Dabar ir amžinai

Viršelis

⁽

27

– Gražiau nei gražu. Bet būtų buvę dar geriau, jeigu būtum buvusi namie. Aš visai nusibaigiau per pietus sėdėdamas pas Enriką ir jau nebežinojau, kur dėtis visą likusią dieną.

– Neabejoju, kad ką nors sugalvojai. – Bet jos tonas buvo be jokios pagiežos, o jo veidas – be jokios išraiškos.

– Ne... Nieko ypatingo.

(

Trečias skyrius

–D

žese, tu

tikrai gražiausia iš visų mano pažįstamų

moterų.

– Aš tą patį pasakysiu apie tave.

Ji gulėjo ant pilvo šypsodamasi jam, sodrus jų kūnų kvapas tvyrojo ore, jų plaukai buvo išsitaršę. Jie dar neseniai pabudo. Bet jau spėjo pasimylėti.

– Tu negali pasakyti to paties, kvailute, juk aš nesu graži moteris.

– Ne, bet tu pasakiškas vyras.

– O tu tokia žavingai banali. Būtinai turi gyventi su rašytoju.

Ji vėl nusišypsojo, o jis perbraukė pirštu jai per nugarą.

– Jei taip darysi, mielasis, prisišauksi bėdą.

Ji paėmė iš jo cigaretę, kurią sykiu rūkė, patraukė ir išpūtė dūmus jam virš galvos, tada atsisėdo ir vėl jį pabučiavo.

– Kada mes važiuosim į paplūdimį, Džese, mieloji?

– Kas sakė, kad mes važiuosim į paplūdimį? Dieve, mielasis, man reikia į parduotuvę, juk manęs trejetą savaičių nebuvo.

– Tai nebus ir dar vieną dieną. Juk sakei, kad šiandien su manimi važiuosi į paplūdimį. – Jis šiek tiek priminė besiaikštijantį berniuką.

– Nesakiau.

D A B A r i r a m ž i na i

⁽

29

– Ne, tu kuo rimčiausiai sakei. Na, beveik. Sakiau, kad tave pagrobsiu, ir tau ta mintis, rodos, patiko.

Ji nusijuokė pirštais braukdama jam per plaukus. Jis neapsakomas, toks nuostabus didelis berniukas. Bet toks žavingas berniukas. Jam atsakyti ji niekuomet negalėdavo.

– Žinai ką?

– Ką?

Atrodė, jis gėrisi žiūrėdamas jai į veidą. Ji tokia graži ryte.

– Tu tikras įkyruolis, štai ką. Juk turiu dirbti, kažin kaip galėčiau važiuoti į paplūdimį?

– Paprastai. Paskambink merginoms, pasakyk, kad negali pasirodyti iki rytdienos, ir važiuojam. Paprasta. Argi galima palaidoti tokią dieną kaip ši? Dėl Dievo...

– Na, galima – uždirbant pragyvenimui.

Tokių pastabų jis nemėgo. Jos primindavo, kad jis neuždirba pragyvenimui.

– Na, o jei aš nueisiu į darbą iš ryto ir paskui anksčiau išeisiu?

– Na, taip, išeisi iš parduotuvės kaip tik tada, kai ims kristi rūkas. Džesika, tokie žmonės kaip tu ir sugadina vakarėlius. Taip, taip, tobula vakarėlių gadintoja.

Bet ji jau kėlėsi virti kavos ir nuoga eidama į virtuvę mestelėjo per petį: – Pažadu, kad išeisiu iš parduotuvės iki pirmos. Na, kaip?

– Geriau negu nieko. Varge. Dievinu tavo užpakalį. Tu numetei svorio.

Ji nusišypsojo ir pasiuntė jam oro bučinį.

– Pirmą valandą, pažadu. Galėsim papietauti namie.

– Ar tai reiškia tą patį, apie ką aš galvoju? – išsišiepė Janas ir Džesė linktelėjo. – Tada paimsiu tave pusę pirmos.

– Gerai, sutarta. „Lady J“ buvo prisiglaudusi išpuoselėto Viktorijos stiliaus namo apatiniame aukšte, iškart išsukus iš Sąjungos gatvės. Namas dažytas geltonai su baltu apvadu, ant mažos žalvarinės lentelės prie durų išgraviruota „Lady J“. Džesė buvo įdėjusi didžiulę

30

⁾

D an i elle Steel

vitriną ir pati dukart per mėnesį atnaujindavo ekspoziciją. Dažniausiai parengdavo paprastą ir efektingą. Tad dabar, įsukusi „Morgan“ į privažiavimo taką, pakėlė galvą pažiūrėti, ką jai nesant merginos išdėliojo vitrinoje. Rudas tvido sijonas, kupranugario spalvos marškiniai su kaklaraiščiu, gintariniai karoliai, tankaus mezgimo kepurė, nedideli lapių kailinukai, permesti per žaliu aksomu aptrauktą kėdę. Atrodė velniškai gerai, taip tiko rudeniui... Nors ne bobų vasarai... Aišku, tai nesvarbu, niekas juk neperka bobų vasarai. Perka rudeniui.

Kai traukė iš automobilio portfelį ir lipo laiptais prie durų, mintimis dar perbėgo per tuos daiktus, kuriuos užsakė Niujorke.

Durys buvo atrakintos, merginos žinojo, kad ji ateis anksti.

– Na, na, žiūrėk, kas namie. Zina! Džesė grįžo! – Mažytė, dailių bruožų rytietė mergina pliaukštelėjusi delnais pašoko ant kojų ir susižavėjusi pripuolė prie Džesės. – Atrodai fantastiškai! – Jiedvi sudarė stulbinančią porą. Ilgakojės šviesbruvės Džesės grožis buvo visiška priešingybė subtiliam japonės grakštumui. Jos juodi žvilgantys plaukai dailiai pakirpti įkypai krito nuo kaklo iki smakro smailumos.

– Kate! Tu nusikirpai plaukus! – trumpam apstulbo Džesė.

Vos prieš mėnesį merginos plaukai siekė juosmenį, jei ji nesusukdavo jų į kietą mazgą ant pakaušio. Jos vardas buvo Kacuko, tai reiškia taika.

– Man jie tokie labai nusibodo. Na kaip, ar patinka?

Mergina mikliai apsisuko ant vienos kojos ir šypsodamasi pasiūbavo galvą, kad plaukai subanguotų. Apsirengusi buvo, kaip ir dažniausiai, juodai, ir ši spalva dar pabrėžė jos lankstumą. Jos katės gracingumas ir įkvėpė Džesę sugalvoti tokią pravardę.

– Labai patinka, nepaprastai elegantiška.

Jos viena kitai nusišypsojo, bet netrukus jų pokalbį pertraukė džiugus karo šūksnis.

– Aleliuja! Tu namie! – pasigirdo Zinos balsas. Kaštoniniais plaukais, rudaakė, jausminga, pietietė. Buvo krūtininga, o anos abi elegantiškai mažomis krūtinėmis, burna bylojo, kad ši moteris mėgsta juoktis ir bendrauti su vyrais. Jos garbanėlės aplink

D A B A r i r a m ž i na i

⁽

31

galvą atrodė tarsi aureolė, Zina švysčiojo nuostabiomis seksualiomis kojomis. Kai ji judėjo, vyrai tirpdavo, ir Zinai patikdavo juos erzinti. – Matei, ką Katė padarė su savo plaukais? – Ji nutęsė žodį „plaukais“. – Nė nežinau, kiek verkiau. – Ji šypsojosi, o jos burna tarsi glamonėjo žodžius, kiekvieną atskirai. – Kaip ten, Niujorke?

– Nuostabu, pasakiška, baisu, šlykštu, karšta, aš puikiai praleidau laiką. Bet palaukit, pamatysit, ką nupirkau!

– Kokios šįmet spalvos?

Kaip mergina, kuri visuomet rengdavosi baltai arba juodai, Katė buvo išprotėjusi dėl ryškių spalvų. Ji žinojo, kokius ryškius drabužius pirkti, kaip juos derinti, kaip sudaryti iš jų kontrastus, kaip derinti spalvas. Ji mokėjo viską, tik ne juos dėvėti.

– Pastelinės, tokios gražios, kad numirk, – pasakė Džesika trypčiodama po storą šviesų „Lady J“ kilimą. Kaip nuostabu sugrįžti į savo karaliją. – Kas įrengė vitriną? Atrodo pasakiškai.

– Zina, – visus nuopelnus atiduoti draugei paskubėjo Katė. – Kaip tau tas kontrastas su žalia kėde? Man atrodo, tai puiki detalė!

– Nuostabi. Matau, kad čia niekas nepasikeitė, jūs abi ir toliau kaip Siamo dvyniai. Ar uždirbom kokių pinigų, kol aš buvau išvykusi?

Džesė klestelėjo ant mėgstamos šviesios odos minkštos kėdės, ant kurios patogu ištiesti kojas. Ant šios kėdės paprastai sėdėdavo vyrai, laukdami, kol žmonos apsipirks.

– Uždirbome daug, bent jau per pirmas porą savaičių, tik ši savaitė vangesnė, nes oras per geras, – skubėjo pateikti ataskaitą Katė, ir paskutiniai jos žodžiai priminė Džesei, kad ji turi vos keturias valandas padirbėti, kol Janas atvažiuos pavogti jos ir vežtis į paplūdimį.

Kol dairėsi aplink, Zina padavė jai puodelį juodos kavos.

Džesė visur matė rudens kolekciją, kurią buvo supirkusi daugiausia Europoje prieš penkis mėnesius, ir subtilaus parduotuvės dekoro, kakavinių ir rudų vilnų bei odos fone ji atrodė puikiai.

Dvi sienos buvo iš veidrodžių, o kiekviename kampe – kamba-

32

⁾

D an i elle Steel

rinių augalų džiunglės. Kiti augalai leidosi nuo lubų, apšviesti švelnios šviesos.

– Tai kaip ta daniška kolekcija?

Danai šį sykį pasiūlė daug raudonos. Sijonai, megztiniai, trijų skirtingų stilių švarkai, nuostabus įsisupamas tamsios vyšnios raudonumo paltas – su visais šiais drabužiais moteris jausis ne mažiau egzotiška ir seksuali nei su kailiniais. Tas paltas nuostabus, Džesė ir sau tokį užsisakė.

– Danų prekės juda gerai, – įsiterpė ir Zina savo Naujojo Orleano tartimi. – O kaip Janas? Nematėm jo jau kelias savaites. – Džesei išvykus rytojaus dieną jis buvo pasirodęs pasiimti grynųjų už čekį.

– Rašo naują knygą.

Zina šiltai šyptelėjo ir linktelėjo. Ji mėgo Janą. Katė mažiau. Ji padėdavo tvarkyti buhalteriją, todėl žinojo, kiek Džesikos pelno jis iššvaisto. Tačiau Zina parduotuvėje dirbo daug ilgiau, todėl pažino Janą ir pamėgo. Katė buvo pasamdyta vėliau, jos širdis tebebuvo atšiauresnė nuo gyvenimo Niujorke. Ten dirbo sportinių prekių užsakinėtoja, bet pavargo nuo įtampos ir nusprendė persikelti į San Franciską. Vos atvykusi, po savaitės, rado darbą parduotuvėje „Lady J“ ir galėdama čia dirbti jautėsi laiminga kaip ir Džesė ją pasisamdžiusi. Verslą ji išmanė be priekaištų.

Trys moterys pusvalandį pačiauškėjo prie kavos, o Kacuko parodė Džesei laikraščių iškarpas su straipsniais, kuriuose minima jų parduotuvė. Be to, jos įgijo porą naujų pirkėjų, tos kone iššlavė parduotuvę. Moterys mažumėlę pasitarė ir dėl to, ką Džesė paruošusi rudeniui. Ji norėjo parengti mados ekspoziciją prieš išvykdama į Karmelį, tad Katė jau galinti galvoti, ką pasiūlys.

Džesei grįžus parduotuvė atgijo, o visos trys jos buvo tikra jėga. Visos turėjo ką pasiūlyti. Tai bylojo faktas, kad jai išvykus parduotuvė nepatyrė nuosmukio. To Džesė tikrai negalėtų leisti, be to, su tuo ir nesitaikstytų. Abi merginos tai žinojo ir brangino savo darbą. Džesė dosniai mokėjo, leisdavo pigiau nusipirkti fantastiškų drabužių, o jau kas visai retai pasitaiko – buvo protinga darbdavė. Katė Niujorke dirbo trims kalėms iš eilės, o Zina pa-

spruko nuo ištisos virtinės seksualiai išbadėjusių vyriškių, kurie norėjo, kad ji spausdintų, stenografuotų ir dulkintųsi, nebūtinai tokia tvarka, kokia išvardyta. Džesės parduotuvėje darbo diena buvo ilga ir dirbti reikėjo sunkiai, tačiau lygiai taip dirbo ir ji pati, kartais dar sunkiau. Jos dėka „Lady J“ klestėjo ir ji tikėjosi, kad merginos irgi dirbs bendram labui. Ir tai nebuvo sunku. Kiekvieną sezoną ji įliedavo į parduotuvę naujos gyvybės, ir pirkėjai tai dievino. „Lady J“ buvo tvirta kaip uola. Kaip ir pati Džesika, kaip viskas aplink ją.

– O dabar aš jums abiem štai ką pasakysiu – perversiu savo paštą. Ar labai daug susikaupė?

– Nieko baisaus, Zina atsakė į smulkmę. Na, į moterų iš Teksaso, kurios lankėsi čia kovo mėnesį, klausimus, ar geltona palaidinukė stačia apykakle dar parduodama pigiau. Na, tokius... į visus tokius klausimus ji atsakė.

– Tu nuostabi, Zina.

– Ačiū, malonu girdėti. – Ji padarė gilų reveransą, ir ryškiai žalia surišama ant kaklo palaidinukė subangavo nuo jos krūtų svorio. Bet kitos dvi bendradarbės seniai iš jos dėl to nesišaipė.

Jos visos trys buvo savimi patenkintos ir kiekviena žinojo kodėl.

Džesė nuėjo į nediduką savo kabinetą, į kurį pakildavo trimis laipteliais didžiosios salės gale, ir patenkinta apsidairė. Augalai veši, laiškai tvarkingai suskirstyti ir sudėti į krūveles, sąskaitos apmokėtos. Kai jau buvo įpusėjusi skaityti paštą, tarpduryje pasirodė nustebusi Zina.

– Kažkoks vyras nori tave pamatyti, sako, kad svarbu. – Ji atrodė kone susinervinusi. Jis nebuvo vienas iš įprastų jų pirkėjų ir atėjo čia ne ko nors nusipirkti.

– Pamatyti? Įdomu dėl ko?

– Nesakė, tik paprašė, kad perduočiau tau jo vizitinę kortelę. – Zina atkišo nedidelį balto kieto popieriaus stačiakampį ir Džesė pažvelgė jai į akis.

– Ar kas nutiko? – Zina truktelėjo pečiais ir Džesė perskaitė pavardę: „Viljamas Hjutonas, San Francisko policija, inspektorius“. Nieko nesuprasdama žiūrėjo į Ziną, kad ta ką paaiškintų. –

34

⁾

D an i elle Steel

Ar kas nutiko, kol manęs nebuvo? Gal mus apiplėšė? – Dieve, juk jos kaip tik taip ir padarytų: iš pradžių stengtųsi jos nenervinti, pasakytų tik po valandos ar poros.

– Ne, Džese, garbės žodis, nieko nenutiko. Nė nenumanau, kas čia galėtų būti. – Kai Zina susijaudindavo, jos tarsena skambėdavo vaikiškai.

– Ir aš nenumanau. Kviesk čia, reikia su juo pasišnekėti.

Pasirodė inspektorius Hjutonas, susidomėjęs atsekė Zinai įkandin. Jos baltomis kelnėmis aptemptos stamantrios šlaunys kontrastavo su pilnumu jos berankovėje palaidinukėje. O inspektorius atrodė išbadėjęs.

– Inspektorius Hjutonas? – visu ūgiu pakilo Džesė ir kaip reikiant nustebino lankytoją. Nieko sau moterų trijulė, aišku, jo atidus žvilgsnis pastebėjo ir Kacuko. – Aš Džesika Klark.

– Norėčiau trumpai pasikalbėti su jumis viena, jei neprieštarausite.

– Ne, žinoma. Gal galiu pasiūlyti puodelį kavos?

Zina uždarė duris, o inspektorius papurtęs galvą atsisėdo į nurodytą kėdę netoli Džesės rašomojo stalo. Ji vėl atsisėdo į savo vietą ir pasisuko į jį.

– Kuo galėčiau būti naudinga, inspektoriau? Panelė Nelson sakė, kad reikalas svarbus.

– Taip. Ar tas „Morgan“ automobilis lauke jūsų?

Džesė linktelėjo jausdama, kaip ją ima pykinti nuo skvarbaus inspektoriaus žvilgsnio. Ji pagalvojo, ar tik Janas nebus vėl užmiršęs sumokėti už mašinos stovėjimą. Vieną sykį jai jau teko už dailutę dviejų šimtų dolerių baudą gelbėti jį iš civilinių bausmių kalėjimo. San Franciske nepajuokausi. Arba apmoki kvitelius, arba keliauji į kalėjimą, už dyką mašinos nepaliksi.

– Taip, tai mano automobilis. Mano vardas ant mašinos numerio, – maloniai nusišypsojo ji tikėdamasi, kad ranka nedreba, kai prisidegė dar vieną cigaretę. Absurdiška. Ji juk nieko blogo nepadarė. Tačiau šis vyriškis, pats žodis „policija“ iškart privertė pasijusti kaltą. Varė baimę, siaubą.

– Ar vakar vairavote jį?

D A B A r i r a m ž i na i

⁽

35

– Ne, aš buvau Niujorke verslo reikalais. Parskridau vakar vakare. – Tarsi ji turėtų įrodyti, kad nebuvo mieste, kad buvo išvykusi visai teisėtai. Kvailystė. Kad nors Janas būtų su ja, paprastai jis tokiose situacijose mažiau sutrinka.

– Kas dar vairuoja jūsų automobilį? – Ne „ar dar kas nors vairuoja“, o „kas dar“.

– Mano vyras. – Kai paminėjo Janą, skrandžio duobutėje suspaudė.

– Ar vakar vairavo? – Inspektorius Hjutonas prisidegė cigaretę ir nužvelgė ją tarsi vertindamas.

– Tiksliai nežinau, jis turi savo automobilį, bet kai vakar paėmė mane iš oro uosto, vairavo šitą. Galiu paskambinti ir paklausti.

Hjutonas linktelėjo, Džesika lūkuriavo.

– Kas dar važinėja šiuo automobiliu? Brolis? Draugas? Širdies draugas?

Sulig paskutiniu klausimu jo žvilgsnis giliai smigo į ją ir Džesė supyko.

– Aš ištekėjusi moteris, inspektoriau. Ir niekas daugiau šiuo automobiliu nevažinėja. Tik mano vyras ir aš. – Ji pasakė jam tai, ką norėjo pasakyti, bet kažkas Hjutono veide įspėjo, jog tai ne pergalė.

– Ar automobilis registruotas kaip priklausantis jūsų verslui?

Jūsų numeris komercinis, o registracijos adresas – ši parduotuvė. – Parduotuvė! Tu asile, tai ne eilinė parduotuvė! – Darau prielaidą, kad jūs čia savininkė?

– Taip, teisingai. Inspektoriau, kas nutiko?

Džesė lėtai išpūtė dūmus ir žiūrėjo į juos jausdama, kaip ranka vos vos dreba. Kažkas negerai.

– Man reikia pakalbėti su jūsų vyru. Paprašysiu jus nurodyti jo darbovietės adresą. – Jis iškart išsitraukė rašiklį ir laukė laikydamas jį virš apverstos vizitinės kortelės.

– Ar tai dėl neapmokėtų mašinos statymo kvitų? Aš pažįstu savo vyrą... na, jis užmiršta, – nusišypsojo ji bandydama įsiteikti Hjutonui, tačiau tai nepadėjo.

36

⁾

D an i elle Steel

– Ne, jokie neapmokėti kvitai čia niekuo dėti. Tai koks jūsų vyro darbo adresas? – paklausė sustingdęs lediniu žvilgsniu.

– Jis dirba mūsų namuose, vos per šešias gatves nuo čia. Valjecho gatvė. – Norėjo pasisiūlyti vykti su juo, bet neišdrįso. Pakeverzojo adresą ant vienos iš savo kortelių ir padavė jam.

– Ačiū. Susisieksime.

Bet kokiam velniui? Ji nekantravo sužinoti, tačiau jis atsistojo ir jau siekė durų rankenos.

– Inspektoriau, aš būčiau dėkinga, jei pasakytumėte dėl ko.

Aš...

Jis vėl keistai pažvelgė į ją tuo tiriamu žvilgsniu – užduodančiu klausimus, bet į juos neatsakančiu.

– Ponia Klark, aš nesu iki galo tikras, bet kai jau žinosiu, jums pranešiu.

– Ačiū. – Ačiū? Už ką ačiū? Velniava.

Bet inspektorius jau išėjo ir grįžusi į pagrindinę parduotuvės salę Džesė matė, kaip jis įsėda į alyvuogių žalsvumo sedaną ir nuvažiuoja. Vairavo kitas vyriškis. Jie pasirodo po du. Nurūko į Valjecho gatvę, o antena ant mašinos galo pašėlusiai lingavo.

– Ko jis čia buvo? – Kacuko veidas surimtėjo, o Zina atrodė susinervinusi.

– Ir pati, po perkūnais, norėčiau žinoti. Paklausė manęs, kas važinėja mano automobiliu, o tada pareiškė, kad nori pasikalbėti su Janu. Po paraliais, galiu lažintis, kad jis ir vėl nesusimokėjo už mašinos stovėjimą. – Tačiau kažkodėl neatrodė, kad dėl to, ir Hjutonas patvirtino, kad ne dėl to, o gal visgi dėl to? Jėzau. Tai bent, sveika sugrįžusi.

Džesė grįžo į savo kabinetą ir surinko namų numerį. Užimta.

O tada į parduotuvę įėjo Triša Barkli, ir Džesei reikėjo užsiimti tokiais niekais kaip kailinukai vitrinoje, kuriuos Triša užsimanė nusipirkti. Ji buvo viena iš geresnių jų klienčių, ir bent trumpam Džesei teko dėtis, kad viskas kuo puikiausia. Tik po dvidešimt penkių minučių ji vėl pripuolė prie telefono paskambinti Janui.

Ir šį sykį jokio atsako.

D A B A r i r a m ž i na i

⁽

37

Be galo keista. Jis turi būti namie. Juk buvo, kai ji ruošėsi į parduotuvę. Bet kai anksčiau skambino, buvo užimta... Tuo metu ten važiavo policija. Dangau, gal tai iš tiesų rimta. Gal jis su ta mašina padarė avariją, bet jai nepasakė. Gal kas nors sužalotas. Bet jis būtų jai pasakęs. Jei kas nors panašaus atsitiktų, jis tikrai nesislapstytų jai nepasakęs. Telefonas skambėjo ir skambėjo, bet niekas neatsiliepė. Gal jis važiuoja čia. Dabar šiek tiek po vienuolikos.

Tačiau paskui Nikui Morisui prireikė ko nors „pasakiško“ žmonai gimtadienio proga. Buvo visai pamiršęs, tad iki vidurdienio jam reikėjo pririnkti gėrybių bent už keturis šimtus dolerių. Ji buvo pasiutusi kalė, tikrai šito neverta, bet Džesė jam pagelbėjo. Jai patiko Nikas, bet jis dar nespėjo išžengti iš parduotuvės apsikrovęs prabangiomis rudomis ir geltonomis jų dėžutėmis, o jau įėjo Barbara Fuler ir Holė Dženkins, o paskui Džoana Vilkoks ir... jau buvo vidurdienis. Iš Jano iki šiol nieko negirdėti.

Džesė vėl pabandė prisiskambinti ir jau ėmė būgštauti. Jokio atsako. Gal dabar jau tikrai jis važiuoja čia? Juk sakė, kad paims ją pusę pirmos.

Pirmą valandą jis nepasirodė, ir Džesė buvo prie ašarų. Koks siaubingas rytas. Žmonės, įtampa, prekių atvežimas, problemos.

O ji vos spėjo grįžti namo. Jano nėra. O tas mulkis Hjutonas dar sunervino ją kvailai klausinėdamas apie automobilį. Kai Zina išėjo priešpiečių, Džesė pasislėpė savo kabinete. Jai reikėjo pabūti vienai. Pagalvoti. Atgauti kvapą. Sukaupti drąsą padaryti tai, ko daryti nenorėjo, bet privalėjo. Ji turi sužinoti. Juk visai lengva sužinoti. Velniop, juk tereikia ten paskambinti ir paklausti, ar pas juos yra Janas Pauersas Klarkas, o tada, išgirdus, kad ne, lengviau atsikvėpti. Arba griebti čekių knygelę ir nulėkus išgelbėti jį, jeigu jis vėl areštinėj už tai, kad nesumokėjo už aikštelėje paliktą mašiną. Baisus čia daiktas. Tačiau prireikė dar vieno gurkšnio kavos ir dar vienos cigaretės, kol išdrįso ištiesti ranką prie telefono.

Informacijos biure sužinojo jų numerį. Miesto rotušė. Miesto kalėjimas. Tai absurdiška. Jautėsi kvailai ir šyptelėjo pagalvojusi,

38

⁾

D an i elle Steel

ką pasakytų Janas, jei įeitų pro duris jai skambinant į kalėjimą.

Tyčiotųsi iš jos visą savaitę.

Kitame laido gale į ausį sulojo balsas: – Miesto kalėjimas. Palmeris.

Jėzau. Na, o ką dabar? Gerai, paskambinai, tai klausk jo, vėpla tu.

– Norėjau sužinoti... Ar pas jus atgabentas... ponas Janas Klarkas, Janas Pauersas Klarkas, seržante. Už mašinos statymo pažeidimus.

– Kaip rašoma pavardė? – nė kiek nepralinksmėjo budintis seržantas. Automobilių statymo pažeidimai – rimtas dalykas.

– Klarkas Janas. J-a-n-a-s K-l-a-r-k-a-s. – Laukdama vėl patraukė cigaretės, o Kacuko įkišo galvą pro duris norėdama paklausti dėl pietų. Džesika smarkiai papurtė galvą ir mostelėjo, kad ji uždarytų duris. Jos nervai ėmė nebetverti dar prieš keletą valandų, pasirodžius inspektoriui Hjutonui.

Po begalinės pauzės balsas atgijo.

– Klarkas. Taip, pas mus.

Na ir ką gi, lengviau atsiduso Džesė, nemalonu, bet ne pasaulio pabaiga. Dabar bent žino, kad iškrapštys jį per pusvalandį.

Pagalvojo, kažin kiek kvitų jis neapmokėjo šį sykį. Bet šį kartą ji jam išrėš, ką mano. Mirtinai ją išgąsdino. Matyt, Hjutonas kaip tik išgąsdinti ir norėjo. Taip, tikriausiai, kodėl gi nepasakė, kad už automobilio statymo pažeidimus. Niekšas.

– Užregistruotas prieš valandą. Su juo kaip tik šiuo metu kalbama.

– Dėl automobilio statymo kvitų? – Kaip kvaila. Ne, jau tikrai gana. Ir Džesikai jau tikrai gana.

– Ne, ponia, ne dėl kvitų. Dėl trijų kaltinimų išprievartavimu ir vieno kaltinimo smurtavimu. Džesei pasirodė, kad pajuto, kaip lubos prispaudžia galvą, o sienos susiglaudžia aplink išstumdamos iš plaučių orą.

– Ką?

– Trys kaltinimai išprievartavimu ir vienas kaltinimas smurtavimu.

D A B A r i r a m ž i na i

⁽

39

– Dieve, ar galėčiau su juo pasikalbėti? – Jos rankos taip drebėjo, kad abiem vos nulaikė telefoną, galugerklyje pajuto sukilusius pusryčius.

– Ne, kalbėtis jis gali su savo advokatu, o pamatyti jį galėsite rytoj. Tarp vienuolikos ir dviejų. Užstatas dar nenustatytas. Kaltinimai bus pateikti ketvirtadienį. – Budintis seržantas nė neatsisveikinęs nemandagiai pabaigė pokalbį, ir ji apsižiūrėjo laikanti cypiantį ragelį. Akyse sustingo tuščias žvilgsnis, veidu pasipylė ašaros ir kaip tik tuo metu Kacuko atidarė duris nešina sumuštiniu. Kurį laiką negalėjo patikėti savo akimis.

– Viešpatie, kas atsitiko? – paklausė suakmenėjusi, žvelgdama į akis Džesei, kuri atrodė tarsi išprotėjusi. Džesika niekuomet nepalūždavo, niekada neverkdavo, niekada nesvyruodavo... Bent jau parduotuvėje jos tokios niekas nematė.

– Nežinau, kas nutiko, bet įvyko neįtikėtina, siaubinga, pati absurdiškiausia sumauta klaida! – suklykė ji, paskui stvėrė Katės atneštą sumuštinį ir sviedė per kambarį. Trys kaltinimai išprievartavimu. Ir vienas – smurtavimu. Kas, po perkūnais, čia vyksta?