Issuu on Google+

VIRSELIS

Dykumos

angelas

sūnus serga vėžiu. Jis sunkiai serga, o su mumis taip šiurkščiai elgėsi lėktuve. Jis blogai jaučiasi, mūsų bagažas vėluoja ir jam tenka laukti, nors jau turėtų būti namuose ir gulėti lovoje. – Jusufas tarsi pagal komandą garsiai sudejavo, ir aš prispaudžiau prie peties jo galvą, kad nuraminčiau jį ir paguosčiau. – Nesijaudinkite,  – ramindamas pasakė vyras.  – Padėsime jums su bagažu ir pagelbėsime išeiti. Kaip atrodo jūsų lagaminai? Apibūdinau mūsų bagažą, ir jie nuėjo jo ieškoti. – Jie padės mums iš čia išeiti, – pasakiau Džeinei puse lūpų. – O kas bus, jei kitoje pusėje lauks jo motina, jis ją pamatys ir ims šaukti? – O Dieve,  – apie tai nepagalvojau.  – Liepiau jai nevažiuoti į oro uostą. – O kas, jei ji neištvėrė? Dieve mano, ji juk nematė savo sūnaus pusantrų metų. – Tiesiog melskis, – pasakiau, kai sugrįžo nešikai su vežimėliais, ant kurių gulėjo mūsų daiktai, ir nusivedė mus prie išėjimo. Kai išėjome į pagrindinę salę, pamačiau Machmudą, kuris laukė manęs su didžiule puokšte gėlių. Ibital niekur nesimatė, ir mintyse padėkojau Dievui. Machmudas buvo kartu su vairuotoju. Mes išėjome iš oro uosto atrodydami tarsi laiminga vėl susijungusi šeima ir nuvažiavome į Meid Veilį. Niekad gyvenime nesijaučiau tokia išsikankinusi. Mums važiuojant išsitraukiau telefoną ir surinkau Ibital numerį. – Čia yra kai kas, kas norėtų su tavimi pasikalbėti, – pasakiau jai, kai ji pakėlė ragelį, ir perdaviau telefoną Jusufui. – Labas, mamyte, – pasakė jis arabiškai, ir aš iš visos širdies apsiverkiau.


Aštuntas skyrius

Kai tik per plauką pavyksta pabėgti


Susilaukti vaikų ir juos auginti viena dėkingiausių patir-

čių, kurias gyvenimas gali suteikti, bet tai visiškai nereiškia, kad nuo to kasdien padažnėja pulsas. Vaikams patinka rutina, jiems patinka žinoti, kas aplink juos darosi. Suaugusiojo protui tai pasidaro nuobodu, jei kartkartėmis nėra progos užsiimti kuo nors kitu. Man patinka susidurti su ne per didžiausiais pavojais ir priminti sau pačiai, kad esu gyva visomis šio žodžio prasmėmis, o ne tik egzistuoju kaip vaiko motina. Žinoma, pasitaikė atvejų, kai to jaudulio buvo kiek per daug, bet taip jau būna su nuotykiais, niekada negali numatyti, kas atsitiks. Viena iš neparankiausių šalių vaikams gelbėti yra Turkija. Turbūt todėl aš vis prisimenu scenas iš filmo „Vidurnakčio ekspresas“, kur pagrindinis veikėjas pagaunamas nelegaliai vežantis narkotikus ir įkišamas į turkų kalėjimą, bet, manau, yra ir kitų priežasčių. Atrodo, kad turkų policija organizuotesnė ir negailestingesnė nei daugelyje kitų šalių, kuriose veikiau. Taigi, kai vykdavau į Turkiją su misija, mane visada lydėdavo jausmas, kad šioje šalyje didesnė tikimybė būti areštuotai, ir galvoje vis sukdavosi tikroviški paveikslėliai, kas manęs laukia, jei taip nutiktų. 142


Kai

ti k

per

pl auką

pav y k s ta

p a b ė g ti

Galimybė būti pagautai ir įkištai į kalėjimą išliko per visas keliones, bet kartais tikimybė, kad taip atsitiks, atrodydavo didesnė. Kai kuriose šalyse galėjau būti nuteista ilgus metus kalėti, nes ten valdžia buvo užsimojusi rimtai pamokyti moterį, kuri buvo tiek įžūli, kad pabandė keisti vyrų nustatytas taisykles. Turkijoje per vieną misiją man teko vykti į turistinę vietovę ir pabandyti sugrąžinti motinai septynerių metų mergaitę. Taip pat kaip kadaise Maroke, bežiūrint į daugybę mergaičių, kurios žaidė paplūdimyje ar vaikštinėjo po miestą su savo tėvais, tai buvo nelyginant adatos paieškos šieno kupetoje. Iš pradžių nuvykau ten viena, nes motina negalėjo įpirkti dviejų bilietų. Atvažiavau į kurortą ir nuėjau į pagrindinį paplūdimį, jau užsiregistravusi savo viešbutyje. Bandžiau motinai išaiškinti, kad man vienai nieko neišeis, bet ši taip jaudinosi dėl išlaidų, kad norėdama ją nuraminti sutikau vykti viena. Prisimenu tą klaikų jausmą, kai man širdis nusirito į kulnus išvydus poilsiautojų minią ir supratus, kad niekada čia tos mergaitės nerasiu. Pasidaviau ne iš karto. Vaikštinėjau po miestą kelias dienas, sėdėjau kavinėse ir žvalgiausi, vaikštinėjau pirmyn atgal po pajūrį basa su batais rankoje ir tikėjausi, kad pamatysiu veidą, panašų į tą iš pasenusios mokyklinės nuotraukos, kurią visur nešiojausi, ar išgirsiu balsą, išduosiantį anglišką kilmę. Daugybę kartų pasirodė, kad jau radau, buvo tiek daug mažų mergaičių, dėl kurių kelias akimirkas būdavau tikra, kad tai ta, kurios ieškau. Sukinėdavausi netoli jų tiek ilgai, kiek išdrįsdavau, stebėdama jas ir jų šeimas ir stengdamasi suprasti, ar tai tas vaikas, kurio ieškau. Bet įtarimai niekada nepasitvirtindavo. Visada atsitikdavo kas nors, kas įtikindavo mane, kad paieškas reikia tęsti: mergaitė pavadindavo mote143


Dykumos

angelas

rį mama arba taip sklandžiai kalbėdavo turkiškai, jog niekas nebūtų patikėjęs, kad ji neseniai atvykusi į šalį. – Nieko nebus, – pasakiau motinai telefonu trečios bevaisių paieškų dienos pabaigoje. – Tau teks atvažiuoti ir prisidėti prie manęs. Aš apmokėsiu išlaidas. Manau, motinai palengvėjo, kad galės prisidėti prie manęs ir ieškoti pati. Motinai turbūt sunku sėdėti Anglijoje ir nežinoti, kas vyksta ir ką aš darau. Ji tikriausiai būgštavo, kad aš vaikštau per colį nuo jos prarasto vaiko ir tiesiog nematau jo. Motina atvažiavo jau kitą dieną ir mudvi pradėjome ieškoti kartu. Po penkių dienų supratome, kad nieko nepešime. – Jų atostogos turbūt pasibaigė, – pasakė motina, kai sėdėjome viešbučio kambaryje prislėgtos ir svarstėme, ar nevertėtų pasiduoti. – Ko gero, tėvas išvežė ją atgal į Stambulą. Motina jau bandė susisiekti su mergaite ir jos tėvu jų senuosiuose namuose mieste, bet jai nepasisekė, todėl ir bandėme surasti juos atostogaujančius. Atrodė tikėtina, kad tėvas, nepastebėjęs jokių motinos buvimo ženklų per pastaruosius keletą mėnesių, dabar pasijuto daug ramiau ir parsivežė dukterį namo. Kitą dieną išsiregistravome iš viešbučio Marmaryje ir išvykome į Stambulą. Dabar iš tikrųjų ėmiau bijoti. Visuomet daug pavojingiau dideliame mieste, kur netrūksta žmonių, galinčių sukliudyti mano veiksmams, yra daugiau policijos ir geresni ryšiai. Jei vaikas pagrobiamas dideliame mieste, policijai gali būti pranešta jau po kelių minučių, o ji paprastai turi pakankamai priemonių, kad galėtų per valandą uždaryti visus oro ir jūrų uostus. Bet buvau įsipareigojusi ir negalėjau leisti, kad šie nuogąstavimai mane sustabdytų. Labai pamėgau motiną ir galėjau pasakyti, kad jos prisirišimas prie dukters ir troškimas būti su ja nuoširdus. Buvau pasiryžusi likti su ja, kad ir kas nutiktų. 144


Kai

ti k

per

pl auką

pav y k s ta

p a b ė g ti

Mergaitės tėvas gyveno miegamajame rajone, netoli nuo miesto centro. Tai nebuvo ypač gražus rajonas, bet ir ne lūšnynas; tikriausiai taip atrodo šimtai kitų priemiesčių visame pasaulyje. Viešbučio neužsisakėme, pirma norėjau įsitikinti, kad vaikas tikrai yra čia, ir tik tuomet vėl išlaidauti. Nusisamdėme mašiną, sustojome taip, kad galėtume matyti namo duris ir nusiteikėme laukti. Reikėjo išsiaiškinti, ar mergaitė ten, ir sužinoti, kokia jos dienotvarkė, kad galėtume nusistatyti geriausią laiką pulti. Pasėdėjome tik porą valandų, kai iš namo išėjo būrys vaikų, matėme, kad niekas iš suaugusiųjų jų nelydi. – Štai ji! – suriko motina, vairuotojas ir aš pašokom kaip nuplikyti. Moteris jau siekė durų rankenos, bet čiupau ją už rankos. – Palauk, – pasakiau. – Leisk man pagalvoti. Reikia įsitikinti, kad jų niekas neprižiūri. – Gerai, – didelėmis valios pastangomis ji vėl atsisėdo ant sėdynės vis negalėdama atitraukti akių nuo savo dukters, žaidžiančios saulėkaitoje. – Kiek ilgai reikės laukti? – Nežinau, – prisipažinau. – Man tiesiog reikia kelių minučių, kad galėčiau susidėlioti mintis. Kurį laiką sėdėjome įtampos kupinoje tyloje, kol apsisprendžiau. Neatrodė, kad kas nors stebėtų vaikus, be to, mums gali nebepasitaikyti tokios puikios progos. – Gerai, – pasakiau. – Tu teisi. Paimkime ją dabar. Nueik prie dukters kuo nerūpestingiau, taip, kad kiti vaikai neatkreiptų dėmesio. Visai nereikia, kad jie nulėktų pas tėvus ir pasakytų, jog keista moteris pagrobė jų draugę. Įsitikink, ar vaikai supranta, jog esi mergaitės motina. Tuomet kuo greičiau parsivesk ją į mašiną. Jei kas nors išeis iš namo, aš prieisiu ir tau padėsiu. 145


Dykumos

angelas

Ji šoko iš mašinos taip greitai, kad pajutau jos šalio sukeltą vėjelį. Žiūrėjau, kaip ji eina prie vaikų, jei tik prireiks, pati buvau pasiruošusi veikti. Pamačiau, kaip moters duktė pakėlė akis, iš pradžių lyg sutriko, o paskui nepaprastai nudžiugo. Kiti vaikai pagarbiai atsitraukė ir žiūrėjo, kaip jų draugė apkabina savo motiną, paskui jie linksmai pamojo, kai jiedvi nuėjo atgal prie mašinos laikydamosi už rankų ir plepėdamos taip, tarsi viskas būtų puiku. – Greičiau, greičiau, – murmėjau patyliukais, kai jos neskubėdamos ėjo prie mūsų. Pamačiau iš už namo kampo išnyrant grupelę suaugusiųjų ir norėjau dingti iš čia anksčiau, nei jie prieis vaikus. Vairuotojas užvedė variklį. Supratau, jog, kaip ir aš, jis nekantrauja, kad moteris su dukterimi greičiau prieitų. Pagaliau jos įlipo, uždarė dureles ir vairuotojas pradėjo važiuoti. Pasižiūrėjau atgal į žmones, kuriuos buvau pastebėjusi, jie priėjo prie vaikų ir užkalbino juos. Vaikai parodė į mus, suaugusieji sužiuro prisidėję delnus prie akių nuo saulės. Motina mylavo dukterį ir nieko nepastebėjo, o aš nieko ir nesakiau. Nenorėjau sukelti jai nerimo. Mūsų krepšiai jau buvo bagažinėje ir aš labai troškau kuo greičiau išvažiuoti iš šalies. – Nuvežti į oro uostą? – pasiteiravo vairuotojas. – Ne, – atsakiau. Duktė ir motina keliavo su savo pasais, jei bus paskelbta paieška, jas lengvai sulaikys. Reikia rasti ne tokį pastebimą kelią išvykti iš Turkijos.  – Važiuokime prie sienos. – Prie sienos su Graikija ar Bulgarija? – paklausė jis. – Ne, nemanau, – pasakiau vis dar dvejodama. – Jie ir tikėsis, kad pasuksime tomis kryptimis. Važiuokime į rytus, prie sienos su Kurdistanu. Taksistas tik švilptelėjo pagalvojęs apie tokį ilgą kelią, bet nesiginčijo. Per tokią kelionę jis uždirbs pinigų kelioms sa146


Kai

ti k

per

pl auką

pav y k s ta

p a b ė g ti

vaitėms į priekį. Įsitaisėme varginančiai kelionei begaliniais vėjų gairinamais keliais. Prireikė daugybės valandų pasiekti Kurdistanui, tuomet sumokėjome vairuotojui ir persėdome į kitą mašiną. Aplinkui dabar daugiausia buvo dykuma, mes pasukome į pietus, į Iraką, o paskui aplenkėme Sirijos kampą ir įvažiavome į Jordaniją, keisdamos vairuotojus prie kiekvienos sienos. Jaučiausi tarsi klajoklė, nuolat kelyje, kai pabusdavau iš neramaus snaudulio, negalėdavau atskirti vienos šalies nuo kitos. Didžiąją kelio dalį motina glaudė prie savęs dukterį, abi tai užmigdavo, tai pabusdavo, jos daug nekalbėjo, tiesiog džiaugėsi būdamos kartu. Buvau tikra, kad turkų valdžios atstovai niekada nepagalvos, kad mes leidomės į tokį aplinkinį kelią. O jei ir pagalvos, tai neturės jokių galių sulaikyti mus kitose šalyse, nes keliavome su tikrais pasais. Gyvenome automobiliuose ir tvėrėme valgydamos užkandžius, kurių nusipirkdavome iš pakelės prekeivių ar garažuose. Kartais sustodavome kaimuose, jei pamatydavome, kad gatvėje yra dušas ar kita vieta apsiprausti. Mergaitė buvo labai miela. Manau, jai tai buvo puikus nuotykis, nes ji buvo su motina, neatrodė, kad bijotų nematytų dalykų, kurie ją supo. Ir man tai buvo didžiulis nuotykis. Ėmiau priprasti prie gyvenimo kelyje. Prie jo gali nesveikai prisirišti, nes apie nieką nereikia galvoti, spoksai sau be jokių minčių į slenkantį pro šalį vienodą kraštovaizdį. Po kurio laiko jau beveik norėjau, kad kelionė nesibaigtų. Nebenorėjau sugrįžti į pasaulį, kur vėl reikės spręsti, rinktis ir imtis atsakomybės. Labai jaudinausi kiekviename policijos patikrinimo poste, nes policininkai visada vaidindavo ištisą pantomimos spektaklį, studijuodavo mūsų dokumentus, tarsi atrodytume jiems įtartinos. Piktino policininkų kišimasis į mūsų mažą privatų pasaulį, bet iš tiesų nė vienas iš jų nesulaikė mūsų ilgiau nei kelias minutes. 147


Dykumos

angelas

Po kelių dienų sudaužytos ir pavargusios, bet laimingos sugrįžome į Angliją. Reikalai ne visada susiklosto taip sėkmingai. Mano sėkmės laikas ėjo į pabaigą. Toji motina puikiai sugebėjo išlikti rami pamačiusi savo vaiką. Žmonės ne visada taip gerai valdo emocijas. Per misiją Maroke viena motina visiškai nepaisė mano įspėjimų ir nubėgusi pagriebė savo vaiką tą akimirką, kai jį pamatėme. Tai buvo beveik katastrofa. Vaikas pasirodė būryje apsipirkti išėjusių moterų, kurios, matyt, buvo jo tėvo giminaitės. Pamačiusi savo vaiką tarp kitų moterų, jo motina nesusivaldė, ėmė šaukti jį vardu ir stumdydama žmones sau iš kelio puolė prie jo, tuo patraukdama visų dėmesį. Laimei, vaiką prižiūrinčios moterys taip išsigando prie jų lekiančios isterikės, kad trumpam pasimetė ir motina sugebėjo sugriebti sūnų už rankos ir nusitempti jį sau iš paskos, pakeliui šūkaliodama jam nurodymus. Man neliko nieko kito, tik bėgti paskui ją, kai ji nėrė į šalutinį kelią kartu su vaiku. Mes netgi neturėjome automobilio pabėgti. Pasikaišiau sijonus ir nulėkiau paskui juos. Tuo metu, kai juos pasivijau, kitos moterys irgi atsitokėjo ir pasileido įkandin, rėkdamos praeiviams, kad mus stabdytų, nes pagrobėme vaiką. Širdis garsiai daužėsi ir aš taip pristigau kvapo, jog išsigandau, kad nualpsiu. Jau įsivaizdavau, kad jos mane pagaus ir nutemps į policijos nuovadą. Plikų Maroko kalėjimo sienų vaizdas privertė mane bėgti tolyn, nepaisant dieglių krūtinėje ir skaudančių kojų. Nuvingiavome per šonines gatveles ir aplink namus, vis užlėkdamos ant kačių ir šiukšlių, užjudinome valkataujančių šunų gaują, šie nusivijo mus linksmai lodami ir džiaugdamiesi gaudynėmis. Mūsų laimei, kitos moterys pasirodė dar 148


Kai

ti k

per

pl auką

pav y k s ta

p a b ė g ti

menkesnės sportininkės nei mes, ir po kelių posūkių bei vingių supratome, kad jos mus pametė. Pasislėpusios už sienos nugriuvome pavėsyje ir bandėme atgauti kvapą bei nuvyti šalin lojančius šunis, bijodamos, kad savo kvailu, džiaugsmingu ambrijimu jie gali mus išduoti. Pabėgti pavyko, bet tai buvo labai neteisinga vaiko atžvilgiu, nes dėl visko, kas įvyko, jis labai išsigando. Būtų buvę daug geriau palaukti, kol vaikas liks vienas ir motina galės švelniai ir ramiai su juo pasikalbėti, o ne klykdama griebti ir bėgti šalin. Tačiau gelbėjimo reikalai retai kada klostydavosi pagal planą. Per dar vieną kelionę į Egiptą, tiktai nuvykusios į šalį sužinojome, kad vaikas, kurį reikėjo atsiimti, gyvena bute ir nelanko mokyklos. Tiesą sakant, niekada nebūdavo taip, kad mergaitės neprižiūrėtų kas nors iš suaugusiųjų, kurie paprastai tvirtai laikydavo ją už rankos. Taip pat atrodė, kad, vos išėję iš namų su mergaite, suaugusieji šoka į taksi taip greitai, kaip tik įmanoma, tarsi bijotų likti gatvėje nors minutę ilgiau, nei būtina. Taigi mudvi su motina turėjome pakeisti metodus, kuriuos ketinome taikyti. Jei mergaitė nelanko mokyklos, negalėsime jos iš ten pasiimti. – Jei norime ją atgauti, teks išplėšti iš senelės,  – pasakiau. – Ji vienintelė šeimoje, su kuria mums gali pasisekti. – Bet senelė sukels velnišką triukšmą ir patrauks praeivių dėmesį, o tie šoks jai į pagalbą, – būgštavo motina. – Žinau, – pasakiau susimąsčiusi. – Vadinasi, pasprukti reikia labai greitai, geriausiai mašina. Mes juk nenorime, kad mus užspeistų į kampą įtūžusi minia. Egipte žmonės paprastai naudojasi taksi keliese. Kai taksi jau sėdi keleivis ir kas nors stabdo tą pačią mašiną, vairuotojas sustoja pasitikrinti, gal antrasis keleivis irgi nori važiuoti ta pačia kryptimi kaip ir pirmasis, tada jie galės pasidalyti išlaidas. Bežiūrint, kaip žmonės elgiasi, man šovė mintis. 149


Dykumos

angelas

– Kai senelė išeis, reikia sėdėti taksi, – paaiškinau. – Lėtai važiuosime pro šalį ir tikėsimės, kad ji sustabdys mūsų mašiną, juk matėme ją taip darant anksčiau. Kitą dieną sugrįžome į tą vietą taksi, laukėme ir stebėjome. Po kelių valandų, senelė su vaiku išėjo. Mūsų vairuotojas, kuris visiškai pritarė mūsų veiksmams ir, atrodė, džiaugiasi nuotykiu, pajudėjo ir lėtai nuvažiavo paskui ją. – Sulėtinkite greitį, – pasakiau. – Ji mūsų nemato. Vairuotojas visiškai sulėtino greitį, bet moteris vis nesidairė aplinkui. Privažiavome arčiau, girdėjau, kaip motina priekinėje sėdynėje tyliai sudejavo, kai jos vaiko galva atsidūrė prie pat atviro mašinos lango. – Na, reikia kur nors priekyje apsisukti ir vėl prasilenkti, – pasakiau. – Taksi!  – senelės balsas buvo puikiai girdėti. Ji mus pamatė. Vairuotojas staigiai nuspaudė stabdžius, aš vos neužgriuvau ant priekinės sėdynės, o motina tik per plauką neišlėkė pro priekinį stiklą. Taksistas luktelėjo, leisdamas senelei pripūškuoti prie mūsų mašinos. Motina buvo užsidengusi veidą, kad duktė jos nepamatytų, ir neatsisuko nuo priekinės sėdynės, kai senoji atidarė užpakalines dureles ir pasakė vairuotojui, kur nori važiuoti. Sutikdamas taksistas linktelėjo, ir senelė įstūmė vaiką ant galinės sėdynės šalia manęs, paskui įsiropštė pati. Kai sekiau ją einančią, nepastebėjau, kokia tai stambi moteris. Ji vos pralindo pro dureles. Kai senelė įsitaisė ant sėdynės ir uždarė dureles, mergaitė buvo taip suspausta tarp mūsų, kad ėmiau jaudintis, ar beįstengs kvėpuoti. Aštrios mažylės alkūnės skaudžiai įsirėmė man į šoną, ir aš pamėginau pasodinti mergaitę patogiau, bet senoji ėmė reikšti nepasitenkinimą ir dėbčioti į mane, teko liautis. Nenorėjau, kad ji per ilgai ste150


Kai

ti k

per

pl auką

pav y k s ta

p a b ė g ti

beilytųsi man į veidą, tam atvejui, jeigu jai tektų vėliau apibūdinti mane policijoje. Beveik galėjau paliesti įtampą, sklindančią nuo motinos, kai ji iš visų jėgų stengėsi neatsisukti ir nepažiūrėti į savo vaiką. Mano širdis daužėsi taip garsiai, kad buvau tikra, jog moteris tai girdi. Atrodė, ji nepastebi, kad mašinoje su ja sėdi kitos keleivės, ėmė nurodinėti vairuotojui, kuriuo keliu važiuoti, ir pakaitomis tai ragino jį paskubėti, tai sulėtinti greitį. – Išleisk mane čia! – valdingai liepė ji, o paskui ilgai kepurnėjosi iš mašinos. Galiausiai, kažką murmėdama ir patyliukais keiksnodama, ji išlipo ir atsistojusi ant šaligatvio ėmė graibytis piniginės, norėdama sumokėti už važiavimą. Mergaitė jau slinkosi nuo sėdynės paskui senelę, kai čiupau ją už rankos, kaip galėdama švelniau ištariau jos vardą ir tuo pat metu surikau vairuotojui važiuoti. Jis nuspaudė greičio pedalą, aš persisvėriau per išsigandusią mergaitę ir užtrenkiau taksi dureles. Senelė išmetė piniginę, jau ruošėsi pasilenkti jos pakelti, kai pamatė, kad mašina nuvažiuoja su jos anūke. Motina atsisuko nuo priekinės sėdynės jau nusitraukusi nuo veido šalį ir ėmė šnekinti dukterį, tuo metu mes įsiliejome į mašinų srautą. Mergaitė pasilenkė į priekį ir apkabino motiną, ši palinko prie dukters, bučiavo jai galvą ir verkė. Aplink girdėjosi daugybė mašinų signalų, nuo to mano nervai dar labiau įsitempė. Pažvelgusi atgal pamačiau, kad senelė rėkia, mojuoja rankomis ir ragina praeivius jai padėti. Kai pasukome už kampo, aplink ją pradėjo rinktis žmonės. Tikriausiai daugelis jų duos jai patarimų, ką daryti. – Manau, reikia persėsti į kitą mašiną, – pasakiau motinai. – Senelė galėjo įsiminti šitos numerį. Vairuotojas supratingai linktelėjo ir nuvežė mus ten, kur daugybė taksi laukė klientų. Buvo matyti, kad visi jį pažįsta, 151


Dykumos

angelas

mūsų vairuotojas sušneko su vienu iš taksistų, mes laukėme mašinoje. Aš pasikeičiau vietomis su motina, ir ji įsitaisė ant galinės sėdynės ir iš širdies apkabino dukterį. Mergaitė į viską, kas vyksta aplinkui, žiūrėjo išsigandusi, plačiai išplėtusi akis. Matėme, kaip į mus žvilgčioja vairuotojai ir mostaguoja rankomis. Po kelių minučių vienas iš jų priėjo ir prisistatė, persėdome į jo mašiną. – Turime grįžti į savo kambarį „Marriott“ viešbutyje, – pasakiau. – Reikia pasiimti daiktus. Po kelių minučių jau buvome ten, ir kol rinkau daiktus, motina nulipo į apačią ir apmokėjo sąskaitą. Jos duktė laiminga stovėjo šalia, mergaitei jau nusibodo suaugusiųjų reikalai ir ji dairėsi aplinkui, ar nepamatys ko nors įdomaus. Visada stebiuosi, kaip greitai vaikai atsigauna nuo išgąsčio ir ima džiaugtis buvimu su savo motinomis, kad ir kur jos juos vežtų. Labai abejoju, ar kuris mažas vaikas nežinomoje situacijoje su tėvu jaučiasi taip gerai, kaip su motina. Suprantu, gal pernelyg apibendrinu, matyt, esama ir išimčių, pati esu jų mačiusi, bet iš esmės ši mano mintis teisinga. – Negalime važiuoti į oro uostą, – pasakiau, kai vėl sulipome į taksi. – Jis tikrai bus stebimas. Senelė turbūt nesavu balsu rėkė policijos nuovadoje. Išvyksime laivu. Paprastai kelias valandas po pagrobimo motinos taip karštai bendrauja su vaikais, kad leidžia man tvarkyti visus pabėgimo reikalus. Dėl to tik džiaugiuosi. Aš beveik visada geriau pažįstu šalį, kurioje esame, ir jos transporto sistemą nei motinos, ir man labai patinka, kai galiu susikaupti ir organizuoti kelionę, palikusi motinoms rūpintis vaikais. Tą vakarą suradome laivą, plaukiantį į Kiprą. Kitą dieną iš Kipro oro uosto, kurį ilgainiui teko vis geriau pažinti, parskridome į Hitrou. Šiame pasaulio pakrašty laivai nėra pato152


Kai

ti k

per

pl auką

pav y k s ta

p a b ė g ti

giausia transporto priemonė. Jūra nuolat audringa, ore visada tvyro vėmalų smarvė, neišsivėdinanti po tūkstančio ankstesnių sunkių kelionių. Jeigu galiu, užsisakau kajutę, nors jos siaubingai ankštos, tačiau čia sirgdama bent jau niekam nesirodai ir gali gulėti. Dažniausiai jose būna mažutė kriauklė, taigi galima apsiplauti. Laivuose patiekiamas maistas beveik visada nevalgomas, o arbata suplėkusi. Vis atrodo, kad kiti keleiviai vežasi per daug bagažo, ypač tų medžiaginių languotų krepšių, tarsi pasiūtų iš senoviškų baldų apmušalų, ir krūvas virvėmis suraišiotų daiktų. Kur bepasisuktum, užkliūni už tų išsipūtusių ryšulių, neretai tarp jų dar ir žmonės miega. Kelionės jūra visada būna tikras ištvermės išbandymas. Per pirmąsias kelias kelionės valandas niekada nepamirštu, kad vis dar esame teritoriniuose vandenyse šalies, iš kurios ką tik pabėgome. Nuolat bijau, kad mus suras, kad laivą sustabdys, o mūsų pargabenti atgal bus pasiųstas sraigtasparnis. Atėjus bilietų kontrolieriui ar kitam pareigūnui išmokau visada atrodyti labai užsiėmusi. Nesvarbu, ar žaidžiu kokį žaidimą, ar lošiu kortomis, ar savo rankinėje ieškau bilietų, visada stengiuosi atrodyti susirūpinusi ir nesusitvarkanti, kokios paprastai ir būna motinos kelionėje. Visada maniau, kad jei atrodysiu pernelyg veikli ir tvarkinga, sukelsiu įtarimų. Nekantriai rėkauti ant vaikų irgi gerai norint atitraukti pareigūnų dėmesį nuo savo veido ir dokumentų. Kai kuriose misijose susidurdavau su netikėtai dideliu tėvų pasipriešinimu. Sykį net buvo iškilęs pavojus, kad mane nušaus. Keitę Hamilton, pusę dienos dirbančią stomatologijos seselę, pirmą kartą pamačiau per televiziją, kai nuvedusi vaikus į mokyklą tvarkiausi po namus. Jos žodžiai privertė mane mesti darbą ir įsiklausyti. Keitė pasakojo apie tai, kaip dvi jos dukte153


Dykumos angelas