Tavo gyvenimo aprašymas Turbūt neįmanoma šia tema papasakoti ko nors absoliučiai naujo ir negirdėto. Patarimų, kaip parengti gyvenimo aprašymą, pilnas internetas, nuolat apie tai rašo kone kiekvienas save gerbiantis žur nalas ir netgi laikraštis, šia tema paskaitas skaito įvairūs „guru“. Šioje knygos dalyje neturiu tikslo nustebinti nauju požiūriu. Nė neketinu to daryti. Būsiu laiminga, jeigu pasiseks bendrais bruožais, glaustai, aiškiai ir vienoje vietoje pateikti tai, ką rastum pats kelias dienas pasi kapstęs interneto platybėse. Kartais gali pasirodyti, kad tai elementarūs dalykai. Bet rašau juos todėl, kad yra žmonių, kurie jų nežino arba tiesiog apie tai nesusimąs to. Ir jeigu sakau, kad ko nors nereikia daryti, arba – kaip tik būtina, tai tik todėl, kad bent sykį yra tekę susidurti su situacija, kai žmogus pasielgė priešingai. Esu mačiusi, ko gero, dešimtis tūkstančių gyve nimo aprašymų. Mane jau sunku kuo nors nustebinti, tačiau retkar čiais vis dar pasitaiko žmonių, sukuriančių tokį gyvenimo aprašymą, kurį atsivertus belieka gūžčioti pečiais nesuprantant, kaip tatai galė jo žmogui šauti į galvą, arba isteriškai juoktis žavintis beribe žmonių vaizduote... Kad ir kaip ten būtų, per daug neliūdėčiau, jeigu tokių staigmenų mano darbe nebeliktų ir visi rašytų tik tobulus gyvenimo aprašymus.
Girėnė
Tarsi ir žinome, apie ką čia kalba Girėnė. Tarsi... Keista, kai tik prireikia padaryti ką nors taip, kaip mes žinome, kad reikia, tas žinojimas kažkur išgaruoja. Ir mes pasielgiam visai kitaip. O būtent – taip kaip kiti. Dažniausiai neapdairiai. Atseit viena ar kita yra savaime suprantama! Nuoširdžiai sakau – savaime suprantami dalykai baigiasi,
Saulius
49
kai juos tenka taikyti. Tad net (o gal – kaip tik) tada, kai tai, ką skaitai, atrodo savaime suprantama, pasikartok. Pravers.
Kaip turi atrodyti tobulas gyvenimo aprašymas Įsivaizduokime, kad gyvenimo aprašymas yra tavo – kaip pre kės, kurią reikia kuo sėkmingiau parduoti potencialiam darbdaviui, – etiketė. Pirmas dalykas, kuris gali atgrasyti norą imti prekę į rankas ir atidžiau pastudijuoti, kas gi apie ją rašoma, bent jau man yra etiketės išorė, arba, kalbant protingais terminais, – dizainas. Turbūt ir tau yra pasitaikę: pamatai kokią nors etiketę ir net nupurto. Ne tik nenori tos prekės neštis namo, net į rankas jos imti nesinori.
Girėnė
Tik nenervink darbdavio... Girėnė
Panašiai kaip su etiketėmis būna ir su gyvenimo aprašymais. Jau pirmuoju „pasibeldimu“ į mano gyvenimą kai kurie kandidatai sugeba sunervinti. Pavyzdžiui, atsiunčia gyvenimo aprašymą tokiu formatu, kurio aš tiesiog negaliu atverti. Ir man nesvarbu, kad ten kokia nors atviro kodo programa, dėl kurios dokumentas atrodo žavingas. Kas man iš to, jeigu savo kompiuteryje nematau ne tik to grožio – net ir elementarios informacijos apie kandidatą? Aš paprasčiausiai negaliu šito dokumento atverti!!! Net jei pavyksta, matau vien kvadratėlius ir nuliukus!!! Panašiai būna ir su Word programos laikmenomis. Pavyzdžiui, .docx. Na, esu mačiusi naujausias Microsoft Office programas. Net gi moku su jomis dirbti. Bet šiuo metu darbuojuosi įmonėje, kuriai svarbiausia – patikimumas, todėl ji nesinaudoja pačiomis naujausio mis technologijomis. Taigi ir tavo .docx dokumento aš paprasčiausiai negaliu perskaityti. Negi taip sunku išsaugoti jį senesniu formatu, kurį atveria bet kuri Word programos versija??? Nejaugi visai nesinori pa
50
galvoti apie kitą žmogų, kuris, beje, yra tavo laiško adresatas, ir pasi stengti padaryti jo gyvenimą kuo paprastesnį? Juo labiau, kad tai nieko nekainuoja... Gerai, kad esu kantri būtybė (darbas toks)... Parašau kandidatui, atsiprašau, kad nesugebu perskaityti jo gyvenimo aprašymo, mat iš išsilavinimo esu psichologė, be to, blondinė, todėl apie informacines technologijas nusimanau tik tiek, kiek eilinis kvailas vartotojas, o ne išmintingas kompiuterių asas; galgi jis būtų toks malonus – atsiųstų savo gyvenimo aprašymą Word programos formatu? Prašau... Papras tai beveik visi būna tokie malonūs. Tik man gaila savo darbo laiko... Kaip ir visiems potencialiems darbdaviams. Todėl kai kurie nenorės jo gaišti ir užuot maloniai atsakę paprasčiausiai išmes tavo laišką į šiukš lių dėžę. Sakai, taip jiems ir reikia, patys kalti, kad prarado nuostabų darbuotoją? Sutinku. Bet ir tau taip ir reikia. Juk nepagalvojęs apie kitą žmogų praradai vieną gyvenimo duotą galimybę. Kitas užtikrintas būdas iš pat pradžių sunervinti tavo gyvenimo ap rašymą skaitantį žmogų – sukurti išsamų savo pristatymą PowerPoint programa. Esu keletą tokių gavusi. Kokios kyla mintys bežiūrint? Na, akivaizdu – žmogus manosi esąs išskirtinė, labai įdomi ir neprilygsta mai originali bei kūrybinga asmenybė. Bet, po velnių, mes – ne rekla mos agentūra. Ir ieškome asistentės, o ne dizainerio. Ir mane nervina, kai daugiau laiko turiu sugaišti ne informacijai apie kandidatą apiben drinti, o jai rasti ir perskaityti. Taip, supratai teisingai. Tokio pobūdžio gyvenimo aprašymą gali kurti tada – ir tik tada, – kai pretenduoji į poziciją, kurioje iš tavęs bus tikimasi kūrybingumo ir nestandartinių sprendimų. Kitais atvejais, atleisk už šiurkštumą, tokie dalykai darbda viui tėra šiukšlės, užgriozdžiančios kompiuterį ir gaišinančios laiką, o jas kuriantys žmonės – neturintys ką veikti dykinėtojai... Tiesa, ką tik kalbėjausi su viena kolege, ji papasakojo kiek išskirtinį atvejį. Kandidatas atsiuntė normalų gyvenimo aprašymą, o kartu – PowerPoint prezentaciją. Ši atrankos konsultantę prajuokino. Prajuokino ir kitus mačiusius žmones, nes buvo skirta dėmesiui atkreipti ir puikiai tam tiko. Konsultantams pasidarė įdomu pamatyti ją sukūrusį žmogų. Atėjęs į pokalbį kandidatas patvirtino siekęs atkreipti dėmesį į savo kandidatūrą.
51
Ar tikrai tai geras sprendimas? Kaip čia pasakius... Jeigu nori bet kuria kaina pakliūti į pokalbį dėl darbo, kurk savotišką prezentaciją. Tikrai būsi pakviestas. Juk kartais žmonės važiuoja į zoologijos sodą net kitame mieste, kad pamatytų ką nors neįprasta... Tik nereikia persistengti, nes itin išskirtinių (gal išprotėjusių?..) individų žmonės vengia... Tačiau jeigu tavo tikslas – ne būti pakviestam į pokalbį, o gauti darbą, daug naudingesnis gerai parengtas standartinis gyvenimo ap rašymas, kurį skaitant iš karto matyti, kad autorius – žmogus, turintis reikiamos patirties ir įgūdžių, todėl bus vertingas darbuotojas ir jį rei kia kuo greičiau kviestis pokalbio. Būtent kuo greičiau, o ne tada, kai rasime laiko patenkinti savo smalsumą – pakalbinti tą juokingą prisi statymą atsiuntusį žmogelį... Kiekvienas produkto pardavėjas nori, kad tas produktas būtų nupirktas. Ne tik pavartytas rankose ir gūžtelėjus pečiais švystelėtas atgal į lentyną, o nupirktas! Tad žmogus, kuriantis produktą parduo ti, pasistengs, kad šis atrodytų patraukliai. Bet ne tik. Dar pasistengs, kad potencialus pirkėjas suprastų, kaip labai to produkto jam reikia. Jis bent jau turi suprasti, kam produktas skirtas, kaip vartojamas, kam reikalingas. Nė vienas save gerbiantis produkto kūrėjas nerašys ant etiketės ispaniškai, jei nori produktą parduoti Lietuvoje. Ar ne taip? Ar vis dėlto parašys ispaniškai ir paskui piktinsis, kad lietuviai prastai moka užsienio kalbas?! Gyvenimo aprašymas turi būti perskaitomas ir suprantamas bet kuriam potencialiam darbdaviui. Ir tai kandidato rūpestis, ne darb davio.
Saulius
Ir dar šis tas... Mes nemėgstame gyvenimo aprašymų, sukurtų Excel programa. Taip, suprantu, buhalteriai ir kiti finansininkai daž niausiai dirba su šia programa. Bet, mūsų supratimu, ji yra skirta skai čiams, o ne tekstinei informacijai. Vis dėlto pats nykiausias variantas, beje, ne kartą matytas, – tai gyvenimo aprašymas vientisu tekstu (pamenate, kadaise būdavo to
Girėnė
52
kios autobiografijos: „Aš, Vardenis Pavardenis, gimiau 19... metais per obelų žydėjimą Pakriaušių kaime darbininkų šeimoje“ – ir taip toliau, ištisinis tekstas, vos kelios pastraipos). Ir netgi ne atskiru dokumentu, o elektroniniame laiške. Ir žmogus pretenduoja į atsakingas pareigas. Ką apie tokį epistolinį šedevrą pagalvoja darbdavys? Manau, jam kyla visai pagrįstų abejonių tiek dėl kandidato kompiuterinio raštingumo, tiek dėl gebėjimo susivokti įvairiose gyvenimo situacijose. Sakai, čia perlenkiau lazdą? Atseit niekas man neįtinka? Įtinka... ir kaip tik paprasčiausi variantai. Programa Word sukurti dokumentai tinkamiausi dirbti su tekstine informacija ir ją saugoti, nes kaip tik tam ši programa ir skirta. Savų privalumų turi ir .pdf formato laikmenos. Pagrindinis, mano supratimu, yra tas, kad jose geriausiai išsaugo mas bet koks teksto formatavimas. Jeigu nusprendei padaryti ką nors įmantresnio, pridėti lentelių ar dar ko ir nori, kad tai neišsikraipytų nepriklausomai nuo to, kokia programos versija ar kokiu formatu skai tytojas atvers gyvenimo aprašymą, rinkis .pdf. Saulius
Dar viena mažytė pastaba. Kaip manai, kiek elektroniniu paštu atsiunčiama gyvenimo aprašymų, kurių byla pavadinta CV.doc, Mano CV.doc, Vardas.doc ir panašiai? Na, tokių, kurių iš pavadinimo neįma noma identifikuoti? Apie 40 procentų. Susidaro įspūdis, kad siunčian tieji įsitikinę, jog darbdavys gauna vieną vienintelį gyvenimo aprašy mą, būtent jų, o ne šimtus. Juos juk reikia rūšiuoti, grupuoti, saugoti ir taip toliau. O taip paprasta parašyt: Vardenis Pavardenis.doc. Ir net paprasčiausia Windows paieška užtikrina, kad bent jau pagal pavardę tikrai pavyks tave surasti.
Spalvos, piešinukai ir visa kita... Klausi, kaip atranką darantys žmonės žiūri į spalvotus gyveni mo aprašymus, įvairių šriftų naudojimą, piešinukus, nuotraukas? Atsakysiu. Tikriausiai darbdaviai ir jiems atstovaujantys žmonės visiškai neturi vaizduotės ir polėkio, o ir šiaip yra nykūs padarai. Jiems priimtiniausias gyvenimo aprašymas, surašytas juodomis raidėmis
Girėnė
53
baltame fone. Šriftas – nebūtinai Times New Roman, tik verčiau rinkis kurį nors ne itin pretenzingą. Įspūdį daro tai, kas subtiliai pabrėžia kandidato individualybę, o ne rėkte rėkia: Pažiūrėkite į mane! Aš ne toks kaip visi! Fe... Ir ne tik kad fe – netgi sukelia įtarimų... Kartą gavau gyvenimo aprašymą baltomis raidėmis juodame fone. Pirmas įspūdis – lyg ieškočiau direktoriaus laidojimo paslaugų įmo nei. Ir nesvarbu, kad žmogus pretenduoja į dizainerio pareigas. Daug juodos spalvos sukuria „pagrabinę“ nuotaiką. O ir akys skaitant pa vargsta... Kartais spalvotas fonas ar raidės nėra blogai. Tik geriau nesiųsti tokių gyvenimo aprašymų siekiant pareigų, kurioms labai svarbu re prezentatyvumas, gebėjimas laikytis taisyklių, nustatytų procedūrų ir panašiai (pavyzdžiui, finansinių ar teisinių paslaugų įmonėje). Tačiau jeigu pretenduoji į pareigas, susijusias su kūrybiškumu ir nestandarti niu mąstymu (pavyzdžiui, rinkodaros, reklamos, kitose srityse), kiek kitokiu gyvenimo aprašymu gali patraukti akį. Svarbiausia nepersi stengti. Į ką būtina atkreipti dėmesį? Visų pirma į skelbime nusakytą darbo pobūdį, pareigybės atsakomybės sritis ir reikalavimus kandidatams. Jeigu reklamos agentūra ieško darbuotojo, kuris visų pirma bus atsa kingas už strategiją, tikslų siekimą ar finansinius įmonės rezultatus, geriausiai tiks konservatyvus standartinis gyvenimo aprašymas. Bet jeigu pirmas, antras, trečias reikalavimas yra kūrybingumas ir nestan dartinis mąstymas, gali leisti sau pasireikšti! Antras dalykas, kurio nereikėtų pamiršti, – kad spalvoms būdingas psichologinis poveikis. Pavyzdžiui, juoda sudaro labai stiprų neigia mą, liūdną emocinį foną. Pameni, ką rašiau apie „pagrabinę“ nuotaiką sukėlusį gyvenimo aprašymą? Ne visi žmonės tokie jautrūs, bet ir juos spalvos daugiau ar mažiau veikia. Kitas variantas. Ką pamanytum apie vyriškį, atsiuntusį gyvenimo aprašymą... rausvame fone?.. o melsvame?.. Taigi... Turbūt nieko ne nustebinsiu pasiūlydama gyvenimo aprašymui (jeigu jau būtinai nori, kad jis būtų spalvotas) rinktis kuo švelnesnes ir neutralesnes spalvas bei atspalvius. Ir dar. Prieš siųsdamas darbdaviui spalvotą gyvenimo aprašymą, pamąstyk, kokių minčių ar emocijų jis gali sukelti. Nepa
54
kenktų netgi paeksperimentuoti, tai yra parodyti parengtą gyvenimo aprašymą keliems žmonėms ir išklausyti jų nuomonę. Ir nesitenkink atsakymu „gražiai atrodo“. Nebent iš darbuotojo, į kurio poziciją pre tenduoji, darbdavys tikėtųsi vieno – sugebėjimo kurti aplink save gro žį. Visais kitais atvejais gyvenimo aprašymas, kitaip tariant, tavo eti ketė, pirmiausia turi liudyti profesionalumą. Juk visi darbdaviai iš visų darbuotojų tikisi kaip tik šito. Jei darbdavys atsivertęs gyvenimo aprašymą pajus antipatiją arba jam kils visokių nereikalingų klausimų (Ką čia norėta pasakyt? Ko jis siekia? Ką čia vaizduoja?), naudos iš to nebus. Taip, galbūt darbda vys neišprusęs ir be fantazijos, gal jis net kanceliarinė žiurkė, nieko ne nutuokianti apie meną. Gali taip būti. Na ir kas! Jis toks, o tu kvietimo į pokalbį nesulaukei.
Saulius
Dar viena linksmybė – piešinukai gyvenimo aprašymuose... Neklauskite manęs, kam jie reikalingi. Tiesiog kartais žmonės ima ir „pagražina“ jais savo tekstą... Taip ir stovi prieš akis du gyvenimo ap rašymai. Vieno viršuje puikavosi tarytum vaiko pieštas žmogeliukas (mergytė su kasytėmis), o kito – žiogas. Ką pagalvojau juos pamačiusi? Pirmu atveju nuspendžiau, kad brandi asmenybė nepuoštų savo gyve nimo aprašymo infantiliais piešinėliais. Antru mintys buvo maždaug tokios: „Sprendžiant iš gyvenimo aprašymo, žmogus tinkamas pozi cijai, į kurią pretenduoja. Bet ką čia veikia šitas žiogas???!!! Kas tam žmogui dėjosi galvoje, kai jį čia tupdė? Juk tai mažų mažiausia keista...“ O kaip elgtis su nuotraukomis? Na, jos gyvenimo aprašyme nėra būtinos. Kita vertus, pretenduojant į pareigas, kurių sudedamoji dalis yra bendravimas su klientais, todėl svarbu reprezentatyvumas, nuo trauka tikrai nepakenks. Sakai, tokiu atveju neįdėjęs nuotraukos turėsi daugiau galimybių būti pakviestas pasikalbėti? Galbūt. Tik kas iš to? Jeigu kriterijų neatitiks tavo nuotrauka, neatitiksi ir pats... Tik laiką sugaiši – ne tik to žmogaus, kuris ieško darbuotojo, bet ir savo. Nebent tau tai savotiška treniruotė, na, nori pasiaiškinti, ko klausinėja darb
Girėnė
55
daviai, pasipraktikuoti atsakinėti į klausimus, išmokti nugalėti tokiose situacijose suprantamą jaudulį. Jei taip – pirmyn. Tai netgi visai svei kintina. Išsamiau apie tai dar pakalbėsime kiek vėliau. O dabar grįžkime prie nuotraukų. Taigi jeigu nutarei, kad nuotrau ka tavo gyvenimo aprašyme turi būti, kokią dėti? Tik ne tokią, kokią naktiniuose košmaruose vis dar regi viena mano kolegė: pusnuogis vaikinukas su angelo sparnais... Kas darėsi smegeninėje žmogaus, įdė jusio tokią nuotrauką į gyvenimo aprašymą? Nesiimu spręsti. Kvalifi kacija ne ta. Aš tik psichologė... Taip pat nieko nesužavėsite nuotraukomis iš kokio nors draugų pasibuvimo, ar dar geriau – savo veideliu, nemokšiškai iškirptu iš bendros nuotraukos. Gyvenimo aprašymas – viešas dokumentas, tad ir nuotrauka jame turėtų būti atitinkama, ganėtinai oficiali. Žinoma, tavo pozityvų, draugišką charakterį gali atspindėti šypsena, bet šia puošmena derėtų ir apsiriboti. Visa kita – drabužiai, šukuosena ir pa našiai – turėtų atrodyti oficialu ar bent jau neutralu. Darbuotojo paieš ka – tai ne manekenių konkursas (nebent kaip tik jų ir ieškoma), tad ir visų savo „privalumų“ nuotraukoje demonstruoti neverta... Vis daugiau darbdavių nori pamatyti savo galimo darbuotojo veidą dar prieš susitinkant. Manau, vis dažniau bus prašoma gyvenimo aprašymų su nuotrauka. Ir ne tik tada, kai darbo pobūdis reikalauja reprezentabilios išvaizdos. Įgudusiam personalo atrankos specialistui ar darbdaviui nuotrauka suteikia papildomos informacijos. Todėl itin svarbu, kad ji būtų tinkama, atspindėtų gerąsias, pageidaujamas gali mo darbuotojo savybes: patikimumą, tvarkingumą, atvirumą, nuošir dumą, santūrumą. Taip, tokius ir ne tik tokius dalykus galima „išskai tyti“ iš nuotraukos.
Saulius
Standartinis ar vis dėlto „savos gamybos“? Mūsų laikais visur pilna pusgaminių. Dėl to paprasčiau gyven ti. Nereikia ieškoti receptų, terliotis valandų valandas, kaisti prie vi ryklės... Parsinešei sušaldytų blynelių, įkišai į mikrobangų krosnelę,
Girėnė
56
spustelėjai mygtuką, kelios minutės – ir kemši vakarienę. Tik va bėda: kai kurie daktarai, o paskui juos ir tėvai su seneliais burba, esą nesvei kas tai maistas... nėra gerai tavo organizmui... Ar jie teisūs? Velnias žino. Manau, tik ateitis parodys... Kodėl aš čia nukrypau į kulinariją? Šiaip sau. Tokia asociacija gimė galvoje ir tiek... Mat kaip tik dabar noriu pakalbėti apie gyvenimo ap rašymo „pusgaminius“. Yra tokių. Populiariausias turbūt iš Europass. Toliau rikiuojasi įvairiausios internetinės gyvenimo aprašymų duome nų bazės. Patogu, nereikia daug galvoti. Paėmei šabloną, surašei infor maciją, kur nurodyta, ir... ramu. Ir laiko sutaupei, ir kūrybinių kančių išvengei... Ką apie tai mano tie, kurie skaito tokį gyvenimo aprašymą? Vie na vertus – patogu. Kai dažnai susiduri su standartiniais formatais, iš karto žinai, kurioje vietoje kokios informacijos ieškoti. Bet... tokiame gyvenimo aprašyme nedaug tėra tavęs... asmenybės nebelieka... Tuo tarpu pasirinkęs nestandartinį formatą parodai, kaip sugebi pateikti informaciją, kaip ją dėlioji, kas tau svarbu. Individualus informacijos „įvilkimas“ turi savų privalumų. Gali ̀ papriekaištauti: ką tik kalbėjot, kad nereikia išsišokti, o čia jau postringaujat apie individualybės pabrėžimą! Apsispręskit pa galiau! Mes tai apsisprendę. Norėtume ir tau padėti. Deja, kaip kokie seni bambekliai turim priminti tą įkyrėjusį saiką. Saikas neerzina.
Saulius
Girėnė
Ir dar šis tas. Kartą išsikalbėjome su kolegėmis ir paaiškėjo, kad nors šiaip atrankos specialistai labai skirtingi, visi turi vieną bendrą bruožą – nuoširdžiai nekenčia Europass gyvenimo aprašymo ša blono. Nagi nepatogus jis, sunku jame rasti tai, ko reikia. Net nežinau, kaip tiksliau pasakyti, kas jame ne taip. Tiesiog jis visiškai „nedraugiš kas vartotojui“... Sakai, kad kartais nėra kitos išeities, tik užpildyti standartinės for mos gyvenimo aprašymą? Taip, kartais kitos išeities nėra. Pavyzdžiui, kai nori užsiregistruoti internetinėse gyvenimo aprašymų duomenų
57
bazėse. O jose laikyti savo gyvenimo aprašymą visai naudinga ir ver ta. Tačiau netgi atsiliepdamas į skelbimą tame interneto tinklalapyje, kurio duomenų bazėje yra ir tavo gyvenimo aprašymas, geriau siųsk nestandartinį. Ne veltui sakoma, kad namie iškeptas pyragas visada skanesnis negu parduotuvėje pirktas. Na... nebent kepėjas būtų visai netikęs. Bet juk tam ir skaitai šią knygą, kad taip nenutiktų. Pastaruoju metu vis daugiau įmonių pačios kuria gyvenimo aprašymo formas ir deda į savus interneto tinklalapius. Taip patogiau atsirinkti. Tad neverta kankintis ir piktintis, jei gyvenimo aprašymą ir vėl tenka perrašinėti. Priešingai, tai tik į naudą – geriau žinosi svar biausius savo gyvenimo faktus ir išmoksi juos deramai pateikti. Tik vienas paprastas patarimas: nevertėtų į tokias įmonių susi kurtas formas kopijuoti sakinių ar frazių iš savo parengto gyvenimo aprašymo. Netyčia gali atsitikti taip, kad nesutaps linksniai, „išbyrės“ šriftas ar atsiras kitokio šrifto intarpų. Smulkmena? Taip. Bet ji gali būti lemiama. Juk darbdavys renkasi ne tave gražiausiąjį. O tave iš kitų tokių pat gražių.
Saulius
Girėnė
Vis dėlto dėl skonio nesiginčijama. Rinktis tau. O kad turėtum iš ko ir galėtum savarankiškai įvertinti, pasižiūrėk kuo daugiau variantų internetinėse gyvenimo aprašymų duomenų bazėse; tą patį Europass formato šabloną rasi internete. Paprašyk, kad savo gyvenimo aprašy mus parodytų draugai. Ir tada nuspręsi, koks bus tavasis. Būtent nu spręsi, o ne griebsi pirmą pasitaikiusį šabloną, kaip daro daugelis. Taip ir skaitau tavo mintis: „Šitiek priburbėjusi, kaip nereikia rašyti gyvenimo aprašymo, gal pagaliau paaiškinsi, koks jis turėtų būti?“ Prašom. Tai neatims nei daug vietos, nei laiko, nes iš tikrųjų viskas labai paprasta...
58
Tinkamas gyvenimo aprašymas Yra keli paprasti dalykai, kurie gyvenimo aprašymą padaro pa trauklų.
Girėnė
Gyvenimo aprašymas visų pirma turi atrodyti tvarkingas. Nepalik korektūros, rašybos ar stiliaus klaidų. Jeigu nepasi tiki savo gebėjimais, paprašyk, kad tekstą peržiūrėtų žmo gus, gerai mokantis kalbą, kuria rašomas tavo gyvenimo ap rašymas. Pabrėžk svarbią informaciją. Tačiau saikingai, juk liaudies išmintis byloja: kas per daug – tas nesveika. Rinkis vieną, daugiausia du informacijos išskyrimo būdus (pusjuodį šriftą, kursyvą, pabraukimą ar didžiąsias raides). Bent man priimti niausias teksto paryškinimas pusjuodžiu šriftu arba pabrau kiant žodžius. Beje, psichiatrai sako, kad vien didžiosiomis raidėmis dažniausiai rašo bepročiai... Nepamiršk, gyvenimo aprašymas yra viešas dokumentas, tad linksmus piešinėlius palik kitoms progoms... Nuotrauka irgi turi būti oficiali. Pageidautina (bet nebūtinai) – spalvota. Kadaise vyravo nuomonė, kad gyvenimo aprašymas turi tilpti į vieną lapą. Dabar ši mada jau praėjusi. Aišku, romano rašyti nereikia; priklausomai nuo darbo patirties ir kitos svarbios informacijos, gyvenimo aprašymas turėtų tilpti į tris penkis lapus. Anaiptol ne forma ar apipavidalinimas yra svarbiausia. Visa tai gerai tol, kol neatmuša potencialiam darbdaviui noro per skaityti tavo gyvenimo aprašymą. Svarbiausia yra turinys, apie jį pakalbėsime kitame skyriuje. Saulius
Mes žinom, kad tai žinoma. Kaip tik todėl ir raginam padaryti paprastų paprasčiausią dalyką – laikytis šių nurodymų. Ne tik žinoti, bet ir daryti tai, kas žinoma. Ačiū.
59
„Papasakokite apie save“ Šia fraze, ko gero, dažniausiai ir prasideda pokalbis dėl darbo. Gali būti, kad į vieną įmonę kalbėtis dėl darbo tau teks eiti vienin telį kartą ir jis bus lemiamas. O gal pokalbiai bus keli. Tai priklauso nuo pareigų ir nuo įmonėje įprastos tvarkos. Kad ir kaip ten būtų, pokalbių struktūra dažniausiai panaši. Galbūt kone visus įmanomus klausimus išgirsi per vieną pokalbį. Galbūt klausimai bus paskirstyti keliems ir kaskart bendrausi su vis kitais žmonėmis. Nesvarbu, kaip bus. Turi būti pasiruošęs visiems klausimams. Ir į kiekvieną pokalbį turi eiti lyg į paskutinį, lemiamą atrankos etapą, nuo kurio priklausys, gausi darbą ar ne. Taigi esi prašomas: „Papasakokite apie save...“ Tiesa, gal iš pradžių pokalbiui vadovaujantis žmogus ar žmonės trumpai prisistatys ir pa pasakos apie įmonę. Šią informaciją patartina įdėmiai išklausyti ir įsi minti. Nesvarbu, kad manai gerai atlikęs namų darbus ir apie įmonę žinąs viską viską. Tai, kas parašyta skaitytojams įmonės interneto sve tainėje ar su įmone nesusijusių žmonių straipsniuose bei komentaruo se, ir tai, ką pasakoja žmogus, matantis įmonę iš vidaus, gali šiek tiek skirtis. Bent jau kaip sudėlioti akcentai. Jei gerai išgirsi tuos akcentus, tai labai pravers per tolesnį pokalbį. Na, o po tokio prisistatymo neretai ir pasigirsta: „Papasakokite apie save.“ Atrodo, toks paprastas prašymas, bet prisipažinsiu – pirmą kar tą jį išgirdusi šiek tiek sutrikau. Nežinojau, ar išsamaus, detalaus pasa kojimo iš manęs tikimasi. Nebuvau tikra, ką pašnekovas nori išgirsti. Ar pradėti nuo bobutės ir dieduko? Ar nuo vidurinės mokyklos? O gal tereikia papasakoti apie darbo patirtį? Jei taip, ar išsamiai? Kad ir tau panašioje situacijoje nereikėtų sukti galvos, pasidalysiu savo išmanymu, ko tikisi darbdaviai, šitaip pradedantys pažintį. Gal jau ankstesnis sakinys užvedė ant kelio? Taigi! Žmonės susipažįsta su tavimi ir tikisi to paties, ko ir bet kuris kitas žmogus pažinties pra džioje, – trumpo prisistatymo. Bet kadangi ši pažintis yra formali ir turi tam tikrą tikslą – išsiaiškinti, ar tiktum dirbti savo pašnekovų at stovaujamoje įmonėje, – prisistatymas turi tam tikrą specifiką. Tu turi
Girėnė
164
trumpai pristatyti save kaip darbuotoją. Iš esmės tai yra pakartojimas informacijos, pateiktos tavo gyvenimo aprašyme, pabrėžiant svarbiau sius dalykus. Saulius
Gali pasitaikyti darbdavių, kurie tikisi šiek tiek daugiau. Pavyzdžiui, įsivaizduok – ateini į pokalbį pasiruošęs. Bet širdis makaluojasi, delnai prakaituoja. Tave pasitinka žmogus, pasisveikina, paduoda ranką, prisistato, pasiūlo atsisėsti. Atsisėda pats ir sako: „Aš jūsų labai įdėmiai klausau.“ ...Taip, ir daugiau nė žodžio. Sėdi, žiūri į akis ir tyli. Sadistas! Tu ir taip jaudinies, o jis nieko nesako. Dar kažkokius popierius vartalioja ir žiūri gudriom gestapininko akutėm. Ką dabar daryt?! Kaip tik to šitas žmogelis ir siekia – išmušti tave iš pusiausvyros. Pamatyti, kas esi iš tikrųjų. Ne išgirsti, ką atmintinai išmokai prieš at eidamas, o iš tavo reakcijos, kūno kalbos, tų kelių žodžių, kuriuos iš lemenai, pamatyti, kaip elgiesi stresinėj situacijoj. Taip jis susidarys iš ankstinę nuomonę ir paprognozuos, kaip tu elgsies, kai teks bendrauti su sunkiu klientu, sudėtingoj darbinėj situacijoj. Tokioj situacijoj, kai gali pasikliaut tik savimi. Kaip apsisaugoti nuo tokių išpuolių? Niekaip. Tiesiog žinok, kad taip gali būti, kad toks darbdavio ar jo atstovo elgesys yra dalis pokal bio dėl darbo. Pakanka žinoti, kad prieš tave asmeniškai šis žmogus nieko neturi. Jis tik dirba savo darbą. Todėl geriausia giliai įkvėpti, nu siraminti ir sekti tolesnes instrukcijas. Kokie dalykai tavo gyvenimo aprašyme svarbiausi? Ogi išsila vinimas, darbo patirtis ir naujame darbe galintys praversti įgūdžiai. Pasakojimas neturėtų būti visai lakoniškas, bet ir ne per daug išsamus ir smulkmeniškas. Apie detales kalbėsitės vėliau. Manau, tavo prisista tymas turėtų trukti penkias septynias minutes. Atsižvelgdamas į šį laiko limitą ir susidėliok savo pasakojimą. Jei gu turi svarią ir ilgą darbo patirtį, nepasakok apie vidurinę mokyklą, prisistatymą pradėk pasakydamas, kokią specialybę esi įgijęs aukš tojoje.
Girėnė
165
Toliau turėtų eiti pasakojimas apie darbo karjerą, pradedant pir mąja darboviete ir baigiant paskutine. Nebūtina minėti tikslių datų, nuo kada iki kada dirbai kiekvienoje darbovietėje (nebent norėtum būti palaikytas pedantu), – šią informaciją tavo pašnekovas prireikus galės pasitikslinti tavo gyvenimo aprašyme. Pasakyk, kiek metų dirbai vienoje ar keliose vietose. Tavo pašnekovui tai gali būti svarbi infor macija, nes laikas dirbant vieną ar kitą darbą neretai būna susijęs su tam tikros patirties ir kvalifikacijos įgijimu. Apie pirmuosius darbus kalbėk trumpai, pasilik laiko plačiau papasakoti apie tą darbo patirtį, kuri labiausiai susijusi su siekiamomis pareigomis. Pasakojimas apie darbą kiekvienoje iš įmonių turėtų turėti tam tik rą struktūrą. Pasakyk įmonės pavadinimą. Jeigu ji nėra gerai žinoma rinkoje, keliais žodžiais apibūdink jos veiklą. Paskui – kokios buvo tavo pareigos šioje įmonėje, pagrindinės užduotys. Labai naudinga papasakoti, kaip dirbant kito tavo pareigos, užduotys ar atsakomybės ribos, kokie tavo didžiausi laimėjimai, pagrindiniai įgyti įgūdžiai. Saulius
Čia ne vieta apsimestiniam kuklumui. Nebijok išvardyti, kas pagerėjo įmonėje tau pridėjus ranką. Padidė jo klientų skaičius, apyvarta, gamybos apimtys; sumažėjo broko, išlai dų, sulėtėjo darbuotojų kaita; o gal tiesiog pasidarė smagiau... Tik tau tai savaime suprantama, o žmogui, kuris su tavim kalba, visiškai nežinoma. Kam gi, jei ne jam, tai būtina žinoti?
Tavęs klausančiam žmogui tai parodo, kad esi vienas iš tų, ku rie darbe dirba, o ne šiaip stumia valandas. Ir dirba sėkmingai, kitaip niekas nebūtų patikėjęs atsakingesnių užduočių. Labiausiai pabrėžk, kas iš tavo patirties gali būti vertinga įmonei, kurioje pretenduoji į darbo vietą. Jeigu tavo darbo patirtis dar nėra didelė ar iš viso ieškai pirmo rim to darbo, turėtum parodyti pašnekovui savo laimėjimus vidurinėje mokykloje ir universitete. Jeigu balai, vidurkiai neatrodo įkvepiantys, nesakyk jų, o papasakok, kurie dalykai (taip – supratai teisingai, kaip tik tie, kurie bent kiek susiję su siekiamu darbu ir galėtų jame praversti)
Girėnė
166
tau buvo įdomiausi ir geriausiai sekėsi. Pasakok ir apie užklasinę veiklą, visuomeninio darbo patirtį. Bet kas bus naudinga, jeigu ne vien pami nėsi, o parodysi, kokios patirties tau ta veikla davė, kokių įgūdžių joje įgijai. Pabrėžk svarbiausius, atsižvelgdamas į tai, kas, tavo supratimu, įdomiausia būsimam darbdaviui. Nebūk toks kaip vienas studentas, pasakojęs, kad organizacinio darbo įgūdžių įgijo vasarą užsienyje tvar kydamas viešbučio kambarius. Aš juo nepatikėjau. Nemanau, kad ir tu patikėtum. O va kad tuo metu išlavino anglų kalbą, kažkaip nesusipra to pasakyti. Nors tai jam būtų pridėję pliusiuką vertinant kandidatus. Supratai? Svarbiausia ne tai, ką darei, o tai, ko išmokai tai daryda mas. Ypač jei tu naujokas darbo rinkoje ir potencialus darbdavys nesi tiki, kad esi geras specialistas. Tokiu atveju jis teieško „geros žaliavos“, iš kurios būtų įmanoma kuo greičiau padaryti specialistą. Todėl dažniausiai apsimoka papasakot vieną kitą istoriją iš savo gyvenimo, kaip ko nors nemokėjai, o paskui ėmei ir išmokai. Iš pradžių gal net manei, kad tai ne tau, kad bus per sunku. Tačiau užsi spyrei, padarei klaidų, bet išmokai. Na, čia aš kalbu, tarkim, ne apie mokymąsi važiuoti dviračiu, o apie tokius dalykus kaip kompiuterinis raštingumas, kalbos, bendravimo įgūdžiai, organizaciniai gebėjimai ir panašiai. Gal ir sunku patikėt – tokios istorijos išties daro įspūdį. „Studentų atstovybėje nusprendėm suorganizuot labdaros renginį. Su rėmėjais buvo ne kas. Jau manėm, kad neišdegs. Tada nuėjau pas tokį verslininką, iš kurio nuomoju kambarį. Papasakojau, ką sumanėm ir ko siekiam. Paramos neprašiau. O jis ir nedavė. Jis tik pasiūlė rengi niui vietą – savo viešbučio kiemą. Nemokamai. Renginys pavyko. Ko išmokau? Kai dabar pagalvoju, tikriausiai daug ko: kad jei nenuleisi rankų, pagalba gali ateiti iš ten, iš kur nesitiki. Ir apskritai – kad nuleist rankų neapsimoka. Vėliau dar ne kartą tuo įsitikinau.“ Nesakau, kad kiekvienas gali turėt tokių mažų Sėkmės istorijų. Kai neturi pakankamai patirties, įspūdį daro ir nuoširdžios istorijos apie dar mažesnę, užtat pamokomą sėkmę.
Saulius
167
Baigiant patarimas ir vėl būtų toks pat: pasiruošk. Kad ir vyk damas į pokalbį mintyse papasakok sau apie save, parepetuok prisi statymą, išskirk tuos savo patirties momentus ar įgūdžius, kurie gali labiausiai praversti kalbantis kaip tik su šituo darbdaviu dėl kaip tik šito darbo. Pradėdamas ieškotis vietos netgi gali pasiruošti prisista tymo juodraštį, – vėliau jį galėsi pritaikyti vis naujam pokalbiui pagal darbo, kurį dirbti pretenduoji, specifiką ir skelbime išvardytus reikala vimus. Gal jau ir nusibodau, bet dar kartą pasikartosiu: darbo paieška irgi yra darbas. Ir galbūt net pats atsakingiausias. Nenusimink, jeigu pasiruošei, o pasakoti apie save pokalbio metu niekas nepaprašė. Pasiruošimas bus naudingas kalbant apie tai, ko tik rai paklaus, – apie tavo darbinę patirtį.
Girėnė
„Papasakokite apie savo mokslus“ Pokalbis dėl darbo gali prasidėti ir kitaip. Kai kurie darbdaviai pasirenka tokią pokalbio struktūrą, kai prašymas papasakoti apie save išskaidomas į atskiras dalis, ir kandidato atskirai klausiama apie išsila vinimą, darbus, specifinius įgūdžius (pavyzdžiui, užsienio kalbų žinias, darbo kompiuteriu su tam tikromis programomis įgūdžius ir taip toliau). Ką pasakoti apie mokslus, kalbėjome ankstesniame skyrelyje. Trumpai pakartosiu esmę. Plačiau apie juos reikėtų kalbėti tuo atveju, jeigu darbo patirtis ne itin didelė. Tada derėtų pateikti rezultatus ir išvardyti dalykus, kurie sekėsi geriausiai. Jeigu turi sukaupęs nemažą patirties bagažą, apie mokslus gali tik pasakyti, kokią specialybę ko kioje mokymo įstaigoje esi įgijęs. Jeigu tavo pašnekovui bus įdomios detalės, jis paklaus. Gali išgirsti klausimą, kodėl pasirinkai studijuoti tą dalyką kaip tik toje mokymo įstaigoje. Nežinau, ką iš atsakymo į šitą klausimą apie kandidatus sprendžia kiti darbdaviai. Aš to klausdama paprastai no riu patikrinti viena – ar dėl svarbių gyvenime dalykų kandidatas ap sisprendžia savarankiškai, ar yra linkęs pasiduoti kitų įtakai ir tapti aplinkybių auka. Tai yra kokiais motyvais vadovaudamasis jis rinkosi
Girėnė
168
specialybę. Šie motyvai neretai taip pat leidžia nuspėti, ar miela tam priešais sėdinčiam jaunam žmogui jo specialybė ir ar mielas bus su ja susijęs darbas. Beje, pastaruoju metu šį klausimą užduodu itin retai. Tiesiog ne matau prasmės. Mat kandidatai pasidarė per daug protingi, visokių patarimų prisiskaitę... Retai beišgirstu tokių atsakymų: „Mano tėvai teisininkai. Jie labai norėjo, kad ir aš studijuočiau teisę...“ arba „Baigęs mokyklą nežinojau, kur studijuoti. Draugai stojo į statybą. Pasiūlė ir man. Tai nunešiau dokumentus ir įstojau...“ Vieni nuo penktos klasės, kai tik gavo pirmąjį kompiuterį, labai susidomėjo, ką dar, be žaidimų, galima su juo veikti, tad pradėjo programuoti ir suprato norintys būti tik programuotojais ir niekuo kitu. Kitiems nuo pirmos klasės labai se kėsi ir patiko matematika. O vėliau pradėjo domėtis dar ir ekonomika. Todėl ir pasirinko ekonometriją – naują ir su matematika, ir su ekono mika susijusią perspektyvią studijų kryptį. Ir ką aš galiu pasakyti? Nagi šaunuoliai, ir tiek! Saulius
Aišku, šaunuoliai! Ypač jei tiesą sako. Jei patys apsisprendė, at kakliai siekė tikslo ir va džiaugiasi tuo, ką pasiekė. O kiek dar pasieks! O jei paklaũsė patarimų, namie gerai parepetavo, atėjo į pokalbį ir į minėtą klausimą atsikvėpę... atsakė teisingai! O tu sėdi, žiūri į jį ar ją ir supranti: dėl Oskaro apdovanojimo būtų reikėję labiau pasistengti. Na, jauti, kad meluoja. Ui ui ui... Jei studijų specialybę pasirinkai dėl, švelniai sakant, nuo tavęs ne priklausančių aplinkybių, gal geriau nepabijot ir pasakyt, kaip buvo iš tikrųjų. Tačiau to nepabrėžti reikšmingomis pauzėmis, à la „štai kokia nelaiminga mano vaikystė, kaip manęs nesuprato mama su tėčiu...“ Ir papasakot tiesą – kaip iš pradžių nepatiko, tik vėliau pasirodė įdomu, o trečiame, ketvirtame kurse ėmei suprasti ir patiko. Dabar nesigaili. Manai, kad iš to bus naudos. O jei tai netiesa? Tai kodėl nepakeitei specialybės?
169
„Papasakokite apie darbo patirtį“ Esu šventai įsitikinusi – tai pati svarbiausia pokalbio dėl darbo dalis. Todėl taip į ją ir žiūrėk – kaip į svarbiausią. Ir daugiausia lemian čią. Tik jeigu visiškai neturi darbo patirties, o darbdavys jos ir nereika lauja, gali tikėtis sužavėti pašnekovą savo asmenybe. Mat tokiu atveju ieškoma asmenybės. Ir ne bet kokios, o, darbdavio nuomone, turinčios didžiausią potencialą iš visų, dalyvaujančių atrankoje. Yra toks angliš kas posakis: Hire for attitude, train for skills („Samdyk pagal požiūrį, išugdyk įgūdžius“). Kitaip tariant, jeigu darbdavys nesitiki, kad nau jas darbuotojas turės tam tikrų darbui gerai atlikti būtinų įgūdžių, jis samdys tą žmogų, kuris, jo nuomone, pajėgus šiuos įgūdžius įgyti per trumpiausią laiko tarpą.
Girėnė
Saulius
Per trumpiausią laiko tarpą ir noriai. Tai yra su ugnele akyse. Taip patirtis ateina lengviau ir būna naudingesnė. Tad ši taisyklė galioja ne tik neturintiems reikiamos darbo patirties ar turintiems jos nepakankamai, bet ir tais atvejais, kai patirties – kiek širdis geidžia, tačiau tokių kandidatų ne vienas.
Kiek teko šia tema kalbėtis su darbdaviais, visi žvelgdami į jau nus žmones, tik pradedančius savo darbinį gyvenimą, ieško „degančių akių“. Kitaip sakant, žmogus turi trykšti noru dirbti ir gebėti išmok ti. Tai esminės savybės. Ir abi būtinos. Vien noro neužtenka (kažkur esu girdėjusi posakį, kad nieko nėra blogiau už „durnių su iniciatyva“), kaip neužtenka ir vien gebėjimų – be noro iš jų nieko gero. Taigi jei ne turi patirties, pagrindinė tavo užduotis per pokalbį dėl darbo – įrody ti potencialiam darbdaviui, kad nei noro, nei gebėjimų tau netrūksta. Kaip tai padaryti, kalbėsime toliau. Jeigu siekiamas darbas tau nebus pirmas, asmenybė (kad ir kaip gaila) dažniausiai traukiasi į antrą planą. Šiais laikais darbdaviai samdo specialistus, o ne asmenybes. Na, nebent ta asmenybė būtų itin problemiška. Tokiu atveju net puikiausios profesinės žinios ir patirtis kažin ar padės. Nebent tu vienintelis darbdaviui pasiekiamas ir įperka
Girėnė
170
mas specialistas, turintis itin specifinių žinių, kurių jam dabar žūtbūt reikia. Tada jis gali ir nekreipti dėmesio, kad esi sunkiai sugyvenamas asmuo. Kurį laiką... Saulius
Aš laikausi nuomonės, kad jei tavo darbas bus tiesiogiai susijęs su žmonėmis, visada lemiamą vaidmenį vaidins asmenybės dalykai. Todėl ir darbdaviai tokiais atvejais renkasi darbuotojus pagal as mens savybes – komunikacijos, sugyvenimo, bendruomeniškumo, saviraiškos įgūdžius. Na, o šie įgūdžiai puikiai matyti jau per pirmą pokalbį dėl darbo. Kitus, profesinius, įgūdžius galima pastebėti tik ge rokai vėliau. Tačiau gera žinia ta, kad bendravimo įgūdžių įgyjama taip pat kaip ir profesinių, be to, jie išugdomi ir išlavinami.
Visais kitais atvejais tavo profesiniai įgūdžiai ir patirtis vaidina pagrindinį vaidmenį. Todėl kalbėdamas apie kitus dalykus gali susi mauti (žinoma, ne per daug žiauriai), bet jeigu apibūdindamas darbo patirtį sužibėsi labiausiai iš visų kandidatų, darbas bus tavo. O kaip nesusimauti per šią pokalbio dalį – skaityk toliau.
Girėnė
Kalbėk konkrečiai Girėnė
Pokalbiui pakrypus link darbo patirties, tavo pasakojimo struk tūra turėtų būti panaši į aptartą ankstesniame skyrelyje: darbovietė, pareigos, pagrindinės užduotys, įgyti įgūdžiai, laimėjimai. Plačiau pa sakok apie tas darbovietes ir veiklą, kuri labiausiai susijusi su siekiamu darbu. Prieš pokalbį dar kartą peržiūrėk šios įmonės darbo skelbimo tekstą. Beje, anksčiau neįspėjau, kad visus skelbimus, į kuriuos atsiliepdamas siunti savo gyvenimo aprašymą, verta išsaugoti. Juk kai tave pakvies pokalbio, skelbimo galiojimo laikas gal bus pasibaigęs, tad negalėsi dar kartą jo peržiūrėti. Taigi peržiūrėk išsaugotą skelbimo tekstą, atidžiai išanalizuok, koks yra siūlomo darbo pobūdis ir kokie reikalavimai ke
171
liami kandidatui. O pasakodamas apie savo darbo patirtį pabrėžk kaip tik tai, kas susiję su reikalavimais ir darbo specifika. Tavo tikslas – iš pat pradžių įrodyti darbdaviui, kad tinki toms pareigoms, tai yra esi dirbęs panašų darbą ir atitinki skelbime nurodytus reikalavimus. Pasakodamas per daug neišsiplėsk, antraip klausytojas paskęs de talėse ir nebematys esmės. Jeigu jam norėsis į ką nors pasigilinti, jis tikrai paklaus. Būk tam pasiruošęs. Prisimink konkrečių pavyzdžių iš praeities, kai puikiai susidorojai su kokia nors užduotimi (parengei ne standartinę ataskaitą, pritraukei stambų klientą, pasiūlei idėją, uždir busią įmonei papildomų pajamų, išsprendei seniai visus kankinančią problemą, susitvarkei su „sunkiu“ klientu ar tiesiog puikiai atlikai tai, ko iš tavęs buvo tikimasi). Būk pasiruošęs papasakoti ne tik ką, bet ir kaip darei. Kalbėk konkrečiai, bet neįsivelk į detales. Niekam neįdomu, kokios spalvos sienos to kabineto, kuriame tu taip šauniai susitvarkei su užduotimi, nors tą painią istoriją galėtum pasakoti pusvalandį, kaip ir tai, ką paskui kalbėjo prie gretimo darbo stalo sėdinti kolegė. Poten cialiam darbdaviui daug įdomiau, ką tu darei. Ir koks buvo tų veiksmų rezultatas. Atsakinėdamas į konkrečius klausimus, venk pradėti žodžiais „paprastai“, „dažniausiai“ ir panašiai. Daug geresnį ir įtaigesnį įspūdį padarysi pašnekovui, jeigu į klausimą atsakysi papasakodamas kon krečią situaciją ir apibendrindamas savo patirtį. Tarkime, klausimas toks: „Kaip elgiatės, kai tenka aptarnauti priekabius klientus?“ Štai galimi atsakymo variantai. Pirmas: „Paprastai aš tokius klientus iš klausau. Su žmonėmis lengviau sutarti, kai parodai dėmesį ir pagar bą.“ Antras: „Pamenu situaciją, kai vienam klientui niekas netiko, jis puolė priekaištauti man dar nespėjus išsižioti su juo pasisveikinti. Leidau jam išsikalbėti, sutikau su kai kuriais priekaištais (pavyzdžiui, kad eilės galėtų būti mažesnės) ir paklausiau, kuo galėčiau padėti da bar, kai jis tą eilę jau išstovėjo. Atsisveikindamas jis nusišypsojo ir man padėkojo. Apibendrindama galiu pasakyti, kad dėmesys ir pa garba padeda puikiai sutarti su bet kuriuo žmogumi.“ Kuris atsaky mas labiau įtikintų tave? Svarbiausia – būk nuoširdus ir nemeluok. Jeigu ko nedarei, nesa kyk, kad darei, neprisiimk svetimų nuopelnų, nesigirk įgūdžiais, kurių
172
neturi. Anksčiau ar vėliau yla išlįs iš maišo. Ypač Lietuvoje, nedidelėje šalyje, kur visi šunys (ką jau kalbėti apie žmones) jeigu ir nepažįsta vienas kito, tai tikrai pažįsta ką nors, kas pažįsta tą kitą... Pamenu, kaip smagiai visi juokėmės iš vienos statybos įmonės projektų vadovų. Taip jau nutiko, kad per vieną savaitę į pokalbį kvietėmės keletą iš jų. Ir įsivaizduok – kiekvienas tvirtino buvęs pagrindinis projekto vadovas statant vieną ir tą patį, didžiausią tos įmonės istorijoje, biurų ir gyve namąjį pastatą. Būna gi pasaulyje stebuklų... Ir šiaip darbdavys gal ims ir sugalvos pasitikslinti dėl konkre čios tavo veiklos, o tu nieko apie ją nenutuoki, nes iš tiesų nieko ne darei. Baisiai nemalonu, – kaip parašyta vieno madingo Vilniaus restora no tualete prie raginimo nemėtyti popieriaus kur nereikia.
Saulius
Taigi jei tavo darbo patirtis atitinka tai, ko reikalauja būsimas darbdavys, turi kalbėti kuo konkrečiau ir pabrėžti tuos dalykus, kurie, sprendžiant iš skelbime suformuluotų reikalavimų ir pašnekovo klau simų, yra svarbiausi.
Girėnė
Sugalvok paralelių Ką daryti, jeigu pareigų, dėl kurių kaip tik dabar kalbiesi, tavo darbo patirtis neatitinka, atitinka tik iš dalies arba su jomis visai netu ri nieko bendra? Kadangi dėl jų vis dėlto kalbiesi, vadinasi, tai, ką esi daręs anksčiau, potencialiam darbdaviui pasirodė įdomu ir pritaiko ma. Kitaip tu pokalbyje nesėdėtum. Taigi tavo užduotis – sustiprinti darbdavio įsitikinimą, kad turėdamas kaip tik tokią patirtį ir įgūdžius gali greitai perprasti siūlomo darbo specifiką ir sėkmingai darbuotis. Todėl pasakodamas apie darbo patirtį ieškok paralelių tarp to, ką da rei, ir to, ko reikalauja potencialus darbdavys. Pabrėžk įgūdžius, kurie būtų naudingi naujame darbe, ir susiek su būsimomis užduotimis. Pa vyzdžiui: „Septyneri metai parduodant ir teikiant paslaugas įmonėms
Girėnė
173
labai išlavino mano derybinius įgūdžius. Esu tikra, kad šie įgūdžiai bus naudingi ir bendraujant su profsąjungomis.“ Štai taip per pokalbį, įvy kusį prieš savaitę, galėjau atsakyti į klausimą, kokia mano darbo su profsąjungomis patirtis (kurios aš kol kas neturiu)... Deja, aš taip ne atsakiau. Kodėl? Nebuvau tinkamai pasiruošusi pokalbiui. Nekartok mano klaidų. Esmę supratai, tiesa? Dabar belieka pasiruošti pavyzdžių iš darbo patirties, kuriuos galėtum susieti su skelbime išvardytais reikalavimais kandidatams. Saulius
Beje, jei skelbime išvardyti reikalavimai kelia abejonių ir sunku suprasti, ko iš tiesų norima, kokių paralelių čia galima sugalvoti, ne sigėdyk pasitarti su žmonėmis. Taip. Tiesiog pasikalbėk su tais, kurie šiuo metu šalia. Paklausk jų nuomonės, pasakyk savąją. Tegul ją sukri tikuoja – arba jai pritaria. Toks paprastas pasikalbėjimas labai padeda išsigryninti svetimas mintis. O ir savoms sudėlioti praverčia.
Girėnė
Dar svarbiau vos pasitaikius progai užsiminti, kad esi iš tų, kurie labai greitai mokosi ir perpranta naujų užduočių specifiką. Štai į pir mąjį darbą atėjai visai žalias, ką tik po universiteto, ir neturėjai jokios darbo patirties, o jau po trijų mėnesių vadovas tau patikėjo naujų už duočių, nes su einamaisiais darbais puikiai tvarkeisi. Antrame darbe tau buvo duota savaitė laiko pasirengti pristatyti vadovams tokį klausi mą, su kuriuo anksčiau nebuvai susidūręs. Dirbti teko intensyviai, net ir naktimis, bet radai reikalingos informacijos, ją išanalizavai, įsigilinai į klausimą ir po savaitės pristatei vadovams jau būdamas tos srities ekspertas. Nenuostabu, kad paskui tapai už šią sritį atsakingu darbuo toju.
Ieškai pirmo darbo? Girėnė
Kaip elgtis, jeigu ieškai pirmo darbo? Su kokiomis kliūtimis teks susidurti ir kaip jas įveikti?
174
Tu dar nesi specialistas! Taip galvoja absoliuti dauguma darbdavių, nors garsiai pasako gal ir ne visi. Nesupyk – dažniausiai jie teisūs. Nors jau keletą metų zulini auditorijų kėdes pačiame geriausiame universi tete, esi perskaitęs daugybę protingų knygų, netgi prisimeni, kas jose rašoma, ir jautiesi galintis vadovauti „Mažeikių naftai“, tai neatstos įgūdžių, įgytų dirbant konkretų darbą. Pati buvau studentė ir puikiai atsimenu tą jausmą, kai atrodo, kad jūra iki kelių, bet... dabar sėdžiu kitoje barikadų pusėje ir pasaulis man atrodo šiek tiek kitaip. Tai ką gi daryti? Ogi visais įmanomais būdais kaupti praktinę patir tį. Ir nepamiršti apie ją užsiminti per pokalbį dėl darbo. Aktyviai daly vaudavai užklasinėje veikloje, organizuodavai renginius mokykloje ir studijų metu, buvai moksleivių ar studentų organizacijų narys? Tai po tencialiam darbdaviui gali padaryti didesnį įspūdį nei visų išklausytų kursų išvardijimas. Tuo parodai, kad ne tik lankei tas pačias paskaitas kaip visi tavo studijų krypties studentai, bet ir esi aktyvus, iniciatyvus asmuo, galbūt netgi turintis organizacinių įgūdžių. Vasarą ne drybsojai prieš saulutę ir mėgavaisi gyvenimu, o įsiprašei į kokią nors įmonę atlikti praktikos (tegul ir už dyką)? Puiku! Nepa miršk to pasakyti ir pabrėžti, kad ne tik gavai šiek tiek praktinės pa tirties, bet ir žinai, ko nori iš gyvenimo, ir to sieki. Šitaip potencialaus darbdavio akyse laimėsi netgi du pliusiukus, palyginti su kitais kolego mis studentais, kurie mano, esą vasaros metu dirbti už dyką yra žema, ir renkasi linksmybes kurortuose ar braškių rinkimą užsienyje. Šioje vietoje man norisi atkreipt dėmesį į vieną pastebėtą ten denciją. Pastaruoju metu vis dažniau sulaukiu klausimų iš jaunų žmonių: kaip įgyti patirties? Kaip padirbėt nemokamai? Smagu, pamanau sau. Chebra susivokė. Ir patariu paskambint į įmones, kurių veikla atrodo įdomi, su kuriom galima būtų sieti savo ateitį, kuriose, regis, galima gauti įvairesnės patirties. Ir ką? Ogi vis tenka įsitikinti, kad tokiais norais ir klausimais viskas ir bai giasi. Tik vienas kitas prisipažįsta skambinęs. O jei ir skambino, po
Saulius
175
pirmo neigiamo atsakymo ar ne itin entuziastingo pasiūlymo paskam binti vėliau smarkiai nusivylė Lietuvos darbdaviais. Taip jau yra, kad ne įmonėms tavęs reikia, o tau įmonių. Kad sutin ki dirbti nemokamai, įmonei ne tokia jau didelė vertybė. Savo vertin gumą reikia įrodyti. Atkaklumu, argumentais, gerai pasirinktais kon taktais. Taip, net tada, kai sutinki dirbti nemokamai. Taip ir norisi pasakyti, kad verčiau ne sutikt dirbti nemokamai, o pasiūlyti ką nors, už ką net nereikės mokėti. Taip įmonei apsimoka, o jei apsimoka – vadinasi, verta su tavim toliau diskutuoti, o gal ir ben dradarbiauti. Tikiu, kad tau tai žinoma, todėl... Paskambink dar kartą. Kaip ketini derinti darbą ir studijas? Tikrai pasisekė tiems, ku rių studijos jau baigtos, – bent į šitą klausimą nereikės atsakyti. O ką daryti tau, kurio studijos dar tik artėja prie pabaigos? Visų pirma, ti kėtis tokio klausimo. Antra – pasiruošti į jį atsakyti. Trečia, nemeluoti ir neišsisukinėti. Matai, kad studijuojant lieka pakankamai laisvo laiko, jį būtų galima prasmingai išnaudoti – dirbti ir užsidirbti, o ir univer sitetas (triskart valio!) pagaliau sudarė palankų tvarkaraštį, daugumą paskaitų perkėlė į vakarą? Tokiu atveju gali bandyti įsidarbinti visu etatu. Nesi tikras, ar užteks jėgų pakelti dvigubą (darbo ir mokymosi) krūvį? Kai kurios įmonės kartkartėmis ieško darbuotojų pusei etato. Dažniausiai tai būna žemesnės, pavyzdžiui, asistentų pozicijos, bet tau – puiki galimybė įgyti darbo patirties ir prisidurti prie stipendijos. Ieškai darbo tik vasarai? Nemeluok dirbsiąs amžinai, nors ir manai, kad pasakydamas tiesą sumažinsi sau galimybę gauti tą darbą. Vargu ar gerai jausies rudenį pranešdamas darbdaviui, kad tavo „planai šiek tiek pasikeitė“ ir dirbti nebegali. Ką jau kalbėti, kaip „mielai“ ir kokias „geras“ rekomendacijas jis ateityje pateiks kitiems potencialiems tavo darbdaviams. Apgavikų niekas nemėgsta... Ir dar... Tikrai nepadidinsi savo šansų gauti darbą, į minėtą darb davio klausimą atšaudamas: „Bet juk studentams priklauso akademi nės atostogos!“ ar „Jūs turite sudaryti man sąlygas derinti mokslus ir darbą!“ Darbdavys neprivalo spręsti tavo problemų... Todėl daugiau laimėsi kartu su darbdaviu ieškodamas abi puses tenkinančių spren
Girėnė
176
dimų. Gali pasiūlyti įvairių variantų: lankstesnį darbo grafiką (išeini į privalomas paskaitas, o paskui už tą laiką atidirbi), tau priklausančias kasmetines atostogas imti per sesijas ar panašiai. Darbdaviai paprastai būna supratingi, kai mato, kad tu realiai vertini situaciją ir į darbą bei mokslus žiūri rimtai. Tokių kaip tu – daug! Apsidairyk aplinkui. Visi mielieji bendrakur siai, su kuriais smagiai plepi per pertraukas, iš kurių skoliniesi kons pektus, plius daugybė studentų, kurių net akyse nesi matęs, – tavo konkurentai siekiant išsvajotosios darbo vietos. Puiku, jeigu jau esi prisirinkęs privalumų, tinkamų išdidžiai išvardyti kalbantis dėl darbo, ir rimtai apsvarstęs studijų ir darbo derinimo klausimą. Pagrindinis tavo tikslas pokalbyje su darbdaviu – elgtis taip, kad tave įsimintų, tai yra išsiskirti iš pilkos masės. Todėl kartoju: žinok, kur atėjai (kokia tai įmonė ir jos veikla), koks darbas yra siūlomas, kodėl tu nori dirbti šį darbą kaip tik čia. Per daug paprasta, elementaru? Aš irgi taip manau, bet nuolat tenka susidurti su kandidatais, kurie įsivaiz duoja esą tokie protingi, kad jiems nebūtina nieko žinoti nei apie įmo nę, nei apie darbą. Patikėk, labai liūdnas vaizdelis. Jeigu nesi vienas iš tokių „labai protingų“ studentų, vadinasi, vienu žingsniu jau priartėjai prie to, kad darbdavys tave įsimintų. Praėjusią savaitę kalbėjausi su kandidatais, norinčiais privalomą ją universitetinę praktiką atlikti mūsų įmonėje. Ko tik neprisiklausiau apie įmonę, jos veiklą ir ko iš praktikos tikisi studentai!!! Būtų juokin ga, jeigu nebūtų graudu... Ypač turint omenyje, kad apie įmonę per pastaruosius metus visur plačiai kalbėta, informacijos galima rasti vien pažvelgus į www.delfi.lt ar www.vz.lt archyvą... Iš krūvos kandi datų tolesniems pokalbiams atrinkau du. Tuos, kurie žinojo, ką veikia mūsų įmonė... Ką dar gali padaryti, kad išsiskirtum iš kitų kandidatų? Ogi užduoti protingų klausimų, šypsotis, nepakenks kokį kartelį subtiliai pajuo kauti, pasirinkti kokį nors išskirtinį aksesuarą ar aprangos detalę, pro tingai kalbėti ir parodyti darbdaviui, kad tikrai nori pas jį dirbti. Saulius
Taip, kaip tik pas šitą darbdavį. Juk nori gi?!
177