Dievaitė dėvi Gucci by knygos.lt

VIRSELIS UDK 821.111-31 Fo-226

Versta iš: Jemma Forte Me & Miss M Penguin Books Ltd., London, 2009

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

ISBN 978-609-01-0088-2 Copyright © Jemma Forte, 2009 All rights reserved © Viršelyje panaudota nuotrauka, Yana Gulyanovska / „Dreamstime.com“ © Vertimas į lietuvių kalbą, Aurelija Kazbarienė, 2011 © Leidykla „Alma littera“, 2011

Prologas

yvenime pasitaiko tik kelios dienos, pakeičiančios ar pakreipiančios mūsų likimą priklausomai nuo to, ko iš jo tikimės. Tokias dienas vadinu „likimo dienomis“. Jas sieja du bendri dalykai. Jos visos atrodo be galo įprastos, bet vienas prisimindami tik ilgainiui suvokiame, kad diena buvo ypatinga, o kitų nepamirštame niekada. Kad geriau mane suprastumėte, papasakosiu apie vieną savo „likimo dieną“.

Tai nutiko devinto dešimtmečio viduryje. Tada man buvo devyneri. Iš pirmo žvilgsnio slinko normalus Masių šeimos šeštadienis. Mano brolis Danielis išėjo į futbolo treniruotę, todėl mudvi su mama tikėjomės ramiai pažiūrėti filmą. Gatvių žibintai liejo blausią šviesą į niūrią lapkričio pilkumą. Dulkė lietus. Su tam tikru pasimėgavimu galvojau apie brolį, kuriam stingdančiame šaltyje teks bėgioti po aikštę. Iš virtuvės sklido malonus valgio kvapas. – Tuoj prasidės filmas, – pasakė mama, sėsdamasi šalia manęs ant sofos. – Primink jo pavadinimą, – paprašiau, savo letena imdama dailią mamos ranką. – „Tas nuostabus gyvenimas“. Paprastai rodomas per Kalėdas. Apie vyrą, sužinantį, koks būtų buvęs gyvenimas, jei nebūtų gimęs.

Nuoširdžiai stengiausi įsisąmoninti šią informaciją. Į kambarį įėjo tėtis. Jis atsisėdo ant kėdės, nosį pasibalnojo akiniais, kabančiais ant kaklo, ir ėmėsi kryžiažodžio. Tuo metu jis dar dirbo vyriausiuoju virėju itališkame restorane, kuris dabar priklauso jam. Aišku, kad savaitgaliais namie jį matydavome retai. Suskambo titulinė melodija. Virkdomų stygų garsas pripildė kambarį. Užsikėliau kojas ant odinio pampso, gėrėdamasi savo baltais balerinos bateliais, ruožuotais džinsais ir rudomis kojinaitėmis be pėdučių. Patenkinta atsidusau. O tada pirmą kartą žvilgtelėjau į Džeimsą Stiuartą, vaidinantį Džordžą Beilį. Daugiau apie nieką kitą negalvojau iki pačios filmo pabaigos. Mano meilės romanas su didžiojo ekrano žvaigždėmis prasidėjo prieš daugelį metų, kai pirmą kartą išvydau Džiną Kelį vaidinant „Mieste“. Pasistengus siuvėjams, su jūrininko uniforma jis atrodė žavus. Tačiau pažiūrėjus „Tą nuostabų gyvenimą“ meilės romanas virto aistra. Svajone. Baigiantis filmui apsiverkiau. Džordžas Beilis išpirko nuodėmes. Per visą gyvenimą manęs dar niekas taip nebuvo sujaudinęs. Ašaros liejosi iš mano didelių rudų akių ir sruvo skruostais. – Laiminga pabaiga, bet man labai liūdna, – šniurkščiojau. – Žinau, brangute, žinau, – apkabinusi ramino mama. – Labai džiaugiuosi, kad tau patiko. Ji tikrai džiaugėsi. Laimė, nenujautė, kokie dantračiukai sukasi mano jaunose smegenėlėse. Būsiu aktorė. Kada nors visus jaudinsiu taip, kaip mane ką tik sujaudino Džimis. Tuoj pat pareiškiau: – Mama, noriu lankyti vaidybos mokyklą. Mama, nekreipdama į mane dėmesio, nuėjo užkaisti arbatinuko. Bet minčių verpetai nepaliovė suktis, todėl per vakarienę grįžau prie tos pačios temos. – Kodėl nė nesvarstai? Noriu mokytis vaidybos. Prašaaau... Mama sumirksėjo.

– Frančeska, nesiųsim tavęs į tokią mokyklą, kur siaubingai anksti subręstum, baigusi negautum darbo ir iki senatvės jaustumeisi nelaiminga. Kiek dar turiu tau kartoti? Iš aktorystės duonos nevalgysi. Ir paskutinį kartą sakau, kad mums tai per brangu. – Bet aš tikrai noriu būti aktorė, – suinkščiau. Tėtis atsiduso. – Frena, gana tų nesąmonių. Vaidybos tikrai nesimokysi, todėl verčiau pamiršk. – Bet taip nesąžininga, – zirziau toliau. – Turiu ten mokytis. Visi sakė, kad puikiai vaidinau mokyklos spektakly, tiesa? Tada įkišo trigrašį po treniruotės grįžęs Danielis. – Ak, užsičiaupk. Vaidinai sumautai. Tiesiog mama su tėčiu tau bijo pasakyti. – Liaukis, Danieli, – griežtai pasakė mama ir padėjo šakutę. Viltingai žvelgiau į mamą tikėdamasi, kad ji paneigs Danielio žodžius, bet mama, regis, neturėjo ko pridurti. Įsiutau. – Užsikimšk, Danieli. Mišelė ką tik tave pametė! – atkirtau. Pataikiau kaip pirštu į akį. Danielis pervėrė mane žudančiu žvilgsniu, čiupo lėkštę ir ilgom kojom nušuoliavo į viršų. Atrodė, tėčio kantrybė tuoj išseks, bet nusprendžiau tėkšti paskutinį kozirį. – Tėti, suprask... Noriu būt įžymi. – Bet kodėl, Frančeska? – suirzo tėtis. Jis atrodė suglumęs. Kodėl? O kaip jis mano? Nes apie tai visi svajoja. Bandžiau kantriai įtikinti tėtį – neturėjau ko prarasti. Tik garsiai ir aiškiai išrėžti: – Noriu būti įžymi, nes tada būčiau laiminga. Mama papurtė galvą. Jos maža mergytė jau užaugo ir turi dar daug ko išmokti. Gaila, bet jai teks išgirsti apie save tiesą. – Frena, iš kur, po galais, dabar gali žinoti, ko nori? – pavargusiu balsu paklausė tėtis. – Prieš porą dienų aiškinai svajojanti rašyti straipsnius Cosmopolitan. Mane užliejo nusivylimas. – Nebenoriu! Noriu būti aktorė! – sušukau.

– To jau per daug, panele, – griežtai nukirto mama. – Nesitaikstysiu su tokiu elgesiu ir kvailais svaičiojimais, kad šlovė atneša laimę. Visą vakarą nelaiminga pralindėjau savo kambaryje. Perverčiau kasetes, vieną išsirinkau ir įkišau į grotuvą. Tada iš spintelės prie lovos išsitraukiau dienoraštį ir išliejau maištaujančią sielą skambant The Kids from Fame melodijai. Kaip daugelis devynmečių, buvau linkusi perlenkti lazdą. „Nekenčiu savo tėvų. Mama ir tėtis toookie bjaurūs ir nieko nesupranta. Labiausiai už viską norėčiau tapti įžymia aktore. Kitaip nebus.“ Po daugelio metų teko pripažinti, kad mano tėvai ne tokie jau neišmanėliai.

– Taip ir buvo, – pralemena. – Linksminomės su draugais ir užsukau čia parūkyti. Paskutinė suktinė buvo perkūniškai stipri. Teisingai. Po trijų valandų Radžis pagaliau sugeba pakelti galvą nuo stalo. Aš tuo metu sukausi kaip voverė. Patikrinau „Scenos“ puslapius, išsiuntinėjau juosteles keliems režisieriams ir netgi susiradau laikiną darbą kitam pirmadieniui. Kitą savaitę tvarkysiu kompanijos, prekiaujančios kanceliarijos priemonėm, buhalterines bylas. Laukia jaudinantis darbas, ar ne? Paruošiu Radžiui puodelį stiprios kavos su dviem šaukšteliais cukraus. Jis dėkingas išmaukia vienu gurkšniu. – Negaliu patikėti, kad išeini, Frena. Be tavęs čia bus visiškas šūdas. – Ačiū, Radži, – liūdnai atsakau. – Aš irgi tavęs ilgėsiuos. Bet manim nenusikratysi. Visai pamiršau pasakyti, kad „Damų pageidavimai“ šią vasarą sugrįš. Radžis užsiryja kava. – Cha, cha, cha... chi, chi... „Damų pageidavimai“. Raitausi iš juoko net dabar... – Staiga jis pastebi mano išraišką. – Velnias. Atleisk, Frena. Tai iš tiesų puiku.

Pavakare ima graužti akis, bet vis dar negaliu atsiplėšti nuo ekrano. Džefo vis dar nėra, todėl kaip įmanydama stengiuosi susikaupti, bet sekasi nekaip. Radžis mane išmokė žaisti tetrį. Tuoj tuoj pasieksiu asmeninį rekordą, bet atmosfera iščiulpia visą energiją. Mano rytinis gyvybingumas išgaravo, jėgų beliko tik žaidimui. Kaip reikės prastumti šią savaitę? Blokeliai ekrane krinta neįtikėtinu greičiu. Turiu spėti laiku juos pasukti ir įstatyti į tinkamą vietą. Pirštai dirba taip greitai, kad jaučiu, jog neišvengiamai artinasi artritas, bet man rūpi tik pergalė. Po kelių sekundžių pasieksiu trokštamą rezultatą. Tada suskamba mobilusis.

– Radži, gal gali atsiliepti mano telefonu? – šūkteliu, pirštais taip daužydama klaviatūrą, kad aidi kaip kulkosvaidžio serija. Radžis išlenda iš spintos, kurioje dievai žino ką darė gerą valandą. – Ką sakai, Frena? Niekšas. Pralaimėjau. Žaidimas baigtas. – Nieko. Tiek to. Klausau, – atsiliepiu. – Labas, brangute. Čia aš, Kerė Anė. Kaip sekasi? Ar tu jau atleista? – Taip, – atsakau, – ir ne tik iš darbo. Tą patį vakarą mane metė Haris. Kerė Anė aikteli: – Juokus kreti? Mažyte, kaip gaila. Kodėl? – Nežinia, – atsakau, – bet pastaruoju metu ir taip išūžiau tau ausis savo dejonėmis, todėl neimk į galvą. Jaučiuosi visiškai gerai ir... pirmyn, aukštyn ir panašiai. – Laikykis, mažyte. Nesu beširdė, bet kaip visada velniškai skubu ir negaliu ilgai kalbėtis, tik pamaniau, kad gal susidomėsi vienu darbeliu. – Jau susidomėjau, – susijaudinusi atšlyju nuo stalo ir pasisuku kėdėj kuo toliau nuo smalsaus Steisės žvilgsnio. – Imčiausi bet ko, Kere Ane. Tvarkyti bylas, kitaip vergauti, visko. – Ką gi, per greit nesutik, Frena, – nežinia, kiek šitam darbe gali tekti vergauti. Žymi amerikiečių aktorė ketina kurį laiką čia pagyventi. Ji vaidins spektaklyje ir svarsto galimybę kitais metais suvaidinti kokiame nors mūsų filme. Šiaip ar taip, regis, viena jos padėjėja nesusidoroja su darbu, todėl kuo greičiau reikia kitos darbuotojos – naujos atstovės spaudai. Atlyginimas – penki šimtai svarų per savaitę. Penki šimtai per savaitę! – Kas ta aktorė? – vos išstenu. – Na, kaip tau... pasakysiu, tik niekam neprasižiok. Ak, kaip smalsu. – Kam toks slaptumas? Kodėl negali man sakyti? – Juk žinai, kokios tos aktorės. Jos mėgsta viską apgaubti paslapties skraiste, kad jaustųsi svarbios.

Nors pati trokštu tokia tapti, nežinau, kokios būna tikrosios aktorės, todėl pasitikiu Kere Ane, nes ji dirbo su tokiomis kaip Renė Zelvėger ir Keira Naitli. – Gerai, sakyk. Mirštu iš smalsumo. – Karolina Meison. – Ooo, – mano galvoje kaip kaleidoskope sukasi įžymybių veidai. Kartais ne pro šalį vartyti Hello ir OK. – Oho, Karolina Meison. Argi ne keista, kad dar vakar mačiau ją per „Oskarų“ teikimą? – atsakau nepaprastai susijaudinusi. – Žinau. Ji buvo nuskridusi į Valstijas palaikyti Karsono, bet šiandien grįš. Žavu, kaip atsainiai Kerė Anė taria baisiausių įžymybių vardus. Turiu galvoje Karoliną Meison ir Karsoną. „Aš toks neįtikėtinai nuostabus ir fenomenaliai gražus. Man neatsispiria jokia moteris. Nė už ką neišstumčiau tavęs iš lovos, jeigu pabezdėtum, apsivemtum ar kitaip prisišiukšlintum. Pernai aš laimėjau „Oskarą“. Prakeikimas! Skubiai nuryju seilę. Gal čia fantastiškiausia proga? Kerė Anė man siūlo dirbti žmogui, kokiu pati seniai troškau tapti – kino žvaigždei. Nuostabus naujas iššūkis, duosiantis man laiko atsitokėti ir susivokti, ko iš tikro noriu. Per savaitę uždirbčiau penkis šimtus svarų. Pirmą kartą gyvenime galėčiau susitaupyti. Be to, darbas toks nuostabus, tegul ir laikinas, ir daug labiau įkvepiantis nei bylų tvarkymas buhalterijoje. Mane užplūdo džiugios mintys. Nėra ko net lyginti su buhalterija. Metas nusileisti ant žemės. – Kere Ane, skamba nuostabiai. Labai dėkoju, kad mane prisiminei. Ar ji pati dalyvauja pokalbiuose? Keli žmonės pakviesti? Kada prasideda darbas? – netveriu savame kailyje. – Nurimk, mažyte, – juokiasi Kerė Anė. – Žiūrėk, kad netektų gailėtis. Tos aktorės gali būti tikros rakštys. Dar kiek paplepame. Prašau, kad Kerė Anė įrašytų mane pirmą ir nuoširdžiai užtartų. Ji prižada ir atsisveikina.

Džiugiai sūpuojuosi kėdėje, mintiju apie Džefą ir akimis ieškau Radžio. – Gražuolis berniukas išalko, – sako Steisė, įtariai žvelgdama į mane. – Ir ko gi taip jaudiniesi? Renki medžiagą dar vienam apsakymui? – klastingai klausia. Labai labai lėtai ir labai labai ryžtingai pirštais parodau Steisei pergalės ženklą. Žinau, kad tai vaikiška, tačiau be galo malonu. Steisė įžūliai abiem rankom parodo gestą, kokį buvau mačiusi darant tik italus vairuotojus. Kai pagaliau su keptom bulvėm, pienišku braškių gėrimu ir pakeliu „Kosmoso dulkių“ saldainiukų, kuriuos iškart suberia burnon, į biurą sugrįžta Radžis, spirgu nekantraudama jam viską iškloti. – Radži, turiu tau šį tą pasakyti, – sušnibždu persisvėrusi per stalą. – Ką tik paskambino Kerė Anė. Karolina Meison ieško naujos padėjėjos. Trumpai tariant, ko gero, eisiu į pokalbį dėl šio darbo. – Mane sutrikdo keisti garsai, sklindantys iš Radžio gerklės. – Ji neblogai atrodė „Meilės istorijoj“, – sako Radžis, o jam iš burnos drimba putos. Kol svarstau, ar jį pataisyti, pasigirsta sirena ir šūksnis: – Visi į vietas. Ateina bosas su Šanise. Biurą savo apsilankymu pagerbus naujai, santūriai, pagal dzen sistemą nusiraminusiai Šanisei įspūdingomis krūtimis, visi atsipalaiduoja. Mudu su Radžiu plepam drėgnam ir šaltam balkone. Pasirodo, jis yra girdėjęs apie Karsoną Adamsą, Karolinos Meison neprisimena ir manė, jog kalbu apie Mariną Medson. Bet Radžis nėra toks filmų gerbėjas kaip aš. O apie Karolinos Meison ir Karsono Adamso santuoką viešai dar nebuvo kalbama. Jie slepia savo santykius, kas, mano manymu, tik dar labiau intriguoja. Nuoširdžiai tikiu, kad su jais susipažinsiu. Gal tai bus didžiausia mano gyvenimo sėkmė. Su Karolina Meison galėčiau susidraugauti visam gyvenimui, pajėgčiau sumokėti kelias savo kreditinės kortelės sąskaitas, o svarbiausia, pagaliau pasijusčiau esanti šio to verta. Ši mintis mane persekioja nuo vaikystės. Turiu gauti tą darbą!

urų niekas neatidaro. Jau porą kartų spaudžiau skambučio mygtuką ir girdėjau skambesį viduje, bet prie durų niekas nepriėjo. Beldžiau net masyviu variniu liūto galvos formos belstuku, ir dabar, pirmą darbo dieną, jau amžinybę stoviu ant laiptelių, jaudinuosi ir svarstau, ar skambinti dar kartą. Esu sutrikusi. Gal Karolina jau eina manęs įleisti, todėl nenoriu pasirodyti įkyri. O gal jos nėra namie, todėl turėčiau atsirakinti Luizos duotais raktais? Vis dėlto abejoju. Siuzė sakė, kad Karolinai šiandien repeticijos nebus, todėl ji pati mane priims. Staiga suvokiu, kad sulaikiau kvapą. Greit iškvepiu ir nusprendžiu dar kartą pasibelsti. Po dviejų minučių, dar kartą pabeldus ir dukart paskambinus, sunerimstu, kad supainiojau dieną arba, dar baisiau, namus. Išpila prakaitas. Žengiu žingsnį atgal. Namas tikrai tas. Nr. 47. Jau ketinu skambinti Siuzei, kai subirbia mano mobilusis. – Klausau. – Frančeska? – Taip. – Kodėl neatsirakinate? Apmirštu išgirdusi Karolinos Meison balsą, bet greitai susitvardau. – O! Labas rytas, Karolina... Pirmą dieną tiesiog nedrįsau veržtis pati.

– Teisingai, – ramiai atsako Karolina. – Dabar galite apsigalvoti. Juk vis dėlto turite raktus. Ar pasiėmėte? – Taip, – atsakau, bet Karolina jau išjungė mobilųjį. Ne visai tokios pradžios tikėjausi, bet stengiuosi neimti į galvą. Tiesiog darau tai, kas pasakyta, ir atsirakinu duris. Įeinu į prieškambarį, giliai įkvepiu ir žvilgteliu į kabinetą. Karolina sėdi prie rašomojo stalo ir, regis, kažką labai atidžiai skaito. Įtartinai panašu į Heat žurnalą, bet gal ir klystu. Stoviu tikėdamasi, kad ji pakels galvą. Deja. Nusprendžiu, kad neverta stypsoti šlapiai ir sukaitusiai, todėl atsikrenkščiu. Karolina lėtai pakelia akis. – Labas rytas, Karolina. Labai atsiprašau, – karštai aiškinuosi. – Tiesiog nenorėjau būti įžūli... – Labas, Frančeska, – Karolina nutraukia mano atsiprašinėjimus žavinga šypsena. – Kaip laikotės? – Aš... – Puiku, puiku... Eime į virtuvę – aptarsime šios dienos planus. Karolina atsistoja ir slenka apie stalą. Ji su palaidinuke, apnuoginančia pečius ir nugarą. Atrodo liauna ir įdegusi saulėje. – Ar smagiai paatostogavote, Karolina? – mandagiai pasiteirauju, tik kažin ar ji girdi. Niekaip neapsisprendžiu, ar klausimą pakartoti. Mano nuomone, jis tarsi pakibo ore. Pagaliau numoju ranka ir susidrovėjusi pėdinu paskui nepaprastai dailų, aptrauktą Armani džinsais Karolinos užpakaliuką į virtuvę. Ten Lorna tvarkosi po pusryčių. – Labas rytas, Lorna, – pasisveikinu. – O, labas rytas, Frančeska. Kaip malonu tave vėl matyti. Atleisk, kad neįleidau... – ji šiek tiek suraukia nosį ir mosteli į Karoliną, stovėdama jai už nugaros, tarsi sako, jog Karolina nepanoro manęs įleisti. Nežinau, kur dėti akis. Tikrai nenoriu įkliūti kaip pamaiva pačią pirmą dieną, todėl šypteliu ir meldžiuosi, kad Karolina neatsigręžtų. – Gal nori arbatos? – klausia Lorna. – Labai ačiū. Būtų puiku. Tik su pienu, be cukraus, – pasijuntu daug tvirčiau.

Karolina atsisėda prie stalo ir prisidega cigaretę. – Nuostabu. Dabar ir aš išgersiu savo kavos. Prašau, Frančeska. – Ak... gerai. Kokią mėgstate? – nedrąsiai paklausiu, dairydamasi į šalis ir šonu kaip krabas slinkdama prie arbatinuko. – Ne. Savo kavos, – kantriai pakartoja Karolina. Sustoju. Stebiuosi, gal ką nors pražiopsojau? Tai atsispindi mano veide. – Starbucks, Frančeska. Ją geriu kas rytą. Mano padėjėja nuperka pakeliui. Jei kava ataušta, įdeda į mikrobangų krosnelę. Nepradedu dienos be liesos lazdynų riešutų skonio kavos be kofeino. Jaučiuosi pažeminta. Prakeikta Luiza. – Dieve, labai atsiprašau. Nieko apie tai nežinojau. Luiza neįspėjo apie kavą. Ar nuvažiuoti dabar? O gal šįkart paruošti tirpios, o nuo rytojaus daryti kaip įprasta? Karolina vis dar šypsosi, bet nė nemirktelėjusi pareiškia: – Ne, nuvažiuokit dabar. Jau sakiau, kad tokią geriu kas rytą. Jaučiuosi paskutinė kvaiša. Degančiais skruostais išskubu ieškoti artimiausios Starbucks kavinės.

Pavakare išsidrebiu ant sofos. Nors kartą jaučiuosi dėkinga, kad šiandien Ebė dirba vakarinėje pamainoje. Ne todėl, kad nenorėčiau jos matyti, bet tiesiog neturiu jėgų kalbėtis. Dienoraštyje užrašau:

Balandžio 8 d. Pirma Karolinos Meison asmeninės padėjėjos darbo diena prasidėjo ne visai sėkmingai. Ji tarsi apsidžiaugė mane pamačiusi, bet iškart tapo aišku, kad manęs laukia daugybė netikėtumų. Ilgiausiai spaudžiau durų skambutį. Pagaliau Karolina man paskambino mobiliuoju ir liepė duris atsirakinti pačiai. Ko gero, būtų buvę paprasčiau mane 64

tiesiog įleisti, bet ji tikriausiai buvo užsiėmusi. Šiaip ar taip, sutrikau ir pasijutau neišmanėle. Antra mano klaida buvo, kad neatvežiau jai kavos. Pasirodo, tai turiu daryti kiekvieną rytą. Taigi išskubėjau ieškoti Starbucks. Laimė, spėjau grįžti po dešimties minučių. Meldžiausi, kad nebūčiau supainiojusi užsakymo. Dėkui Dievui, pavyko. Vienas taškas mano naudai. Nors būta menkų nesusipratimų, Karolina išliko rami ir ėmėsi dienos darbų. Kai grįžau su kava, vos spėjau nusivilkti paltą, o jau gavau užduočių sąrašus. Spėju, ji tiesiog bando atsigriebti už tą laiką, kai neturėjo padėjėjos. Apskritai nebloga, bet įtempta pirma diena. O dabar keliausiu į lovą. Pavargau. Nuo informacijos gausos skauda galvą. Turiu gerai išsimiegoti, kad ryžtingai kibčiau į rytdienos darbus.

ntra diena nelabai skiriasi nuo pirmos. Įtempta, šiek tiek bauginanti ir prasideda nuo pokalbio su Karolina. Vėl pasijuntu kažką supainiojusi. Kalbamės man sėdint ant unitazo. Ką tik nusišlapinau, bet gerai padariau atsiliepusi iškart. Akivaizdu, kad Karolina skambina iš repeticijos, todėl apsieina be būtinų mandagybių. – Tegul Lorna man paruošia priešpiečius. Noriu vakaručių ir rėžiukų salotų su granatų sėklom ir graikiniais riešutais. Dar šaltos keptos vištos. – Gerai, – skubiai gaudau iki kelių nusmukusias kelnaites. Man verkiant reikia rašiklio, todėl nėra kada plautis rankų. – Vadinasi, valgyti sugrįšite namo? Tekina bėgu į kabinetą ir skubiai rašau: višta, vakarutės, rėžiukai... Karolina atsidūsta: – Ne, Frančeska. Negaliu mesti repeticijos ir lėkti namo tik todėl, kad užsigeidžiau valgyti. Granatų sėklos, graikiniai riešutai. Taigi. Aš visai sutrikusi. Dar tik antra darbo diena, o jau daug ką turiu tiesiog atspėti. – Vadinasi, Lorna turi paruošti priešpiečius ir... iki rytdienos laikyti šaldytuve? – lemenu. Karolina taip atsidūsta, kad suprantu – ne tik neatspėjau, bet ir leptelėjau didžiausią kvailystę.

– Ne. Žinau, visi mano, kad aktorės nevalgo, Frančeska, bet nualpčiau, jei priešpiečius atidėčiau rytdienai. Lorna turi paruošti priešpiečius, o jūs turite pasirūpinti, kad jie man būtų atvežti pirmą valandą. – Ak, taip. Gerai, būtinai. – Tikėjausi, alinantis darbas slopina alkį. – Šiaip turėtumėt atvežti jūs, bet šiandien ieškosite patalynės mano namui Bermuduose. Paskambinkite šeimininkei ir tiksliai išsiaiškinkite, ką ten turime, nes noriu viską pakeisti tokios pat medžiagos ir dizaino patalyne... Sąrašas ilgėja. Artimiausioj ateity turėsiu daug darbo, nes kai kas dar neatlikta nuo vakar, o telefonas netyla. Regis, žmonės iš kažkur staiga sužinojo mano numerį. – Labas, čia Leticija. Esu Karolinos draugė. Primenu, kad ji turi dalyvauti mano rengiamuose priešpiečiuose, skirtuose moterims iš jos sąrašo paremti... – Labas, čia Klausas. Aš lavinu panelės Meison balsą. Turiu su ja susitikti... – Labas, čia Ralfas Fainsas. Atskridau ir norėčiau pakviesti Karoliną vakarienės. Kada ji bus laisva? Turiu pripažinti, kad pastarasis skambutis buvo gana jaudinantis. Šiaip ar taip, skambučiai atima laiko ir sukelia painiavą. Taigi mintyse atsiraitoju rankoves ir kimbu į darbą, pasiryžusi nuveikti kuo daugiau ir įtikti Karolinai. Tačiau po kelių valandų susiduriu su rimta kliūtimi. Be dvidešimties pirmą skambinu Karolinai į mobilųjį, vildamasi, kad paliksiu pranešimą. Bet ji atsiliepia pati. – ...palauk minutėlę, mieloji. Čia mano padėjėja. Ilgai neužtruksiu, – sako kažkam. – Ko? – sušnypščia jau ne taip švelniai. – Norėjau pranešti, kad priešpiečiai jau pakeliui... – Na, to ir tikėjausi. – Taip... Ir dar vienas reikalas. Deja, tokios patalynės kaip Bermudų name jau nebesiuva. Bet gamintojai įdiegė naujo, labai panašaus dizaino liniją...

– Ką turit galvoje? – ramiai klausia Karolina. Kaip suprasti, ką turiu galvoje? – Na, tokios jau nebesiuva. Jums nufotografavau naujo dizaino patalynę ir... – Negerai, Frančeska, – sako Karolina lediniu balsu. – Labai negerai. Atvirai kalbant, aš nusivylusi. Mano padėjėja turėtų būti aktyvesnė, ieškoti sprendimų, o ne problemų. Regis, nepersistengiate. Jeigu sakau, kad man reikia tam tikro dizaino patalynės, tai ne savo malonumui... Negaliu patikėti savo ausimis. Nesąžininga suversti kaltę man. Be to, nesuprantu, kodėl tai taip svarbu. – Frančeska, toks užsiėmęs žmogus kaip aš neturi girdėti žodžio „ne“ ir semtis neigiamos energijos... Prisimenu pasiuntinį, nušautą už tai, kad per daug plepėjo. Karolinos nuomonė man aiški, todėl norėčiau, kad nebetrukdytų man atlikti kitus darbus. Imu nerimauti dėl jų gausos. Gal ir reikia labiau pasistengti, jei nenoriu prarasti darbo. O aš tikrai nenoriu. Tad, Karolinos žodžiais, turiu toliau vykdyti programą. Atidėjusi visus kitus numatytus reikalus, kone visą dieną kalbuosi su Milano fabriko biuro darbuotoju. Ten buvo siuvama patalynė Bermudams. Klaikia italų kalba maldauju, kad jie pasiūtų tokią patalynę, kokios nebesiuva jau penkerius metus. Nenuostabu, kad mano maldavimai lieka be atsako. Nė nebežinau, kas mane laiko didesne pamišėle – Luidžis iš Milano ar tėtis, kurį priverčiau paskambinti į restoraną ir sužinoti kelias reikalingiausias frazes. Didžiulei savo gėdai, beveik visai pamiršau italų kalbą – jos tėtis mane mokė vaikystėje – ir dabar prisimenu tik: „Kur diskoteka?“ arba „Prašau kilogramą kriaušių.“ Deja, iš to jokios naudos. Iki vakaro naršau po įvairius patalynės gamintojų tinklalapius. Kai jau ketinu nuleisti rankas, paskambina Radžis. Tai toks malonus netikėtumas, kad mane apima begalinis noras pamatyti draugišką veidą. Ypač tokį, kuriam nerūpi patalynė. Galiu tvirtai teigti, nes kartą jis man prisipažino patalynę kei-

čiąs tik tada, kai jau matyti įsispaudę jo kūno kontūrai. Kviečiu Radžį ateiti pas mane po keturiasdešimt penkių minučių.

Piko valandos seniai baigėsi, todėl metro vagone sėdžiu viena. Sėdžiu ir svarstau, kaip reikės pasakyti Karolinai, kad neatlikau patalynės užduoties. Po repeticijų ji nuvažiavo vakarieniauti su savo drauge Leticija, todėl man pavyko išsisukti, bet dabar neturėsiu ramybės iki rytojaus. Jaučiuosi nusikamavusi. Užuot mokiusis, kaip viską atlikti, kad patiktų Karolinai, turiu įsidėmėti gausybę smulkmenų. Tokio darbo nedariau daugybę metų – jis labai vargina smegenis. Tačiau mane jaudina iššūkiai, jie manęs negniuždo. Tiesiog mano organizmas patyrė šoką nuo tokių pokyčių, nes kelerius metus dirbau be sukrėtimų. Be to, mane jaudina, kad iki šiol nesusidraugavau su Karolina. Tarsi dirbčiau bandomąjį laikotarpį, o ji tik ir lauktų, kada susimausiu. Gal taip yra todėl, kad iki šiol ji turėjo gausybę niekam tikusių padėjėjų. Nors, atvirai kalbant, šiandieninis pokalbis telefonu buvo gana nemalonus, neskubu jos smerkti ar ieškoti pateisinimų. Gaila, nes dirbti būtų kur kas smagiau, jei tik Karolina būtų draugiškesnė. Bet ji griežtai nurodo užduotis ir nubrėžia aiškią liniją tarp darbdavio ir darbuotojo. Vadinkit mane nepataisoma optimiste, bet tikiu, kad ilgiau padirbėjusi pelnysiu Karolinos pasitikėjimą. Tada ji jausis laisviau ir nesielgs kaip vergvaldė. Grįžusi namo, Radžį jau randu prie durų. Kaip malonu jį matyti. Netrukus mudu sėdime ant sofos, šveičiame plaktą kiaušinienę pasidėję lėkštes ant kelių ir tauškiame apie tai, kas nutiko po to, kai matėmės paskutinį kartą. Plepėdama jaučiu, jog kažkas ne taip, tik niekaip nesuprantu kas. Radžis kitoks. Tikriausiai taip jaučiasi tėtis, kai mama grįžta iš kirpyklos. Pagaliau suvokiu. – Radži! – Ką, Frena? – Tu neapsvaigęs.

– Tai pastebėjai? – Jis lyg ir suglumsta. – Taip. Tiesą sakant, mane jau buvo beapimanti paranoja. Vieną dieną pas kelionių agentą palikau pasą, ruošdamas užkandį vos nesudeginau mamos namo ir mačiau milžiniškus vorus, ropojančius manęs suėsti. Visa tai nutiko vos per tris valandas, todėl nusprendžiau baigti. – Aišku, – susimąstau. – Manau, gerai padarei – neprisimenu tavęs neapkvaišusio. Radžis linkteli. Staiga pamatau, kaip jis pasikeitęs. Sveika balta oda ir akių baltymai balti. Jis daug gyvesnis ir kalba logiškiau nei paprastai. Dabar parausta iki pat mėlynų plaukų pašaknių. Matyt, nenorėdamas, kad ilgiau apžiūrinėčiau, pakeičia temą. – Na, pasakok apie naują darbą. Dėstau, kaip atrodo mano darbo diena. Suvaidinu Karoliną, pirmą rytą pasigedusią Starbucks kavos, ir Radžis pratrūksta juoku. Dabar suprantu, kad istorija tikrai labai juokinga, ir pamaloninta Radžio reakcijos dar šiek tiek pasimaivau. Po dešimties minučių Radžis vis dar kikena iš mano absurdiškų skambučių į Milaną. Mintyse pasižymiu visas istorijas užsirašyti, kol nepamiršau. Per dvi dienas tiek nutikimų, dingteli, ir imu savimi didžiuotis.