Page 1


P ro l o g a s

Sakoma, mirštant prieš akis žaibo greitumu pralekia visas gyvenimas, bet man taip nenutiko. Jei atvirai, visada maniau, kad toji paskutinė akimirka, ta viso gyvenimo apžvalga – gan bauginantis reikalas. Mano mama pasakytų, kad kai kuriuos dalykus verčiau palaidoti ir užmiršti. Pavyzdžiui, aš mielai užmirščiau metus, praleistus ketvirtoje klasėje (akinių ir rožinių dantų plokštelių laikus); o kas tau norėtų dar kartą išgyventi pirmąją dieną vidurinėje? Prie viso to dar pridėkite nuobodžias atostogas su šeima, beprasmes algebros pamokas, pilvo skausmus per menstruacijas ir niekam tikusius bučinius, kuriuos vos ištvėriau... Kita vertus, tikrai neprieštaraučiau, jei tektų vėl išgyventi fantastiškiausias akimirkas: kai mokslo metų pradžioj per vakarėlį pirmą kartą pasibučiavau su Robiu Kokreinu  – pačiame šokių aikštelės vidury, kad visi pamatytų ir suprastų, jog mudu esame kartu; kai Lindsė, Elodė, Elė ir aš, prisigėrusios gegužės vidury, mėginome vaizduoti sniego angelus ir pievelėje prie Elės namų palikome savo kūnų dydžio įspaudus; savo šešioliktąjį gimtadienį, per kurį uždegėme šimtą žvakučių ir šokome ant stalo sodelyje už namo; Heloviną, kai mudvi su Lindse iškrėtėme Klarai Seus pokštą ir mus vijosi policininkai, o mes juokėmės taip, kad 7


vos neapsivėmėm. Tai įvykiai, kuriuos norėčiau prisiminti. Norėčiau, kad dėl tų įvykių prisimintų ir mane. Tačiau prieš pat mirtį aš negalvojau nei apie Robį, nei apie kurį nors kitą vaikiną. Neprisiminiau nė vieno pokšto, iškrėsto kartu su draugėmis. Negalvojau nei apie namiškius, nei apie savo kambario sienas, kurios ryto šviesoje būna kreminės spalvos, nei apie azalijas – kvapnų medaus ir cinamono mišinį, liepos vidury tvyrantį po mano langais. Aš galvojau apie Vikę Halinan. Tiksliau, prisiminiau, kaip trečioje klasėje per fizinio lavinimo pamoką ruošiantis žaisti kvadratą Lindsė prieš visą klasę pareiškė nepriimsianti Vikės į savo komandą. – Ji per stora,  – leptelėjo Lindsė.  – Į ją galima pataikyti net užsimerkus. Tuo metu mudvi su Lindse dar nebuvome draugės, bet jau tada ji kalbėdavo labai juokingai. Ir aš juokiausi kartu su visais, o Vikės veidas pasidarė violetinis kaip audros debesies kraštas. Štai ką prisiminiau paskutinę akimirką prieš pat mirtį, nors iš tikrųjų turėjo šmėstelėti visai kitos svarbios praeities akimirkos: dažų kvapas ir sportbačių girgždesys einant išblizgintomis grindimis; labai aptempti sintetiniai mano šortai ir juokas, aidintis didžiulėje patalpoje, lyg sporto salėje mūsų būtų buvę daugiau nei dvidešimt penki žmonės. O dabar štai – Vikės veidas. Keisčiausia, kad šis įvykis buvo visai išgaravęs man iš galvos. Tai vienas iš tų prisiminimų, kurie nėra svarbūs, jeigu suprantate, ką turiu omeny. O ir pačiai Vikei šis nutikimas nebuvo itin nemalonus. Vaikai visada taip bendrauja tarpusavyje. Didelio čia 8


daikto! Visada bus vienas, kuris šaipysis, ir visada – kitas, iš kurio bus šaipomasi. Kiek žinau, taip nutinka kiekvieną mielą dieną, bet kurioje mokykloje, kiekviename Amerikos mieste, turbūt ir visame pasaulyje. Augant svarbiausia – išmokti atsidurti besijuokiančiųjų pusėje. Pirmiausia, Vikė nebuvo jokia storulė, o tik apskritaveidė ir su pilvuku, kurio, beje, neliko baigiantis ketvirtiems mokslo metams, be to, ji dar ir ūgtelėjo kokius aštuonis centimetrus. Ir netgi tapo Lindsės drauge. Jiedvi kartu žaisdavo žolės riedulį ir sveikindavosi susitikusios mokyklos koridoriuje. Kartą pirmoje gimnazijos klasėje per vieną vakarėlį Vikė staiga prisiminė šį įvykį (visos buvome jau gerai įkaušusios) ir mes ilgai juokėmės, o Vikė kvatojo labiausiai, kol jos veidas tapo violetinis – beveik toks pat kaip kadaise sporto salėje. Tai buvo pirmas keistas dalykas. Dar keisčiau buvo tai, kad mes kaip tik kalbėjomės apie paskutines akimirkas prieš mirtį. Tiksliai neprisimenu, kodėl užvedėme tokią kalbą, atmenu tik Elodės verkšlenimą  – ji buvo nepatenkinta, kad automobilyje aš visad sėdžiu priekyje. Elodė atsisakė užsisegti saugos diržą ir vis lindo priekin mėgindama pasiekti Lindsės iPod’ą, nors parinkti muziką šiaip jau priklausė man. Aš ėmiau dėstyti savo teoriją apie gražiausias gyvenimo akimirkas, prisimintinas prieš pat mirtį, ir tada visos puolėme svarstyti, kokios akimirkos tai galėtų būti. Lindsė, be abejonės, pasirinko tą momentą, kai sužinojo patinkanti Diukui, o Elė – ji kaip visada skundėsi, kad šalta ir kad numirs nuo plaučių uždegimo, – galų gale išstenėjo, jog mielai vėl išgyventų, ir ne vieną kartą, pirmojo bučinio su Metu Vaildu akimirką. Mūsų tai nė 9


trupučio nenustebino. Lindsė ir Elodė rūkė pravėrusios automobilio langus, ir pro plyšius vidun brovėsi ledinis lietus. Kelias buvo siauras ir vingiuotas, šalikelėse šokdinamos vėjo siūbavo nuplikusios juodos medžių šakos. Elodė paleido Fallacy dainą „Šukė“ – gal kad panervintų Elę, o gal tiesiog nusibodo nesiliaujantys jos skundai. Tai buvo Elės ir Meto, kuris ją metė rugsėjį, daina. Elė išvadino Elodę kale ir atsisegusi saugos diržą mėgino pasiekti iPod’ą. Lindsė pasiskundė, kad kažkas įrėmė alkūnę jai į kaklą. Jai iš burnos iškrito cigaretė ir nuriedėjo po kojomis. Lindsė prapliupo keiktis ir puolė braukti nuo sėdynės žiežirbas. Elodė vis dar pykosi su Ele, o aš mėginau visas jas perrėkti – ėmiau kalbėti apie sniego angelus, kuriuos kadaise, vidury gegužės, visos vaizdavome. Padangos slystelėjo ant šlapio kelio. Automobilyje buvo baisiai prirūkyta – plonos lengvos dūmų sruogelės plūduriavo ore lyg vaiduokliai. Staiga priešais blykstelėjo nežinia kas balta. Lindsė šūktelėjo, tik aš nesupratau ką, lyg ir sitas ar šitas, ar saitas, automobilis nuslydo nuo kelio ir nudardėjo žemyn į miško tankmę. Išgirdau šaižų garsą  – metalas brūžinosi į metalą, dužo stiklai, automobilis sulinko perpus, paskui užuodžiau dūmus. Paskutinė mintis buvo: ar Lindsei pavyko užgesinti cigaretę? Ir tada iš praeities išniro Vikės Halinan veidas. Išgirdau aplink aidint juoką, paskui jis virto klyksmu. Ir viskas. Bėda ta, kad niekada nežinai, kas tavęs laukia. Nepabundi kankinamas blogos nuojautos ir nematai šešėlių ten, kur jų šiaip jau neturėtų būti. Nedingteli, jog reikia pasakyti tėvams, kad juos myli; tarkim aš su jais nė atsisveikinau. 10


Jeigu tu būtum aš, pabustum septynios minutės ir keturiasdešimt septynios sekundės prieš užsukant geriausiai draugei, kuri ketina paimti tave iš namų. Tu būtum taip įnikusi į skaičiavimus, kiek rožių gausi per Valentino dieną, jog vos spėtum įšokti į drabužius, išsivalyti dantis, tu melstumeisi, kad tik kosmetika tebegulėtų rankinėje, mat tada galėsi pasidažyti automobilyje pakeliui į mokyklą. Jeigu tu būtum aš, paskutinė tavo diena prasidėtų štai taip...


Pirmas skyrius

– Pyp, pyp! Tai šūkauja Lindsė. Kiekvieną dieną, šeštą valandą penkiasdešimt penkios minutės, ji atvažiavusi manęs papypsėdavo tiesiai po langais, bet prieš kelias savaites mano mama ją aprėkė ir Lindsė sugalvojo štai tokią išeitį. – Ateinu! – rikteliu, nors Lindsė ir pati mato, kad jau žengiu pro laukujes duris vilkdamasi švarkelį, tuo pat metu į rankinę grūsdama mokyklinį segtuvą. Paskutinę sekundę man už rankovės trukteli Izė, aštuonmetė sesutė. Staigiai atsisuku į ją. – Ko tau? Turbūt Izė turi specialų mažųjų sesučių radarą, kuris įsijungia tada, kai aš užsiėmusi, kai vėluoju ar kalbu telefonu su savo vaikinu. Sesė mane gaišina kaip tik tokiomis akimirkomis. – Pamiršai pirštines,  – sako ji. Tiksliau: Pamilsai pilstines. Nors dėl šveplavimo iš jos šaiposi visi bendraklasiai, Izė nė už ką nenori eiti pas logopedą. Atšauna, esą jai patinka taip kalbėti. Čiumpu Izės man atkištas kašmyro pirštines. Izė turbūt jau spėjo išteplioti jas žemės riešutų sviestu, nes nuolat gramdo kokį stiklainį. 12


– Ize, ką aš tau sakiau? – Pirštu pabaksnoju jai į kaktą. – Neliesk mano daiktų! Izė kvailai sukrizena. Stumteliu ją vidun ir užtrenkiu duris. Jeigu tik leisčiau, sesė visą dieną sekiotų paskui tarsi šunytis. Kai pagaliau pavyksta išeiti iš namų, pamatau Lindsę, alkūne atsirėmusią į nuleistą tanko langą. Tanku mes vadiname jos automobilį – didžiulį sidabrinį Range Rover. (Kai tik juo važiuojame, būtinai kas nors mesteli: „Tai ne automobilis, o visas sunkvežimis“, o Lindsė tvirtina, neva net jeigu ji rėžtųsi į vilkiką, ant mašinos neliktų nė žymelės.) Iš mūsų keturių savo automobilius turi tik Lindsė ir Elė. Šioji – mažytę juodą Jetta, kurią mes praminėme Mažule. Aš kartais iš mamos pasiskolinu Accord, o vargšelei Elodei lieka tenkintis gelsvai rudu, vos riedančiu tėvo Ford Taurus. Lauke tvyro ramybė, tik baisiai šalta. Dangus  – nuostabus, šviesiai žydros spalvos. Ką tik patekėjusi saulė atrodo sugeibusi ir blanki, lyg būtų išskydusi po visą horizontą ir dabar tingėtų vėl susisukti į kamuolį. Pranešama, kad vėliau kils audra, bet nežinia, kaip ten bus. Atsisėdu priekyje šalia Lindsės. Toji jau spėjo užsirūkyti ir dabar cigarete parodo į kavos puodelį, pirktą Dunkin’ Donuts kavinėje. – O kur bandelė? – klausiu. – Ant galinės sėdynės. – Su sezamais? – Na taip. Išsukdama iš kiemo Lindsė žvilgteli į mane. – Gražus sijonas. 13


– Tavasis irgi. Lindsė linkteli, padėkoja už komplimentą. Iš tikrųjų mūsų sijonai visiškai vienodi. Yra tik dvi dienos metuose, kai Lindsė, Elė, Elodė ir aš tyčia vilkime taip pat. Taip būna Mokyklinės dvasios pakėlimo savaitę – per Pižamos dieną (prieš praėjusias Kalėdas visos nusipirkome vienodus Victoria’s Secret komplektėlius) ir per Valentino dieną. Tris valandas sugaišome prekybos centre rinkdamosi tarp rožinės ir raudonos spalvų (mat Lindsė nekenčia rožinės, o Elė rengiasi vien tik rožiniais drabužiais), o galiausiai, Nordstorm parduotuvėje pasiraususios nupigintų prekių dėžėje, išsirinkome po juodą trumpą sijonuką ir po raudoną berankovę trikotažinę palaidinukę baltu kailiuku puoštais kraštais. Kaip minėjau, tai  – vienintelės dienos, kai tyčia rengiamės vienodai. Po teisybei, mūsų mokykloje, Tomo Džefersono vidurinėje, visi mokiniai atrodo panašiai. Oficialios uniformos nėra, nes mokykla valstybinė, bet devyni iš dešimties moksleivių mūvi Seven džinsais, avi pilkais New Balance sportbačiais, vilki baltais marškinėliais ir spalvotais North Face džemperiais. Ar vaikinas, ar mergina, drabužiai tokie pat, na, tik merginų džinsai labiau aptempti, ir dar mes kasdien džiovintuvu sausiname plaukus. Čia – Konektikutas, čia svarbiausia neišsiskirti iš minios. Tačiau tai nereiškia, kad mūsų vidurinėje nėra keistuolių. Yra, tik ir tie keistuoliai visi vienodi. „Žalieji apkiautėliai“ į mokyklą atmina dviračiais, jų skudurai iš kanapių pluošto, jie niekada netrenka galvos, lyg tos jų veltinės kasytės padėtų sulaikyti žalingas dujas ir sumažintų šiltnamio efektą. „Scenos karalienės“ nešiojasi didelius butelius su citrinų arbata ir net vasarą ryši šalikus; jos neplepa per pamokas, mat „saugo balsą“. „Matematikų


lygos“ nariai tamposi dešimt kartų daugiau knygų nei reikia ir tebesinaudoja rakinamomis spintelėmis. Be to, jie baisiai nervingi, atrodo, tik ir laukia, kad kas prilėktų ir išgąsdintų juos riktelėjęs: „A!“ Tiesą pasakius, man tai nerūpi. Mudvi su Lindse kartais kuriame pabėgimo planus: štai baigsime mokyklą, nulėksime į Niujorką ir apsistosime pas vieną tatuiruočių meistrą, Lindsės įbrolio pažįstamą, įsikursime jo bute viršutiniame aukšte. Bet, jei atvirai, man patinka gyventi Ridževju miestelyje. Čia daug ramiau. Turbūt suprantate, ką turiu omeny. Pasilenkiu prie veidrodėlio ir mėginu pasidažyti blakstienas neišsibadydama akių. Lindsė niekada nebuvo atidi vairuotoja. Ji linkusi energingai sukioti vairą, staigiai stabdyti, o paskui iki pat galo nuspausti greičio pedalą. – Tikiuosi, Patrikas atsiųs man rožę, – sako Lindsė. Ji prašoka pro vieną Stop ženklą ir taip staigiai sustoja prie kito, kad aš vos nenusisuku sprando. Patrikas  – „nuolatinis nuolat keičiamas“ Lindsės vaikinas. Nuo mokslo metų pradžios jie jau buvo išsiskyrę trylika kartų – tikri rekordininkai. – Kai Robis pildė prašymą, aš sėdėjau šalia,  – sakau žvelgdama į dangų. – Atrodė taip, lyg jį būtų nuteisę priverstiniams darbams. Su Robiu Kokreinu susitikinėju nuo spalio, bet įsimylėjau jį dar šeštoje klasėj, tik anuomet tas kietuolis nekreipė į mane dėmesio. Robis  – mano pirmoji meilė, na, bent jau pirma rimta meilė. Kartą trečioje klasėje pabučiavau Kentą Makfalerį, bet tai nesiskaito. Tiesiog tąkart mudu apsimainėme žiedais: pasidarėme juos iš pienių ir apsimetėme esą vyras ir žmona. 15


– Pernai gavau dvidešimt dvi rožes. – Lindsė nuspriegia pro langą nuorūką ir pasilenkia, ketindama gurkštelėti kavos. – Šįmet planuoju gauti dvidešimt penkias. Kiekvienais metais prieš Valentino dieną moksleivių taryba prie sporto salės pastato rožių kioską. Už du dolerius galima draugui nusiųsti meilės siuntinuką  – rožę su prisegtu laiškeliu; Valentino dieną tuos siuntinėlius išnešioja amūrai (žemesniųjų klasių moksleivės, kurios nori būti pastebėtos vyresnių vaikinų). – Man užtektų ir penkiolikos, – sakau. Mūsų mokykloje labai svarbu, kiek rožių gausi. Pagal tai sužinai, esi populiari ar ne. Jei gauni mažiau nei dešimt rožių – blogas ženklas, o jeigu ne daugiau kaip penkias, būni tiesiog pažeminta, vadinasi, arba esi negraži, arba tavęs niekas nepažįsta. O  gal ir tai, ir tai. Todėl kartais moksleiviai susirenka kitų išmestas rožes ir prideda prie savųjų. Bet visi kaipmat pastebi apgaulę. – Ei!  – Lindsė žvilgteli į mane akies krašteliu.  – Jaudiniesi? Šiandien  – svarbi diena. Įšventinimo naktis.  – Ji nusijuokia.  – Tikrąja žodžio prasme. Gūžteliu pečiais, nusisuku į langą ir stebiu, kaip nuo mano kvėpavimo aprasoja stiklas. – Didelio čia daikto. Šį savaitgalį Robio tėvai išvažiuoja. Prieš keletą savaičių jis paklausė manęs, ar nenorėčiau praleisti pas jį visos nakties. Išsyk supratau, ką turi omeny: ar noriu su juo pasimylėti. Keletą kartų mudu jau buvom prie to priartėję, bet tai nutikdavo arba ant Robio tėvo BMW užpakalinės sėdynės, arba pas ką nors rūsyje, arba pas mane namie, svetainėje. Mano tėvai miegodavo viršuje, todėl jausdavausi labai nesmagiai. 16


Tad kai Robis pakvietė nakvoti pas jį, sutikau nė nesvarstydama. Lindsė garsiai purkšteli ir delnu trinkteli per vairą. – Didelio čia daikto? Gal juokauji? Mažytė mergytė užaugo, taip? – Ai, baik. – Jaučiu, kaip karštis užlieja kaklą, o odą tikriausiai jau išmušė rausvomis dėmėmis. Taip nutinka visada, kai susigėstu. Ir nepadeda jokie Konektikuto dermatologai, kremai ar pudros. Kai buvau jaunesnė, vaikai dainuodavo: Atspėkit, kas yra keistai balta su raudonais taškeliais? Tai juk Samė Kingston! Papurtau galvą ir nuvalau aprasojusį stiklą. Už lango viskas tviska, tarsi būtų apipurkšta laku. – Na, o judu su Patriku kada tai darėte? Turbūt prieš tris mėnesius, ar ne? – Taip, bet dabar mėginame pasivyti prarastą laiką. – Lindsė palinguoja į šonus. – Fui. – Ramiai, mažule. Viskas bus gerai. – Nevadink manęs mažule.  – Kaip tik dėl tos pravardės ir nutariau šįvakar pasimylėti su Robiu  – kad Lindsė ir Elodė iš manęs nebesišaipytų. Be to, laimė, Elė vis dar skaisti, vadinasi, nekaltybę prarasiu ne paskutinė. Kartais man atrodo, jog nuolat velkuosi mūsų ketveriukės uodegoje, sekioju paskui kitas. – Sakau tau, nieko čia ypatingo. – Jei ne, tai ne. Lindsė mane sunervino, tad imu skaičiuoti pro šalį lekiančias pašto dėžutes. Įdomu, ar rytoj viskas man atrodys kitaip? O aš kitiems ar atrodysiu pasikeitusi? Tikiuosi. 17


Sustojame prie Elodės namų. Lindsei nespėjus pyptelėti, atsidaro laukujės durys ir į kiemą išeina Elodė. Ji avi batais su aštuonių centimetrų aukščio kulniukais, tad stengdamasi išlaikyti pusiausvyrą atsargiai tripsena apledijusiu takeliu. Kaip visada, vilki plonu odiniu švarkeliu, nors prognozuojami baisūs šalčiai. – Lauke šalta, ką? – Elodei įsėdus į automobilį pasiteirauja Lindsė. – Kokia nauda iš grožio, jei negali pasipuikuoti prieš kitus? – Elodė kresteli krūtis, ir mes praplyštame juoktis. Elodė moka išsklaidyti įtampą, taigi ir mano nerimas tuoj išgaruoja. Elodė atkiša ranką ir aš paduodu jai puodelį su kava. Visos geriame tokią pat kavą iš didelių puodelių – riešutų skonio, be cukraus, su dviguba porcija grietinėlės. Lindsė žvilgteli į draugę per galinio vaizdo veidrodėlį. – Žiūrėk, kur sėdiesi. Sumaigysi bandeles, – burbteli. – Norėtum paragaut, ką? – Ir Elodė pliaukšteli sau per užpakalį. Mes vėl įsileidžiame juoktis. – Pataupyk tai Mafinui, ištroškusi kalaite. Stivas Dougas – paskutinė Elodės auka. Elodė praminė jį Mafinu* – ir dėl pavardės, ir dėl to, kad jis atrodo labai gardus. (Ji taip sako, o man jis kažin koks riebaluotas, be to, nuo jo nuolat trenkia žole.) Jiedu susitikinėja gal pusantro mėnesio. Elodė – labiausiai patyrusi iš mūsų. Nekaltybę ji prarado antroje gimnazijos klasėje ir jau mylėjosi su dviem vaikinais. Tai ji pasakė man, kad iš pradžių, po kelių pirmų kartų, jai baisiai maudė strėnas. Mane tai sunervino. Gal nuskambės keistai, bet * Angl. dough – tešla, doughnut – bandelė, muffin – apskrita akyta bandelė (čia ir toliau – vert. past.).

18


man atrodė, kad seksas turėtų būti ne kokie nors fiziniai pratimai ir nesusijęs su skausmu. Juk tai – ne futbolas ar jojimas. Todėl baiminausi, kad nežinosiu, kaip elgtis. Panašiai nutikdavo žaidžiant krepšinį per fizinio lavinimo pamokas – nesumodavau, kurį žaidėją dengti, kada perduoti kamuolį, o kada jį varytis. – Hm, Mafinas. – Elodė priglaudžia delną sau prie pilvo. – Aš alkana. – Gal nori bandelės? – pasiteirauju. – Su sezamais? – perklausia Elodė. – Taip!  – vienu balsu šūktelime abi su Lindse. Toji mirkteli man. Atidarome automobilio langus ir visu garsu paleidžiame Merės Dž. Blaidž dainą „Daugiau jokių dramų“. Užsimerkiu ir mintimis grįžtu į mokslo metų pradžią. Prisimenu vakarėlį ir pirmąjį bučinį, kai šokių aikštelėje Robis staiga prisitraukė mane ir pajutau jo lūpas, jo liežuvį, liečiantį mano liežuvį. Plieskė spalvoti šviestuvai, oras įkaito ir ėmė spausti mane prie žemės, daina, regis, aidėjo man tarp šonkaulių, o širdis virpėjo muzikos ritmu. Pro automobilio langus plūsteli šalto oro gūsis, ir man ima perštėti gerklę. Atrodo, kad žemi muzikos garsai skverbiasi pro batų padus, lygiai kaip aną naktį, kai maniau esanti beprotiškai laiminga. Muzika pasiekia galvą, apsvaigina mane ir atrodo, kad nuo tų garsų automobilis tuoj perlūš pusiau. Populiarumas: analizė Keistas dalykas tas populiarumas. Sunku tiksliai nusakyti, kas tai, o ir kalbėti apie jį nemadinga. Bet tai iškart bado akis. Kaip „aptingusios akys“, tokia akių liga, arba pornofilmas. 19


Lindsė – tikra gražuolė, o mes, kitos trys draugės, esame ne ką gražesnės už kitas merginas. Štai mano puikieji bruožai: didelės žalios akys, lygūs balti dantys, iškilūs skruostikauliai ir ilgos kojos. Na, o netikę bruožai: per ilga nosis, odą išmuša dėmėmis (kai susinervinu) ir plokščias užpakalis. Bekė Difiorė – gražuolė kaip ir Lindsė, bet mokslo metų pradžios vakarėlyje ji, regis, buvo viena, be poros. Elės papai gan dideli, o mano krūtys vos matomos. Kai Lindsė būna blogos nuotaikos, mane vadina ne Same ar Samanta, o pravardžiuoja Samueliu. Ir mes tikrai ne visada atrodom tobulai, ir mums iš burnos ne visada dvelkia alyvomis. Kartą mokyklos valgykloje Lindsė varžėsi su Džonu Sasnofu, kuris garsiau atsiraugės, ir visi jai audringai plojo. Kartais Elodė ateina į mokyklą apsiavusi geltonomis pūkuotomis šlepetėmis. Kartą per socialinių mokslų pamoką aš taip įsijuokiau, kad net aptaškiau Džeiko Somerso suolą vaniliniu kokteiliu. Po mėnesio mudu glamonėjomės namie pas Lilę Angler, įrankių sandėliuke. (Jis nemoka bučiuotis.) Beje, mes galime sau leisti taip elgtis. Ir žinote kodėl? Nes esam populiarios. O populiarios esame todėl, kad elgiamės taip, kaip šauna į galvą. Taigi uždaras ratas. Regis, noriu pasakyti štai ką: diskutuoti apie populiarumą beprasmiška. Jeigu nubrėši apskritimą, visada turėsi du plotus: apskritimo vidų ir jo išorę, tai yra užribį. Ir jeigu nesi visiškas žioplys, gan lengvai atskirsi, kas yra kas. Tiesiog taip jau yra. Meluočiau, jeigu tvirtinčiau, kad populiarumas mums nepatinka. Malonu žinoti, kad (beveik visada) gali elgtis kaip nori ir dėl to nesulauksi nemalonumų. Kai baigsime vidurinę ir paskui prisiminsime tuos laikus, žinosime, kad viską darėme gerai: bu20


čiavomės su pačiais gražiausiais vaikinais, dalyvavome šauniausiuose vakarėliuose, prisidirbome tiek, kiek reikėjo, per garsiai klausėmės muzikos, per daug rūkėme ir gėrėme, per daug juokėmės ir per mažai klausėme kitų arba iš viso nesiklausėme. Jeigu mokyklą lygintume su pokeriu, tai galima sakyti, kad 80 procentų kortų buvo Lindsės, Elės, Elodės ir mano rankose. Ir dar: aš žinau, ką reiškia būti užribyje, patikėkit. Dalį savo gyvenimo kiūtojau kaip tik tenai. Skylių skylėje, kur blogiau būti jau negali. Puikiai žinau, ką reiškia rietis ir kovoti dėl trupinių. O dabar pati pirmoji galiu rinktis, ką tik noriu. Štai taip! Yra kaip yra. Žinokit, gyvenimas nėra teisingas. Į mokyklos automobilių aikštelę įsukame likus lygiai dešimčiai minučių iki skambučio. Išgąsdinusi jaunesnių moksleivių grupelę, Lindsė šokteli pirmyn ir pasuka į kitą aikštelę, esančią kiek žemiau, kurioje automobilius stato mokyklos darbuotojai. Nužvelgusi anas mergaites pastebėjau iš po paltų kyšančias baltais ir raudonais nėrinukais puoštas sukneles, o viena mokinukė ant galvos buvo užsidėjusi diademą. Tai – amūrai, be jokios abejonės. – Nagi, nagi, nagi, – murma Lindsė, kai pasukame už sporto salės. Čia, kiek žemiau mokytojams skirtų vietų, galime palikti savo automobilį. Tą plotelį vadiname Vyresniųjų alėja, nors Lindsė automobilį čia palieka nuo pat tada, kai pradėjo mokytis pirmoje gimnazijos klasėje. Tai Džefersono mokyklos automobilių aikštelė, skirta labai svarbiems asmenims. Jeigu nerasi laisvos vietos (čia jų tik dvidešimt), mašiną teks palikti viršutinėje 21


aikštelėje, nuo kurios iki pagrindinių mokyklos durų – net 354 metrai. Kartą mes išmatavome atstumą ir nuo tada, kalbėdamos apie viršutinę aikštelę, būtinai tai paminime. Pavyzdžiui: Ar per šitokį lietų tikrai nori pėdinti 354 metrus? Pamačiusi laisvą vietą Lindsė spygteli ir staigiai pasuka vairą į kairę. Tuo pat metu greta išdygsta rudas Chevrolet – Sara Grundel irgi taiko į tą pačią laisvą vietą. – Na jau ne! Nė nesvajok.  – Ir Lindsė keliskart supypsėjusi nuspaudžia greičio pedalą, nors akivaizdu, kad Sara čionai atvažiavo pirmiau už mus. Elodė suklykia, nes karšta kava apsilaistė palaidinukę. Šaižiai sucypia padangos. Laimė, Sara Grundel spėjo laiku sustabdyti automobilį, antraip Lindsės Range Rover būtų užkabinęs jos automobilio buferį. – Šaunumėlis! – Lindsė įsuka į laisvą plotelį ir išjungia variklį. Tada atidaro dureles ir iškiša galvą. – Atleisk, mieloji! – šūkteli Sarai. – Aš tavęs nepastebėjau. Kokia melagė! – Puiku. – Elodė susuka į gniužuliuką Dunkin’ Donuts kavinės servetėlę ir ima valyti kavos dėmes. – Dabar visą dieną teks taip vaikščioti, o papai kvepės riešutais. – Vaikinams patinka maisto kvapai, – paguodžiu. – Skaičiau žurnale „Glamour“. – Tada įsidėk į kelnaites sausainį, ir Mafinas puls ant tavęs dar prieš pamokas, – tarsteli Lindsė, atsuka į save galinio vaizdo veidrodėlį ir žvilgteli į jį. – Galėtum išmėginti tai su Robiu, Same.  – Elodė švysteli į mane kava ištepliotą servetėlę. Aš pagaunu ją ir sviedžiu atgal. 22


Elodė nusijuokia. – Manei, pamiršau apie tavo didįjį vakarą, ką? – Ji pasirausia rankinėje, ir virš sėdynių nuskrieja suglamžytas, tabako trupiniais aplipęs prezervatyvo pakelis. Lindsė prapliumpa kvatoti. – Bjaurybės, – sakau ir, dviem pirštais suėmusi prezervatyvo pakelį, įmetu jį į daiktinę. Vėl susinervinu, o paširdžiuose pajuntu sunkumą. Ir kodėl prezervatyvai pakuojami į folijos maišelius? Tarsi būtų vaistai, gydytojo skirti nuo alergijos ar nuo žarnyno veiklos sutrikimų. – Nėra sargio, nebus ir sekso. – Elodė pasilenkia ir pabučiuoja man į skruostą. Ant jo lieka didelis apvalus rožinio lūpdažio atspaudas. – Eime,  – tarsteliu ir mikliai išsiropščiu iš automobilio, kol jos nepastebėjo, kad paraudau. Draugės lipa iš automobilio, o aš pamatau prie sporto salės stovintį Otą, fizinio lavinimo mokytoją. Greičiausiai apžiūrinėja mūsų užpakalius. Jo kabinetas – šalia merginų persirengimo kambario. Elodė mano, kad mokytojas tyčia išsireikalavo šito kabineto, o tada prie savo kompiuterio prijungė vaizdo kamerą, įtaisytą merginų tualete. Kam kitam jam reikalingas kompiuteris? Jis juk fizinio lavinimo mokytojas. Dabar, kiekvieną kartą einant į tualetą, man prasideda paranoja. – Greičiau, panelės, – paragina mokytojas. Otas yra ir futbolo komandos treneris. Tai juokinga, nes jis vargu ar sugebėtų nubėgti iki kavos automato ir atgal. Jis panašus į jūrų vėplį. Nerangus ir su ūsais. – Nenorėčiau bausti jūsų už vėlavimą. 23


– Nenorėčiau pliaukštelėti jums per užpakalius, – tarsteliu pamėgdžiodama spigų jo balsą. Tai dar viena priežastis, kodėl Elodė įtaria jį esant pedofilą. Elodė ir Lindsė sukikena. – Iki skambučio dvi minutės, – jau griežčiau sako Otas. Turbūt išgirdo mano žodžius, bet man tai nerūpi. – Gero penktadienio, – burbteli Lindsė, įsikibdama man į parankę. Elodė išsitraukia mobilųjį telefoną ir žvilgteli į savo atspindį, patikrina, ar tarp dantų nelikę maisto, rožiniais nagučiais išrakinėja sezamų sėklas. – Užknisa, – tarsteli ji nepakeldama akių. – Žiauriai, – atsakau. Vis dėlto penktadienis – pati sunkiausia savaitės diena: tiek nedaug trūksta iki laisvės! – Nužudykite mane dabar. – Na jau ne.  – Lindsė spusteli man ranką.  – Negaliu leisti, kad geriausia mano draugė mirtų nekalta. Štai matote: mes nieko nežinome. Per dvi pirmąsias pamokas  – meno ir Amerikos istorijos (pažengusiųjų lygis; istoriją visad mėgau) – gaunu tik penkias rožes. Nelabai suku galvą, nors truputėlį erzina tai, kad Eilina Cho gauna keturias rožes iš savo vaikino Jano Douvelio. Man nedingtelėjo tokios paslaugos paprašyti Robio, be to, tai būtų nesąžininga. Žmonės pamanys, kad turi daugiau draugų nei iš tikrųjų. Vos įžengiu į chemijos klasę, mokytojas Tirnėjus praneša: laikysime bendrą chemijos testą. Tai rimta problema, nes: 1) keturias paskutines savaites nesupratau namų darbų, nė žodelio (na 24

Profile for knygos.lt

Kai aš žuvau  

Knygos Kai aš žuvau ištrauka

Kai aš žuvau  

Knygos Kai aš žuvau ištrauka

Profile for knygos.lt
Advertisement