Ežerų ekosistema Ežeras nėra amžinas: jo vandenyje ir dubenyje kaupiasi iš maitinančiojo baseino suplautos medžiagos ir per sudėtingus tarpusavio ryšius veikia visas ekosistemos (limnosistemos) grandis Dulsvėja ežero vilnis, platėja atabrado augalų vainikas Natūrali evoliucija – užaugantis, pelkėjantis ežeras Šio proceso intensyvumas priklauso nuo ežero dydžio, gylio, pratakumo, aplinkinių uolienų tirpumo Geografai yra apskaičiavę, kad dabar Lietuvoje telkšo tik nedidelė paskutinio ledynmečio paliktų ežerų dalis Daugelis jų jau nunyko: beveik du trečdaliai mūsų pelkių – ežerinės kilmės Lėtas maisto medžiagų kaupimasis ežere ir gausėjanti pirminė organinė produkcija (dumblių ir aukštesniųjų vandens augalų) yra natūralus reiškinys Ežerotyrininkai jį vadina eutrofikacija Šiuo pagrindu ežerai net klasifikuojami į oligotrofinius (mažamaisčius), mezotrofinius (vidutinmaisčius) ir eutrofinius (daugiamaisčius) Tokia yra ežero natūralios evoliucijos seka Į kintančią aplinką reaguoja ir žuvys, todėl gilūs, skaidrūs, deguonies niekada nestokojantys seliavų ežerai palengva virsta karšiams, kuojoms, lydekoms, karosams veistis tinkamais ežerais Tačiau ichtiologų prisegta etiketė ne visada atspindi tikrąjį turinį, ypač jei ežero dubuo sudėtingas – su duobėmis ir sėkliais, gilesnėmis ir seklesnėmis įlankomis, salomis ir pan Taigi reikia atidžiai skaityti batimetrinį planą ir tikėti, kad ežere yra ir kitų žuvų Sėkmės!
Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys prof. habil. dr. Kęstutis Kilkus
LIETUVOS UPIŲ BASEINAI
9