Prologas
Tetroškau greičiau viską baigti. Bet prisiverčiau neskubėti. Nuleidau visų trijų langų žaliuzes, atsidariau butelį „Gavi“, įsipyliau dvi stiklines ir užsidegiau žvakes. Pažįstami, įprasti, guodžiantys ritualai. Jis žiūrėdamas į mane lėtai pasidėjo krepšį, nusivilko švarką ir pasisvėrė jį ant kėdės atlošo. Kilstelėjau taurę ir, netardama nė žodžio, nugėriau gurkšnelį. Leidau tylai tęstis, o jis apžiūrinėjo paveikslus, kol nebeištvėrė: – Ar tai?.. – Agnesė Martin, – užbaigiau už jį. – Tikrai taip. – Nuostabu. – Ačiū. Mano lūpose žaidė linksma šypsenėlė. Vėl įsigalėjo tyla. Sunkią Venecijos ramybę nutraukė žingsniai per apačioje plytinčią aikštę. Abu pasukome galvą į langą. – Ilgai čia gyveni? – Ilgokai, – atsakiau. Išėjus iš baro jo įžūlumas išgaravo, dabar jis atrodė sutrikęs ir siaubingai, skaudžiai jaunas. Be abejo, turėsiu pirma žengti žingsnį. Stovėjau ir laikiau taurę, kita ranka parėmusi alkūnę. Mus skyrė pora metrų. Žiūrėdama į jį žengiau artyn. Kažin, ar jis matė mano akyse žinią? „Bėk, – bylojo jos. – Greičiau bėk ir neatsigręžk.“ Žengiau antrą žingsnį ir paglosčiau dygų jo skruostą. Lėtai, vis dar žiūrėdama į akis, palinkau prie jo lūpų, paglosčiau jas
L. S. Hilton
| 8
savosiomis, priglaudžiau lūpų kamputį prie jojo. Galop jo liežuvis susirado manąjį. Skonis nebuvo toks bjaurus, kokio būgštavau. Atšlijau, vienu judesiu nusitempiau per galvą suknelę, numečiau ją ant grindų, o įkandin ir liemenėlę. Nusibraukiau nuo pečių plaukus ir, nuleisdama rankas, delnais palengva perbraukiau spenelius. – Elizabeta, – sumurmėjo jis. Prie lovos kojūgalio stovėjo vonia. Paduodama ranką ir vesdama jį aplink vonią prie savo „Frette“ firmos patalų, pajutau gniuždantį nuovargį, stoką to, ko kadaise buvau kupina. Manyje neliko nei pykčio, nei geismo kibirkštėlės. Leidau jam tęsti darbą, o kai baigė, atsisėdau kikendama, spindinčiomis akimis. Nenorėjau, kad jis apsnūstų. Pliumptelėjau ant drėgnos paklodės, nutėškiau ant grindų glebų prezervatyvą su graudžiai skurdžiu gyvybės turiniu ir ištiesiau ranką prie karšto vandens čiaupo. – Mielai pasimaudyčiau. Pasimaudyčiau ir patraukčiau marihuanos. Tinka? – Žinoma. Jei taip nori. – Pasidulkinęs jis užmiršo mandagumą. – Nusifotografuojam? Anksčiau, kai gėrėme, man pavyko atkalbėti jį nuo asmenukių. Jis jau knisosi po numestų džinsų kišenes, ieškodamas sumauto telefono; stebuklas, kad nepabandė įkelti į instagramą savo orgazmo. Per tas kelias akimirkas, kol jis tūnojo manyje, spėjau užmiršti, koks jis šmikis. Staiga pasijutau kur kas geriau. – Palūkėk, mielasai. Aš tuoj. Nuoga nubidzenau į drabužinę, išsitraukiau iš stalčiaus pakelį cigarų ir dėl visa ko atjungiau internetą. Jis nebeišsiųs jokių pranešimų. Įpyliau šalto vandens, kliustelėjau migdolų aliejaus, atidariau sunkią senovinę spintą ir ištraukiau porą rankšluosčių. Kartu su garais sklaidėsi saldus aliejaus kvapas. – Šok, – tarstelėjau per petį, krapštydama iš cigaretės tabaką. Mano šviesiai ir tamsiai mėlynų spalvų čerkesiško rašto „Hermès“ šalikėlis buvo užrištas ant rankinės dirželio. Kai grimzdo į vandenį, užėjau jam už nugaros.
domina
| 9
– Tuoj pridegsiu, – sumurmėjau. – Prašau. Įspraudžiau tarp lūpų suktinę. Ji buvo tuščia, bet jis to niekada nesužinos. Kol jis traukė dūmą, užmečiau ant kaklo šalikėlį ir suveržiau po ausimis. Jis tuoj pat užspringo dūmais ir ėmė blaškytis po gilią vonią. Pėdomis įsirėmiau į sienelę, atsilošiau į lovos pusę, dar stipriau patraukiau. Jis kojomis plakė vandenį, negalėdamas atsispirti į aliejuotą porcelianą. Užsimerkiau ir ėmiau skaičiuoti. Dešinė jo ranka, vis dar juokingai gniaužianti permirkusią suktinę, siekė mano riešo, bet pasiekti neįstengė – jo pirštai vos lietė manuosius. Dvidešimt penkios... dvidešimt šešios... Nieko, tik nuo grumtynių man paskaudo raumenys, gilus mano šnopavimas pro šnerves ir jo muistymasis. Dvidešimt devynios, nieko, trisdešimt, nieko. Pajutau, kad jis silpsta, bet staiga jam pavyko tarp šalikėlio ir Adomo obuolio įsprausti pirštą, o paskui ir kumštį. Jis stipriai trūktelėjo mane į priekį, bet pats paniro po vandeniu. Perkėliau koją per vonios kraštą, įrėmiau kairį kelį jam į krūtinę ir visu svoriu prispaudžiau. Man akyse trūkinėjo kraujagyslės, garuojantis vanduo atrodė rausvas, bet, jam daužantis, mačiau į paviršių kylančius burbulus. Paleidau šalikėlį ir apčiuopom susiradau jo veidą ir kaklą. Jis sukiojo galvą ir bandė įkąsti man pageltusiais dantimis. Burbulai nustojo kilę. Palengva atgavau kvapą, atpalaidavau iššieptą veidą. Pro gelsvą pienelį vonioje jo veido neįžiūrėjau. Kai palengva stojausi, vanduo subangavo ir jis kilstelėjo. Spaudžiau jį apžargomis, o jis iš paskutiniųjų bandė pakelti galvą. Man pavyko alkūne įmurkdyti jį į vandenį, o paskui keliais prispausti pečius. Ilgai taip sėdėjau, kol į vonią įlašėjo kraujo lašas. Galbūt kaltas buvo tas tylus, skaidrus garsas. Galbūt migdolų aliejaus kvapas ir sūkuriuojantys garai, o gal vandeniui vėstant paviršiuje užsidedanti plėvelė. Prisiminiau tą šaltą pavakarę, begalinę tylą, pirmą negyvėlį po savo rankomis. Manyje atsivėrė plyšys ir nepaprasta jėga bloškė į bedugnę. Staiga laikas susispaudė, praeitis sutirštėjo ir grįžo pas mane. Seniai buvau ją paleidusi. Įtikinau save, kad ji niekada nebuvo mano gyvenimo
L. S. Hilton
| 10
dalis. Viską išvydau tarsi pirmą kartą. Nustėrusi įmerkiau ranką į gilų vandenį, bet pajutau tik svetimą kūną. Tai buvo būtina, nors nebeprisiminiau dėl ko. Jo ranka iškilo į paviršių, aš pirštais pabarbenau į ją – vandens melodija. Ratilus stebėjau gal porą minučių, o gal valandą. Kai atitokau, vanduo buvo atšalęs. Galiausiai ištempiau jį iš po savęs. Akys buvo atmerktos. Taigi paskutinis jo žemėje matytas vaizdas buvo žiojinti mano putė. Slidi jo oda buvo rausva, išpurtusi kaip šviežia duona, lūpos jau papilkusios. Galva atkaro; žvakių šviesoje ant kaklo žymių nebuvo matyti. Laikydamasi vonios krašto išlipau, kojos drebėjo. Vos tik paleidau, jis paniro, ir man teko ieškoti kamščio po jo išdrikusiais plaukais. Vandeniui tekant, įsisupau į rankšluostį. Kai jo krūtinė išniro, priglaudžiau delną prie širdies. Nieko. Atsitiesiau ir pasirąžiau. Grindys buvo šlaputėlės, vonios kraštas išterliotas krauju ir tabaku. Nuploviau jį karštu vandeniu. Turėjau apkabinti iš šono, kad pertempčiau per vonios kraštą. Lavonas buvo glebus ir sunkus. Paguldžiusi jį ant žemės, užklojau kitu rankšluosčiu ir sėdėjau šalia, kol atšalo. Nudengiau jo veidą, pasilenkiau ir sukuždėjau į ausį: – Aš ne Elizabeta. Aš Džudita.
PIRMA DALIS
P R IS IMINIM A I
1 Prieš aštuonias savaites... Rengdamasi leidau Koulo Porterio „Miss Otis Regrets“ Elos Ficdžerald versiją. Ji mane nuteikė linksmai. Savo buto Santa Margeritos aikštėje miegamąjį paverčiau drabužine, palei sienas išrikiavau Moltenio spintas stiklinėmis durimis, kad batai, rankinės, šalikėliai, suknelės ir švarkai visuomet būtų matomi ir džiugintų. Butas buvo antrame aukšte ir žiūrėjo į aikštę su senoviniu žuvų turgumi, išklotu baltu marmuru. Išgriovusi sieną praplatinau erdvę, vonią įsirengiau prie lovos kojūgalio priešais vieną iš trijų arkinių langų ir pastačiau ant storų žalio marmuro postamentų. Antikinėmis persiškomis plytelėmis išklotas vonios kambarys buvo už drabužinės, buvusios laiptinės vietoje. Tai buvo vienas iš daugybės Elizabetos Tirlink namų pranašumų. Architektas burbėjo dėl atraminių sijų ir leidimų, bet per devynis Venecijoje pragyventus mėnesius suvokiau, kad su šlamančiaisiais daugybė dalykų pasidaro įmanomi. Čia susikabinau Paryžiuje įsigytus paveikslus: Fontaną, „Zuzaną ir seniūnus“, Kokto piešinį. Pridėjau ir šiuolaikinių darbų: mažą bevardį Agnesės Martin baltų ir debesų pilkumo linijų paveikslą, įsigytą „Paddle8“, internetiniuose aukcionų namuose Niujorke. Parsisiųsdinau iš Prancūzijos ir kitus kūrinius, tik ne begalvį Reno Klerė lavoną. Tas liko užmūrytas meno kūrinių saugykloje netoli Vinseno pilies. Nežinau, ką sau mano architektas, o aš kartais pasuku galvą, ar tik pro sienas nesisunkia skystis. Už veidrodžio kampelio buvo užkištas ranka rašytas kvietimas į pirmą mano parodą. „Elizabeta Tirlink džiaugtųsi jūsų draugija „Džentileski“ galerijoje...“ Segdamasi plaukus dar sykį
L. S. Hilton
| 14
peržvelgiau žodžius. Man pavyko. Tapau Elizabeta. Džudita Rešlei buvo tik šmėkla, vardas nenaudojamame pase mano rašomojo stalo stalčiuje. Perbraukiau tvarkingai sukabintas sukneles, pasimėgavau trikotažo slidumu ir gero sunkaus šilko minkštumu. Atidarymui išsirinkau man pritaikytą prigludusią „Figue“ suknelę iš rašalo mėlynumo šantungo, nugaroje užsagstomą žydromis ir auksinėmis sagutėmis. Sodrios spalvos medžiaga sukiojama tarp pirštų blizgėjo. Siekiau atrodyti griežta, kaip tikra galerijos savininkė, bet kažkur giliai širdyje karčius kratė vienaragio jauniklis. Lėtai nusišypsojau savo atspindžiui. Liverpulis buvo toli toli. Mano mama trumpą laiką dirbo valytoja netoli Seftono parko, prabangiame stiklinių namų ir miškelių rajone arti miesto centro, į jį reikėdavo važiuoti triskart persėdant. Vieną dieną, kai buvau kokių dešimties, pasibaigus pamokoms prisiminiau, kad užmiršau raktą, tad leidausi jos ieškoti. Namai buvo milžiniški, raudonų plytų, su įstiklintais balkonėliais. Kelis kartus paspaudžiau skambutį, bet niekas neišėjo, tad nedrąsiai paklibinau duris. Jos buvo tik užsklęstos. Koridoriuje kvepėjo vašku ir gėlėmis, ant parketo grindų buvo patiestas ryškiaspalvis stačiakampis kilimas, tarpas tarp durų ir plačių lenktų laiptų užpildytas lentynomis su storomis, sunkiomis knygomis. Buvo labai tylu. Atsargiai uždariusi duris neišgirdau nei televizoriaus murmesio, nei besibarančių sutuoktinių ar dūkstančių vaikų šaižių riksmų, nei variklių dūzgesio, nei grindis braižančių naminių gyvūnėlių. Tvyrojo mirtina tyla. Magėjo pasistiebti ir paliestų tų knygų nugarėles, bet nedrįsau. Dar sykį šūktelėjau mamą, ir ji atėjo, vilkėjo tą patį sportinį kostiumą, su kuriuo visuomet eidavo tvarkyti namų. – Džudita! Ką čia darai? Kas nors atsitiko? – Nieko, tik užmiršau raktą. – Mirtinai pergąsdinai! Maniau, plėšikai.
domina
| 15
Ji pavargusia ranka pasitrynė veidą. – Turėsi palaukti. Aš dar nebaigiau. Laiptų apačioje stovėjo didelis krėslas, o prie jo aukšta lempa. Įsijungiau lempą ir kambarys nušvito, sutirštėjo spalvos. Buvo labai jauku ir ramu. Nusimečiau kuprinę ir tvarkingai pasikišau ją po krėslu, paskui pasukau prie lentynų. Išsirinkau knygą, nes patiko nugarėlė: ryškiai, svaiginamai rausva su auksinėmis raidėmis užrašytu pavadinimu: „Vogue, Paryžius, 50 m.“ Tai buvo madų knyga, moterų su nepaprastais drabužiais ir papuošalais nuotraukų albumas. Jų veidai buvo tobulos makiažo kaukės. Pakerėta sodrių, subtilių spalvų, lėtai verčiau puslapį, kitą. Vienoje nuotraukoje buvo moteris vaiskiai mėlyna vakarine suknele su plačiais sijonais, bėganti palei gatvę, tarsi vytųsi autobusą. Pakerėta verčiau ir verčiau lapus. Nesuvokiau, kiek laiko praėjo, tik pasijutau siaubingai išalkusi. Atsistojau sustirusiomis kojomis ir knygą jau dėjau į krėslą, bet tuomet atsidarė durys, krūptelėjau ir susigūžiau lyg kalta. – Ką čia darai? – paklausė griežtas moteriškas balsas su baimės gaidele. – Atsiprašau. Labai atsiprašau. Aš Džudita. Užmiršau raktus. Laukiau mamos. Mostelėjau į duris, už kurių, regis, jau prieš kelias valandas pradingo mama. – O. Supratau. Ar ji dar nebaigė? Moteris mostelėjo sekti paskui ją koridoriumi į namo gilumą. Atsidūrėme didelėje smagioje virtuvėje. – Labą dieną! Prie stalo stovėjo sofa, spalvingos pagalvėlės buvo numestos ant grindų, kad tilptų mama. – Ei! Turbūt pirmiau už ją ant grindų pamačiau vyno butelį, tačiau iš nusivylusio moters balso netrukus supratau, kad tai nebe pirmas kartas. Mama tikriausiai nušvilpė jį iš šaldytuvo. – Tik truputį priguliau.
L. S. Hilton
| 16
Iš gėdos virtau druskos stulpu. Ponia priėjo prie sofos ir tvirtai, bet ne šiurkščiai pasodino mamą. – Mes tai aptarėme, ar ne? Atleiskit, bet, manau, bus geriau, jei nebeateisit. Jūsų dukra čia. Iš to, kaip ji pabrėžė tą žodį, supratau, kad gaili manęs. – Atsiprašau, aš tik... – mėgindama pasiteisinti mama tampėsi megztinį. – Viskas gerai. – Balsas dar pagriežtėjo. – Bet verčiau išeikit. Pasiimkit rankinę, sumokėsiu jums pinigus. Esmė ta, kad ji nebuvo kiaulė. Jai buvo gėda išmesti mus į gatvę, kad nebematytų mūsų bjaurumo, o santūrus, dalykiškas balsas turėjo tai paslėpti. Nuėjusi pasiėmiau kuprinę ir atsistojau prie durų. Nebenorėjau jos klausytis. Paduodama mamai dvi dvidešimtines ponia turbūt pastebėjo, kad mano žvilgsnis krypsta į knygą. – Gal nori pasiimti? Dovanoju. Nežiūrėdama įbruko man į rankas knygą. Atidavė, tarsi ji būtų niekam tikusi. – Šlykšti pasipūtus karvė, – tempdama mane į autobusų stotelę burbėjo mama. Kai pagaliau grįžome, ji padavė man raktą ir išlipo anksčiau už mane, ten, kur buvo baras. Su nerimu pagalvojau apie keturiasdešimt svarų. Mes jų nebepamatysim. Vidinėje viršelio dalyje buvo priklijuota kaina: šešiasdešimt svarų. Šešiasdešimt svarų už knygą, o ji ėmė ir atidavė. Paslėpiau ją po lova ir taip dažnai vartydavau, kad ilgainiui atmintinai išmokau fotografų ir madų dizainerių vardus. Ne, apie drabužius nesvajojau. Tik pagalvodavau, kad jų turėdamas jautiesi visiškai kitaip. Jei tau priklausytų tokie dalykai, kasdien galėtum pasirinkti, kuo būti. Išvaizda galėtum kurti savo vidų. Prieš audamasi pašveičiau aukštakulnius batų maišeliu. Turbūt vienintelis dalykas, siejantis Elizabetą Tirlink su Džudita Rešlei – jos abi neturėjo tarnaitės. Kad tapčiau Elizabeta,
domina
| 17
prireikė ne tik brangių drabužių. Šarvai saugo tik tada, kai jie nematomi, o to pasiekti sunkiausia. Reikėjo ne tik studijuoti ir išlaikyti egzaminus, bet ir išsaugoti tikėjimą, kad galiu laimėti. Ištrūkti iš žemiausio sluoksnio, kuriame gimiau. Nesusitapatinti su apgailėtinu mamos gyvenimu. Mokyklos koridoriuose atlaikyti patyčias, kasdienius niekinamus kuždesius „kekšė“, „kalė“ vien todėl, kad troškau daugiau. Išmokau nekęsti klasės draugių, o paskui nekreipti į jas dėmesio, nes kas gi jos bus po poros metų? Autobuso laukiančios mamytės išpurtusiais veidais? Tai buvo paprasta. Sunkiau sekėsi įstojus į universitetą ištrinti visas proletariato žymes, badančias akis. Turėjau sunaikinti ne tik tą liūdną vaiką, sapnuojantį savo brangią knygą su madų fotografijomis, bet ir viduje slypinčią liūdną, troškimų draskomą širdį. Nuo tada, kai įsėdau į metro, važiuojantį iš Citrinų gatvės į pietus, niekas nebematė tos mergaitės. Atkakliai, po truputį naikinau savo akcentą, keičiau elgesį, mokiausi kalbų, tobulinau ir gludinau gynybą – kaip skulptorius, dirbantis su marmuru. Ir tai buvo tik pradžia. Kurį laiką, gavusi darbo prestižiniuose Londono aukcionų namuose, maniau, kad man pasisekė. Tačiau neturėjau nei pinigų, nei ryšių, todėl buvau pastumdėlė, be galimybės pakilti aukščiau. Pradėjau dirbti naktiniame „Gštado“ klube, tikėdama, kad su geresniu kostiumu ir dailesne šukuosena būsiu geriau vertinama. Ši gležna viltis žlugo, kai sužinojau, kad mano viršininkas Rupertas bando iškišti klastotę. Klubo klientas Džeimsas pasiūlė savaitgalį praleisti Rivjeroje ir nuo tada pradėjau teptis rankas. Suradusi ir pardavusi suklastotą paveikslą, dėl ko buvau išmesta iš darbo, praturtėjau ir Paryžiuje ėmiau prekiauti meno kūriniais. Prisipažįstu, be aukų neapsieita. Džeimsas taip ir negrįžo į Londoną, nors aš prie to nagų beveik neprikišau. Dingo Kameronas Ficpatrikas, prekeivis, iš kurio pavogiau klastotę; mano mokyklos draugė Liana; slaptasis policininkas Reno Klerė ir veidmainis Paryžiaus sekso klubo savininkas Žiuljenas. Virsti Elizabeta Tirlink
L. S. Hilton
| 18
ir persikelti į Veneciją buvo būtina. Siekiau išvengti ir tokio policijos inspektoriaus, Reno bendradarbio, Romero da Silvos dėmesio. Teko paplušėti, kol suslėpiau visus galus. Tačiau Elizabetos fasadas buvo tvarkingas, žvilgančiame paviršiuje atsispindėjo tik tai, ką žmonės norėjo matyti. Labai teisingi žodžiai: svarbiausia, kas viduje.