Issuu on Google+

šie tik dabar nusprendė, kad sūnus ir dukra ganėtinai paaugę. Laimė, Džordžija ir Adamas abu labai norėjo spanielio – jų bendraklasis Maksas turėjo nuostabų juodą kokerspanielį Džetą, ir vaikai labai mėgo su juo žaisti, kai Makso mama ateidavo pasiimti sūnaus po pamokų. Dvynių mama paklausė, kur Maksas įsigijo Džetą, ir jo mama davė kokerspanielių veisėjos adresą. Moteris papasakojo, kad veislyne šuniukai labai gerai prižiūrimi ir myli vaikus. Bet kai Džordžijos ir Adamo mama paskambino veisėjai, ši teturėjo vieną pustrečio mėnesio šuniuką ir greitu laiku nelaukė naujos vados. Todėl visa šeima strimgalviais leidosi jo pažiūrėti. 9


Pirmiausia jie išvydo ant minkšto patiesalo gulinčią šuniukų mamą. Ji buvo nuostabiai graži auksinė su baltu spanielė tokiomis ilgomis ausimis, kokių jie dar nebuvo matę. – Oho... – aiktelėjo Džordžija. – Ar galime ją paglostyti? Veisėja Lara pritariamai linktelėjo. – Tik labai švelniai. Kai kalė atsiveda šunyčių, su ja reikia elgtis labai rūpestingai. Adamas susiraukė. – Bet ji nebeturi, aš nematau jokio šuniuko! Džordžija čiupo brolį už rankos. – Pažvelk! – net virpėdama iš susijaudinimo sukuždėjo ji. – Aš vos jį pastebėjau – jis miega, prisiglaudęs prie pat mamos. Jis nuostabus! 10


Adamas pasilenkė arčiau. – Palaikiau jį spanielės uodega,  – prisipažino jis.  – Jis tikrai mielas. Ir toks mažas! Lara nusikvatojo. – Kad būtumėt jį matę, kai išvydo pasaulį. Šunytis ne toks jau mažas, tik mama jį apglobusi. Džordžija atsiklaupė geriau įsižiūrėti.


– Taip ir yra. Jam taip gerai? – Taip, jam reikia šilumos ir jaukumo. Jis patenkintas, kad liko vienas iš vados, todėl prašo dėmesio ir iš mamos, ir iš mūsų. Jei pasiimsit jį namo, reikalaus nuolatinio švelnumo ir rūpesčio. Adamas ir Džordžija išsišiepę susižvelgė. Šitai jiems labai patiko. Netrukus šunytis atsiduso, nusižiovavo ir prasimerkė. Pažvelgė į mamą ir nekantriai pajudino pasturgaliuką, kad mama jį paleistų. Jis atsistojo ir nedrąsiai vizgindamas uodegą apsižvalgė. Kokie čia žmonės spokso į jį? – Ak, koks gražus...  – sukuždėjo Džordžija, paskui atsigręžė į tėvus.  – Pažvelkit, juk jis nuostabus. Mažylis iš tiesų buvo tobula, tik maža mamos kopija garbanotomis ausimis. 12


Šuniuko kailis buvo auksinis su baltu, ant nugaros ryškėjo didelės gražios baltos dėmės, aplink juodą nosį pribarstyta rudai auksinių taškų. Spanieliuko akys buvo beveik juodos, žvilgančios ir smalsios, įrėmintos storų vešlių antakių, dėl to jis panėšėjo į senuką. Šeima sutarė, kad šunytis puikus. Lara leido pasiimti jį kitą dieną. Iki Džordžijos ir Adamo gimtadienio dar buvo likę keletas savaičių, bet jie su džiaugsmu priėmė dovaną anksčiau. Kitą dieną nešant šuniuką iš veisėjos į automobilį tam skirtame krepšyje, Džordžija pasakė, kad jiems labai pasisekė. Jei būtų palaukę kiek ilgiau, būtų likę be nieko. – Bet ir šuniukas laimingas, kad gavo mus, – pareiškė Adamas. – Laži13


nuosi, geresnių šeimininkų jis nebūtų radęs. Oi!  – Jis nusikvatojo ir nusišluostė drėgną smakrą, kurį ką tik nulaižė įsigytas augintinis. Staiga Džordžija pasiūlė: – Tai ir pavadinkim jį šitaip  – Lakiu! Labai tiks!

14


Netrukus Adamas ir Džordžija negalėjo įsivaizduoti gyvenimo be Lakio. Šuniukas buvo labai draugiškas, jam nepabosdavo žaisti sode, dūkti ir atnešti šeimininkams daiktus. Lakis mėgo bėgioti, šokinėti, kol galiausiai pavargęs griūdavo ant žolės ir užmigdavo. Džordžija vadino tai „mygtuko išjungimu“ ir kaskart nusijuokdavo. Nors Lakiui labai patiko lakstyti po sodą, Adamas su Džordžija žinojo, kad nesulaukęs keturių ar penkių mėnesių spanielis negali leistis į ilgesnius pasivaikščiojimus. Adamas perskaitė tai nusipirktoje knygoje ir kokerspanielių tinklalapyje. Iš pradžių Džordžija juo nepatikėjo. – Kodėl jis negali eiti toliau? – nepatikliai paklausė ji. 15


Adamas gūžtelėjo pečiais. – Teigiama, kad suaugę kokerspanieliai labai mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, bet nereikia jų varginti, kol yra maži. Pakanka mankštos sode. Dabar, kai jie įsigijo Lakį, Džordžija suprato, kodėl ir knyga, ir tinklalapis teikia tokius patarimus. Lakis buvo mažas, bet sparčiai augo. Jei jie nueitų pasivaikščioti toliau, o Lakis prisidūkęs užmigtų, būtų sunku parsinešti jį namo. Tačiau dabar spanieliukui buvo maždaug penki mėnesiai ir jis taip labai nebenuilsdavo, todėl mama su tėčiu sutiko, kad jį galima išvesti pasivaikščioti tolėliau. Laimė, parkas buvo visai greta namų. Jei šuniukas visiškai nusivarytų, jie lengvai parsineštų jį namo. 16


Išgelbėtas šuniukas