Delirium. Meilės karštinė

Šis žodis nedaug geresnis už kitą, persekiojusį mane ne vie­ nus metus po mamos mirties kaip gyvatės šnypštimas, palie­ kantis žolėje vingiuotą nuodų pėdsaką, – savižudybė. Kreivas žodis, žodis, kurį žmonės kužda, murma ir iškosti, žodis, kuris išstumiamas užsiėmus delnais burną ar ištariamas už uždarytų durų. Tik sapnuodama girdėdavau šį žodį sušunkamą garsiai, išrėkiamą.

Giliai įkvėpusi staigiai pasilenkiu ir iš palovės išsitraukiu plastikinę dėžę – kad teta nematytų, kaip aš drebu.

– Ar Lena šiandien išteka? – klausia mano tetą Dženė. Jos balsas man visada primindavo bičių dūzgimą karštame ore.

– Nebūk kvaila, – atšauna teta, tačiau be irzulio. – Juk žinai, kad ji negali tekėti, kol nėra išgydyta.

Pasiėmusi iš dėžės rankšluostį atsitiesiu. Nuo žodžio tekėti man išdžiūsta burna. Baigę mokslus visi tuokiasi. Taip reikia. „Santuoka yra Tvarka ir Stabilumas, Sveikos visuomenės po­ žymis“ (žr. „Visuomenės pagrindai“ – „Ssilvos knyga“, p. 114).

Bet vis tiek nuo minties apie ją širdis ima pašėlusiai daužytis, kaip vabzdys į stiklą. Aš, aišku, nesu prisilietusi prie berniu­ ko – fizinis kontaktas tarp neišgydytų priešingos lyties asmenų draudžiamas. Tiesą sakant, nesu net kalbėjusi su berniuku il­ giau kaip penkias minutes, išskyrus pusbrolius, dėdę ir Endrių Marką, jam padedantį „Užsuk ir sutaupyk“ krautuvėlėje, kuris visada rakinėja nosį ir snarglius nubraukia į daržovių konservų dėžučių apačią.

Na, o jei egzaminų neišlaikysiu, – Dieve, prašau, prašau, padaryk, kad išlaikyčiau, – po procedūros turėsiu tuoj pat ištekėti, mažiau nei po trijų mėnesių. Taigi bus ir vestuvinė naktis.

15