdamas į akis brūkštelėjo lūpomis per manąsias, kaip ir prieš trejus metus lauko kino teatre; tą bučinį nešiojausi it šventą relikviją. Aš įsirėmiau į jį, jis suleido pirštus man į plaukus ir skaudžiai juos suspaudė. Jo liežuvis per lūpas įslydo man į burną. Aš pajutau alkį. Kažkas manyje atitrūko, o likęs branduolys buvo įkaitęs iki baltumo. Apsivijau rankomis Džeiko kaklą nežinodama, ar teisingai darau, tik suprasdama, kad jei negausiu daugiau, niekada sau to neatleisiu. Džeikas nuo manęs atsitraukė. Mudu stovėjome per kelis colius sunkiai alsuodami. Tada jis stvėrė ant grindų numestą striukę ir išbėgo laukan. Paliko mane drebančią, kietai suspaudusią rankomis krūtinę, persigandusią savo pačios galybės. *** 148
– Dieve mano, – tarė Džeikas kitą dieną, kai likome vieni, – žinojau, kad taip bus. Mes sėdėjome ant dėžių nuo pieno už jo tėvo garažo, klausydamiesi, kaip zirzia musės, skęsdamos lietaus paliktose valkose. Mes net nesibučiavome. Tik laikėmės už rankų. Tačiau net ir tai buvo tikėjimo išbandymas. Džeiko delnas sugniaužė manąjį, jo rieše tvinksintis pulsas prisitaikė prie mano ritmo. Aš bijojau pajudėti. Jeigu per giliai įkvėpčiau, nesusivaldyčiau kaip tada, kai puoliau jam į glėbį ir pasisveikindama pabučiavau – pernelyg prisispaudžiau, ir degančios lūpos nuslydo jo kaklu, o tarp kojų prasidėjęs keistas goslus jaudulys ūžtelėjo į papilvę. Pirmą kartą per trejus metus aš nepasiklioviau Džeiku. Dar blogiau, kad nepasiklioviau pačia savimi. Aš buvau išauklėta griežtesnių religinių vertybių negu Džeikas, bet mes abu buvome katalikai, taigi abu supratome, kokios esti nuodėmės pasekmės. Aš buvau mokyta, kad kūniški malonumai yra nuodėmė. Seksas skirtas tik vaikams daryti, o be santuokos ryšių yra šventvagystė. Jutau, kaip brinksta krūtys ir šlaunys, priplūdusios karšto kraujo, ir supratau: štai dėl tokių nešvarių minčių aš ir buvau perspėjama. Nesupratau tik vieno – kaip toks gerumas gali būti toks blogis. Nežinojau, ko galėčiau paklausti. Bet nepajėgiau netrokšti Džeiko artumo – būti taip arti, kad galėčiau kiaurai perlįsti per jį. Džeikas patrynė nykščiu mano nykštį ir parodė į vaivorykštę, kylančią rytuose. Man knietėjo nupiešti šį jausmą: Džeiką, save, apglobtus violetinės, oranžinės ir mėlynos juostų. Prisiminiau pirmąją komuniją, kai kunigas padėjo man ant liežuvio sausą paplotėlį. – Tai yra Kristaus kūnas, – pasakė jis, o aš pareigingai atitariau: „Amen.“ Paskui seserį Eliziją paklausiau, ar ostija tikrai yra Kristaus kūnas, ir ji atsakė: būtų, jeigu tvirtai įtikėtum. Dar pasakė, kokia aš esanti laiminga, kad priėmiau jo kūną į savąjį, ir visą tą nuostabią saulėtą dieną vaikščiojau ištiesusi rankas, įsitikinusi, jog Dievas su manimi. Džeikas uždėjo ranką man ant peties – sukeldamas naujų jausmų antplūdį – ir ėmė vynioti ant pirštų mano plaukus. – Aš negaliu dirbti, – tarė jis. – Negaliu miegoti, negaliu valgyti. – Jis patrynė viršutinę lūpą. – Tu mane varai iš proto. 149
Linktelėjau neatgaudama amo. Palinkusi prie jo kaklo pabučiavau duobutę paausyje. Džeikas sudejavęs nustūmė mane nuo dėžės, aš atsidūriau šlapiame raudonųjų pirštuolių sąžalyne, ir jis nuožmiai užspaudė man lūpas savosiomis. Jo ranka nuo kaklo per kartūno palaidinukę nuslydo žemyn ir sustojo po krūtimi. Jo pirštai gniaužė ją tarsi rodydami valdžią. – Susituokime, – ištarė jis. Mane pribloškė ne jo žodžiai, o supratimas, kad aš įklimpusi iki ausų. Be Džeiko, kaip gyva nieko daugiau nenorėjau, bet mačiau, jog šis karštis manyje tik stiprės ir stiprės. Vienintelis būdas jį užgesinti būtų visiškai atsiduoti, – išduoti visas savo paslaptis ir apnuoginti skausmą, – o šito padaryti negalėjau. Jeigu toliau susitikinėsiu su Džeiku, mane praris ši ugnis: be abejo, aš jį liesiu, liesiu tol, kol neliks kelio atgal. – Mes negalime susituokti, – pasakiau atsiplėšdama nuo jo. – Man tik septyniolika. – Pakėliau į jį galvą, bet jo akyse regėjau iškreiptą savo pačios atspindį. – Manau, jog daugiau nebegaliu su tavimi matytis, – tariau klupinėdama per skiemenis. Atsistojau, bet Džeikas mano rankos nepaleido. Jaučiau, kaip manyje kaupiasi panika, ima kunkuliuoti ir veržtis per kraštus. – Peidže, mes neskubėsim. Aš tave pažįstu geriau, negu tu pažįsti save. Žinau, kad nori to paties, ko noriu aš. – Tikrai? – sukuždėjau pykdama, kad mano savitvarda kažkur išgaruoja, o jis tikriausiai teisus. – Džeikai, ko tu iš tikrųjų nori? Džeikas atsistojo. – Noriu žinoti, ką tu matai žiūrėdama į mane. – Jo pirštai įsikirto man į pečius. – Noriu žinoti, kuris filmukas iš „Trijų juokdarių“ tau labiausiai patinka ir kurią valandą tu gimusi, ir ko tu bijai labiau už viską pasaulyje. Noriu žinoti, kaip atrodai miegodama. – Jis perbraukė pirštu man per smakrą. – Noriu būti šalia, kai tu pabundi. Akimirką išvydau gyvenimą, kurį galėčiau turėti, – paskendusį jo didelės šeimos kvatojime; mačiau, kaip šeimos Biblijoje mano vardas įrašomas šalia jo, kaip rytą išlydžiu jį į darbą. Regėjau visa tai, ko troškau visą gyvenimą, tačiau nuo tų vaizdų sudrebėjau. Man tai neskirta, aš nieko nenutuokiu, kaip įaugti į tokią normalią, tokią solidžią sceną. 150
– Tu nebesi nepavojingas, – sušnibždėjau. Džeikas pažvelgė taip, lyg matytų mane pirmą kartą. – Tu taip pat. Tą vakarą sužinojau tiesą apie tėvų santuoką. Kai grįžau namo, visa sudirgusi ir tebegalvodama apie Džeiko rankas, tėvas dirbo pusrūsyje. Pasilenkęs prie darbo stalo suko plastikinę detalę prie „vaistų žinduko“ – įtaiso, kuris užbaigtas kūdikiams dozuos tailenolį ir triaminiciną. Tėvas jau taip seniai man buvo viskas, kad nebeatrodė nenormalu jo klausinėti apie įsimylėjimą. Aš ne tiek gėdijausi, kiek bijojau – maniau, jam gali pasirodyti, kad aš kalbu priversta kaltės jausmo, ir tada nuvarys mane išpažinties. Valandėlę stebėjau jį: šviesiai kaštoninius plaukus ir rusvas akis, nagingas, miklias rankas. Visada tikėjausi įsimylėsianti ką nors panašų į tėvą, tačiau jis ir Džeikas buvo labai skirtingi. Išskyrus kelias smulkmenas: kaip abu leidžia man sukčiauti lošiant ramsą, kaip jie svarsto mano žodžius, lyg būčiau valstybės sekretorė, ir kad yra vieninteliai pasaulyje žmonės, kurie moka priversti mane viską pamiršti. Visą gyvenimą iki tol tik būdama su tėvu arba Džeiku įstengdavau tikėti, kaip tikėjo jie, kad esu nuostabiausia pasaulyje mergaitė. – Kaip tu supratai, kad vesi mano mamą? – be jokių įžangų paklausiau tėvą. Tėvas nepakėlė akių, tik atsiduso. – Tuo laiku buvau susižadėjęs su kita. Ji buvo vardu Petė, Petė Koneli, mano tėvų geriausių draugų duktė. Visi mes atvykome į Jungtines Valstijas iš Donegalo grafystės, kai man buvo penkeri. Mudu su Pete kartu augome tipiškais amerikoniukais. Vasarą nuogi plaukiodavom kūdrose, kartu susirgom vėjaraupiais ir aš ją vesdavausi į visus šokių vakarus mūsų mokykloje. Taigi visi į mus žiūrėjo kaip į porą, supranti? Aš stovėjau šalia jo ir jam davus ženklą atplėšdavau kąsnį juodos izoliacijos juostelės. – O kaip mama? – paklausiau. – Likus mėnesiui iki vestuvių, aš atsikvošėjau ir paklausiau save, ką, po galais, darau šitaip palaidodamas savo gyvenimą. Petės nemylėjau, taigi paskambinau jai ir pasakiau, kad vestuvių nebus. Po 151
trijų valandų ji paskambino man, kad prarijusi maždaug trisdešimt migdomųjų tablečių. Tėvas atsisėdo ant pridulkėjusios žaliosios sofos. – Netikėtas posūkis, tiesa, mergele? – tarė jis, su malonumu kreipdamasis į mane savo gimtosios kalbos žodžiu. – Turėjau ją nuvežti į ligoninę. Laukiau, kol jai bus išvalytas skrandis, tada pristačiau ją tėvams. – Tėvas pasirėmė ant rankų. – Taigi per tą laiką nuėjau į užkandinę priešais ligoninę, kitoj gatvės pusėj, ir ten pamačiau tavo mamą. Ji sėdėjo ant baro kėdės, pirštai išteplioti vyšnių pyragėlio įdaru. Buvo su trumpute palaidinuke raudonais ir baltais langeliais, surišama ant sprando, ir baltais šortukais. Nežinau, Peidže, nemoku dorai paaiškinti, bet man įėjus ji atsisuko, mūsų akys susitiko ir man pasirodė, kad pasaulis išnyko. Aš užsimerkiau bandydama tai įsivaizduoti. Netikėjau, jog išgirdau šimtaprocentę tiesą. Juk nesu girdėjusi mamos pasakojimo. – O tada? – paklausiau. – Tada po trijų mėnesių susituokėme. Tavo mamai nebuvo saldu. Viena iš mano kurčių nusenusių tetulių per vestuves net pavadino ją Pete. Dovanų ji gavo porcelianą, krištolą ir sidabrą, pasirinktus Petės, nes žmonės jau buvo supirkę dovanas, kai atšaukiau pirmąsias vestuves. Tėvas atsistojo ir grįžo prie „žinduko“. Spoksodama į jo nugarą prisiminiau, jog per šventes mama dėliodavo ant stalo lėkštes su rožytėmis ir taures, papuoštas paauksuotais lapeliais, sučiaupusi lūpas ir nesmagi. Pradėjau galvoti, kaip reikia jaustis gyvenant savo gyvenimą namuose, kuriuos sukūrė kitas. Pamaniau, kad jeigu mūsų porcelianas būtų buvęs mėlynais arba geometrinių raštų krašteliais, gal ji niekad nebūtų išėjusi. – O kas toliau atsitiko Petei? Vėlai naktį ant smilkinio pajutau tėvo alsavimą. Pasilenkęs prie manęs žiūrėjo, kaip aš miegu. – Tai tik pradžia, – tarė jis. – Žinau, ne tai nori išgirsti, bet jis ne tas, su kuriuo nugyvensi visą gyvenimą. Jam išėjus jo žodžiai dar ilgai sklandė ore, o aš stebėjausi, kaip jis sužinojo. Pro atvirą langą pūtė tvankus vėjas; aš užuodžiau lietų. Skubiai atsikėliau, apsirengiau vakarykščiais drabužiais, be garso 152
nutykinau laiptais ir išėjau iš namų. Nereikėjo atsigręžti, ir taip žinojau, kad tėvas žiūri pro savo miegamojo langą prispaudęs delnus prie stiklo ir nuleidęs galvą. Sukapsėjo pirmi lašai, sunkūs ir šalti, kai aš pasukau už kampo. Kol pasiekiau pusiaukelę iki Flenaganų „Mobil“ degalinės, vėjas jau plėšė man plaukus, draskė striukelę. Lietus plakė skruostus ir nuogas blauzdas. Pylė kaip iš kibiro, tad jei nebūčiau vaikščiojusi tuo keliu ne vienus metus, ko gera, būčiau pasiklydusi. Džeikas ištraukė mane iš audros, puolė bučiuoti kaktą, akis, rankas. Nuplėšė nuo pečių perlytą striukę ir apsuko plaukus senos zomšos skiaute. Neklausė, ko atėjau; aš neklausiau, ką jis veikia garaže. Sugriuvę prie ševroleto įlenktu šonu, grabinėjome vienas kito veidą, lyg neregiai glostėme jo įdubas, linkius ir bruožus. Džeikas nuvedė mane prie dar neaptarnauto automobilio, džipo su plačia atvira užpakaline dalimi. Per storą it akvariumas galinį džipo stiklą mes žiūrėjome į audrą. Džeikas nutraukė man per galvą palaidinukę ir atsegęs liemenėlę ėmė lyžčioti spenelius. Jo rankos slinko mano šonais, pilvu, atsegė sijono užtrauktuką ir nutempė per klubus žemyn. Kojomis pajutau šiurkštų sėdynės užtiesalą, o jo lūpas – ant plonyčio kelnaičių audinio. Sudrebėjau nustebusi, kad jo alsavimas degina labiau už geismo maudulį. Kai likau nuoga, jis atsiklaupė šalia ir perbraukė delnais per visą mano kūną tarsi matuodamas kokią savo nuosavybę. – Kokia tu graži, – ištarė tyliai it maldos žodžius ir pasilenkė manęs pabučiuoti. Nesiliovė bučiuoti nei pats nusirengdamas, nei glostydamas man plaukus ar judėdamas tarp mano kojų. Jaučiausi taip, lyg į mane būtų buvę įausta tūkstantis stiklo gijų, kiekviena vis kitokios spalvos, ir jos įtemptos taip kietai, jog žinojau jas tuojau pat nutrūksiant. Kai Džeikas įsiskverbė į mane, pasaulis plykstelėjo balta spalva, bet aš prisiminiau turinti kvėpuoti ir judėti. Akimirką, kai viskas sudužo į šipulius, plačiai atvėriau akis. Negalvojau nei apie Džeiką, nei apie aštrų dilgtelėjimą; negalvojau apie svaigų „Marlboro“ ir plaukų pomados kvapą, kurio buvo prisigėręs džipo vidus. Žiūrėjau į siautulingą nakties dangų ir laukiau, kada mane ištiks Dievo rūstybė.