kad negali padaryti jos laimingos ar bent rasti tiek laiko mėginti tą padaryti, kiek jam skiria ji. Kemas įspraudė nykščius į sunkaus šovinių diržo kilpas; akies krašteliu matė Akadijos nacionalinio parko nuotrauką per du puslapius. – Atsiprašau, – tarė jis. Ne, pagalvojo Alė, tai aš atsiprašau.
Už gėlių parduotuvės prekystalio stovėjo moteris, jos rankos švysčiojo virš puokščių iš vėduoklinių palmių, begonijų, glotniųjų sraigūnių, bruknuolių, avižėlių ir karpažolių. Nukirpti stiebai ir lapai nuklojo plastiko stalviršį ir juodas bei baltas grindų plyteles. Akimirką Alė apstulbusi stovėjo savo parduotuvės tarpduryje ir žiūrėjo, kaip dirba nepažįstamoji. Tada atkreipė dėmesį į kompoziciją kasos aparato dešinėje. Ji buvo varpo formos ir santūri – trapus skliautas iš visų atspalvių žalumynų, saugomų Alės šaldytuve. Dviejose vietose pro žolės plunksnas gąsdindamos tarsi kraujas ryškiai raudonavo kaladžių dėmės. Alė žengė žingsnį į priekį, ir moteris krūptelėjusi prispaudė ranką prie kaklo. – Dirbate mano vietoje, – tarė Alė. Moteris neryžtingai nusišypsojo. – Na, tada… eisiu. – Ji greitai surinko įrankius, paimtus iš galinio kambario, ir skubėdama numetė ant grindų žirkles. – Atleiskite, – sumurmėjo ji ir pasilenkė už prekystalio jų pakelti. Apėjo apie prekystalį ir tarsi dovaną įteikė jas Alei. Tokio įžūlumo Alė nebuvo regėjusi – kažkokia nepažįstamoji ateina į parduotuvę ir padaro savo puokštę, – ir vis dėlto ši moteris tarytum susiliejo su šešėliais, tarsi tai būtų buvusi kažkokia nuo jos nepriklausanti klaida. Alė dirstelėjo į tamsiai violetinę beretę ant moters galvos, iki gyvuonies nukramtytus nagus, sunkią kuprinę, nublokštą prie dešinės kojos. Ji buvo beveik tokio pat amžiaus kaip Alė, tačiau tikrai ne iš Viloko ar jo apylinkių; Alė būtų įsidėmėjusi žmogų drėgnų violetinių prerijų gencijonų spalvos akimis. Alė priėjo prie prekystalio ir delnais prisilietė prie švelnesnių žalumynų. 27