VIRSELIS
Dykumos
angelas
sūnus serga vėžiu. Jis sunkiai serga, o su mumis taip šiurkščiai elgėsi lėktuve. Jis blogai jaučiasi, mūsų bagažas vėluoja ir jam tenka laukti, nors jau turėtų būti namuose ir gulėti lovoje. – Jusufas tarsi pagal komandą garsiai sudejavo, ir aš prispaudžiau prie peties jo galvą, kad nuraminčiau jį ir paguosčiau. – Nesijaudinkite, – ramindamas pasakė vyras. – Padėsime jums su bagažu ir pagelbėsime išeiti. Kaip atrodo jūsų lagaminai? Apibūdinau mūsų bagažą, ir jie nuėjo jo ieškoti. – Jie padės mums iš čia išeiti, – pasakiau Džeinei puse lūpų. – O kas bus, jei kitoje pusėje lauks jo motina, jis ją pamatys ir ims šaukti? – O Dieve, – apie tai nepagalvojau. – Liepiau jai nevažiuoti į oro uostą. – O kas, jei ji neištvėrė? Dieve mano, ji juk nematė savo sūnaus pusantrų metų. – Tiesiog melskis, – pasakiau, kai sugrįžo nešikai su vežimėliais, ant kurių gulėjo mūsų daiktai, ir nusivedė mus prie išėjimo. Kai išėjome į pagrindinę salę, pamačiau Machmudą, kuris laukė manęs su didžiule puokšte gėlių. Ibital niekur nesimatė, ir mintyse padėkojau Dievui. Machmudas buvo kartu su vairuotoju. Mes išėjome iš oro uosto atrodydami tarsi laiminga vėl susijungusi šeima ir nuvažiavome į Meid Veilį. Niekad gyvenime nesijaučiau tokia išsikankinusi. Mums važiuojant išsitraukiau telefoną ir surinkau Ibital numerį. – Čia yra kai kas, kas norėtų su tavimi pasikalbėti, – pasakiau jai, kai ji pakėlė ragelį, ir perdaviau telefoną Jusufui. – Labas, mamyte, – pasakė jis arabiškai, ir aš iš visos širdies apsiverkiau.