kad negali padaryti jos laimingos ar bent rasti tiek laiko mėginti tą padaryti, kiek jam skiria ji. Kemas įspraudė nykščius į sunkaus šovinių diržo kilpas; akies krašteliu matė Akadijos nacionalinio parko nuotrauką per du puslapius. – Atsiprašau, – tarė jis. Ne, pagalvojo Alė, tai aš atsiprašau.
Už gėlių parduotuvės prekystalio stovėjo moteris, jos rankos švysčiojo virš puokščių iš vėduoklinių palmių, begonijų, glotniųjų sraigūnių, bruknuolių, avižėlių ir karpažolių. Nukirpti stiebai ir lapai nuklojo plastiko stalviršį ir juodas bei baltas grindų plyteles. Akimirką Alė apstulbusi stovėjo savo parduotuvės tarpduryje ir žiūrėjo, kaip dirba nepažįstamoji. Tada atkreipė dėmesį į kompoziciją kasos aparato dešinėje. Ji buvo varpo formos ir santūri – trapus skliautas iš visų atspalvių žalumynų, saugomų Alės šaldytuve. Dviejose vietose pro žolės plunksnas gąsdindamos tarsi kraujas ryškiai raudonavo kaladžių dėmės. Alė žengė žingsnį į priekį, ir moteris krūptelėjusi prispaudė ranką prie kaklo. – Dirbate mano vietoje, – tarė Alė. Moteris neryžtingai nusišypsojo. – Na, tada… eisiu. – Ji greitai surinko įrankius, paimtus iš galinio kambario, ir skubėdama numetė ant grindų žirkles. – Atleiskite, – sumurmėjo ji ir pasilenkė už prekystalio jų pakelti. Apėjo apie prekystalį ir tarsi dovaną įteikė jas Alei. Tokio įžūlumo Alė nebuvo regėjusi – kažkokia nepažįstamoji ateina į parduotuvę ir padaro savo puokštę, – ir vis dėlto ši moteris tarytum susiliejo su šešėliais, tarsi tai būtų buvusi kažkokia nuo jos nepriklausanti klaida. Alė dirstelėjo į tamsiai violetinę beretę ant moters galvos, iki gyvuonies nukramtytus nagus, sunkią kuprinę, nublokštą prie dešinės kojos. Ji buvo beveik tokio pat amžiaus kaip Alė, tačiau tikrai ne iš Viloko ar jo apylinkių; Alė būtų įsidėmėjusi žmogų drėgnų violetinių prerijų gencijonų spalvos akimis. Alė priėjo prie prekystalio ir delnais prisilietė prie švelnesnių žalumynų. 27
– Maniau, gal ieškote padėjėjos, – tarė moteris. Ji ištiesė ranką nuo gėlininkų vielos sukietėjusiais pirštais ir lengvai paspaudė. – Mano vardas Mija Taunsend. Alė negalėjo atplėšti akių nuo Mijos puokštės, kuri jai priminė banguojančius laukus, žvengiančius žirgus ir slogią karštą vasaros popietę. Žinojo, kad tai neturi nieko bendra su Mijos parinktomis gėlėmis ir paparčiais, kad ją šitaip veikia komponavimo meistriškumas ir į kompoziciją sudėtos mintys. Alė neieškojo pagalbininkų, tiesą sakant, Viloko dydžio mieste jos pagrindinis verslas sukosi bendradarbiaujant su Pasauline gėlių pristatymo organizacija. Kita vertus, juk artėja Kalėdos, paskui – Valentino diena, ji graužtųsi, jei leistų tokiai talentingai gėlininkei kaip Mija išeiti pro duris, nieko iš jos nepasimokiusi. Tarsi suprasdama, kad Alė vengia atsakyti tiesiai, Mija staiga pakėlė kuprinę ir ištraukė rūpestingai suvyniotą ryšulėlį, ėmėsi jį atrišti. Alė išvydo nepaprastai dailiai susuktą bonsą – mažą, gumbuotą, seną. – Žavingas, – tyliai pratarė Alė. Mija gūžtelėjo pečiais, bet jos akys spindėjo. – Tai mano sritis. Jie man primena tuos retkarčiais sutinkamus vaikus, kurių mažyčiai veidukai atrodo taip, tarsi būtų sukaupę viso pasaulio išmintį. Pasaulio išmintis. Alė pakėlė akis. – Manau, galime ką nors sugalvoti.
Hana, turinti talentą slapta klausytis, pasakė Kameronui, kad Verona Makbin parašiusi knygą apie pragaro įvaizdį. – Jis ne toks, koks būdavo anksčiau, – tarė ji, braukydama pirštu per kavos puodelio kraštą. – Žinai, ugnis, siera ir visa kita. Kemas nusijuokė. – Tik nesakyk tėvui Gilivrėjui; jis tikisi būtent tokio. Hana nusišypsojo Kameronui. – Verona sako, kad kančia ne fizinė, o labiau dvasinė. Žinai, panašiai būtų, jei ištekėtum už žavaus vaikino, o paskui pragare paaiškėtų, kad jis tave vedė tik dėl pinigų. 28
– Dėl to nesukčiau sau galvos, – tarė Kemas. – Tau moku beveik per mažai. Ji šyptelėjo. – Dar įsivaizduok, kad norėdama ištekėti už šito gražuolio metei ką nors, tikrai tave įsimylėjusį. Tas skausmas, kurį jaustum žinodama, kad pasirinkai ne tą vaikiną, ir būtų panašus į pragaro kančias. – Hana suraukė nosį. – Tačiau nesuprantu, iš kur Verona Makbin, Viloko karalienė, apskritai galėtų žinoti, koks tas pragaras. Iš drabužinės galvą iškišo Zandis Monro, Kamerono seržantas, dirbantis visą darbo dieną. – Hana, pamiršai, kad Verona susitikinėdavo su viršininku. Kemas sviedė į jį šūsnį laiškų. – Ar daugiau neturi ką veikti? – Kaip čia pasakius, – išsiviepė Zandis. – Vediesi mane pietų? – Ne, – atsakė Kemas, – veduosi Alę. – Ir pats save nustebino. Kai pirma buvo užėjusi, juodu to neplanavo, bet Kemas žinojo, jog pasiūlymas valandą praleisti drauge ją pradžiugins. Apsivilko sunkų mėlyną apsiaustą ir užrakino kabineto duris. – Jei miestą apgultų priešai, – įspėjo Haną, – žinai, kur manęs ieškoti. Žingsniuodamas pusę kvartalo iki Alės gėlių parduotuvės jis ėmė šypsotis. Įeis į parduotuvę ir pasakys, kad dairosi jurginų ir lelijų puokštės, kuri primintų rugpjūtį. Pasakys, kad ji skirta ypatingam asmeniui, ir privers žaisti kartu. Ji paduos jam kortelę, o jis tada užrašys: Ką veiksi visą likusį gyvenimą? Kemas niūniuodamas plačiai atvėrė gėlių parduotuvės duris ir akis į akį susidūrė su anksčiau nematyta moterimi. Alės vardas sustingo lūpose, o jis spoksojo į plaukų raizgyną, siekiantį pečius, švelnų putlios lūpos linkį, gyslelę, tvinkčiojančią jai ant kaklo. Ji nebuvo gražuolė, ji nebuvo pažįstama, bet vis tiek Kemui užgniaužė kvapą. Sugriebęs pasisveikinti ištiestą ranką jis suvokė, kad jos akys žibuoklių mėlio – tokio pat atspalvio, kokio svajonėse buvo Biskajos įlanka.
– Oi, – išeidama iš galinio kambario aiktelėjo Alė, – čia Mija. Ji spėjo Kemui pasakyti tik tiek, o tada įsiveržė Zandis Monro taip smarkiai atlapodamas duris, kad vos nesudužo vieno lango stiklas. 29
– Verčiau ateik, viršininke, – tarė jis. Per daugybę metų išugdyto instinkto vedamas Kameronas metėsi paskui seržantą pro duris, įgudusią kairę ranką laikydamas ant ginklo. Matė, kaip prie policijos nuovados renkasi žmonių būrys, akies krašteliu pastebėjo Alę ir Miją, krūpčiojančias ir artėjančias prie sambrūzdžio. Jausdamas rankose ir kojose tvinkčiojantį adrenaliną Kemas žengė į būrio vidurį, kur stovėjo raudonas fordas pikapas. Zandis priėjo prie lango iš vairuotojo pusės. – Gerai, – tarė jis, – štai policijos viršininkas. – Gūžtelėjo ir sumurmėjo Kemui: – Nenorėjo kalbėti su niekuo kitu, tik su tavimi. – Kameronas Makdonaldas? Vyro balsas buvo stiprus, bet nenatūralus. Mažiau patirties nei Kemas turintis pareigūnas būtų nepastebėjęs kančios, šiurkščiomis atplaišomis styrančios iš kiekvieno garso. – Taip, – atsakė jis. – Kuo galiu jums padėti? Vyras išlipo iš automobilio. Jis nebuvo Viloko gyventojas, tačiau pasirodė Kemui kažkur mieste pastarąją savaitę matytas. Pašte, gal viešbučio kavinėje. Jis buvo toks pat aukštas kaip Kemas, tačiau liesesnis, tarsi jam gyvybei palaikyti būtų prireikę daugiau jėgų. – Aš – Džeimsas Makdonaldas, – prisistatė vyras pakankamai garsiai, kad visi išgirstų jo pavardę, – tavo pusbrolis. – Jis žengė žingsnį atbulas prie savo automobilio ir mostelėjo į keleivio sėdynę, kurioje susmukusi miegojo moteris. – Čia mano žmona, Megė, ji negyva. – Jis pakėlė akis į Kameroną Makdonaldą. – Aš ją nužudžiau.
2
Prasidėjo visai ne toks pragaras, apie kokį rašė Verona Makbin. Dvi moterys nualpo, viena taip trenkėsi galva į šaligatvį, kad jai po skruostu atsirado tiršto raudono kraujo balutė. Artas Makinas, miesto kirpėjas, parodė beprasmišką riteriškumą – priėjo ir trenkė Džeimsui Makdonaldui į nosį. Du vaikigaliai ant ryškių neoninių spalvų dviračių zujo aplink pikapą ir tarp sunerimusios minios. – Gerai! – surėkė Kemas. Mostelėjo Zandžiui ir šis priėjo prie pikapo iš kitos pusės. Kemas spėjo, kad šis vyrukas gali būti koks nors pakvaišėlis. Gal moteris priekinėje sėdynėje snaudžia ar yra ištikta diabetinės komos, o gal apsimetinėja. Kemas atsigręžė į žmones. – Visi einat namo, – įsakė. – Negaliu padaryti tvarkos, kol jūs čia. Niekas nepajudėjo. Kemas atsiduso ir ištiesęs rankas nedrąsiai žengtelėjo Džeimso Makdonaldo link. Džeimsas stovėjo kiek susigaužęs, delnus spausdamas prie krauju apsipylusio veido. Kemas kyštelėjo ranką į kišenę ir ištraukė nosinę. – Štai, – tarė mojuodamas maža balta nosinaite Džeimsui prieš veidą. Šis veiksmas labai jau panėšėjo į kapituliaciją. Džeimsas Makdonaldas nepadarė nieko grėsmingo; nebuvo jokio reikalo į nuovadą jį vesti su antrankiais. Kemas būtų paprašęs jį atsisėsti, pasiūlęs kavos ir pamėginęs prakalbinti. Dar būtų nesuėmęs. – Viršininke, – prabilo Zandis Monro, – durelės užsikirto. Išgirdęs seržanto balsą Džeimsas Makdonaldas apsisuko kaip viesulas ir pamatė Zandį tampantį pikapo keleivio dureles. Kadangi jos nepasidavė, Zandis įgrūdo du pirštus pro šiek tiek pravertą langą ir mėgino pasiekti moters kaklą norėdamas užčiuopti pulsą. 31
Kraupiai suklikęs Džeimsas Makdonaldas ištrūko iš Kemo gniaužtų ir puolė į kitą automobilio pusę. Atplėšė seržantą nuo durelių ir sviedė jį atbulą su tokia jėga, kokią aukštam stipriam vyrui tenka išmokti valdyti. – Neliesk jos! – surėkė Zandžiui sugniaužęs kumščius. Dėmių išmuštame veide atgrasiai subolavo dantys. Atsisuko į dureles ir jas išlaužė, tada Kemas pamatė, kad durelės buvo ne užsikirtusios, o užrakintos, Džeimsas Makdonaldas nulupo jas nuo vyrių. Jis sugavo žmonos kūną, šliuožiantį į jo pusę, skruostu prisiglaudė prie jos skruosto. Prabilo iš už balto jos sprando. – Nelieskit jos, – sukuždėjo. Kemas su Zandžiu susižvalgė virš variklio dangčio. Kemas priėjo prie keleivio pusės, Zandis artėjo prie Džeimso Makdonaldo. Tačiau Džeimsas nesipriešino, kai Kemas jį traukė nuo automobilio kabinos. – Pone Makdonaldai, jūs suimamas. – Jis spragtelėjo antrankius vyriškiui ant riešų. – Seržante, – tarė kryptelėdamas galvą į kūną automobilyje, – gal norėtum pasirūpinti šituo? Džeimsas pradėjo plėšti antrankius. – Ne, – sukuždėjo jis Kemui, – jūs negalit. Kad išgirstų, Kemui teko pasilenkti. – Mums reikia eiti į vidų, pone Makdonaldai. – Nepalikite jos vienos su juo, maldauju. Akies krašteliu Kemas pamatė, kaip nuo minios atsiskiria Alė. Ji virpėdama prisiartino, bet į Kemą akių nepakėlė. – Aš Alė Makdonald, – pasisakė ji, – Kemo žmona. – Uždėjo delną Džeimsui ant rankos. – Galiu pabūti su Mege, jei jūs nieko prieš. Džeimsas ją nužvelgė, tada linktelėjo. Kemas lėtai atsiduso ir pamojo Zandžiui, kad palaikytų Džeimsą už rankos. Tada pasivedė Alę į šalį nuo automobilio. – Juk tu šito nenori, – pamėgino ją atkalbėti. – Gali būti įvardyta kaip liudytoja, kai jis stos prieš teismą. – Ak, Kemai, – sušnibždėjo Alė. – Juk neketini jo suimti, tiesa? Kemas suspaudė jai rankas virš alkūnių. – Jis nužudė moterį, Ale. – Bet kreipėsi į tave, kad jį apgintum. Kemas sušnarpštė. 32
– Būtų tas pat, kaip arkliui pabėgus užrakinti tvartą. Alė atsitiesė. – Tavimi dėta tiesiog jį išklausyčiau. Akivaizdu, kad jis ją mylėjo. Kemas nunarino galvą. – Bet, – tarė jis, – tai jos nesugrąžins.
Džeimsas Makdonaldas paskutinį kartą žvilgtelėjo į nejudantį mielą savo žmonos kūną priekinėje automobilio sėdynėje ir prisiminė savo vestuvių dieną prieš vienuolika metų, kai viskas klostėsi ne taip, kaip reikia. Megė išsirinko gegužės trisdešimtosios savaitgalį, kai pagerbiamas kritusiųjų karuose atminimas, vildamasi, kad ceremoniją bus galima atlikti lauke, bet pranašautas geras oras virto smarkia liūtimi. Norėdami privatumo, jie buvo pasirinkę taikos teisėją ir iš anksto su juo susitarę. Tačiau kai pasibeldė į jo duris, žmona pasakė, kad jis atgulęs dėl skrandžio uždegimo, tad Džeimiui teko važiuoti iš Kamingtono į kitą miestą ir ieškoti, kas per šventę neišvyko ir nori juos sutuokti. Kai Džeimis ir Megė atsidūrė Greit Baringtono taikos teisėjo priimamajame, Džeimio kelnių atvartai buvo primirkę nuo balų, o Megės našlaičių puokštė sutižusi. Buvo girdėti, kaip juokiasi teisėjo svečiai, susirinkę į Kritusiųjų dienos iškylą sausame garažo prieglobstyje. – Susirinkome čia, – tarė taikos teisėjas, – kad… Oi, velnias. Megės galva loštelėjo. Jos ranka suvirpėjo Džeimio delne. Džeimis suprato, jog ji laukia, kad jis už ją paklaustų, ar kas negerai. Kad ir kaip atrodytų šovinistiška ir senamadiška, Džeimiui tapo aiškiau negu aišku, ką nuo šiol reikš būti moters vyru. Jis privalės kalbėti Megės vardu. O kartais gal ji kalbės jo vardu. – Ar kas nors ne taip? – tada paklausė jis. Taikos teisėjas dėbtelėjo Džeimiui per petį. – Liudytojai, – tarė jis. – Turi būti bent vienas. Jis sudėjo delnus prie burnos ir atsisukęs į garažą šūktelėjo. Tarpduryje pasirodė suplukęs vyriškis paklaikusiomis akimis, laikantis skardinę alaus. – Jėzau, – tarė vyras. – Kam taip rėkti. 33
Jis įspraudė skardinę teisėjui į ranką. – Tomai, ne dabar, – tarė teisėjas. Tomas susiraukė. – Maniau, šaukei atnešti alaus. – Šaukiau: „Ateik čia.“ – Atleiskite, – įsiterpė Džeimis, – gal galėtume grįžti prie reikalo? Tomas vilkėjo berankovius marškinėlius su užrašu Chicago Bulls ir mūvėjo pilvą išryškinančias aptemptas dviratininko trumpikes. Veide išsiskleidė kvaila girta šypsena. – Ei, – tarė jis žvilgčiodamas tai į Džeimį, tai į Megę, – judu ketinate tuoktis? Teisėjas paprašė jį tik sėsti į kampą ir patylėti, kol jis po kelių minučių įrašysiąs jo pavardę į santuokos liudijimą. – Nieku gyvu, – paprieštaravo Tomas. Sugriebė Megės laisvąją ranką išbarstydamas našlaites ir trūktelėjo ją nuo Džeimio į šalį. – Turite tuoktis taip, kaip reikia, arba visai nesituokti. – Staigiu judesiu prisitraukė Megę prie šono. – Aš tave ištekinsiu, brangute, – pareiškė, – su visu didingu įėjimu. Tą akimirką Džeimis nenorėjo, kad šito žmogaus pavardė būtų jo santuokos liudijime, dar mažiau troško, kad jis savo rankomis liestų jo sužadėtinę. Tačiau, jam nespėjus paprieštarauti, Megė nuoširdžiai nusišypsojo. – Būtų puiku, – tarė ji Tomui, nors žiūrėjo į Džeimį. Regis, jos akys kalbėjo: „Tiesiog pabaikime, kad vėliau galėtume pasijuokti.“ Džeimis prisiminė moteris, su kuriomis susitikinėdavo, jų pavidalai keitėsi tarsi dūmai. Kai kurios jau per antrą ar trečią pasimatymą pasakodavo jam savo planus apie prašmatnias jungtuves; viena ant kokteilio servetėlės nupiešė vestuvinę suknelę, kurią buvo pasisiūdinusi ir laikė spintos gilumoje – dėl visa ko. Nė viena iš anksčiau pažinotų moterų nebūtų ištvėrusi šių visiškai nevykusių jungtuvių neapsipylusi ašaromis. Nė viena iš jo anksčiau pažinotų moterų neprilygo Megei. Jis suvokė, kad iš tikrųjų taip jai ir nepasipiršo. Tiesiog abu manė, kad taip įvyks. Iš garažo griaudėjant „rolingų“ Under the Boardwalk, Megė, įsitvėrusi Tomui į parankę, žengė per mažą priimamąjį. Jos kulniukai 34
traiškė nukritusias našlaites. Kvepalų aromatą nustelbė alkoholio debesis, tvoskiantis nuo greta einančio vyro. Šalia Džeimio stovintis taikos teisėjas ėmė vartyti savo knygą, ieškodamas pamestos vietos. Megė priėjo prie Džeimio ir įsikibo į parankę. Jis pajuto, kad ji virpa, tad švelniai patapšnojo jai per plaštaką. Jis jos dėl šito atsiprašys. Visą likusį gyvenimą stengsis tai kompensuoti. – Susirinkome čia… – prabilo taikos teisėjas. – Dykai išgerti alaus, – užbaigė Tomas. Megė ranka prisidengė burną, tada prapliupo juoktis. Jos galva atsilošė, ir Džeimis matė ilgą glotnią kaklo liniją, ant pečių išdrikusius rusvus plaukus. Jos akyse žvilgėjo ašaros; Džeimis pamanė, kad dėl to jos atrodo kaip brangakmeniai. – Į santuoką, – griežtai dėstė teisėjas, – nedera žengti lengvabūdiškai ir neapgalvotai. – Atleiskite, – tarė Megė, mėgindama susikaupti. Ji tvirčiau suspaudė Džeimio ranką, nudelbė akis į batelius ir prunkštelėjo, paskui prikando lūpą. Teisėjas ėmė kalbėti, bet Džeimis nesiklausė. Jis veidu atsigręžė į Megę. Už jos nugaros buvo ne tviskanti banketų salė ar didingi bažnyčios langai, o vingiuojanti eilė šokančių žmonių ir atviros ugnies kepsninė, spjaudanti didelius dūmų kamuolius. Suvokė, kad žemėje nėra kitos vietos, kurioje atsidurti trokštų labiau. Staiga Džeimis nustėro. Megė tikriausiai pajuto, nes paleido jo ranką ir priglaudė delną sau prie skruosto. Sukuždėjo: – Kas nutiko? Jis papurtė galvą. Tas, kuris Megei galėjo papasakoti viską, nežinojo, kaip žodžiais išreikšti šitą jausmą: ar kada nors pažvelgei į save iš viršaus ir suvokei jau turįs viską? ar kada jautei, kad tavo gyvenime viskas taip, kaip laukei, kad nebėra kur eiti, nebent leistis žemyn? Ne taip supratusi Megė pirštais palietė jo burną. – Jaučiuosi puikiai, – patikino. – Viskas puiku. Jis vieną kartelį linktelėjo, trūktelėdamas galvą. Nuginė mintis šalin ir sutelkė dėmesį į viltį, duodamą žmonos rankomis. *** 35
4. Plaukų pavyzdžiai (aukos) 5. Plaukų pavyzdžiai (įtariamojo) 6. Skrodimo ataskaita 7. Nusikaltimo vietos ir aukos nuotraukos 8. Savanoriškas įtariamojo prisipažinimas
Alė plikydavosi arbatą arbatinuke. Toks įprotis buvo labai angliškas, ir Kemas kartais juokdavosi iš jos sakydamas, kad verčiau apie tai neprasižiotų, nes padorūs škotai gali išvyti ją iš miesto. Pradžioje ji taip darydavo, nes buvo smulkmeniška. Taip pat, kaip suprasdavo, kada ne vietoje atsidūręs lapas sugadina visą puokštę, ji jausdavo iš Lipton pakelio besisunkiantį banalybės skonį, stiprų ir aitrų kaip arsenas. Tačiau išmoko jį pakęsti ir dabar plikydavosi sau arbatos tik dėl to, kad Kemas paprastai apie tai ką nors pasakydavo. Mažiausiai šimtą dalykų Alė kasdien darydavo vien todėl, kad jie vienaip ar kitaip veikė Kemą. Tie dalykai jį rišo prie jos: neprašoma nuveždavo jo marškinius į valyklą arba prieš eidama gulti padėdavo dubenį javainių, kad jis iš ryto juos rastų, o plikydama arbatą leisdavosi erzinama vien tam, kad juodu pasikalbėtų. Alės dėka Kemo gyvenimas klostėsi sklandžiai ir jam netekdavo rūpintis smulkmenomis, kurios kamuodavo kitus – pavyzdžiui, rudenį atsukti laikrodžius arba kad šaldytuve nepritrūktų pieno ar po ranka būtų reikiamo dydžio baterijų kokiems nors taisomiems elektroniniams prietaisams. Sau ji kartojo norinti taip daryti, tai buvo tylus pažadas, duotas jungtuvių dieną šalia stovinčiam gražiam, nuostabiam vyrui. Jei kiekviena Kemo diena nejučia virs kita, jam niekada nekils klausimas: „O jeigu?“ Alei neatėjo į galvą, kad labai panašiai formuojama priklausomybė nuo tam tikrų elgesio stereotipų. Nei kad kiekvienas nesavanaudiškai už vyrą atliktas darbas supančioja jį dar viena stipria šilko gija, tarsi kaltės graužiamas voras austų tinklą savo aukai. Nei kad Kemas pakankamai stiprus ir tikrai išsiveržtų iš bet kokios įtakos ar sistemos, kurią ji pajėgtų sukurti. O gal kaip tik atėjo į galvą ir todėl ji toliau taip darė. Kartais, kai Kemas dirbdavo nuo vidurnakčio iki aštuonių, Alė gulėdama lovoje leisdavo rankoms neramiai slankioti savo kūnu. 59
Apsimesdavo, kad Kemas pastebės ką nors juokingai paprasto – pavyzdžiui, kad visos jo puskojinės apatinių drabužių stalčiuje tvarkingai sudėtos poromis ir sulankstytos – ir atsigręš į ją tokia veido išraiška, kokia dažnai į jį žvelgdavo Alė. „Ale, – sakys jis iš nuostabos ir susižavėjimo degančiomis akimis, – tu dėl manęs visa tai padarei?“ Vidury nakties Kemas grįžo į nuovadą pakeisti Zandžio, saugančio Džeimį Makdonaldą. Išgirdusi, kaip ant namų keliuko čiūžtelėjęs automobilis sustojo, Alė iš dubens į įkaitintą keptuvę supylė kiaušinį. Kai Kemas nukratęs nuo batų purvą prieangyje kabino apsiaustą, Alė jau dėjo kiaušinį ant paskrudintos duonos riekės. Jis sunkiai klestelėjo prie virtuvės stalo, rankomis trindamas veidą, ir Alė apkabino jo kaklą. – Pavargai? – paklausė. Kemas kažką neaiškiai sumurmėjo. Pakėlė šakutę kaip tik tada, kai Alė prieš jį padėjo garuojančią lėkštę. Žvelgiant į karštą maistą jam burnoje kaupėsi seilės, bet jis atsargiai padėjo šakutę ant lėkštės krašto ir pasisuko į Alę. Ji stovėjo prie plautuvės ir grandė keptuvę. Nepakęsdavo, kai keptuvėje likdavo maisto, ir nukėlusi ją nuo viryklės tą pačią sekundę imdavo šveisti tarsi apsėsta. Nuo darbo jos pečiai buvo įsitempę, bet ji niūniavo. – Ale, – tarė jis, tačiau per tekantį vandenį ji neišgirdo. – Ale! Ji greitai atsigręžė ir prisispaudė prie plautuvės, tarsi būtų ją mirtinai išgąsdinęs, nors jis tik pakėlė balsą. – Kas kiaušiniui? – Nieko. – Kemas giliai įkvėpė. – Ale, kaip manai, ar jis buvo teisus? Alė lėtai atsisėdo ant kėdės priešais vyrą. Nebuvo jokios abejonės, ko jis klausia. – O kaip manai tu? Kemas valingai įsmeigė į ją akis ir Alė juste pajuto jo žvilgsnį. Delnais užsidengė krūtinę, atmintyje blykstelėjo Kemo burna, praėjusią naktį godžiai įsisiurbusi į jos krūtį. – Nežinau, – pripažino jis. – Tačiau mano rankos surištos. Jis nužudė moterį, yra lavonas. Jo veidas subraižytas, o Hugas Megės 60
Makdonald panagėse aptiko jo odos ląstelių. – Jis kiek patylėjo, kilstelėjo galvą. – Jei merdėdamas nuo vėžio ir kentėdamas siaubingą skausmą prašyčiau tavęs mane nužudyti, ar nužudytum? Alė nedvejojo. – Taip. Bet tada nusižudyčiau ir pati. Kemo burna prasižiojo. – Dėl to, kad mane nužudei? – Ne, – atsakė Alė. – Dėl to, kad būtum negyvas.
Mija padėjo ant praustuvės krašto dantų šepetėlį ir vėl įsispoksojo į vaistų spintelę. Ji taip buvo dariusi ir anksčiau, kitų žmonių namuose – vogčiomis žvilgtelėdavo į vidų, – bet šį kartą buvo šiek tiek kitaip. Ją vedė ne paprastas smalsumas, bet nenumaldomas noras sudėlioti visą vaizdą. O buvo taip aišku, kad negražu brautis į privatų gyvenimą moters, kuri per vieną dieną tiek daug dėl jos padarė – davė darbo ir pastogę. Mija atidarė dureles su veidrodžiu stebėdama, kaip jos atvaizdas ištįsta ir pasisuka į šalį, o paskui visai išnyksta atverdamas tvarkingas stiklo lentynėles. Tailenolis, jodas ir ipekakvanų šaknų sirupas. Marlės gabalėliai, pleistras ir kvepalai Laura Ashley. Dezodorantas Ban ir losjonas po skutimosi Brut. Kaopektatas. Vienintelis receptinis vaistas, kurį atpažino, buvo penicilinas. Na, jis ir kontraceptinės tabletės. Kitados ji taip pat tokias gėrė. Mija išėmė kriauklės pavidalo dėžutę ir pirštais perbraukė per dangtelį. Spragtelėjusi atidarė ir suskaičiavo, kiek tablečių trūksta. Jai toptelėjo, kad jei nykščiu išspaustų ir į kanalizaciją nuleistų porą tablečių, tikriausiai pakeistų Kamerono ir Alės Makdonaldų gyvenimą. Virpėdama nuo šio galios suvokimo ji greitai užspaudė dangtelį ir padėjo dėžutę atgal į vaistų spintelę.
Kemas pastatė tuščią stiklinę, o Alė vėl ją pripylė. – Tai pirmojo laipsnio žmogžudystė, – tarė jis, tarsi pats tuo netikėdamas. – Žinojo, kad tą padarys, to padaryti važiavo į kažkokį prakeiktą miestelį ir savanoriškai prisipažino ją nužudęs. – Jis pa61