1 sk y r iu s M a lū n i n i n k a s Vilhelmas L a ng ė
Alpių kalnuose, viename iš nedidelių slėnių, plytinčių tolokai nuo krašto centro Zalcburgo, atokiau nuo svarbesnių kelių ir gyvenviečių, nuo seno gyveno kelios gana pasiturinčios protestantų šeimos. Pačiame slėnio pakraštyje stovėjo malūnininko Vilhelmo Langės, keturiasdešimt penkerių metų vyro, sodyba. Čia pat tekėjo sraunus, bet platokas, kalnams šiaip jau nelabai būdingas, upelis. Ant upelio stovėjo Langės pasididžiavimas – vandens malūnas su nuolat besisukančiu mediniu ratu, tokiu dideliu, kad galėjai matyti iš tolo. Tas ratas kaip magnetas traukė vaikus. Jų čia sulėkdavo iš visos apylinkės. Vaikiščiai būriais slampinėdavo apie malūną arba susėdę ant upelio kranto, sumerkę basas kojas į vandenį, garsiai šūkalodami svarstydavo, kokiu būdu tas ratas gali taip smagiai suktis. Medinis malūno ratas buvo trijų metrų skersmens ir trisdešimties centimetrų pločio, panašus į milžinišką vežimo tekinį, tik dvišonis ir su daugybe medinių liežuvių, ne15
pailstamai laižančių vandenį, krintantį ant tekinio iš platoko medinio lovio. Ir kuo greičiau plūdo vanduo, tuo greičiau sukdavosi malūno ratas, girgždėdamas ir dūsaudamas kaip koks amžinai lenktyniaujantis bėgikas. Medinio rato centre buvo įtvirtintas storas ir ilgas metalinis iešmas. Jis buvo sujungtas su malūne esančiais mechanizmais ir priversdavo plušėti malūno girnas. Paleistas malūnas iš pradžių imdavo stenėti lyg koks paliegęs džiovininkas, krenkštė ir pyko, bet, ratui įsisukus, įsismaginus ir susitaikius su likimu, plušėdavo visai noriai. Malūne pakildavo miltų debesys, o tarp jų, pats panašus į baltą debesį, sukiodavosi malūnininkas Langė. Šis darbštus vyras buvo garsus visame slėnyje, taip pat artimiausiose protestantų gyvenvietėse. Ir garsėjo ne tik kaip malūnininkas, bet ir kaip svetingas žmogus. Pats malūnininkas Langė labai didžiavosi savo malūnu. Šis jam buvo ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir apsikeitimo svarbiausiomis naujienomis vieta. Ir malūnininko šeimos troba išsiskyrė iš kitų namų slėnyje. Ji buvo neįprastai ilga, iš dviejų dalių. Viena pastato dalis buvo skirta gyventi, kita – galvijams laikyti ir ūkio padargams saugoti. Gyvenamoji pusė buvo su langais, išpuoštais dailiais medžio drožiniais, skoningai nudažytais įvairiomis pastelinėmis spalvomis. Panašiai išpuoštos buvo ir neplačios namo durys. Kitoje pastato dalyje, sienoje, buvo ne langai, o tik siauros angos be jokių pagražinimų, užtat durys labai plačios, be to, net dvejos: vienos vedė į tvartą, kuriame mekeno kelios ožkos su ožkiukais ir prunkštė du darbiniai arkliai, kitos – į sandėlį, kuriame malūnininkas, turintis didoką dirbamos žemės plotą, laikė žemės ūkio padargus, vežimą ir lengvas roges. 16
Malūnininkas Langė ir pats buvo nelabai panašus į vietinius žmones. Šiame kalnų krašte gyvenantys vyrai buvo barzdoti, tamsiaplaukiai, rudaakiai, vidutinio ūgio ar net žemesni. Jie nešiojo neaukštas, į šonus kiek ištemptas skrybėles viršun užraitytais kraštais, pilkšvos spalvos, namų darbo, suveltas iš avių vilnų. Ir vyrai, ir berniukai mūvėjo plačias pūstas kelnes iki kelių, prilaikomas sukryžiuotų ant krūtinės petnešų, klešnių apačioje susegtas saga, vilkėjo ilgokas vienodo kirpimo sermėgas rauktais skvernais. Visi mūvėjo megztas kojines virš kelių, avėjo lengvus odinius trumpaaulius savo darbo batus. Moterys čia buvo augalotos, ūgiu kone prilygstančios vyrams, o rengėsi skoningai ir spalvingai: segėjo plačius klostuotus sijonus iki kelių, ant sijono užsirišdavo puošnią siuvinėtą kiek trumpesnę klostuotą prijuostę. Viršutiniai baltiniai irgi būdavo išsiuvinėti, ilgomis pūstomis rankovėmis, daugiausia balti. Galvas dengė šiaudinės ar vilnonės veltos skrybėlės. Moterys, kaip ir vyrai, mūvėjo labai ilgas kojines, avėjo lengvus batelius, viršuje surištus kaspinėliu. Malūnininkas Vilhelmas Langė išsiskyrė iš kalniečių pirmiausia dėl to, kad buvo neįprastai aukštas, dviejų metrų ūgio. Tiesa, nuolat tampydamas sunkius maišus jis gunktelėjo, bet vis tiek atrodė tvirtas, gražiai nuaugęs vyras. Be to, Langė buvo mėlynakis, labai šviesios odos, vešlūs plaukai šviesūs, netgi į raudonumą. Iš stambokos su nedidele kuprele nosies ir visos išvaizdos galėjai numanyti, kad šis žmogus yra į šiuos kraštus kadaise užklydusios senos germanų genties palikuonis. Vilhelmas Langė buvo geraširdis ir santūrus, kalbėdavo ramiai, ausiai maloniu sodriu balsu. 17
Kalniečiai ginčydamiesi mėgo karščiuotis ir netgi duoti valią rankoms, o jis mieliau patylėdavo. Tačiau buvo ir vienas svarbus bendrumas, kuris Vilhelmą Langę siejo su kitais šio krašto žmonėmis. Tai – tikėjimas. Žmonės čia buvo labai pamaldūs, išpažįstantys dar prieš šimtą penkiasdešimt metų Martyno Liuterio paskelbtas religines tiesas. Visi jie, protestantai, buvo nemėgstami katalikiškos Austrijos, ypač Zalcburgo krašto, valdžios, persekiojami ir niekinami, todėl ir pasitraukė į kalnus, įkūrė savo religinę bendruomenę, dėl tos priverstinės izoliacijos tapo labai užsispyrę ir vieningi. Dar mokydamasis parapinėje mokykloje, į kurią tėvas rogėmis vežiojo jį keturias žiemas, lėtapėdis Vilhelmas iš kitų vaikų išsiskyrė gera atmintimi ir stropumu. Jis puikiai skaitė, gražiai rašė, dėl to buvo palankiai vertinamas parapijos kirchės pastoriaus Moro, vaikus tikybos mokančio storulio. Vilhelmas greitai įsiminė pastoriaus papasakotas Evangelijoje skelbiamas tikėjimo tiesas ir slapta troško kada nors pats tapti pastoriumi kaip Moras. Tačiau suprato, kad tai padaryti bus nelengva, o gal ir neįmanoma, nes nesutiks tėvas. Tėvas Karlas Langė savo vienintelį sūnų matė kaip būsimą malūno ir viso kito turto paveldėtoją ir šeimininką. Todėl nuo mažens pratino prie ūkio darbų. Jaunajam Vilhelmui tokia ateitis buvo visai ne prie širdies. Kai į malūną atvažiuodavo žmonių, jis, užuot talkinęs tėvui, daug mieliau pasakodavo įvairias istorijas iš šventųjų gyvenimo. Ir kuo toliau, tuo labiau tie dalykai domino Vilhelmą. Tėvai tik stebėjosi ir nepatenkinti kratė galvas sakydami: „Išpažinti Dievo skelbtą žodį – labai gerai ir teisinga. Tačiau ir šiame reikale dera turėti saiką. Tam juk yra dvasiškiai, tai jų duona.“ 18
Ilgainiui Vilhelmas, nors savo troškimų neatsižadėjo, perėmė iš tėvo ūkį ir pats tapo malūnininku. Tačiau tėvas ir toliau priekaištingai baksnojo sūnui į šoną. – Vyrui, sulaukusiam keturiasdešimt penkerių, turėtų rūpėti kuo greičiau sukurti šeimą ir susilaukti palikuonių. Taigi, užuot tuščiai pamokslavęs, geriau žmonos pasidairytum, – priekaištavo. Vilhelmas į tai tik ranka numodavo ir tyliai išslinkdavo pro duris. Tačiau kai ir motina ėmė raginti sūnų, kai tėvų šnekos apie vedybas visai įkyrėjo, Vilhelmas Langė pasidavė. Vieną rudens vakarą, šeimai sėdint prie stalo ir vakarieniaujant, nelauktai prabilo į tėvus: – Gerai jau, gerai. Jeigu taip norite, galiu vesti. Tik iš kur tą nuotaką imt? Abu tėvai iš netikėtumo net valgyti nustojo. Vilhelmo motina Augustė, moteris jausminga ir geraširdė, nuvarvino džiaugsmo ašarą, o tėvas patenkintas nužvelgė sūnų ir tarė: – Jeigu būsi protingas ir nesiožiuosi, greit žmoną rasim. – Ir, pritariant motinai, ėmė vardyti nuotakas, gyvenančias kaimynystėje ir jau pribrendusias vedyboms. Paminėjo ir keletą našlių. Vilhelmas sunerimęs klausėsi tėvo ir tylėjo. Paskui nenoriai prabilo: – Na jau ne! Šitos vištos man į žmonas netinka. Nieko iš to neišeis. Tėvas net pyktelėjo ant sūnaus. – Tai ko tu nori? Visos mano paminėtos moterys ir merginos yra ne kokios pasileidėlės, o darbščios, pasiturinčių protestantų ūkininkų dukros. 19
– Sakau, ne! Nieko iš to neišeis, – kaip kirviu nukirto Vilhelmas. Į pokalbį įsiterpė motina: – Neskubink jo, tėvai. Svarbiausia, kad jis apsisprendė ir nori vesti. O visa kita suspėsim. – Gal tu ir teisi, – sutiko senasis Langė. – Netrukus į malūną turėtų atvykti žmonių iš atokesnių slėnių. Reikės paklausinėti apie tolėliau gyvenančias nuotakas. Ir iš tikrųjų į Langių šeimos malūną, kaip ir buvo tikėtasi, kitą savaitę suvažiavo nemažai žmonių. Keli vyrai su pačiomis atkako net iš kaimyninio Graco krašto – iš protestantiškų Ino ir Mūro slėnių. Šiuos žmones domino ne vien malūnas. Moterys, uolios protestantės, norėjo artimiau susipažinti su Vilhelmu Lange, aistringu Evangelijos tiesų aiškintoju. Žinoma, iš pradžių visi kibo į darbus. Tačiau per pietus, kai ant stalo lauke sukrovė atsivežtus užkandžius, vyrai ir moterys ėmė politikuoti, aptarinėti katalikišką valdžią, kuri darėsi vis nepakantesnė protestantams. – Esate mokytas ir supratingas žmogus, – į Vilhelmą kreipėsi viena moteriškė, atvykusi iš Ino slėnio. – Kaip manot, ar šalies valdovas, jo aukščiausioji šviesybė imperatorius Leopoldas Pirmasis, nepasinaudos prieš penkiasdešimt metų imperatoriaus Ferdinando II paskelbtu ediktu ir nenugins mūsų, protestantų, nuo savo žemių? O gal net išvarys iš tėvynės? Ir ko tie katalikai iš mūsų nori? – pridūrė nepatenkinta. Vilhelmas Langė, netikėtai užkluptas tokio įmantraus klausimo, net išraudo. Jo žvilgsnis kurį laiką neramiai klai20
džiojo susirinkusiųjų veidais, lyg ieškotų pagalbos. Vilhelmas suprato, kad šiuose reikaluose jis nėra joks žinovas ar patarėjas. Matydamas, kad visų akys nukreiptos į jį, prisipažino: – Aš šiuose reikaluose nesu žinovas. Nieko negaliu patarti. Viskas yra Dievo valioje. Žinau tik tiek, kad mums, protestantams, reikia laikytis išvien, tada būsime stiprūs ir nenugalimi. Toliau pokalbis pakrypo apie neramumus ir artėjantį karą su turkais. – Ar girdėjot, ką tie mūsų bendratikiai vengrai išdarinėja? – šūktelėjo vienas prie stalo sėdintis senyvas svečias. – Apie ką jūs? – nusistebėjo Vilhelmas Langė. – Apie vengrus, kurie mūsų valstybės sudėtyje. – Ir kas? – abejingai patraukė pečiais Vilhelmas. – Tas, kad jie nuolat kursto turkus, kad šie susipeštų su mūsų valdovu. Vengrai nori savos nepriklausomybės, esą jiems ne pakeliui su mumis, austrais. Jiems reikia austrų karo su turkais. – Vyrai, – ūmai įsiterpė viešnia iš Mūro slėnio, – gal jau gana pliurpti apie tą politiką? Geriau pakalbėkime apie linksmesnius dalykus, kad ir apie būsimas vestuves ar krikštynas. Vilhelmas Langė nejučia susigūžė. Ar tik nebus jo atžvilgiu rengiama klasta? Tikriausiai jam nežinant tėvas, senasis Langė, prasitarė svečiams apie vedybų reikalus. Tačiau niekas iš atvykusiųjų į Vilhelmą nė nepažvelgė. Pokalbis pakrypo apie tai, kad tarp protestantų yra nemažai šaunių netekėjusių merginų, o rimtų jaunikių – ne per daugiausia. Galima sakyti, apskritai nėra. 21
– Kaip tai nėra? – staiga balsą pakėlė Vilhelmo tėvas. – O mano sūnus kuo jums neįtinka, kuo negeras? Dabar jau visų akys nukrypo į Vilhelmą. Tas net iškaito. – Na jau, tėvai, radai laiką ir vietą... – suburbėjo ir neužbaigęs sakinio pakilo norėdamas pasišalinti. – Palauk, Vilhelmai! – stvėrė jį už rankovės ta pati moteriškė. – Neskubėk sprukti. – Ji pasisuko į kitus ir juokdamasi pridūrė: – Šis jaunikis net labai tinkamas, nėr ko ir sakyti. Tik gal per ilgai užsisėdėjęs? Visi prie stalo suklegėjo kaip žąsys, linkčiojo pritardami išsakytai minčiai. Vilhelmas sutrikęs pamindžikavo nuo kojos ant kojos, paskui vėl klestelėjo ant suolo. Nurimus juokui, senasis Langė tarė: – Man marčios reikėtų neprastos. Pirmiausia, kad Vilhelmas būtų ja patenkintas. Mudu su žmona būtume laimingi, jei galėtume pasūpuoti anūkus, kol dar gyvi esam. – Žinau vieną nuotaką, – nerimo aštrialiežuvė moteriškė. – Ji tikrai tiktų Vilhelmui. – Nagi, dėstyk, nedelsk, – paragino vyrai. – Paslaptį atskleisiu, tik jeigu būsiu pakviesta piršliene. – Būsi, būsi! Viešnia iš Mūro slėnio patenkinta palinko priekin. – Tada klausykit. Nuotaka laibai graži ir jauna. Aistringa. Turi itališko kraujo. Tokiam tyleniui kaip ponas Vilhelmas būtų ideali žmona. Oi, pravarinėtų užsistovėjusį kraują naktimis, o gal ir dienomis. Tiesa, gyvena tolokai. Pietinėje šalies dalyje, besiribojančioje su Tiroliu, kitaip sakant, yra tirolietė. Tėvai – stiprūs ir darbštūs ūkininkai. Gaila tik, kad katalikai. 22
– Menka bėda, – norėdamas įsiteikti Langėms prabilo jų kaimynas. – Prieš tokį Evangelijos žinovą ir pamokslautoją kaip mūsų Vilhelmas neatsilaikys joks katalikas. Jų mišios giedamos lotyniškai, nors patys lotyniškai – nė bum bum, nieko nesupranta, ką tas jų kunigas porina. O mes, protestantai, Dievo žodį girdime gimtąja vokiečių kalba. Ar ne taip, pone Vilhelmai? – kreipėsi į išraudusį Langę. Vilhelmas dėl mišių visiškai pritarė kaimynui. Tačiau į tolimesnius svarstymus apie katalikus nesileido. Tiesą sakant, jį labai sudomino ką tik paminėta karštakraujė tirolietė. „Būtų įdomu nors akies krašteliu žvilgtelėti į tą italę“, – pagalvojo. Po pietų visi vyrai vėl sugužėjo į malūną užbaigti darbų, kad kuo greičiau pakrautų į vežimus sumaltus grūdus. Vilhelmo tėvas Karlas Langė pasivedė sūnų į šalį, trumpai šnektelėjo, paskui priėjo prie moteriškės iš Mūro slėnio ir užkalbino ją. – Juokas juokais, bet mano sūnui būtų neblogai susitikti su jūsų minėta nuotaka, – pasakė. – Gal aptartume, kokiomis sąlygomis ir kur būtų galima tai padaryti? Moteris dėbtelėjo į senąjį Langę ir susimąstė. – Reikia pagalvoti. Tiesa, prie stalo neprasitariau, kad ta nuotaka yra mano jaunesniojo brolio žmonos sesuo. Po kelių savaičių ji turėtų apsilankyti pas mus ir patalkininkauti, nes mano brolienė turi gimdyti. – Tai kada bus galima pamatyti jūsų brolienės seserį? – neatlyžo senis Langė. – Sutarkime taip... – Moteris patenkinta delnu brūkštelėjo Langei per rankovę. – Aš atsivešiu ją į Zalcburgą, į jūsų krašto sostinę. Mudvi eisime apžiūrėti miesto, pabū23
sim miesto įkūrėjo ir globėjo šventojo Ruperto atlaiduose. Zalcburge pasiliksime trejetui dienų, o apsistosime centre, Getreide gatvėje, „Edelveiso“ svečių namuose. – Labai mums patogu, – liko patenkintas Langė. – Vilhelmas atvyks ir jus susiras. O paskui gal ir jūs su nuotaka užsuksite pas mus? – Visko gali būti. Priklausys nuo to, ar jaunieji patiks vienas kitam.
Diena, kai Vilhelmas turėjo pasimatyti su mergina iš Tirolio, sparčiai artėjo. Laukdamas susitikimo malūnininkas Langė dar niekada nesijaudino taip, kaip šį kartą. Dar tylesnis nei įprastai slampinėjo po namus, po malūną ir vis mąstė, kaip čia jam pasielgus. Vilhelmą kankino dvilypis jausmas: smalsumas ir baimė. „Kokio galo trenksiesi į tą Zalcburgą? – kuždėjo vidinis balsas. – Kad pamatytum kažkokią išgirtą juodaakę italę?“ Po akimirkos tas pats balsas atremdavo: „O vis dėlto reikėtų nuvykti ir susipažinti. Iš tikrųjų, būtų įdomu pamatyti tą „nuotaką“. Kitaip tėvukas su mama išjuoks, kad mergos pabūgau, vėl neduos ramybės.“ Pagaliau atėjo sutartoji diena. Iš vakaro Vilhelmas nuėjęs pas kaimyną kirpėją pasitrumpino plaukus, paskui išsipėrė pirtyje. Tada užsivilko švarius baltus drobinius baltinius, pasiūtus darbštuolės motinos, o kai atsistojo prieš veidrodį ir ėmė šukuoti ševeliūrą, patenkintas net šyptelėjo. Į jį iš veidrodžio žvelgė simpatiškas, sakytum net gražus vyras tvirtu ryžtingu smakru su duobute ir jausmingomis raudonomis lūpomis, aukštas, dar nelabai susenęs, vešliais rudais, kone ugniniais plaukais. Mėlynos akys švytėjo patenkintos, 24
veidas maloniai kvepėjo odekolonu. „Ogi visai nieko vyriškis! – gėrėdamasis savimi pagalvojo Vilhelmas Langė. – Kaip galėčiau nepatikti tai mergiotei? Tegu žiūri, kad pati man patiktų.“ Kitą rytą Vilhelmas pasipuošė gražiausiais išeiginiais drabužiais, užsimovė odinius batus, užsivožė vilnonę skrybėlę riestais kraštais. Kieme jau stovėjo tėvo į vežimą pakinkytas vienas iš dviejų arklių ir laukė vadeliotojo. Palaimintas tėvų, sūnus mikliai įsiropštė į vežimą. Pasiėmė ir dovanų: didoką ožkų pieno sūrį su kmynais, suspaustą motinos, ir butelį trejus metus išlaikyto naminio vynuogių vyno. Prieš Vilhelmui išvažiuojant iš kiemo, motina priminė sūnui: – Kai nuvyksi į Zalcburgą ir atsirasi Getreide gatvėje, prieš susitikimą būtinai užeik į cukrainę ir už keliolika kreicerių ar guldeną nupirk dėželę anyžinių saldainių, perrištą spalvotu kaspinėliu. Įteiksi panelei. Vilhelmas, nepatenkintas, kad jį globoja kaip mažą vaiką, susiraukė. – Be reikalo, mama, jaudiniesi ir nurodinėji. Nesu iš kelmo spirtas, pats žinau, kaip apsieiti su moterimis ir panomis. – Ir pliaukštelėjęs botagu išdundėjo iš kiemo. Nuo namų iki Zalcburgo miesto buvo dvidešimt kilometrų, bet Vilhelmas Langė niekur nesustojo atsipūsti. Dabar, būdamas visiškai vienas ir niekieno netrukdomas, jis mintijo apie savo gyvenimą: „Tikrai pavėlavau su tomis vedyboms. Man jau keturiasdešimt penkeri, ne juokas. Kas manęs lauktų ateityje? Tėvai – ne amžini. Metai kiti, ir jų nebeliks. Ką aš darysiu, jeigu šalia nebus žmonos, vaikų? Metas veikti. Širdimi jaučiu, kad pasiseks.“ 25