Burtininko sūnėnas
– Taigi, taigi, – tarė, – nieko nuostabaus, kad šitaip mąsto vaikas, ypač toks kaip tu – augęs tarp moterų. Bobučių pasakėlės, ar ne? Ką gi, Digori, kažin ar dabar tau verta kvaršinti galvą dėl man gresiančio pavojaus. Gal verčiau susimąstytum, į kokius pavojus galėjo pa kliūti tavo mažoji draugužė? Nuo tada, kai ji iškelia vo, praslinko ne taip mažai laiko. O jeigu Kitur esama kokių pavojų – argi nebūtų apmaudu, jei prisistatytum akimirka per vėlai? – Galima pamanyti, kad jums tai bent kiek rūpi, – nir šiai atrėžė Digoris. – Bet nuo jūsų pamokslų jau vemti verčia. Ką turiu daryti? – Tau išties būtų pravartu išmokti tvardytis, mano berniuk, – ramiai ištarė dėdė Endrius. – Kitaip užaugsi toks kaip teta Letė. Nagi. Dabar eikš čionai. Jis atsistojo, apsimovė pirštines ir priėjo prie padėklo su žiedais. – Jie suveikia tik tada, – paaiškino, – kai liečiasi prie odos. Mūvėdamas pirštines, galiu juos paimti – štai ši taip – ir nieko man neatsitiks. Jei įsimesi žiedą į kišenę, nieko neatsitiks ir tau, bet privalai sergėtis, kad neįbruk tum į kišenę rankos ir netyčia nepaliestum žiedo. Tą pat akimirką, kai paliesi geltonąjį žiedą, išnyksi iš šio pasau lio. Būdamas Kitur – savaime aišku, tai dar neišbandyta, bet aš tikiuosi – tą pat akimirką, kai paliesi žaliąjį žiedą, išnyksi iš ano pasaulio ir – tikiuosi – vėl išnirsi šiame. Taigi. Štai, aš imu du žaliuosius ir dedu juos į tavo de •
34 •