Issuu on Google+


Žinau tai, ko nenoriu žinoti. Žudikas psichopatas anaiptol nepanašus į atsitiktinai žmogžudžiu vieną dieną tapusį žmogų. Jis neprimena nei nelaimėlio ginkluoto užpuoliko, kuris apimtas panikos šauna į vargšą gėrimų parduotuvės pardavėją, nei įsiutusio kliento, įsiveržusio į savo brokerio biurą ir ištaškiusio jam smegenis, jis nepanašus ir į vyrą, pasmaugusį žmoną dėl tikro ar įsivaizduojamo jos meilės romano. Nusikalsti psichopatus skatina ne meilė, baimė, įniršis ar neapykanta. Jie tokių jausmų nepatiria. Jie ničnieko nejaučia. Patikėkite mano žodžiu. Geisis, Bandis, Dameris, BTK ir kitos iškrypėlių žudikų lygos žvaigždės jau kita kalba – juos skatino seksualinis ma  Johnas Wayne’as Gacy – žudikas maniakas, išprievartavęs ir nužudęs 33 berniukus ir vaikinus. Tedas Bundy nužudė apie 35 aukas. Jeffrey Dahmeris – 17 vaikinų ir jaunų vyrų žudikas. Dennis Raderis, kitaip – BTK (Bind, Torture and Kill), prisipažino nužudęs 10 žmonių. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos.)

bikinis




lonumas ir žudymo jaudulys. Jei manote, kad Tedo Bandžio akyse matėte atgailą, kai jis prisipažino nužudęs trisdešimt jaunų moterų, tai tik jūsų vaizduotės padarinys, nes psichopatai tuo ir skiriasi nuo kitų žudikų – jiems į viską nusispjaut. Jie nesuka galvos dėl aukų, kaip ir dėl jų mirties. Bet psichopatai gali apsimesti, kad jiems tai rūpi. Jie mėgdžioja žmonių jausmus, kad prisiviliotų auką. Vis arčiau ir arčiau. O kai ją nužudo, trokšta naujų, dar didesnių potyrių, ir jokių ribų, jokių tabu – tinka visos priemonės. Man pasakojo, kad augant apetitui jie negali susikaupti, ir taip psichopatai susimauna. Kartais jie padaro klaidų. Gal jūs prisimenate 2007 metų pavasarį, kai iš smėlėto Havajų paplūdimio buvo pagrobta Kimė Makdaniels, maudymosi kostiumėlių modelis? Nebuvo pareikalauta jokios išpirkos. Vietos policininkai, pasipūtėliai ir nemokšos, dirbo lėtai, nebuvo jokių liudininkų ar informatorių, kurie būtų pakišę bent kokią mintį, kas pagrobė tą gražią ir talentingą jauną merginą. Jau buvau atsargon išėjęs policininkas, tapęs detektyvų rašytoju, bet mano naujausia knyga, neišpakuota iš dėžių, vos ne tiesiai nukeliavo ant nukainotų prekių lentynų, todėl tuo metu kaip trečiarūšis romanistas mėginau verstis skaitalų kūryba. Dar į Los Angeles Times laikraštį rašiau apie nusikaltimus – šitaip romanų autorius Maiklas Konelis žengė į šlovę ir sėkmę. Penktadienio vakarą sėdėjau prie rašomojo stalo – nuo Kimės dingimo buvo praėjusios dvidešimt keturios valandos. Rašiau dar vieną tragišką istoriją, pasibaigusią mirtimi, kai redaktorius Danielis Aronšteinas, kyštelėjęs galvą į mano narvelį, šūktelėjo „gaudyk“ ir numetė bilietą į Maujaus salą.

10

james patterson, maxine paetro


Tada man buvo arti keturiasdešimties, nuvargęs vis rečiau jaudindavausi dėl nusikaltimų, nors tikinau save, kad užėmęs tokią puikią poziciją galbūt nugriebsiu kokią idėją knygai ir ji bus dar vienas posūkis mano gyvenime. Tai buvo saviapgaulė, kuria tikėjau, nes ji palaikė blėstančią geresnio gyvenimo viltį. Keista, juk kai tokia idėja pasipainiodavo po kojomis, niekada jos nepastebėdavau. Aronšteino bilietas į Havajus buvo spyris į užpakalį pačiu laiku. Jau užuodžiau penkių žvaigždučių prabangą: prie pat vandenyno įsikūrę barai, pusnuogės merginos, mačiau save, besigalynėjantį su varžovais, – ir visas sąskaitas apmoka Los Angeles Times. Pačiupęs tą lėktuvo bilietą, išskridau pasitikti garsiausios per savo karjerą istorijos. Kimės Makdaniels pagrobimas buvo tolygus gaisrui – iki baltumo įkaitęs įvykis, ir niekas negalėjo pasakyti, kada pasakojimas apie jį atsidurs dulkėtoje lentynoje. Viso pasaulio žiniasklaida jau uoliai domėjosi šiuo įvykiu, kai įsitarpavau į klegančių žurnalistų būrį prie policijos užkardos, neleidžiančios patekti į viešbutį Wailea Princess. Pradžioje galvojau kaip ir visi žurnalistai: Kimė greičiausiai gėrė, ją pačiupo kokie blogi vaikinai, išprievartavo, nutildė ir vėliau jos atsikratė; kad „pagrobta gražuolė“ kokią savaitę ar net mėnesį bus karščiausia naujiena, kol koks garsus fanatikas ar Nacionalinio saugumo departamentas susigrąžins pirmąjį spaudos puslapį. Kad patvirtinčiau savo, deja, klaidingą spėjimą ir pateisinčiau didžiulę sąskaitą, strimgalviais nėriau į niekšiškų ir prikaustančių dėmesį nusikaltimų sūkurį. Taip pasielgęs ir visai to nenorėdamas, pats tapau tos istorijos veikėju, nes mane pasirinko baisios psichozės apimtas žudikas, puoselėjantis savus klaidingus įsitikinimus.

bikinis

11


Knyga, kurią laikote rankose, yra tikra sumanaus, nepagaunamo ir, anot daugelio žmonių, aukščiausios klasės monstro, save vadinančio Anri Benua, istorija. Kaip man tvirtino pats Anri: Džekas Skerdikas apie tokį žudymą nė nesvajojo. Jau kelintas mėnuo gyvenu nuošalioje vietoje ir rašau Anri istoriją. Čia dažnai dingsta elektra, todėl išmokau gerai spausdinti rašomąja mašinėle. Pasirodo, man visai nereikia Google, nes tai, kas neįrašyta į mano juosteles, ko nepasižymėjau pastabų knygelėje ir ko nėra laikraščių iškarpose, visam laikui įstrigo atmintin. Romane „Bikinis“ pasakojama apie beprecedenčio pavyzdžio neturintį žudiką maniaką, kuris lažybų sumas pakėlė į naujas aukštumas; apie samdomą žudiką, kokių nebuvo ir nebus. Pasakodamas jo istoriją, daviau sau šiokios tokios literatūrinės laisvės, nes negalėjau žinoti, ką Anri ir jo aukos tą ar aną akimirką galvojo. Bet dėl to nesijaudinkite, nes viskas, ką papasakojo Anri, patvirtinta faktais. O faktai byloja tiesą. O nuo tiesos jums susisuks galva, kaip tai atsitiko ir man. Bendžaminas L. Hokinsas 2009 metų gegužė


Bikinis