28
indu sundaresan
Pirmas skyrius
Kai mano motinai atėjo laikas gimdyti, jis [Akbaras] išsiuntė ją į šeicho namus, nes norėjo, kad aš išvysčiau pasaulį ten. Man buvo duotas Sultano Salymo vardas, bet tėvas vadindavo... mane ne Muhamadu Salymu ar Sultanu Salymu, o tik Šeichu Baba. Tū z u k - i - D ž a h a n g y r i . r e d . h . b e v e r i d g e , v e r t. a . r o g e r s
Vidurdienio saulė taip išblukino Lahorą, kad miestas virto akinama
migla. Paprastai šiuo dienos metu gatvės būdavo tuščios, bet šiandien Moti Bazaras** sausakimšai prisigrūdo lėtai slenkančių žmonių. Minia vikriai aplenkdavo romią karvę, drybsančią siauros gatvelės viduryje ir ritmingai gromuliuojančią iš ryto suėstą žolę ir šieną. Patogiai atsisėdę prie pilnutėlių kubo formos krautuvėlių, stovinčių lygiai sulig plytomis grįsta gatve, praeivius šaukė pardavėjai. Iš medinių drožinėtų namų balkonų virš parduotuvių žvalgėsi kelios moterys, apsisiautusios plonu muslinu. Jos sušuko: „Tegu pašoka!“, vyriškiui, laikančiam už virvės prijaukintą beždžionę. Žmogelis pažvelgė į viršų, nusilenkė ir padėjo ant žemės muzikinę dėžutę. Suskambėjo muzika, ir beždžionė, apvilkta mėlyna liemene, su kutuo Džahangyro memuarai (pers.). ** Perlų turgus (hindi).
30
indu sundaresan
tu fesu ant galvos, pradėjo šokinėti. Kai baigė, moterys paplojo ir numetė vyrui sidabrinių monetų. Šis jas susirinko, dar kartą oriai nusilenkė ir nuėjo su beždžione savais keliais. Ties gatvės posūkiu muzikantai pūtė fleitas ir mušė dholakus , žmonės linksmai plepėjo su draugais, stengdamiesi perrėkti erzelį, prekiautojai siūlė žalią kaip žalioji citrina šerbetą matinėse varinėse taurėse, o moterys geraširdiškais balsais derėjosi. Tolumoje, tarp susigrūdusių abipus pagrindinės turgaus gatvės namų ir krautuvių, į dangų kilo raudonplytės Lahoro tvirtovės sienos, užstodamos nuo miestiečių imperatoriaus rūmus ir sodus. Miestas šventė. Po trijų dienų, 1585 metų vasario 13-ąją, įvyks princo Salymo, vyriausio imperatoriaus Akbaro sūnaus ir sosto įpėdinio, jungtuvės. Jis pirmas iš trijų karališkųjų princų veda, taigi šiandien Lahoro gyventojų iš turgaus neišvarys nei tokiam metų laikui neįprasta kaitra, nei dulkės, nei triukšmas. Vidiniame Gijaso Bego namo kieme viešpatavo tyla. Ją drumstė tik vos girdimas šahnajaus** virkavimas, sklindantis iš turgaus. Ramus oras buvo troškus nuo moliniuose vazonuose žydinčių rožių ir jazminaičių aromato. Viename kampe čiurleno fontanas, ant įkaitusio akmeninio tako šnypšdami tiško vandens lašai. Kiemo viduryje tankias šakas su trikampiais lapais tiesė didžiulis pypalas***. Jo paunksnėje ant džiuto demblių, sukryžiavę kojas ir iš uolumo nuleidę galvas, sėdėjo penki vaikai ir kreida rašė lygiose juodose lentelėse. Bet kartkartėmis tai vienas, tai kitas pakeldavo galvą pasiklausyti tolumoje skambančios muzikos. Tik vienas vaikas sėdėjo ramiai ir perrašinėjo tekstą iš priešais padėtos knygos persų kalba. Mehr un Nisa susikaupusi vedžiojo užraitus ir linijas, net liežuvį iškišusi iš stropumo. Ji pasiryžo nesiduoti išblaškoma. Dholakas – būgnelis, mušamas rankomis. ** Šahnajus – muzikos instrumentas, panašus į fleitą. Tikima, kad jo garsai neša laimę. *** Pypalas – maldyklinis fikusas (Ficus religiosa).
D videšimtoji žmona
31
Greta sėdėjo jos broliai, Muhamadas ir Ab ul Hasanas, ir seserys, Salyha ir Chadydža. Sutilindžiavo varpelis, tyliame kieme atsiliepė aidas. Abu berniukai iškart pašoko ir puolė į vidų; netrukus įkandin nuėjo Salyha ir Chadydža. Liko tik Mehr un Nisa, įnikusi į darbą. Mokytojas, mečetės mula, užvertė knygą, susidėjo rankas ant kelių ir sėdėjo žiūrėdamas į mergaitę. Į kiemą išėjo Asmat ir nusišypsojo. Koks geras ženklas! Šitiek metų skundų, pykčių, „kam man tas mokslas?“, „man nuobodu, mama“. Pagaliau Mehr un Nisa pradėjo mokytis. Anksčiau pirmoji pakildavo, kai suskambėdavo varpelis, kviečiantis pietų. – Mehr un Nisa, vaikeli, laikas valgyti, – pašaukė Asmat. Išgirdusi motinos balsą, Mehr un Nisa pakėlė galvą. Žydros kaip dangus akys pažvelgė į Asmat, veide, nušvitus šypsenai, atsirado duobutės, suspindėjo lygut lygutėliai balti dantys su švarple priekyje, kur nuolatinis dar nebuvo išdygęs. Ji pakilo nuo demblio, nusilenkė mulai ir priėjo prie motinos, švytruodama ilgu sijonu. Artindamasi Mehr un Nisa negalėjo akių atplėšti nuo motinos. Madži visada nepaprastai tvarkinga, plaukai, lygūs ir žvilgūs nuo kvapaus kokosų aliejaus, susukti į kuodą ant pakaušio. – Ar patiko šiandien pamokos, vaikeli? – paklausė Asmat, kai Mehr un Nisa meiliai palietė jai ranką. Mergaitė susuko nosį. – Mula moko tokių dalykų, kuriuos aš jau žinau. Atrodo, kad jis neišmanėlis. Madži, kada eisime į rūmus? – skubiai paklausė, pamačiusi, kad Asmat suraukė kaktą. – Ko gero, mudu su tavo tėvu turėsime dalyvauti vestuvių iškilmėse kitą savaitę. Kvietimą jau gavome. Tėvas bus rūmuose su vyrais, o aš – imperatoriaus zananoje**. Ma – mama; dži – pagarbus ar meilus kreipinys (hindi). ** Zahana – moterų pusė.
32
indu sundaresan
Jos įėjo į vidų. Mehr un Nisa sulėtino žingsnį, kad motina spėtų su ja. Jai tik aštuoneri, o jau siekia Asmat iki pečių ir sparčiai auga. Jos be garso perėjo verandą, basomis kojomis vos liesdamos vėsias akmenines grindis. – Kaip atrodo karalaitis, madži? – paklausė Mehr un Nisa, stengdamasi neišsiduoti, kaip tai jai rūpi. Asmat pamąstė. – Gražus ir žavingas. Gal šiek tiek aikštingas, – neryžtingai pridūrė ir nusijuokė. – Ar aš jį pamatysiu? Asmat kilstelėjo antakius. – Kodėl staiga susidomėjai princu Salymu? – Šiaip sau, – skubiai atsakė Mehr un Nisa. – Karališkosios vestuvės... ir mes eisime į rūmus. Ką jis veda? – Dalyvausi iškilmėse tik jei paruošei pamokas. Pasikalbėsiu su mula, kaip tau sekasi. – Asmat nusišypsojo dukteriai. – Gal ir Chadydža norėtų eiti? – Chadydža ir Manydža gimė jau Indijoje. Manydža dar vaikas, per maža mokytis ir rodytis viešai. – Gal. – Mehr un Nisa atsainiai numojo ranka, ir žalios stiklinės apyrankės skambčiodamos nuslydo nuo riešo iki alkūnės. – Bet Chadydža nenutuokia, kaip pridera elgtis rūmuose. Asmat atmetė gražią galvą ir nusijuokė. – O tu nutuoki? – Žinoma, – ryžtingai linktelėjo Mehr un Nisa. Chadydža – dar pienburnė, per rytines pamokas ji ramiai nenusėdi nė dvidešimties minučių. Viskas jai trukdo susikaupti: paukščiai medžiuose, voverės, susipešusios dėl riešutų, saulės spinduliai, prasiskverbę pro pypalo šakas. Bet Mehr un Nisa nenukreips kalbos kitur. – Ką veda princas Salymas, madži? – dar kartą paklausė. – Princesę Man Bai, Ambero radžos Bhagvano Daso dukterį. – Ar princai visada veda tik princeses? – Ne visada, bet dauguma valdovų santuokų politinės. Šiuo atveju imperatorius Akbaras nori išsaugoti draugiškus santykius su radža,
D videšimtoji žmona
33
o Bhagvanas Dasas – užmegzti glaudesnius ryšius su valdovu. Šiaip ar taip, jis – imperatoriaus vasalas. – Įdomu būtų ištekėti už princo, – tarė Mehr un Nisa svajingai padūmavusiomis akimis, – ir tapti princese... – Arba imperatoriene, vaikeli. Princas Salymas – teisėtas sosto įpėdinis, ir jo žmona ar žmonos bus imperatorienės. – Asmat nusišypsojo pamačiusi, kaip susijaudino duktė. – Et, kas mums darbo valdovų vestuvės. – Motina suglostė Mehr un Nisai plaukus, ir jos veidas sušvelnėjo. – Po kelerių metų tu mus paliksi ir išeisi į vyro namus. Tada ir kalbėsime apie vestuves – tavo vestuves. Mehr un Nisa dirstelėjo į motiną. Hindustano imperatorienė! Tėvas grįžęs pasakodavo apie prabėgusią dieną, naujus imperatoriaus Akbaro įsakus, zananos moteris, kurios, slėpdamosi už pertvaros grotelių, stebi priėmimus, kartais tylėdamos, kartais ką nors sąmojingo ar dalykiško ištardamos melodingu balsu. Imperatorius visada joms dėmesingas, visada atsisuka į pertvarą išklausyti jų nuomonės. Kokia palaima gyventi imperatoriaus hareme, gyventi rūmuose. Kaip gaila, kad ji ne princesė. Tada ištekėtų už princo – gal net už Salymo. Bet tada Asmat ir Gijasas nebūtų jos tėvai. Nuo šios minties mergaitei sustojo širdis. Ji įspraudė rankelę motinai į saują, ir abi nuėjo į valgomąjį. Po kelių žingsnių Mehr un Nisa timptelėjo Asmat už rankos. – Ar galiu eiti su jumis į vestuves, madži? Labai prašau... – Žiūrėsime, ką pasakys tavo tėvas. Kai jos įėjo, Ab ul Hasanas pakėlė akis, patapšnojo per tachtą šalia savęs ir pašaukė Mehr un Nisą: – Sėsk čia. Sesuo šyptelėjo jam ir atsisėdo. Po pietų brolis pažadėjo po pypalu pažaisti su ja gilidandą . Jis žaidė daug geriau: kol trumpesnioji lazda nukrisdavo, kliudydavo ją šešis ar septynis kartus. Antra vertus, jis berniukas ir kartą, kai Mehr un Nisa mokė jį įsiūti sagą, adata Gilidanda – žaidimas su dviem lazdomis, ilga ir trumpa, panašus į čyžą.
34
indu sundaresan
iki kraujo susibadė visus pirštus. Vis dėlto ji pataiko į lazdą keturis kartus iš eilės. Mehr un Nisa sunėrė rankas ir laukė, kol tėvas duos ženklą valgyti. Persiškus kilimus tarnai užtiesė raudono atlaso staltiese. Dabar jie ėjo vorele, nešini garuojančiomis lėkštėmis su šafranu dažytu plovu, virtu vištienos sultinyje, aštriu ožkienos troškiniu tirštame rudame padaže, avies koja, kepta su česnakais ir rozmarinais, agurkų ir apvalių pomidorų salotomis, apibarstytomis druska su pipirais ir apšlakstytomis citrinų sultimis. Vyriausiasis porcijų dėliotojas atsiklaupė ir šaukštu pridėjo valgių į kiniško porceliano lėkštes. Kelias minutes viešpatavo tyla: šeimos nariai valgė, imdami maistą tik dešine ranka . Kai visi pavalgė, buvo įnešti variniai dubenys su karštu vandeniu ir žaliųjų citrinų griežinėliais rankoms nusiplauti, paskui – po puodelį karštos arbatos su imbieru ir cinamonu.
Gijasas atsišliejo į šilkines tachtos pagalvėles ir apžvelgė šeimą. Kokie gražūs šie žmonės, priklausantys man, pamanė. Jau du sūnūs ir keturios dukterys, kiekvienas savitas ir gyvybingas. Tiesa, Muhamadas, vyriausiasis, šiurkštokas ir kartais užgaidžiai praleidinėja pamokas, bet ilgainiui pasikeis. Ab ul Hasanas teikia daugiausia vilčių, nes panašiausias į dadą**, Gijaso tėvą. Irgi ramaus būdo, bet šelmiškas ir mėgsta erzinti seseris, nors labai jas myli. Vadinasi, dar labiau mylės, kai jos paaugs. Salyha jau panelė ir drovisi net tėvo. Chadydža ir Manydža dar vaikai, nenusakomo būdo, smalsios, viskuo domisi. O Mehr un Nisa... Gijasas mintyse nusišypsojo ir ją paskutinę nuglostė akimis. Mylimiausias vaikas, atnešęs laimę. Nebuvo prietaringas, bet jautė, kad Mehr un Nisos gimimas buvo geras ženklas. Nuo to laiko, po audros Kandahare, jo gyvenimas klostosi sėkmingai. Kairė ranka, skirta apsiplovimams, laikoma nešvaria. ** Dada – senelis iš tėvo pusės.
D videšimtoji žmona
39
ma ilgas ghaghros klostes. Jis suprato, kad duktė nori kažką pasakyti ir nerimsta. Žiūrėjo į ją, vėl prisimindamas prabėgusius aštuonerius metus, kurie būtų buvę kitokie, jei jos nebūtų buvę su jais. Gyvenime būtų atsiradusi neužtaisoma spraga, kad ir kiek vaikų juodu su Asmat būtų susilaukę. Kaip jam būtų trūkę jos švelnaus kreipinio „tėve“, kai jis grįžta namo, o ji puola į glėbį reikalaudama: „Pabučiuokit mane pirmą, anksčiau už kitus. Mane pirmą. Mane.“ Gijasas nulenkė galvą. Ačiū tau, Alache. – Šį rytą darbare Jo Didenybė buvo puikiai nusiteikęs, – tarė padėjęs puodelį. – Jis labai patenkintas būsimomis princo Salymo vedybomis. – Tėve... – sykiu prabilo Ab ul Hasanas ir Mehr un Nisa, lengviau atsidusę, kad privaloma pietų tyla pagaliau sutrikdyta. Asmat ir Gijasas labai griežtai reikalaudavo nekalbėti valgant: ugdė geras manieras. Tik Gijasui prabilus, galėdavo šnekėti ir kiti šeimos nariai. – Kalbėk, Mehr un Nisa. – Gijasas rankos mostu nutildė Ab ul Hasaną. – Aš noriu eiti į vestuves rūmuose, – pareiškė Mehr un Nisa. – Prašau leisti, – skubiai pridūrė. Gijasas klausiamai dirstelėjo į Asmat. – Galite pasiimti berniukus, – linktelėjo ši. – Mehr un Nisa ir Salyha bus su manimi.
Mehr un Nisa timptelėjo seseriai už šydo. – Tu ką nors matai? – Ne, – beveik suaimanavo Salyha. Tą akimirką viena moterų zananos balkone nustūmė jas į šalį, ir prie marmurinių pertvaros grotelių plūstelėjo minia. Mehr un Nisa tiesė kaklą, stojosi ant pirštų galų, kol įskaudo keltys. Jokios naudos. Ji matė tik Akbaro haremo moterų nugaras – visos stovėjo ir šūkčiojo žiūrėdamos į reginį Viešųjų audiencijų salėje.
40
indu sundaresan
Ji liovėsi stiebtis ir pradėjo irzliai belsti koja į akmenines grindis. Pagaliau atėjo vestuvių diena, o ji nemato nei ceremonijos, nei princo Salymo. Kokia neteisybė: broliams leista likti kieme apačioje, o ji turi slėptis už pardos su karališkuoju haremu. O dar didesnė neteisybė, kad ji dar per maža nešioti šydą, bet motina vis tiek ją atsivedė į zananos balkoną. Mehr un Nisa ėmė šokinėti, stengdamasi bent ką nors pamatyti pro zananos moterų galvas. Tą akimirką jai netoptelėjo, kad yra imperatoriaus rūmuose. Galvojo tik apie Salymą. Kai atsidarė vartai ir sargybinės, įtariai jas nužvelgusios, pagaliau įleido į zananą, Salyha iš pagarbios baimės joms nusilenkė. Mehr un Nisa nepaisė sargybinių, lakstė akimis, nematydama nei vaivorykštės spalvų šilkų, nei žėrinčių brangakmenių, nei nepriekaištingai išdažytų veidų. Galvojo tik kaip prie pertvaros rasti vietą, iš kurios būtų matyti princas. O dabar moterys jas nustūmė, nes jos jaunesnės ir smulkesnės. – Aš prasibrausiu ir pasižiūrėsiu. – Negalima. Čia imperatoriaus haremas, įtakingiausios karalystės moterys, – persigandusi sušnibždėjo Salyha, stipriai spausdama Mehr un Nisai ranką. – Bet jų manieros labai prastos, – gyvai atšovė Mehr un Nisa. – Jos mane nubloškė į šalį jau keturis kartus. Kaip mes pamatysim princą Salymą? Juk jos ne iš vandens, nepermatomos. Ji ištraukė ranką iš Salyhos gniaužtų ir nubėgo į balkono priekį. Patapšnojo vienai sugulovei per petį, o kai ši atsisuko, šmurkštelėjo pro tarpą ir veidu prisispaudė prie pertvaros, įsikibdama į marmurines groteles. Mehr un Nisa sumirksėjo, kad akys priprastų prie akinančios saulės Viešųjų audiencijų salėje, ir įsistebeilijo į figūrą, sėdinčią soste salės gilumoje. Akbaras vilkėjo prabangiais iškilmių drabužiais, o Parda – šydas ar apsiaustas, slepiantis moters veidą ir figūrą.
D videšimtoji žmona
41
kai ėmė maloningai linkčioti ministrams, sužėrėjo brangakmeniai ant jo turbano. Kai tik imperatorius pažvelgdavo į sūnų, jo akys įtartinai sužibėdavo. Mehr un Nisa metė žvilgsnį į princą Salymą ir sulaikė kvapą. Iš čia matė tik jo profilį. Jis laikėsi grakščiai, ištiesęs pečius, prasižergęs, tvirtai atsistojęs ant žemės, uždėjęs dešinę ranką ant brangakmeniais papuošto durklo, užkišto už juostos. Greta stovėjo princesė Man Bai, apsisiautusi raudono muslino šydu, tankiai išsiuvinėtu aukso siūlais. „Jei princesė bent per žingsnį pasitrauktų, geriau matyčiau Salymą, – pamanė Mehr un Nisa, prisiplojusi prie pertvaros. – Jei galėčiau pasislinkti į dešinę...“ Kazis, vadovaujantis apeigoms, ką tik paklausė princo Salymo, ar jis sutinka imti princesę Man Bai į žmonas. Dabar jis atsisuko į princesę. Mehr un Nisa drauge su visais rūmais tyloje laukė Man Bai atsakymo. Tą akimirką kažkas šiurkščiai griebė jai už peties. Mergaitė atsisuko ir pamatė įtūžusią sugulovę. – Kaip tu drįsti? – pykčio iškreiptu veidu iškošė ši pro sukąstus dantis. Mehr un Nisa žiojosi atsakyti, bet nespėjo: moteris pakėlė ranką ir skėlė Mehr un Nisai antausį, žiedų brangakmeniais perdrėksdama skruostą. Mehr un Nisa prispaudė virpančią ranką prie žando ir įsistebeilijo į sugulovę. Spigino didžiulėmis akimis blyškiame veidelyje. Niekas – niekas – iki šiol nebuvo jai sušėręs, net tėvai. Nespėtos nuryti ašaros ištryško iš akių ir nuriedėjo per skruostus, nors mergaitės žvilgsnis buvo piktas. Mehr un Nisa atgalia ranka nusišluostė ašaras. Sugulovė, įsisprendusi į šonus, stūksojo priešais. Mehr un Nisa nė nekrūptelėjo, tik prikando lūpą, kad neatsikirstų, nes ausyse tebeskambėjo antausis. Staiga pajuto, kokia ji vieniša. Tolumoje pamatė Salyhą bekrauju veidu. Bet kur motina? – Meldžiu atleisti. – Už Mehr un Nisos atsirado Asmat, apkabino dukterį ir atitraukė nuo įsiutusios sugulovės. – Ji tik vaikas...
42
indu sundaresan
– Palikit ją ramybėje! – įsakė sodrus valdingas balsas. Motina ir duktė atsisuko. Šiuos žodžius ištarė Rukaja Sultan Begam, Akbaro vyriausioji žmona, arba padšah begam. Nujausdamos kivirčą, moterys aplink jas nusisuko nuo Viešųjų audiencijų salės ir susidomėjo įvykiu zananos balkone. Jų veiduose atsispindėjo džiugus jaudulys. Rukaja taip retai kišasi į rietenas, kad ši mergytė turėtų būti nepaprasta. Moterys prasiskyrė praleisdamos Mehr un Nisą prie padšah begam, ir visų akys įsmigo į Akbaro vyriausiąją žmoną. Ji nebuvo gražuolė; atvirai kalbant, buvo visai negraži ir nesistengė gražintis. Net žilstelėję plaukai nepadažyti chna. Apvaliame, putliame veide spindi smalsios juodos akys. Rukaja buvo daug svarbesnė Akbarui negu tuščiagalvės sugulovės, teikiančios tik trumpus kūniškus malonumus. Valdovas vertino jos guvų protą, kandžius sąmojus ir ramumą. Rukajos padėtis zananoje buvo tvirta, ir ji nebesistengė sužavėti imperatoriaus – tai būtų tuščias darbas, kai hareme kasdien atsiranda jaunučių naujokių. Todėl tenkinti kūniškas Akbaro reikmes ji paliko jaunesnėms moterims, pasirūpinusi, kad dėl visų kitų reikalų jis eitų pas ją. Pavojus jos padėčiai negrėsė, todėl buvo rami, pasipūtusi ir pasitikinti savimi. Juk ji – padšah begam. Rukaja pamojo Mehr un Nisai brangenybėmis apkarstyta put lia ranka. – Eikš čia. Negražu mušti vaiką, – rūsčiai pridūrė, atsisukusi į sugulovę. Jaunoji moteris maištinga mina nulindo į kampą, žaibuodama juodais dažais apvestomis akimis. Mehr un Nisa staiga išdžiūvusia burna priėjo prie padšah begam. Nusišluostė į ghaghrą suprakaitavusias rankas, svajodama atsidurti kur nors kitur. Mergaitei šnerves pakuteno kvapiojo pandano žiedų aromatas, kai imperatorienė suėmė jos smakrą ir pakreipė galvą. – Mėgsti apžiūrinėti vestuvininkus, a? – Rukajos balsas buvo stebėtinai švelnus.
D videšimtoji žmona
43
– Taip, Jūsų Didenybe, – tyliai atsakė Mehr un Nisa, nuleidusi galvą: slėpė švarplę. – Ar tau patinka princas Salymas? – Taip, Jūsų Didenybe. – Mehr un Nisa sudvejojo, paskui šypsodamasi pakėlė galvą, užmiršusi švarplę. – Jis... gražesnis už mano brolius. Visos aplinkinės moterys pratrūko kvatoti: buvo girdėti net Viešųjų audiencijų salėje. Rukaja valdingai pakėlė ranką. – Mergytė mano, kad Salymas gražus, – paskelbė ji moterims. – Įdomu, po kiek laiko jis jai pasirodys patrauklus. – Kambaryje vėl nuaidėjo juokas. Mehr un Nisa suglumusi apsidairė. Vestuvių apeigos baigėsi, ir kazis įrašė santuoką į knygą. Moterys vėl susidomėjo įvykiais Viešųjų audiencijų salėje, ir Mehr un Nisa nudžiugusi puolė motinai į glėbį. Asmat stumtelėjo dukterį prie durų ir mostelėjo Salyhai, kad eitų kartu. – Tas vaikas mane linksmina, – neatsisukdama ištarė Rukaja. – Atveskite ją man patarnauti. Mehr un Nisa ir Asmat Begam žemai nusilenkė imperatorienei ir smuko lauk. Vestuvių pokyliai truko beveik savaitę, bet Mehr un Nisa, išgąsdinta susitikimo su Rukaja, atsisakė eiti į rūmus. Sugulovė ją tik supykdė, o žėrinčios imperatorienės akys ir valdingumas kėlė nerimą. Asmat Begam ir Gijasas Begas kasdien eidavo pareikšti pagarbos Akbarui su žmonomis ir linksmintis. Po kelių dienų Rukaja iškvietė Mehr un Nisą į zananą.
Ketvirtas skyrius
Duktė, gimusi Gijasui dykumoje... buvo rūpestingai ir stropiai išmokslinta. Nė viena moteris neprilygo jai gebėjimu dainuoti, šokti, eiliuoti ir piešti. Merginos būdas buvo įnoringas, protas guvus, sąmojis kandus, o dvasia išdidi ir nesutramdoma. a l e x a n d e r d o w. H i n d u s t a n o i s t o r i j a
– Mirza Gijasai Begai, jo didenybė imperatorius Akbaras įsako jums prisiartinti, – užtraukė myrtozakas, iškilmingų priėmimų tvarkdarys. Asmeninių audiencijų salėje posėdžiavo rūmininkai. Gijasas išėjo į priekį ir padarė kurnišą: užsidėjo dešinės rankos delną ant galvos ir nusilenkė imperatoriui. Kurnišas reiškė, kad sveikintojas nuolankiai siūlo karališkajam susirinkimui savo galvą, taigi pasiruošęs tarnauti taip, kaip bus pareikalauta. Gijasas atsitiesė ir liko stovėti. Niekas neturi teisės sėdėti imperatoriaus akivaizdoje, Gijasui net tokia mintis būtų pasirodžiusi šventvagiška. – Mirza Begai, mes jus iškvietėme dėl vieno reikalo. – Jūsų noras – man įsakymas, valdove. – Ar turite tekėtinę dukterį? Gijasas nustebęs žvilgtelėjo į Akbarą. – Jos vardas – Mehr un Nisa, Jūsų Didenybe! – sušuko Rukaja iš už pertvaros.
82
indu sundaresan
– O, taip. Mehr un Nisa. Geras vardas, – tarė Akbaras ir vėl atsisuko į Gijasą. – Dvare atsirado jaunas drąsuolis, vardu Ali Kuli Chanas. – Puikiai prisimenu tą karį, Jūsų Didenybe, – atsargiai atsiliepė Gijasas. Tai štai kodėl imperatorius įsakė jam prisiartinti. – Mes nusprendėme jį pagerbti, Gijasai. O ar gali būti geresnė dovana už jūsų dukters ranką? Santuoka tinkama. Jūs abu persai, bendra kilmė, bendra istorija. Mes norime, kad šios vedybos įvyktų. – Taip, Jūsų Didenybe. Jis žinojo, kad imperatoriaus noras tolygus įsakymui. Jis gali tik sutikti. Tinkamo jaunikio numylėtajai Mehr un Nisai paieškos baigtos. Ali Kuli padarė įspūdį Gijasui tą dieną, kai buvo pristatytas imperatoriui. Nuvijęs netikėtai ir nesąmoningai užplūdusias abejones, Gijasas nulenkė galvą. – Tučtuojau pradėsiu ruoštis vestuvėms, Jūsų Didenybe.
Gijasas jojo namo tirštėjančioje tamsoje, mąstydamas apie priėmimą pas imperatorių. Arklys kinkavo gerai žinomu keliu, ir Gijaso mintys vėl pradėjo klaidžioti – kaip visą dieną, nuo pat rytinės audiencijos. Jis neabejojo, kad šios santuokos sumanytoja, bent iš dalies, yra padšah begam Rukaja. Ji išsidavė prabildama iš už pertvaros. Bet imperatorienė tikriausiai linki laimės jo dukteriai? Laužų valgiui virti dūmai nudažė Gijasą supančią prieblandą pilkšvai mėlyna spalva. Aštrus degančių malkų kvapas sužadino prisiminimus apie tą dieną, kai jis stovėjo po medžiu su Mehr un Nisa, ketindamas ją palikti, manydamas, kad daugiau niekada nebepamatys dukters. Dabar, po šitiek metų, jinai vėl jį palieka. Vos tik Gijasas įjojo į vidinį kiemą, iš Lahoro mečečių minaretų pasigirdo vakarinis, ketvirtasis, šaukimas melstis, Asmat ir vaikai jau klūpojo veidu į vakarus, Mekos pusėn. Gijasas nulipo nuo žirgo, metė pavadį laukiančiam arklininkui ir skubiai atsiklaupė prie jų. Visi pakėlė rankas ir vien lūpomis kartojo šventus maldos žodžius, o baigę nusilenkė iki žemės. Gijasas žiūrėjo, kaip Mehr un