Gamtos dovanos

UDK 633.8 Ob-12

TURINYS Įvadas 7

VALGOMI SENOVĖS DARŽELIŲ AUGALAI 8

Vaistinė kraujalakė 97

Vaistinė agurklė 11

Dvimetė nakviša 104

Storalapė bergenija 182

Daržinė balandūnė 14

Tamsioji plautė 107

Lenktagalvis česnakas 184

Laiškinis česnakas 16

Pavasarinė raktažolė 110

Plačialapis česnakas 186

Didysis debesylas 19

Paprastasis raudonėlis 113

Taurusis didramunis 189

Paprastasis diemedis 22

Miškinė sidabražolė 116

Valgomoji ybiškė 190

Paprastoji dumplūnė 24

Didžioji vilkpupė 118

Kvapioji garduoklė 193

Vaistinis isopas 26

Paprastoji žemuogė 121

Geltonasis gencijonas 194

Paprastoji katžolė 28

Valgomasis kiškiakopūstis 198

Pipirinė mėta 39

Balinis ajeras 127

Raudonoji monarda 202

Didžioji nasturtė 42

Skėtinis bėžis 130

Krūminė perilė 205

Kvapioji našlaitė 44

Paprastoji lūgnė 132

Vaistinė svilarožė 206

Trispalvė našlaitė 46

Paprastoji nendrė 134

Kvapusis šalavijas 208 Vaistinė verbena 212

Gvazdikinis serentis 52

DARŽOVĖS IR PRIESKONINIAI AUGALAI GĖLYNUOSE 136

Vaistinis smidras 55

Daržinė aguona 139

Blyškusis vilkdalgis 217

Vaistinis šalavijas 59

Kvapusis bazilikas 143

Darželinė žiomenė 219

Daugiametė saulutė 50

© Sigutis Obelevičius, 2013 © Irma Gineikienė, 2013 © Leidykla „Alma littera“, 2013

Pankolinė kinmėtė 197

Vaistinė medetka 35

Žalioji rūta 48

ISBN 978-609-01-0954-0

REČIAU AUGINAMOS VALGOMOS GĖLĖS 180

VALGOMOS VANDENS TELKINIŲ PUOŠMENOS 124

Tikroji levanda 31

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Paprastoji kraujažolė 101

Daržinis krokas 200

Paprastoji šantra 210 Geltonoji viendienė 214

Šluotelinis burnotis 146

IŠ MIŠKŲ IR PIEVŲ Į GĖLYNUS 62

Lapinis burokėlis 150

Rodyklė 220

Tuščialaiškis česnakas 153

Augalų rodyklė 232

Paprastoji bitkrėslė 65

Vaistinis čiobrelis 155

Iliustracijų sąrašas 233

Meškinis česnakas 69

Daržinis dašis 158

Tinklalapiai ir literatūra 234

Keturbriaunis čiobrelis 72

Kalninis dašis 160

Paprastasis čiobrelis 75

Sėjamoji juodgrūdė 162

Paprastoji garšva 78

Vaistinis kietis 164

Siauralapis gaurometis 81

Valgomasis krienas 167

Plačialapis gyslotis 85

Vaistinė melisa 171

Paprastoji gyvatžolė 88

Mėlynžiedė ožragė 175

Dygliuotoji kardažolė 90

Plačialapė pipirnė 177

Kartusis kietis 92

Tikroji saulėgrąža 178

Paprastasis kietis 94

5

Įvadas Pabandykime įsivaizduoti gyvenimą be žolinių augalų, ypač gėlių. Baisu net pagalvoti, kokia būtų niūri Žemė be žiedų.

Rodos, apie gėles ir kitus augalus žinome viską, vis dėlto tai neišsemiamas lobynas, jie dar slepia daug paslapčių.

Dabar jau neišsiaiškinsime, kada ir kas pirmasis pradėjo auginti įvairius žolinius ir kitokius augalus. Kodėl žmonėms jie rūpi? Nustatyta, kad tarp mūsų ir augalų, ypač gėlių, užsimezgęs tam tikras ryšys. Jį žmonės jautė jau prieš tūkstantmečius. Štai prieš 4–5 tūkstančius metų senovės Egipte gėles plačiai augindavo, jas dovanodavo, jomis puošdavosi, o prieš 3000 metų iki Kristaus senovės egiptiečiai dekoratyvinius ir kvapiuosius augalus naudodavo prieskoniams, aromatinėms medžiagoms gauti ir net balzamuodami mirusiuosius.

Lietuvoje nuostabūs sodai ir parkai buvo žinomi dar Jogailos valdymo laikais. Nėra išlikusių rašytinių šaltinių, kaip atrodė lietuvių sodybos prieš 700 ar 1000 metų. Ar senovėje šalia sodybų augindavo gėlių? Greičiausiai taip, juk lietuvaitės miškuose ir pievose rasdavo gražiai žydinčių augalų, jų veikiausiai parsinešdavo ir pasodindavo šalia savo namelio.

Lietuviai iki pat XX a. vidurio išlaikė tą ypatingą ryšį su gamta, žinojo laukinius augalus, jų savybes, senelės ir motinos iš kartos į kartą perduodavo žinias apie gamtą. Kaimų „daktarkos“ ir žiniuonės puikiai išmanė liaudies mediciną, sėkmingai gydė įvairiausias ligas. Dar ir dabar pašlijus sveikatai mūsų žmonės gydosi pačių surinktomis vaistažolėmis. Didelė dalis čia pateiktų augalų yra ne tik valgomi, bet ir turi vaistinių savybių.

Knygoje aprašyta rūšių augalų, kuriuos vienaip ar kitaip galima naudoti virtuvėje. Vieni vartojami salotoms, kiti – kaip prieskoniai. Kai kurie augalai maistui būdavo renkami tik badmečiais, tačiau įdomumo dėlei jų galima paragauti ir gyvenant pertekliuje.

6

SVARBU! Į gydymąsi augalais nereikia žiūrėti taip – jeigu nepadės, tai ir nepakenks. Kai kurios jų medžiagos išties neturi šalutinio poveikio, tačiau daugelio šeimų, ypač notrelinių, salierinių, augalų cheminė sudėtis labai sudėtinga ir dalis tų medžiagų gali būti kenksmingos. Ypač pavojingi augalai, kaupiantys psichotropines medžiagas. Apskritai veikliosios vaistažolių medžiagos nėra visiškai nekaltos, todėl gydantis augalais geriau nerizikuoti ir pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

SENOVĖS DARŽELIŲ AUGALAI

7

Kvapioji našlaitė Viola odorata l.

Dovanojamos našlaitės reiškia nekaltybę ir neryžtingumą, taip pat – atsisveikinimą.

44

Kilusi iš Viduržemio jūros kraštų. Auga lapuočių miškų pakraščiuose, krūmingose kalvose, parkuose, panamėse.

Lietuvoje pasitaiko sulaukėjusi, ypač parkuose, dvarvietėse, prie kapinių, lapuočių miškų pakraščiuose, krūmais apaugusiose kalvose.

Tai daugiametis našlaitinių (Violaceae) šeimos žolinis augalas.

Bestiebis, su storu, šakotu šakniastiebiu ir antžeminėmis, kartais ir požeminėmis palaipomis.

Lapai sudaro skrotelę, plaukuotais lapkočiais, gausūs, plačiai kiaušiniški ar beveik apskriti, dantyti, paprastai kiek plaukuoti. Žiedai kvapūs, tamsiai violetiniai, rečiau – sodriai mėlyni, su kiek šviesesniu violetiniu pentinu. Žiedkočiai pūkuoti. Žydi vos tik sniegas nutirpsta ir saulė pašildo žemę.

Vaisius – tribriaunė ar neryškiai šešiabriaunė, gausiai plaukuota, atsidaranti, bet sėklų neišbarstanti dėžutė.

SENOVĖS DARŽELIŲ AUGALAI

Vaistams galima naudoti visas augalo dalis, ypač žiedus ir šaknis. Žolė renkama, kai našlaitės žydi, šakniastiebiai – ankstyvą pavasarį arba rudenį.

Kvapiųjų našlaičių preparatai padeda atsikosėti, skatina prakaituoti ir išsiskirti tulžį, mažina temperatūrą, pasižymi diuretinėmis, priešuždegiminėmis, nuskausminamosiomis, netgi vėžį gydančiomis savybėmis.

Kosulys: stiklinę šviežių žiedų užpilkite stikline karšto vandens. Po paros nukoškite, užvirkite ir vėl parą šiuo skysčiu užpylę laikykite stiklinę žiedų. Nukoškite ir sumaišykite su medumi (1 : 1). Sirupą gerkite po šaukštelį kelis kartus per dieną.

Dauginimas: pasisėja pati ir gausiai plinta palaipomis. Vaisiai subręsta gegužę–birželį.

Vėžio ląstelių vystymosi stabdymas: 1 a. š. džiovintų lapų užplikykite 200 ml vandens ir po 10 min. nukoškite.

Gerkite po 3 stiklines per dieną.

Augimo vieta: galima sodinti pusiau paunksnėje ir po lapuočiais medžiais, tik svarbu, kad pavasariais gautų pakankamai šviesos.

Šaknyse ir šakniastiebiuose yra eterinių aliejų, flavonoidų, fenolkarboninių rūgščių. Žolėje yra saponinų, lapuose – eterinių aliejų, steroidų, vitamino C, karoteno, flavonoidų. Žieduose yra organinių rūgščių, eterinių aliejų, saponinų, riebiųjų ir fenolkarboninių rūgščių. Sėklose gausu aliejaus.

Prakaituoti, šlapimą išsiskirti skatinantis, karščiavimą mažinantis, atsikosėjimą lengvinantis, kvėpavimo organų ligoms, kokliušui, inkstų ir šlapimo pūslės akmenligei, podagrai, reumatui gydyti tinkantis užpilas: 10 g smulkintos žolės su šaknimis užplikykite 0,5 l vandens. Po 2 val. gerkite po 2 v. š.

3–4 kartus per dieną. Užpilu skalaukite gerklę, kai sergate gripu ar angina.

Dirvožemis: labiausiai tinka vandeniui laidus, drėgnokas, tačiau neužmirkstantis ir trąšus.

Ligos: pažeidžia mozaikos virusai, miltligė, rūdys.

Kur tinka auginti: ypač po medžių laja kaip kiliminį augalą. Gražiai atrodo moliniuose vazonuose balkonuose ar ant lauko palangės.

Veislės: išvesta pilnavidurių, baltažiedžių ir rausvažiedžių, kaip antai ‘White Czar’, ‘Rosina’, ‘Queen Charlotte’, ‘L’Arne’ (‘Lianne’), ‘John Roddenbury’, ‘Czar’, ‘Deloris’, ‘Duchesse de Parme’, ‘Fair Oaks’.

‘Kionigin Charlotte’ tamsiai violetiniais žiedais žydi ne tik pavasarį, bet ir rugsėjį.

45

Prieskoniams tinka jauni malonaus kvapo lapai ir žiedpumpuriai, renkami ankstyvą pavasarį. Kvapiosios našlaitės žaliuoja ir po sniegu, tad net žiemą jomis galima skaninti salotas. Žiemą iš džiovintų lapų ir žiedų galima išvirti kvapios arbatos. Žiedais dažomi saldumynai, cukraus sirupe mirkytais žiedais puošiami desertai. Smulkinti lapai, žiedai ir žiedpumpuriai tinka salotoms, mišrainėms gardinti.

Seni lapai ir žiedpumpuriai sriubas sutirština ir pakvėpina.

!

Kvapiąsias našlaites vartoti reikia atsargiai, nes jose yra nuodingų medžiagų.

Perdozavus gali pasidaryti bloga, paleisti vidurius.

K VA P I OJ I N A Š L A I T Ė

Vaistinis smidras Asparagus officinalis l.

Paplitęs Skandinavijoje, Europoje, Kaukaze, Vakarų Sibire, Mažojoje Azijoje ir Šiaurės Afrikoje. Lietuvoje auginamas darželiuose ir daržuose, yra sulaukėjusių.

Tai daugiametis smidrinių (Asparagaceae) šeimos dažniausiai dvinamis žolinis augalas. Šakniastiebis storas, su mėsingomis požeminėmis ataugomis.

54

Stiebas stačias, tvirtas, plonas, lygus, maždaug nuo vidurio šakotas, plikas, 0,6–2,5 m aukščio.

Lapai mažų plėviškų žvynelių pavidalo su kietu pentinu pagrinde. Žiedai smulkūs, žalsvai gelsvi, ant nusvirusių žiedkočių po 1–2 išsidėstę lapų pažastyse. Žydi birželį–liepą, kartais rugpjūtį.

Vaisius – rutuliška, rusvai raudona uoga.

Sėklos juodos, ovalios.

Dauginimas: dauginama 3–7 metus daigiomis sėklomis arba šakniastiebiniais auginiais. Sėklos dygsta ilgai. Šaknias-

SENOVĖS DARŽELIŲ AUGALAI

tiebiais dauginama anksti pavasarį, kol augalai neatžėlę. Maistui vartojami jauni, nepažaliavę ūgliai, pjaunami gegužės pradžioje. Iš vieno kero gaunama apie 10–15 ūglių.

Augimo vieta: geriausiai auga iš visų pusių saulės apšviestoje vietoje, tačiau pakenčia ir dalinį pavėsį. Vienoje vietoje gali augti daug metų.

Dirvožemis: gali augti bet kokiame dirvožemyje – tiek kalkingame, tiek rūgščiame, išskyrus užmirkstantį. Labiausiai tinka giliai įdirbta, humusinga, neutralios reakcijos žemė.

Tręšimas: reikia gausiai tręšti organinėmis trąšomis.

Kur tinka auginti: tvoros kampe, pasienyje, ties prieangiu. Galima papuošti apskritų lysvelių vidurį.

!

Smidrų žolėje ir uogose yra nuodingų medžiagų. Žolė gali sukelti dermatitą.

VA I S T I N I S S M I D R A S

55

Gydymui renkami smidrų šakniastiebiai su šaknimis, žolė, etioliuoti ūgliai ir uogos. Šakniastiebiai su šaknimis vaistams ruošiami rudenį arba ankstyvą pavasarį: nuplaunami šaltu vandeniu, apvytinami ore ir džiovinami sausoje, gerai vėdinamoje vietoje. Sausai laikomi medžiaginiuose arba popieriniuose maišeliuose. Tinka vartoti dvejus metus. Žolė džiovinama ir laikoma taip pat kaip šakniastiebiai, tinka vartoti 1 metus. Vaisiai vartojami švieži.

Nustatyta, kad asparaginas (arba smidrų ekstraktas) stiprina širdies darbą, mažina kraujospūdį, plečia periferines kraujagysles, skatina išsiskirti šlapimą.

Smidrų preparatai pasižymi nuskausminamosiomis ir priešuždegiminėmis savybėmis. Šakniastiebių ir jaunų ūglių nuoviras vartojamas skaudant širdį, sergant pielonefritu, cistitu, uretritu, šlapimo pūslės akmenlige, prostatos išvešėjimu, išbėrus odą, šlapimui varyti. Šviežios smidrų šaknys ir šakniastiebiai laisvina vidurius. Jauni ūgliai ypač tinka diabetikams. Šakniastiebių nuoviro pavilgais gydomos pūlinės odos ligos.

Podagra: 1 dalį šviežių smidrų ūglių sulčių sumaišykite su 2 dalimis cukraus.

Sirupą gerkite po 2–4 a. š. kelis kartus per dieną.

Uogose yra krakmolo, baltymų, cukrų, fizamino, kapsingino, organinių rūgščių (gintaro, chelidono), alkaloidų pėdsakų.

Sėklose – vanile kvepiančio džiūstančiojo aliejaus, kurio jodo skaičius – 137. Smidrų

Pielonefritas, cistitas: sumaišykite 7 dalis paprastųjų raudonėlių žolės, po 5 dalis petražolių lapų ir takažolių žolės, 4 dalis vakarinių tujų ūglių, po 3 dalis paprastųjų jonažolių žolės ir sėmenų, po 2 dalis pipirinių mėtų lapų, beržų pumpurų ir smidrų šakniastiebių, 1 dalį eukaliptų lapų. 6 v. š. mišinio užplikykite litru vandens, 15 min. pakaitinkite vandens vonelėje, po 40–50 min. nukoškite. Gerkite po stiklinę 4–5 kartus per dieną. Po 2–3 sav. pertraukos gerkite po pusę stiklinės 2–3 kartus per dieną.

Impotencija: 1 kg jaunų ūglių sulčių užpilkite 1,5 kg cukraus. Vandens vonelėje kaitinkite, kol sutirštės. Sirupą laikykite šaldytuve ir vartokite po 5 v. š. ryte ir vakare. • 5 uogas užplikykite stikline vandens termose. Po 6–8 val. nukoškite.

Gerkite po šaukštą 3–4 kartus per dieną.

ūgliuose nemažai augalinių baltymų, angliavandenių, kalcio, kalio, fosforo, magnio, geležies druskų, vitaminų A, C, PP, B1, B2, asparagino. Šakniastiebiuose ir šaknyse gausu skaidulinių medžiagų, baltymų, riebalų, aminorūgščių, angliavandenių, pantoteno ir folio rūgščių, vitaminų C, B1, B2, PP, E, K, karotenoidų, mineralinių medžiagų (kalio, kalcio, fosforo, geležies ir kt.).

Reumatas, sąnarių skausmai, bėrimai: 6 v. š. šviežių ūglių, šakniastiebių ir šaknų mišinio užplikykite 0,5 l vandens.

2 val. laikykite šiltai ir nukoškite. Gerkite po 2 v. š. 4 kartus per dieną.

SENOVĖS DARŽELIŲ AUGALAI

patariama surišti į ryšulėlius ir palaikyti šaldytuve. Smidrus galima patiekti su olandišku padažu arba alyvuogių aliejumi ir parmidžano drožlėmis. Mėgstama juos apvynioti šoninės juostelėmis ir apkepti.

Smidrai su lašinukais: smulkiai supjaustykite 50 g lašinukų, nedidelį svogūną, sutarkuokite morką, 2–3 cm gabaliukais supjaustykite 300 g smidrų. Įberkite juodųjų pipirų, druskos, įmeskite lauro lapelį. Viską pakepinkite. Įpilkite vandens ir dar kiek patroškinkite.

Smidrų salotos: išvirkite ir 2 cm gabaliukais supjaustykite 100 g smidrų, supjaustykite virtą morką ir 3 virtas bulves, marinuotą agurką. Viską sumaišykite su 3 v. š. konservuotų žirnelių, 3 v. š. grietinės, pasūdykite.

Kalifornietiška smidrų sriuba: nupjaukite 0,5 kg smidrų viršūnėles ir patroškinkite truputyje vandens. Likusius smidrus išvirkite sūdytame vandenyje ir pertrinkite per sietą. Į šią masę įberkite cukraus, įdėkite 2 v. š. sviesto ir troškintas viršūnėles. Viską dar kartą užvirkite ir nukaiskite. 1 v. š. grietinėlės išmaišykite su 2 tryniais, sumaišykite su 2 v. š. citrinos sulčių ir trupučiu druskos. Supilkite į sriubą. Prieš patiekdami į sriubą įberkite šaukštą tarkuoto ananaso.

Kepti smidrai su kiaušiniais: supjaustykite 300 g virtų smidrų, juos suberkite į riebalais išteptą keptuvą ir užpilkite 2 kiaušinių su 0,5 stikl. grietinės, druska plakiniu ir kepkite orkaitėje 10–15 min.

Valgykite karštus.

56

Maistui vartojami iš storo šakniastiebio išaugantys etioliuoti ūgliai. Yra ir žaliųjų smidrų. Smidrai storai užpilami pjuvenomis, vėliau pjaunamos baltos ar žalsvos ūglių viršūnės, skoniu primenančios žaliuosius žirnelius. Smidrai verdami stati, kad drūtgalius semtų vanduo, o viršūnėles šutintų garai. Jie neturi būti pervirti, antraip prarastų skonį, išvaizdą, naudą. Ir baltieji, ir žalieji smidrai geriausiai tinka su sviestu, kiaušiniais ir alyvuogių aliejumi, olandišku ar garstyčių padažu, ančiuviais, žieminiais svogūnais. Nupjautus ūglius

Smidrai su kiaušiniais: 200 g plautų ūglių išvirkite, apvoliokite džiūvėsėliuose ir pakepinkite svieste. Paskui užpilkite 2 plaktais kiaušiniais ir baikite kepti.

Šalti smidrai su padažu: sūdytame vandenyje apvirkite 0,5 kg valytų smidrų.

Smulkiai supjaustykite po šaukštą petražolių ir svogūnų laiškų, 1 svogūną, kietai virtą ir sukapotą kiaušinį. Sumaišykite su 1 v. š. acto, 3 v. š. aliejaus ir 0,5 a. š. garstyčių. Padažą sumaišykite su ataušusiais smidrais. Pagardinkite juodaisiais pipirais ir pasūdykite.

Omletas su smidrais: 350 g smidrų nuplaukite, supjaustykite ir plonai paskleiskite kepimo skardoje, apšlakstykite 2 v. š. alyvuogių aliejaus, apibarstykite 1 a. š. jūrų druskos, trupučiu maltų juodųjų pipirų ir iki 210 °C temperatūros įkaitintoje orkaitėje kepkite 15 min. Turi apskrusti galiukai. Keptuvėje pamažu išlydykite 2 v. š. sviesto ir supilkite 3 kiaušinių su 1,5 v. š. pieno, druska ir juodaisiais pipirais plakinį.

Kepkite nustatę nedidelę kaitrą, visą laiką maišykite. Iškepusi kiaušinienė turi būti minkšta. Iškepusius smidrus išdėliokite į lėkštes ir uždėkite kiaušinienės.

Smidrai su sviestu ir peletrūnais: 500 g smidrų nupjaustykite sumedėjusius galus, suriškite vienodo dydžio ryšulėliais ir sudėkite į didelį troškintuvą su verdančiu vandeniu. Uždengę troškinkite 6–8 min., kad smidrai suminkštėtų, bet būtų dar gana tvirti. Nusunkite ir atrištus smidrus sudėkite į 4 pašildytas lėkštes. Išsukite 50 g sviesto su 2 v. š. smulkintų peletrūnų, 1 v. š. smulkintų petražolių, tarkuota citrinos žievele, 1 v. š. citrinos sulčių, truputį pašildykite ir užpilkite ant smidrų, pasūdykite, apibarstykite juodaisiais pipirais.

Lazanija su lašiša ir smidrais: 3 l sūdyto vandens 10–12 min. pavirkite 8 lazanijos lakštus, kad suminkštėtų.

0,5 kg smidrų sudėkite į verdančius makaronus ir pavirkite 3 min. Smidrus nusunkite ir perliekite šaltu vandeniu.

Išimkite makaronus ir nusausinkite popieriniais rankšluosčiais. Vidutinio dydžio dubenyje sumaišykite 200 g varškės, 2 v. š. česnakų laiškų, 2 v. š. pieno, smulkintą skiltelę česnako, 1,5 v. š. krapų, 1 v. š. citrinos sulčių, 0,5 a. š. kvapiųjų pipirų. Ant kiekvieno lazanijos lakšto plonai užtepkite 2 v. š. varškės mišinio, 170 g plonai pjaustytos rūkytos lašišos. Ant vienos lakštų pusės padėkite po 3 smidrus palikdami išsikišusias viršūnes, suvyniokite ir suriškite česnakų laiškais.

Smidrai su krevetėmis: išvirkite 300 g smidrų. 1 v. š. kvietinių miltų pakepinkite 1 v. š. sviesto ir atskieskite smidrų nuoviru, supilkite 0,5 stikl. grietinės, suberkite 0,5 v. š. cukraus, pasūdykite ir išmaišykite. Į padažą sudėkite smidrus, 50 g lukštentų krevečių ir užvirkite. Valgykite šiltus.

Dietinė smidrų sriuba: gabaliukais supjaustykite 300 g smidrų. Juos suberkite į 6 stiklines verdančio sultinio. Baigiančią virti sriubą pagardinkite su druska ištrintais 2 kiaušinių tryniais.

Blyneliai su smidrais: tešlą maišykite kaip miltiniams blynams, tik vietoje cukraus berkite druskos. Įdėkite smulkintų pomidorų, plonais griežinėliais pjaustytų pievagrybių, kapotų krapų ir saują svogūnų laiškų. Iškepkite blynelius. Gerai nuskustus smidrus 15–20 min. pavirkite 1,5 l sūdyto vandens. Nusunkite, ataušusį vandenį supilkite į pailgą indą, įpilkite vynuogių ar balzaminio acto, 5 v. š. aliejaus, pasūdykite, įdėkite svogūniukų ir į rūgštoką marinatą pamerkite smidrus. Po 1 val. ant blynelių padėkite kumpio bryzelių, ant jų smidrus ir suvyniokite.

Smidrai su virtu kiaulienos kumpiu ir bulvėmis: nuskuskite ryšulėlį smidrų ir 10–12 min. pavirkite sūdytame vandenyje su trupučiu cukraus. Smidrus išgriebkite, užpilkite alyvuogių aliejumi, apibarstykite parmezanu. Valgykite su bryzeliais pjaustyto virto kumpio ir virtomis bulvėmis, apibarstytomis petražolėmis.

Silkių suktinukai su smidrais: 15 min. garinkite saują smidrų, nupjaukite viršutinę jų dalį. Galite apkepinti svieste. 800 g pievagrybių supjaustykite ir pakepinkite aliejuje kartu su 2 skiltelėmis česnako, pasūdykite. Apatines smidrų dalis sumalkite ir įkrėskite 2 v. š. grietinės.

Silkės filė įdarykite maltais smidrais, susukite, į vidų įkiškite smidrų, sutvirtinkite sumuštinių pagaliukais. Valgykite su likusiais grybais ir baltuoju vynu.

Tešloje apkepti smidrai: sumaišykite 1 kg kvietinių miltų, po 1 a. š. druskos ir juodųjų pipirų, 2 a. š. tarkuotos citrinos žievelės ir stiklinę alaus. Į tešlą merkite smidrus (400 g) ir kepkite įkaitusiame aliejuje. Smidrus sudėkite ant popierinio rankšluosčio, kad nuvarvėtų riebalai. Valgykite su padažu, pagamintu iš majonezo, citrinos sulčių ir citrinos žievelės.

VA I S T I N I S S M I D R A S

57

Daržinis krokas

Vaistinei žaliavai renkamos žiedų purkos.

Surinktos greitai išdžiovinamos 45–50 °C temperatūroje ir sandariuose induose laikomos sausai, tamsiai. Žaliava turi būti kartoko skonio ir malonaus kvapo.

Krokai vartojami nuo konvulsinio kosulio. Jų duodama vaikams nuo spazmų.

Purkomis kartais malšinami traukuliai, reumato, podagros sukelti skausmai, odos uždegimai, gydomos širdies, skrandžio ir žarnyno ligos. Krokų purkų preparatai pasižymi antiseptinėmis, šlapimą išsiskirti skatinančiomis savybėmis. Purkų nuoviro pavilgais gydomos uždegiminės akių ligos, pūliuojančios žaizdos.

Croccus sativus l.

Dovanojami pavasariniai krokai reiškia linksmybes, malonumus arba „man reikia laiko apsispręsti“.

Manoma, kad kilęs iš Mažosios Azijos kalnynų, kiti botanikai teigia, kad iš Pietų Europos. Lietuvoje nedažnas.

Tai daugiametis vilkdalginių (Iridaceae) šeimos gumbasvogūnis žolinis augalas.

Gumbasvogūniai iki 3 cm skersmens, pailgai apvalūs, kiek suploti, apgaubti sausų rudų lukštų.

200

Žiedų apyžiedis blyškiai violetinės spalvos, suaugę vainiklapiai sudaro ilgą, cilindrišką vamzdelį. Žiedai stamboki, šviesiai ar tamsiai violetiniai, gysloti, su didele, labai išsikišusia, ilgesne už kuokelius purka. Ryškiai raudonai oranžinės purkos 3–3,5 cm ilgio. Didžiulė purka ir yra rūšies skiriamasis požymis. Žiedynstiebiai su žiedais 10–30 cm aukščio.

Lapai linijiški, siauri, išaugę iš požeminio stiebo. Jie išauga augalams peržydėjus arba baigiant žydėti.

Vaisiai – savaime atsidarančios ir sėklas pamažu išbarstančios dėžutės.

Dauginimas: dauginami gausiais gumbasvogūniais. Jie sodinami rugpjūčio

R E Č I A U A U G I N A M O S VA LG O M O S G Ė L Ė S

Purkose yra dažinių medžiagų, karotenoidų, eterinio ir riebiojo aliejų, cukraus, azotinių ir mineralinių medžiagų (kalio, fosforo ir kt.), glikozidų, alkaloidų, šiek tiek vitaminų (tiamino, riboflavino), karčiųjų ir kitų bioaktyviųjų medžiagų.

Bronchitas: 1 v. š. žaliavos užplikykite stikline vandens. Kai atauš, nukoškite.

Gerkite po šaukštą 3 kartus per dieną prieš valgydami.

pabaigoje–rugsėjo pradžioje 6–10 cm gylyje paliekant 12–15 cm tarpus vienas nuo kito. Iškasti gumbasvogūniai 5–10 dienų apdžiovinami sausoje, vėjo perpučiamoje vietoje ar saulėje, sudedami į dėžutes ir vėsioje, sausoje patalpoje laikomi iki sodinimo.

Augimo vieta: saulėta. Vienoje vietoje auginami 3–4 metus.

Dirvožemis: lengvas, humusingas, gerai įdirbtas, vidutinio drėgnumo, bet neįmirkstantis.

Tręšimas: prieš sodinimą reikėtų patręšti perpuvusiu mėšlu ar kompostu, mineralinėmis azoto, kalio ir fosforo trąšomis.

Rūšys ir veislės: labiau paplitęs pavasarinis krokas (C. vernus), žydintis vos nutirpus sniegui, dažniausiai kovą. Gana dažnas puošnusis krokas (C. speciosus). Šios rūšies krokų purkos taip pat tinkamos prieskoniams.

Kur tinka auginti: darželiuose, alpina­ riumuose, prie namų ir visuomeniniuose gėlynuose. Krokus galima sodinti vejose.

!

Šafranas – maltos džiovintos daržinių krokų purkos. Šafranai yra džiovintos daržinių krokų purkos. Jos renkamos tik žiedams išsiskleidus ir tuoj pat džiovinamos silpnai kaitinant. Paskui sudedamos į skardines ir užlituojama, kad nepakliūtų oro. Šafranai yra labai kartaus skonio, todėl į maistą jų dedama itin mažai. Jie nemaišomi su jokiais kitais prieskoniais. Šafranai naudojami kaip augaliniai dažai (1 g purkų geltonai nudažo 100 l vandens) kompotams, kepiniams, pudingams, sviestui, sūriui, likeriams dažyti ir kvėpinti. Jų dedama į šviežius padažus, marinatus, sultinius, mėsos ir daržovių, paukštienos ir žuvų valgius.

Krokai yra šiek tiek nuodingi. Net ir purkose yra nuodingų medžiagų, todėl nerekomenduojama vartoti nėščiosioms.

DARŽINIS KROKAS

201