Digoris ir jo dėdė
– Kodėl tuomet neiškeliaujate pats? Digoris kaip gyvas nebuvo matęs, kad kas taip baisiai nustebtų ir užsigautų, išgirdęs šitokį paprastą klausimą. – Aš? – sušuko dėdė Endrius. – Aš?! Tikriausiai ber niukėliui galvoj negerai! Žmogus, sulaukęs mano am žiaus, menkos sveikatos – ką, turėtų stačia galva pulti į šitokią avantiūrą, leistis staigiai permetamas į kitą visatą, į visus ten tykančius pavojus? Kiek gyvenu, tokio absur do nesu girdėjęs! Ar supranti, ką šneki? Pats pagalvok, ką reiškia – Kitas Pasaulis? Juk ten gali susidurti su bet kuo... bet kuo. – Vadinasi, į visus tuos pavojus būsite nubloškęs Polę, – užkunkuliavo Digoris, jo skruostai užsiliepsnojo iš įtūžio. – Štai ką dar pasakysiu, – pridūrė jis. – Nors jūs ir mano dėdė, vis tiek pasakysiu: pasielgėte kaip pa skutinis bailys, išgrūsdamas mergaitę ten, kur keliauti pačiam nepakanka drąsos! – Tylos, gerbiamasis! – sudraudė jį dėdė Endrius, del nu pliaukštelėdamas per stalą. – Neleisiu, kad su manim šitaip kalbėtų kažkoks murzinas varvanosis mokinukas. Tu tiesiog nesupranti. Aš – didis mokslininkas, burti ninkas, magijos mokovas, atliekantis eksperimentą. Sa vaime suprantama, man reikalingi ir kiti – su kuriais ga lėčiau tą eksperimentą atlikti. Tegu mane galas, žiūrėk, tuojau dar imsi purkštauti, kad, prieš panaudodamas jūrų kiaulytes, turėjau atsiklausti dar ir jų nuomonės? Didžios išminties neįmanoma įgyti be aukų. Tačiau jau •
31 •