Įtikinėjimas

ir turtą; apie tai, kokią gerą nuomonę jie susidarę apie Kelinčo dvarą ir kaip trokšta jį išsinuomoti; galėjai pamanyti, kad tapti sero Volterio Elioto nuomininkais jiems būtų didžiausia gar­ bė ir laimė; ir jie, žinoma, puikiai suprantą, kiek seras Volteris tikisi gauti iš nuomininko. Šiaip ar taip, viskas baigėsi sėkmingai; nors buvo aišku, kad seras Volteris į visus žmones, norinčius apsigyventi jo dvare, žiūrės šnairomis ir laikys juos baisiais turčiais, už nuomą ga­ linčiais mokėti didžiausią mokestį, ponui Šepardui pavyko jį įkalbėti, kad leistų pradėti derybas, ir gauti jo įgaliojimą ap­ lankyti Tontone tebesantį admirolą Kroftą ir susitarti, kada jis atvyks apžiūrėti namo.

Seras Volteris nebuvo itin išmintingas, bet gyvenimo patirties turėjo pakankamai, kad nujaustų, jog nuomininko, kuris iš esmės būtų dar tinkamesnis už admirolą Kroftą, vargu ar sulauks. Tai jam sakė jo protas; o tuštybė dar guodė mintimi, kad admirolo padėtis aukšta, bet nepernelyg. „Išnuomojau savo namą admi­ rolui Kroftui“, – skambės puikiai; daug geriau negu šiaip kokiam ponui; užsiminęs apie kokį nors poną (išskyrus gal penkis ar še­ šis žmones visoje karalystėje), visada turi dar ką nors pridurti.

O admirolo laipsnis iškart viską paaiškina; tačiau baronetas ša­ lia admirolo niekad neatrodys menkesnis. Visose derybose ir pokalbiuose seras Volteris Eliotas neabejotinai turės viršenybę.

Niekas nieko negalėjo daryti be Elizabetos pritarimo; bet jai ir pačiai vis labiau norėjosi persikraustyti kitur, taigi ji džiau­ gėsi, kad dėl visko bus greitai susitarta, čia pat atsiradus tin­ kamam nuomininkui; Elizabeta nė žodžio neištarė, kad atidė­ tų sprendimą.

Ponui Šepardui buvo suteikti visi įgaliojimai; ir vos tik jis pasiekė tą tikslą, Ana, kuri iki tol dėmesingai klausėsi viso po­ kalbio, išėjo iš kambario, kad gaivus vėjelis lauke atvėsintų pa­ raudusius skruostus; žingsniuodama per mėgstamą giraitę, ji tyliai atsiduso: – Dar keli mėnesiai, ir čia gal jau vaikščios jis.

25

Ketvirtas skyrius Jis buvo ne minėtasis ponas Ventvortas, Mankfordo vikaras, kaip kai kam gal galėjo pasirodyti, o kapitonas Frederikas Vent­ vortas, jo brolis, kuris, po mūšio prie Santo Domingo* paskir­ tas laivo vadu, bet ne iš karto turėjęs prisistatyti į tarnybos vie­ tą, tūkstantis aštuoni šimtai šeštųjų vasarą atvyko į Somerseto grafystę ir, kadangi jo tėvai jau buvo mirę, pusę metų praleido Mankforde. Tada jis buvo itin dailus vaikinas, labai protingas, talentingas ir guvus; o Ana – nepaprastai graži mergina, be to, dar ir švelni, kukli, turinti gerą skonį ir jautrią širdį. Tikriau­ siai būtų pakakę ir pusės jų abiejų patrauklumo, nes jis, šiaip ar taip, neturėjo ką veikti, o ji beveik nepažinojo nieko, ką dar būtų galėjusi mylėti; o kai susitiko du tokiomis puikiomis sa­ vybėmis dosniai apdovanoti jaunuoliai, viskas atrodė iš anks­ to nulemta. Juodu palengva susipažino, o susipažinę tuoj pat vienas kitą karštai įsimylėjo. Būtų sunku pasakyti, kuris kuriuo labiau žavėjosi ir kuris jautėsi laimingesnis; ar ji, išklausiusi jo meilės prisipažinimą ir piršimąsi, ar jis, kai ji sutiko tekėti.

Kurį laiką abu džiaugėsi neapsakoma laime, bet labai neilgai.

Netrukus iškilo sunkumų. Seras Volteris, kai į jį buvo kreipta­ si, nors griežtai ir neatsisakė duoti sutikimo ir nepareiškė, kad to niekada nebus, bet labai nemaloniai nustebo ir iš esmės at­ metė prašymą, rodydamas visišką abejingumą, nenorą kalbė­ tis ir aiškų apsisprendimą nieko nedaryti dėl dukters. Jam at­ rodė, kad tokia sąjunga būtų baisiai žeminanti; negana to, ir ledi Rasel, nors ir ne tokia neatleistinai pasipūtusi, manė, kad Ana nebūtų laiminga. * Santo Domingas buvo pirmasis europiečių įkurtas miestas Naujajame Pa­ saulyje, Karibų jūros saloje. 1806 m. britų eskadra, kurioje Džeinės Osten brolis Fransis tarnavo kapitonu, ten sutriuškino prancūzus, žlugdžiusius Britanijos prekybą Vest Indijoje. Dabar Santo Domingas – Dominikos Respublikos sostinė ir didžiausias uostas.

26

Negi Ana Eliot, šitokios aukštos kilmės, graži ir protinga, savo noru prapuls būdama tik devyniolikos metų; negi ji, de­ vyniolikmetė, susižadės su vaikinu, kuris, be gerų asmeninių savybių, neturi daugiau nieko, ir jokių vilčių praturtėti, nebent prasigyventų iš savo labai nepatikimos profesijos, bet ir čia jis neturi jokių pažinčių, kurios garantuotų tolesnį kilimą tarny­ boje; taip, su juo Ana tikrai prapultų, baisu apie tai net pagal­ voti! Ana Eliot, tokia jauna; ją dar mažai kas pažįsta, ir staiga pasičiups kažkoks pašalietis, be ryšių ir be turtų; jis gi įstums ją į vargą ir nerimą, pražudys jos jaunystę, padarys ją žemina­ mai priklausomą! Ne, taip nenutiks, jei nešališkas draugės įsi­ kišimas, jei moters, kuri Aną myli beveik kaip motina ir turi beveik tokias pat teises, paprotinimai gali padėti to išvengti.

Kapitonas Ventvortas buvo neturtingas. Tarnyba jam ėjo puikiai, bet, lengvai išleisdamas viską, ką būdavo lengvai įgi­ jęs, jis nieko nesutaupė. Tačiau vis tiek neabejojo, jog tuoj pra­ turtės; kupinas įkarščio ir itin atkaklus, jis žinojo, kad greitai turės laivą ir, užėmęs naują postą, gaus viską, ko nori. Juk jam visada sekėsi, taigi turėtų sektis ir toliau. Tokio jo pasitikėjimo savimi, paperkančio nuoširdumu ir užburiančio sąmojinga iš­ raiška, turbūt pakako Anai; bet ledi Rasel visa tai vertino vi­ siškai kitaip. Linksmas kapitono Ventvorto būdas ir drąsa jos anaiptol nežavėjo. Jai atrodė, jog dėl to viskas tik dar blogiau.

Jos manymu, tie bruožai jį darė dar pavojingesnį. Jis buvo pro­ tingas ir užsispyręs. Sąmojingumas ledi Rasel nelabai patiko; o viskas, ką galėjai vadinti neatsargumu, tiesiog šiurpino. Ji visais požiūriais nepritarė šitai sąjungai.

Matydama tokių jausmų sukeltą neigiamą ledi Rasel nusi­ statymą, Ana pasijuto bejėgė. Kad ir tokia jauna ir švelni, ji vis dėlto būtų galėjusi priešintis nepalankiai nusiteikusiam tėvui, nors sesuo jos nepadrąsino nė vienu maloniu žodeliu ar žvilgs­ niu; bet ledi Rasel, – kurią ji visada mylėjo ir kuria pasiklio­ vė, – taip tvirtai laikydamasi savo nuomonės ir taip švelniai jai patarinėdama, žinoma, pasiekė tikslą. Ji Aną įtikino, kad susiža­ 27

dėti būtų klaidingas žingsnis – neapdairus, netinkamas, vargu ar galintis baigtis sėkme ir netgi nevertas sėkmės. Tačiau Ana kapitoną Ventvortą atstūmė ne tik iš savanaudiško atsargumo.

Jeigu ji nebūtų įtikėjusi, kad taip daro rūpindamasi jo gerove, netgi labiau negu savo, vargu ar būtų su juo išsiskyrusi. Įsitiki­ nimas, kad elgiasi protingai, kad aukojasi iš esmės jo labui, jai buvo didžiausia paguoda, kai jie atsisveikino – labai skaudžiai ir galutinai; o paguodos jai tikrai reikėjo, nes ji dar turėjo at­ remti jo prieštaravimus; jis ja netikėjo ir nenorėjo pasiduoti, jautėsi baisiai įžeistas tokio priverstinio atsisakymo tekėti. Ir tuoj išvyko iš šalies.

Nuo jų pažinties pradžios iki pabaigos praėjo vos keli mė­ nesiai; bet Anos kančia paskui truko daug ilgiau negu kelis mėnesius. Ilgesys ir apgailestavimas temdė visus jos jaunystės džiaugsmus; dėl to ji anksti prigeso ir paniuro.

Dabar nuo tada, kai baigėsi ta trumpa ir skaudi istorija, jau buvo praslinkę daugiau negu septyneri metai; laikas daug ką užglaistė, gal netgi padėjo jai beveik pamiršti lemtingą prisiri­ šimą prie to vaikino, – bet ją gydė tik laikas, nebuvo jokios ki­ tos pagalbos: nei gyvenamosios vietos pakeitimo (išskyrus vie­ ną apsilankymą Bate, tuoj po to, kai nutrūko jų santykiai), nei naujų draugų ar tiesiog daugiau pažįstamų. Nė vienas iš per tą laiką Kelinče pasirodžiusių žmonių negalėjo prilygti Frederi­ kui Ventvortui – tokiam, kokį Ana prisiminė. Joks naujas jaus­ mas, šiaip jau vienintelis visiškai natūralus, malonus ir veiks­ mingas vaistas, galintis išgydyti jos amžiaus žmogų, neatrodė įmanomas taip subtiliai mąstančiai, tokiai išrankiai merginai, gyvenančiai tokioje nedidelėje bendruomenėje. Kai Ana buvo beveik dvidešimt dvejų, vienas vaikinas prašė, kad ji pakeis­ tų savo pavardę į jo; tas vaikinas netrukus rado sukalbamesnę nuotaką – jos jaunėlę seserį; ledi Rasel tada labai apgailestavo, kad Ana atsisakė tekėti; nes Čarlzas Mazgrouvas buvo žmo­ gaus, žemės valdomis ir įtakingumu tame krašte nusileidžian­ čio tik serui Volteriui, vyriausias sūnus, be to, tikrai gero būdo 28

ir gražios išvaizdos; kai Anai buvo devyniolika, ledi Rasel gal manė, kad ji verta ko nors dar geresnio, tačiau kai merginai su­ kako dvidešimt dveji, ledi Rasel jau būtų džiūgavusi, matyda­ ma ją taip garbingai palikusią tėvo namus, kur su ja elgiamasi neteisingai ir šališkai, ir visam laikui įsikūrusią netoli jos. Bet šį kartą Ana apsiėjo be jos patarimo; ir nors ledi Rasel, labai patenkinta savo pačios veiksmų laisve, niekada nesigailėjo dėl to, ką padarė, dabar ji jau ėmė nerimauti ir buvo beprarandan­ ti viltį, kad kada nors koks nors žavus ir gerai apsirūpinęs vy­ riškis sugundys Aną užimti padėtį, kuriai ji, tokia prieraiši ir šeimyniška, atrodė itin tinkama.

Jiedvi nežinojo viena kitos nuomonės, ar ji tokia pat, ar jau pakitusi, nes niekada nesikalbėjo apie tokio Anos elgesio prie­ žastis, – tačiau Ana dabar, būdama dvidešimt septynerių, jau mąstė visiškai kitaip, negu buvo priversta mąstyti, kai jai bu­ vo devyniolika. Ji nekaltino ledi Rasel; nekaltino ir savęs, kad tąkart jos paklausė; bet jautė, jog pati, jei kokia jauna mergina panašiomis aplinkybėmis prašytų jos patarimo, tikrai nepatartų rinktis neabejotinai iškart prasidėsiančių kančių dėl abejotinos ateities laimės. Ana suprato: kad ir kaip jai būtų buvę nemalo­ nu dėl šeimos nepritarimo, kad ir kaip būtų nerimavusi dėl jo profesijos, kad ir kiek būtų tekę ištverti visokių nuogąstavimų, atidėliojimų ir nusivylimų, ji vis dėlto būtų buvusi laiminges­ nė, jei nebūtų nutraukusi sužadėtuvių, negu buvo šitaip pasiau­ kojamai atsisakiusi tekėti; tikrai būtų buvusi laimingesnė, net jeigu juos būtų slėgę rūpesčiai ir nežinomybė, dar labiau, negu slegia daugumą žmonių; o juk iš tiesų, kaip paaiškėjo, jie būtų praturtėję greičiau, negu buvo galima numatyti. Visi optimis­ tiškiausi kapitono Ventvorto lūkesčiai išsipildė, pasitikėjimas savimi buvo ne be pagrindo. Jo protas ir entuziazmas tarytum nutiesė kelią į sėkmę. Kai nutrūko sužadėtuvės, kapitonas Vent­ vortas vėl stojo į tarnybą; ir viskas buvo taip, kaip jis jai ir sakė, kad bus. Jis pasižymėjo kovose, todėl netrukus buvo paaukš­ tintas – ir, vieną po kito užėmęs kelis priešų laivus, tikrai su­ 29

sikrovė nemenką turtą. Ana šį tą sužinoti galėjo tik iš laivyno sąvado ir laikraščių, bet neabejojo, kad jis turtingas; be to, pa­ sikliaudama jo pastovumu, nemanė, kad galėtų būti jau vedęs.

Kokia iškalbi dabar būtų galėjusi būti Ana Eliot – kaip iš­ raiškingai, bent jau mintyse, ji pirmą švelnų jausmą ir džiugų tikėjimą šviesia ateitimi gynė nuo baimingo atsargumo, kuris tarytum neigia pastangas ir rodo nepasitikėjimą Dievo Apvaiz­ da! Jaunystėje ją privertė pasielgti protingai, o subrendusi ji iš­ moko fantazuoti – tai buvo visiškai normalu po tokios nenor­ malios pradžios.

Tokiomis aplinkybėmis, kai buvo šitiek atsiminimų ir jaus­ mų, Ana, išgirdusi, kad kapitono Ventvorto sesuo tikriausiai apsigyvens Kelinčo dvare, negalėjo nepajusti ankstesnio skaus­ mo; ji ilgai vaikščiojo ir dūsavo, kol prislopino tos žinios sukel­ tą jaudulį. Ilgai pati save įtikinėjo, jog tai kvailystė, kol, galiau­ siai apsiraminusi, suvokė, kad nuolatinės šnekos apie Kroftus ir visą tą reikalą visai nepavojingos. Jai, beje, padėjo ir visiškas vienintelių trijų artimųjų, žinančių jos praeities paslaptį, abe­ jingumas – toks akivaizdus padėties nesuvokimas, kad galėjai pamanyti, jog jie apskritai nieko neprisimena. Ji suprato, kad ledi Rasel taip elgiasi vadovaudamasi kilnesniais motyvais, negu tėvas ir Elizabeta, ir kad geranoriškas jos šaltakraujišku­ mas vertas pagarbos, – bet svarbiausia buvo tai, kad visi atrodė viską pamiršę, nesvarbu kodėl; Aną, bemąstančią, kas bus, jei admirolas Kroftas tikrai išsinuomos Kelinčo dvarą, vėl džiu­ gino ne kartą jau guodusi mintis, kad iš jos artimųjų apie tai, kas nutiko praeityje, žino tik tie trys žmonės, kurie tikrai nė žodeliu neprasitars, o iš jo giminės šį tą apie greitai atšauktą jų susižadėjimą veikiausiai bus girdėjęs tik brolis, pas kurį jis ta­ da svečiavosi. Tas brolis jau seniai čia nebegyveno; be to, jis – protingas žmogus, ir dar nevedęs, – tada, jos manymu, vargu ar galėjo kam nors tai išplepėti.

Kapitono Ventvorto sesers, ponios Kroft, tada išvis nebu­ vo Anglijoje – ji su vyru gyveno užsienyje, kur jis tarnavo, – o 30

pačios Anos sesuo Merė buvo mokykloje, kai visa tai nutiko, o paskui dėl vienos išdidumo, o kitų delikatumo taip nieko ir nesužinojo.

Tuo remdamasi Ana tikėjosi, kad jos pažintis su Kroftais, kuriai turi būti pasirengusi, nes ledi Rasel ir toliau gyvens Ke­ linčo kaime, o Merė – tik už trijų mylių nuo jų, nebus itin kebli.

Penktas skyrius Tą rytą, kai admirolas su ponia Kroft turėjo atvykti apžiūrėti Kelinčo dvaro, Ana nusprendė, jog nebus nieko keista, jeigu ji pėsčiomis nueis pas ledi Rasel, kaip darydavo beveik kasdien, ir niekam nesimaišys po akių, kol viskas pasibaigs; o paskui jau nebuvo nieko keista, kad ji ėmė gailėtis jų taip ir nepamačiusi.

Abiejų šalių susitikimas praėjo itin sėkmingai, jiems iškart pavyko sutvarkyti visą tą reikalą. Damos buvo iš anksto nu­ siteikusios susitarti, todėl viena kitai pasirodė labai malonios ir mandagios; o dėl džentelmenų, tai admirolo draugiškumas, gera nuotaika, pasitikėjimas ir dosnumas negalėjo nepaveikti sero Volterio, kuris savo ruožtu kuo gražiausiai ir subtiliausiai elgėsi dar ir todėl, kad ponas Šepardas buvo ką tik paglostęs jo savimeilę patikindamas, jog admirolas daug girdėjęs apie pa­ vyzdines jo manieras.

Ir namas, ir parkas, ir baldai – viskas patiko; Kroftai irgi pa­ tiko; sąlygos ir laikas – viskas buvo gerai; pono Šepardo raš­ tininkai iškart ėmėsi darbo; ničnieko iš to, kas iš anksto buvo „šia sutartimi pažymima“, nereikėjo keisti.

Seras Volteris nedvejodamas pareiškė, kad admirolas atro­ do geriausiai iš visų jo kada nors pažinotų jūrininkų, ir netgi pridūrė, kad, jeigu jo kirpėjas sutvarkytų admirolui šukuoseną, jam nebūtų gėda su juo pasirodyti žmonėse; o admirolas žmo­ nai, kai juodu per parką jau važiavo atgal, labai nuoširdžiai ir prijaučiamai tarė: „Taip ir maniau, kad mudu su juo nesunkiai 31

sutarsime, mieloji, kad ir ką mums žmonės šnekėjo Tontone.

Baronetas protu per daug nežiba, bet šiaip atrodo visai neblo­ gas.“ Tokie komplimentai turbūt abiem pusėms būtų buvę vie­ nodai malonūs.

Kroftai įsikraustyti turėjo Šv. Mykolo dieną*, ir kadangi se­ ras Volteris pasakė persikelsiąs į Batą per mėnesį iki Mykoli­ nių, laiko tam pasirengti buvo nedaug.

Ledi Rasel, žinodama, kad rinkdamiesi namą, kuriame įsi­ kurs, jie Anai vis tiek neleis būti naudingai ir nepaisys jos nuo­ monės, labai nenorėjo, kad ji taip paskubomis išvažiuotų, ir manė, jog būtų geriau, jei Ana dar pasiliktų Kelinče, o paskui, po Kalėdų, ji pati nuvežtų ją į Batą; tačiau ledi Rasel dėl savų reikalų turėjo kelioms savaitėms išvykti iš Kelinčo, todėl ne­ galėjo Anos pakviesti visą tą laiką pagyventi pas ją; be to, Ana, nors ir baimindamasi galimų rugsėjo karščių akinamai balta­ me Bate ir liūdėdama, kad nepasimėgaus graudžiai maloniais rudens mėnesiais kaime, viską apgalvojusi, vis dėlto nenorėjo pasilikti. Nusprendė, jog geriausiai ir protingiausiai pasielgs, taigi patirs mažiausiai kančių, jei važiuos drauge su visais.

Tačiau netrukus kai kas nutiko, ir Anai buvo užkrauta kito­ kia pareiga. Merė, dažnai sirguliuojanti, visada labai nerimau­ janti dėl kiekvieno savo negalavimo ir įpratusi kaskart šauktis Anos, staiga pasijuto visai nekaip ir, numatydama, kad sirgs visą rudenį, paprašė, – tiksliau, pareikalavo, nes tai neatrodė panašu į prašymą, – kad Ana, užuot iškeliavusi į Batą, atvyktų į Aperkrosą ir pabūtų su ja tol, kol jai reikės.

– Niekaip negaliu apsieiti be Anos, – šnekėjo Merė.

O Elizabeta atsakė: – Tada, žinoma, bus geriau, jei Ana pasiliks čia, juk Bate jos, šiaip ar taip, niekam nereikia. * Rugsėjo 29 d. Tai viena iš keturių dienų, kai, remiantis paprotine teise, būdavo mokami mokesčiai ir prasidėdavo arba baigdavosi pastatų nuo­ mos laikas.

32

Kai tavęs, nors ir nepagarbiai, prašo, kad padėtum, jautie­ si vis tiek geriau negu tada, kai atstumia kaip niekam tikusią; taigi Ana, patenkinta, kad ją laiko naudinga, kad turės atlikti pareigą, ir tikrai nenuliūdusi dėl to, kad tą pareigą atliks kai­ me, širdžiai mielame krašte, nedvejodama sutiko dar pabūti. Šis Merės kvietimas panaikino kliūtis ir ledi Rasel, taigi ne­ trukus buvo nuspręsta, kad Ana į Batą išvyks tik kai ledi Rasel galės ją ten nuvežti, o iki to laiko pagyvens Aperkrose ir Ke­ linčo kaime.

Kol kas viskas klostėsi kuo puikiausiai; bet ledi Rasel vos ne­ prarado savitvardos, staiga sužinojusi apie vieną Kelinčo dvaro gyventojų plano dalį: ponia Klėj turėjo važiuoti į Batą su seru Volteriu ir Elizabeta – kaip svarbiausia, tiesiog nepakeičiama pastarosios pagalbininkė, padėsianti viskuo ten pasirūpinti. Le­ di Rasel labai apgailestavo ir nesuprato, kam to išvis prireikė, – ji stebėjosi, baisėjosi ir liūdėjo, – o ypač graužėsi suvokdama, jog visa tai baisiai įžeidžia Aną, kurios atseit niekam nereikia ten, kur ponia Klėj bus tokia naudinga.

Pati Ana prie tokių įžeidimų jau buvo pripratusi; bet ir ji taip pat aiškiai kaip ledi Rasel jautė, koks neprotingas tas planas.

Viską tyliai stebėdama ir gal netgi pernelyg gerai pažindama tėvo būdą, Ana suvokė, jog labai tikėtina, kad šitoks artimumas turės visai šeimai itin svarbių padarinių. Ji nemanė, kad tėvas jau dabar galėtų puoselėti tokį sumanymą. Ponios Klėj veidas buvo nusėtas strazdanų, vienas dantis išsikišęs, riešai stori, – visa tai, jai negirdint, seras Volteris nuolat pašiepdavo, – bet ji buvo jauna ir apskritai gana graži, o guvus jos protas ir ne­ nuilstamas įsiteikinėjimas galėjo apžavėti labiau negu kūniš­ kas patrauklumas. Ana taip aiškiai matė, kokį pavojų kelia tie apžavai, kad negalėjo nepamėginti atskleisti viso to seseriai.

Nelabai tikėjosi, kad pavyks; bet norėjo, kad Elizabeta, kurios padėtis, jeigu viskas taip pakryptų, būtų dar labiau apgailėtina negu jos pačios, bent jau neturėtų pagrindo jai priekaištauti, kad neperspėjo.

33

Ji pakalbėjo su Elizabeta, bet ši tik įsižeidė. Sakė negalinti suprasti, kaip toks absurdiškas įtarimas išvis atėjo Anai į gal­ vą; ir piktindamasi dar pareiškė, kad abi pusės puikiai suvokia savo padėtį.

– Ponia Klėj, – įsikarščiavusi kalbėjo Elizabeta, – niekada nepamiršta, kas ji yra; ir kadangi aš geriau žinau, ką ji mano apie tokius dalykus, galiu tave patikinti, kad jos požiūris į ve­ dybas itin kilnus ir kad visokią kilmės ar turtinę nelygybę ji smerkia dar labiau negu dauguma kitų žmonių. O dėl tėvo, tai tikrai nedrįsčiau net pagalvoti, kad jį, dėl mūsų taip ilgai naš­ lavusį, dabar galima kuo nors įtarti. Jei ponia Klėj būtų labai graži moteris, pripažįstu, man gal tikrai nederėtų taip dažnai su ja bendrauti; nors esu įsitikinusi, kad niekas šiame pasau­ lyje nepriverstų tėvo sudaryti tokią žeminančią sąjungą; bet jis gal jaustųsi nelaimingas. Tačiau vargšės ponios Klėj, kad ir kiek ji turi visokių puikių savybių, gražuole juk tikrai nepava­ dinsi! Neabejoju, kad vargšė ponia Klėj, būdama čia, nekelia jokios grėsmės. Galima pamanyti, kad niekada negirdėjai tėvo šnekant apie jos išvaizdos trūkumus, nors žinau, kad girdėjai tai šimtą kartų. Tas jos dantis! Ir strazdanos! Man strazdanos, beje, neatrodo tokios bjaurios kaip jam: prisimenu vieną vei­ dą, kurio kelios strazdanos beveik nedarkė. Bet tėvas negali jų pakęsti. Tikrai girdėjai, ką jis sako apie ponios Klėj strazdanas.

– Vargu ar yra bent vienas išvaizdos trūkumas, – pasakė Ana, – su kuriuo malonus elgesys nepadėtų apsiprasti.

– Visiškai su tavimi nesutinku, – atrėžė Elizabeta. – Malo­ nus elgesys gali išryškinti gražius bruožus, bet negali pakeisti nepatrauklių. Šiaip ar taip, kadangi tai labiausiai susiję su ma­ no, o ne kieno nors kito interesais, manau, kad apsieisiu be ta­ vo pamokymų.

Ana nutilo – buvo patenkinta, kad tas pokalbis baigėsi, ir turėjo šiek tiek vilties, kad jos perspėjimas nenueis niekais.

Gal Elizabeta, nors ją ir papiktino tie įtarimai, vis dėlto bus budresnė.

34

Paskutinė ketverto į karietą įkinkytų arklių pareiga buvo nuvežti serą Volterį, panelę Eliot ir ponią Klėj į Batą. Jie visi į kelią leidosi puikios nuotaikos; seras Volteris buvo nusiteikęs maloningai linktelėti nuliūdusiems nuomininkams ir smul­ kiems ūkininkams, galbūt sugalvosiantiems pasirodyti; o Ana, persmelkta stingdančios nevilties, jau ėjo į Kelinčo kaimą, kur turėjo praleisti pirmą savaitę.

Jos draugė atrodė ne ką linksmesnė. Ledi Rasel baisiai slėgė tai, kad šeima taip išsiskyrė. Jų respektabilumas jai rūpėjo ne mažiau negu jos pačios; o kasdienis bendravimas su jais buvo tapęs maloniu įpročiu. Jai buvo skaudu žiūrėti į tuščią dvarą bei parką ir dar skaudžiau laukti žmonių, į kurių rankas visa tai pateks; todėl, kad pabėgtų nuo vienatvės ir labai pasikeitusiame kaime apėmusio liūdesio ir kad išvengtų susitikimo su admi­ rolu ir ponia Kroft, kai tik jie pasirodys, ledi Rasel nusprendė išvykti iš namų tą pačią dieną, kai turės išleisti Aną. Taigi jiedvi išvažiavo kartu, bet Ana netrukus išlipo iš karietos – Aperkro­ se, pačioje ledi Rasel kelionės pradžioje.

Aperkrosas buvo ne per didžiausias kaimas, prieš kelerius metus atrodęs visai kaip dauguma kitų senųjų Anglijos kai­ mų; tik du pastatai jame aiškiai išsiskyrė tarp jomenų ir sam­ domų darbininkų namų: skvairo rūmai senų medžių paūks­ mėje, aptverti aukšta siena su didžiuliais vartais, masyvūs ir senoviški, ir nedidelė, tvarkinga klebonija, apsupta gerai prižiūrimo sodo, su langų rėmus apglėbusiu vynmedžiu ir šalia augančia kriauše; bet po jaunojo skvairo vedybų kaimo vaizdas pagerėjo: vienas ūkininko namas buvo pertvarkytas į prabangią vilą – būstą jaunavedžiams; dabar Aperkroso vi­ la – su veranda, langais iki grindų ir visomis kitomis grožy­ bėmis – traukė keliautojų žvilgsnius taip pat kaip ir maždaug už ketvirčio mylios stovinčio didesnio ir solidesnio Didžiojo namo fasadas.

Ana neretai čia svečiuodavosi. Su Aperkroso įpročiais buvo susipažinusi taip pat gerai kaip ir su Kelinčo. Abiejų čionykščių 35

šeimų nariai taip artimai bendravo, taip dažnai, bet kada, už­ bėgdavo vieni pas kitus, kad Ana net nustebo, radusi Merę vie­ ną; tačiau tai, žinoma, ir buvo svarbiausia: kad ji viena, nekaip jaučiasi ir jai kritusi nuotaika. Nors ir apdovanota didesniais gabumais negu vyriausia sesuo, Merė vis dėlto nepasižymėjo nei Anos protu, nei tvirtu būdu. Kai jausdavosi sveika, viskuo patenkinta ir tinkamai aptarnaujama, ji mokėdavo džiaugtis ir linksmintis; tačiau net ir menkiausias negalavimas ją baisiai prislėgdavo; likusi viena, ji neturėdavo kuo užsiimti; be to, pa­ veldėjusi Eliotų polinkį susireikšminti, ji kiekvieną kartą, kai tik ištikdavo kokia nesėkmė, manydavosi esanti visų pamiršta ir skriaudžiama. Išvaizda ji neprilygo abiem seserims ir netgi pačiame gražume buvo tik šiaip „miela mergina“. Dabar Me­ rė gulėjo ant pablukusios sofos nedidelėje, gražioje svetainėje, apstatytoje elegantiškais baldais, per keturias vasaras jau šiek tiek aptriušusiais ir nukentėjusiais nuo dviejų vaikų; su pasi­ rodžiusia Ana ji pasisveikino tardama: – A, pagaliau tu čia! Jau maniau, kad tavęs nesulauksiu. Taip sergu, kad sunku net kalbėti. Ir visą rytą nemačiau nė gyvos dvasios!

– Kaip gaila, kad vėl negaluoji, – atsakė Ana. – Ketvirtadie­ nį juk rašei, kad jautiesi visai sveika!

– Taip, stengiausi nesuskysti; kaip visada; bet sveika tai tikrai nesijaučiau; o visą šį rytą jau taip sergu, kaip dar niekada nesu sirgusi, – manau, labai negerai, kad mane paliko vieną. O jei staiga ištiktų baisus priepuolis, aš gi net varpeliu paskambinti nepajėgčiau! Vadinasi, ledi Rasel net neišlipo iš karietos. Per visą šią vasarą ji pas mus gal tik porą kartų tebuvo užsukusi.

Ana atsakė, ką derėjo atsakyti, ir paklausė, kaip laikosi Me­ rės vyras.

– O! Čarlzas išėjo medžioti. Nemačiau jo nuo septintos. Iš­ ėjo, nors aš jam sakiau, kaip sergu. Žadėjo ilgai neužtrukti; bet dar negrįžo, nors jau beveik pirma. Tikrai, nė gyvos dvasios nemačiau visą šitą ilgą rytą.

36

– Bet berniukai juk buvo su tavimi?

– Taip, kol galėjau pakęsti jų keliamą triukšmą; jie tokie iš­ dykę, kad man labiau kenkia, negu padeda. Mažasis Čarlzas manęs visai neklauso, Volteris irgi jau darosi toks pat.

– Na, tuoj pasijusi geriau, – linksmai pasakė Ana. – Juk ži­ nai, kad aš atvažiavusi visada tave išgydau. Kaip gyvuoja jūsų kaimynai Didžiajame name?

– Apie juos tikrai nieko negaliu tau papasakoti. Šiandien nė vieno iš jų nemačiau, tik poną Mazgrouvą, bet jis tik stabtelėjo ir pasišnekėjo su manimi pro langą, net nenulipo nuo arklio; ir nors aš jam pasakiau, kaip blogai jaučiuosi, nė vienas iš jų pas mane neužėjo. Panelėms Mazgrouv turbūt nebuvo pake­ liui; jos dėl kitų niekada per daug nesivargina.

– Bet iki vidurdienio tu jas tikriausiai pamatysi. Dar anksti.

– Patikėk, jos man nerūpi. Labai jau daug plepa ir krizena.

Oi, Ana, kaip man negera! Labai negražiai pasielgei, kad neat­ važiavai ketvirtadienį.

– Mere, širdele, prisimink, kokį raminamą laiškutį pati man parašei! Kuo linksmiausiai pranešei, kad jautiesi visiškai sveika ir kad aš galiu neskubėti; taigi, manau, supranti, kad man no­ rėjosi iki pat galo pabūti su ledi Rasel; be to, net jei nekalbėtu­ me apie mano jausmus jai, aš iš tiesų buvau tokia užsi­ėmusi, turėjau tiek visokių darbų, kad tikrai niekaip negalėjau anks­ čiau išvažiuoti iš Kelinčo.

– Vaje! Ir kokių gi darbų tu gali turėti?

– Visokiausių, patikėk manimi. Iškart visko net neprisimenu.

Na, pavyzdžiui, dariau tėvo knygų ir paveikslų sąrašo kopiją.

Keletą kartų su Makenziu buvau sode, mėginau susigaudyti ir jam paaiškinti, kuriuos Elizabetos augalus reikia atiduoti ledi Rasel. Negana to, turėjau susitvarkyti ir šiokius tokius savo pa­ čios reikalus – sudėlioti knygas ir natų sąsiuvinius, iš naujo su­ sikrauti visus savo lagaminus, nes pirmiau nesupratau, kas bus vežama vežimais. Ir dar, Mere, man reikėjo atlikti vieną labai varginančią pareigą: užeiti į beveik visus parapijos namus, lyg 37

ir atsisveikinti. Man sakė, kad žmonės to norėtų. Tačiau tam sugaišau marias laiko.

– O! Na… – Merė kiek patylėjo, paskui tarė: – Bet tu nieko neklausi apie vakardienos pietus pas Pulus.

– Tai tu ten buvai? Neklausinėjau, nes maniau, kad tau te­ ko likti namuose.

– O! Taip, buvau. Vakar jaučiausi puikiai; susirgau tik šįryt.

Būtų buvę keista, jei nebūčiau ten nuvažiavusi.

– Labai džiaugiuosi, kad pakankamai gerai jauteisi, ir tikiuo­ si, kad pietūs buvo malonūs.

– Nieko ypatinga. Visada iš anksto žinai, kas bus patiekta ir kas atvažiuos. Ir dar taip nepatogu, kai neturi savo karie­ tos! Mane nuvežė ponas ir ponia Mazgrouvai, bet kaip bu­ vo ankšta! Jie abu tokie stori, užima tiek vietos! Be to, ponas Mazgrouvas visada įsitaiso priekyje. O aš sėdėjau suspausta ant užpakalinės sėdynės su Henrieta ir Luiza. Ko gero, todėl šiandien ir susirgau.

Gana greitai nenuilstama Anos kantrybė ir prisiverstinis linksmumas Merę beveik išgydė. Netrukus ji jau galėjo atsi­ sėsti ir tikėjosi, kad iki pietų laiko kaip nors pajėgs pakilti nuo sofos. Paskui, visai užsimiršusi, atsidūrė kitame kambario ga­ le – pataisė gėlių puokštelę; tada užvalgė šaltų mėsos užkan­ džių ir galiausiai taip sustiprėjo, kad net pasiūlė Anai truputį pasivaikščioti.

– Kur eisim? – paklausė, kai jiedvi jau buvo pasirengusios. – Į Didįjį namą turbūt nenorėsi užsukti, kol jos pačios neatėjo su tavimi pasimatyti?

– Kodėl gi ne? – atsakė Ana. – Nemanau, kad turėčiau skru­ pulingai laikytis etiketo bendraudama su žmonėmis, kuriuos pažįstu taip gerai kaip ponią ir paneles Mazgrouv.

– O! Bet jos turėtų kuo greičiau ateiti čia pasisveikinti. Tu­ rėtų suprasti, kaip dera elgtis su mano seserimi. Tačiau gali­ me, žinoma, šiek tiek su jomis pasėdėti, o paskui jau maloniai pasivaikščiosime.

38

Anai visada atrodė, kad laikytis tokių bendravimo taisyklių labai kvaila; bet ji nebesistengė viso to pakeisti, nes matė, kad, nors abi pusės nuolat turi dėl ko įsižeisti, nei viena, nei kita šei­ ma dabar be tų taisyklių jau neapsieitų. Taigi seserys nuėjo į Didįjį namą ir gerą pusvalandį prasėdėjo senoviškame salone, kuriame ant išblizgintų grindų buvo patiestas nedidelis kili­ mėlis ir kurį šeimininkų dukterys laikui bėgant buvo užgrioz­ dinusios milžinišku fortepijonu, arfa, gėlių stovais ir daugybe bet kaip sustatytų staliukų. O, jei ant medinėmis plokštėmis apkaltų sienų kabančiuose portretuose pavaizduoti rudo akso­ mo drabužiais vilkintys džentelmenai ir damos mėlyno atlaso sukniomis būtų galėję matyti, kas čia darosi, jeigu jie būtų ži­ noję, kaip viskas sujaukta, nepaisoma jokios tvarkos! Atrodė, kad net jų atvaizdai nustėrę iš nuostabos.

Mazgrouvai, kaip ir jų namai, pastebimai keitėsi, galbūt to­ bulėjo. Tėvas su motina buvo seno angliško sukirpimo, o jau­ nimas jau naujoviško. Ponas ir ponia Mazgrouvai buvo labai geri žmonės; draugiški ir svetingi, nelabai išsilavinę ir visai neelegantiški. Jų vaikai mąstė ir elgėsi šiuolaikiškiau. Vaikų jie turėjo daug; bet jau suaugusios, be Čarlzo, buvo tik Henrieta ir Luiza, devyniolikos ir dvidešimties metų panelės, kažkokioje Ekseterio mokykloje įgijusios įprastinių gerų savybių* ir da­ bar, kaip tūkstančiai kitų jaunų panelių, gyvenančios tik tam, kad būtų linksmos, laimingos ir sukiotųsi aukštuomenėje. Jų suknelės buvo nuostabios, veidukai gana gražūs, nuotaika pui­ ki, manieros laisvos ir malonios; namuose jos jautėsi svarbios, svečiuose visiems patikdavo. Ana jas laikė laimingiausiomis būtybėmis iš visų pažįstamų; tačiau, kaip ir mes visi, kažkokio malonaus pranašumo jausmo gelbėjama nuo troškimo su kuo nors apsikeisti vietomis, ji net už visas jų linksmybes nebūtų * Tais laikais tėvai nesistengdavo išmokslinti dukterų. Merginos mokyklose būdavo mokomos skambinti pianinu arba arfa, piešti ir kalbėti prancūziš­ kai, kad galėtų ištekėti už tinkamų vyrų ir būtų jiems geros pašnekovės.

39

atidavusi daug šviesesnio ir labiau išlavinto savo proto; toms merginoms Ana pavydėjo tik iš pažiūros puikaus seseriško su­ tarimo, geraširdiškos abipusės meilės, kokia jos pačios beveik nesiejo nė su viena iš seserų.

Jas priėmė labai nuoširdžiai. Tikrai nieko negalėjai prikišti Didžiojo namo gyventojams, kurių apskritai, kaip Ana puikiai žinojo, nebuvo dėl ko kaltinti. Visą tą pusvalandį moterys ga­ na maloniai plepėjo, ir Ana nė kiek nenustebo, kai galiausiai, Merės primygtinai pakviestos, su jomis pasivaikščioti išėjo ir abi panelės Mazgrouv. Šeštas skyrius Ana ir prieš šį apsilankymą Aperkrose žinojo, kad, kai tik atsiduri kitoje aplinkoje, tegu ir vos už trijų mylių, tuoj išgirsti visiškai kitokias šnekas bei kitaip mąstančių žmonių nuomo­ nes. Kiekvieną kartą čia viešėdama ji tuo stebėdavosi ir vis pa­ galvodavo, kad būtų gerai, jeigu ir kiti Eliotai galėtų pamatyti, jog čia niekam nerūpi tie reikalai, kurie Kelinčo dvare laikomi tokiais visiems įdomiais ir žinomais; tačiau, nors ir ne pirmą kartą tai patyrusi, Ana manėsi turinti pripažinti, jog jai tikrai reikėjo dar vienos tokios pamokos: kad dar geriau suvoktų, kokie nereikšmingi esame už savo artimųjų rato ribų; juk ji, čia atvažiavusi rūpesčių, kuriuos daug savaičių aptarinėjo visi Kelinčo gyventojai, suspausta širdimi, tikėjosi gerokai daugiau susidomėjimo ir užuojautos, negu įžvelgė atskirai pateiktuose, bet labai panašiuose pono ir ponios Mazgrouvų klausimuose: „Vadinasi, panele Ana, seras Volteris su jūsų seserimi jau išvy­ ko; ir kurioje gi Bato dalyje, jūsų manymu, jie apsigyvens?“ Ir Mazgrouvai tarytum nė nelaukė atsakymo, kaip ir jų dukterys, kurios tik pridūrė: „Tikriausiai ir mes žiemą praleisime Bate; bet nepamirškite, tėveli, jeigu jau ten nuvažiuosime, turėsime įsikurti geroje vietoje – tos jūsų Karalienės aikštės mums ne­ 40