UDK 821.111-93 Ve-02
Versta iš: Holly Webb Ginger the Stray Kitten Stripes
Skiriu Sofi
Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose arba archyvuose, draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.
ISBN 978-609-01-1312-7 Text copyright © Holly Webb, 2009 Illustrations copyright © Sophy Williams, 2009 All rights reserved. © Vertė ir redagavo Simona Kaziukonytė, 2014 © Leidykla „Alma littera“, 2014 Korektorė Ramutė Prapiestienė Viršelį adaptavo Galina Talaiko Maketavo Zita Pikturnienė
Tiražas 2500 egz. Išleido leidykla „Alma littera“, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius Interneto svetainė: www.almalittera.lt Spaudė AB spaustuvė „Spauda“, Laisvės pr. 60, LT-05120 Vilnius Interneto svetainė: www.spauda.com
Pirmas skyrius
– Ar šiandien eisim pro ūkį? – viltingai paklausė Rouzė močiutės. Iš mokyklos į močiutės namus jos galėjo grįžti skirtingais keliais, bet Rouzei labiausiai patikdavo eiti takeliu pro ūkį. Kai mama dirbdavo, mergaitę iš mokyklos pasiimdavo močiutė. Tai buvo šaunu. Močiutė įprastai niekur neskubėdavo ir neprieštaraudavo, jei 5
jos eidavo lėtai ir Rouzė stabtelėdavo apžiūrėti kiekvienos sutiktos katės. Mergaitė mylėjo kates ir labai norėjo augintinio, bet jai niekaip nesisekė įkalbėti mamos. Močiutė nusišypsojo. – Na, žinoma, galim grįžti tuo keliu. Užsuksiu nusipirkti kiaušinių pas ponią Boven. Šiandien penktadienis, todėl vakare iškepsiu pyragą. – Moteris dirstelėjo į anūkę ir mąsliai tarė: – Rouze, juk žinai, ponia Boven labai mėgsta paplepėti. Ar tau nenusibos laukti? Mergaitė nustebusi pažvelgė į močiutę, paskui suprato, kad ši nepiktai ją erzina. Močiutė žinojo, kad Rouzei patinka užsukti į ūkį – kol ji kalbasi su ponia Boven, mergaitė kieme stebi 6
benames kates. Ūkyje jų buvo daugybė. Močiutė sakė, kad jos yra sulaukėjusios, nes neturi šeimininkų. Rouzei nė karto nepavyko visų jų suskaičiuoti, nes gyvūnai slapstydavosi, bet ji spėjo, kad tikriausiai jų esama koks dvidešimt. Ponia Boven pašerdavo jas tik retkarčiais, daugiausia katės mito daržinėse sumedžiotomis pelėmis. Rouzė įsivaizduodavo, kad visos katės priklauso jai, nors iš tiesų padarėliai nebuvo itin draugiški. Jeigu ji ilgai sėdėdavo ant seno surūdijusio traktoriaus apatinės paminos, katės imdavo pro ją šmirinėti, bet nė viena nesileisdavo paglostoma. Viena gražiausių kačių, nuostabiai dryžuota rainė, maždaug prieš penkias savaites atsivedė kačiukų. Rouzė gir7
dėjo juos miaukiant, bet niekaip negalėjo pamatyti, nes rainė slėpė mažylius daržinėje po šienu. Dabar kačiukai jau bėginėjo po ūkio kiemą, jie nebuvo tokie baikštūs kaip senesnės katės. Mergaitė tikėjosi, kad kurį nors iš jų pavyks prisijaukinti. Ji nesiliovė svajojusi, kaip parsineš namo katinėlį ir jį augins. Rouzė žinojo, kurio norėtų labiausiai – nuostabaus rusvo kačiuko. Padarėlis buvo labai mielas – rusvu, lyg kreminiu kailiu su tamsesniais dryžiais ir žavia šviesiai rožine nosyte. Žalios katinėlio akys buvo didžiulės, ir mergaitė manė, kad gražesnio katino ji dar nėra mačiusi. Kartais aplinkiniai vadindavo Rouzę rusvaplauke, nes mergaitė turėjo il8
gus garbanotus ryškiai rudus plaukus. Mama nuolat įtikinėjo dukrą, kad jos plaukai labai gražūs ir skiriasi nuo kitų vaikų, kad paaugusi ji didžiuosis jais, bet Rouzė tuo abejojo. Paskui ji išvydo tą kačiuką ir pajuto, kaip jis jai patinka, jos plaukų ir jo kailio spalvos derėjo. Jie buvo rudžiai ir tuo didžiavosi! Rouzė troško, kad rudasis katinėlis leistųsi paglostomas. Įsivaizdavo, koks švelnus turi būti jo kailiukas. Anądien jis priėjo ganėtinai arti, pauostė mergaitei pirštus, bet paskui puolė į šalį nespėjus jo paglostyti. Galinės ponios Boven namo durys buvo praviros. Sušukusi „Sveiki!“, močiutė įėjo vidun. Rouzė ėmė nekantriai dairytis po kiemą. Šiandien ji atnešė 9
katėms šį tą skanaus ir vylėsi, kad pavyks prisivilioti rusvąjį kačiuką. Per priešpiečius Rouzė pamatė, kad jos draugė Milė atsinešė sumuštinių su kumpiu. Į Rouzės priešpiečių dėžutę mama dažniausiai įdėdavo sumuštinių su džemu, nes mergaitė juos labiausiai mėgo, tačiau Rouzė neabejojo, kad
kačiukui patiktų Milės sumuštiniai – kumpis kvepėjo labai gardžiai. Milė nuobodžiaudama kramsnojo savo sumuštinį. – Nemėgsti sumuštinių su kumpiu? – paklausė Rouzė, nes į galvą šovė viena mintis. – Norėjau su riešutų sviestu, bet jį pasičiupo brolis, – atsiduso Milė. – Negaliu pakęsti kumpio... – Gal nori pasikeisti? Aš turiu tik vieną, bet su džemu, – lūkestingai pasiūlė Rouzė. – Tikrai? – nušvito Milė. – Nemaniau, kad mėgsti kumpį. Imk abu! Rouzė lėtai suvalgė vieną sumuštinį, o kitą įsidėjo į priešpiečių dėžutę. – Tai vis dėlto nemėgsti kumpio? – paklausė Milė. 11
Rouzė pasilenkė arčiau prie draugės. Mergaitė nenorėjo, kad kas nors sužinotų apie kačiuką, tai buvo didelė paslaptis. – Aš tyčia pasilikau sumuštinį. Prisimeni, pasakojau tau apie nuostabų rusvą kačiuką, gyvenantį ūkyje pakeliui į močiutės namus? Anądien jis buvo priėjęs prie pat manęs. Jei būčiau turėjusi ką nors skanaus, tikriausiai būtų leidęsis paglostomas. Juk neprieštarausi, tiesa? Milė papurtė galvą. – Žinoma, ne! Kaip tau pasisekė, kad eini pažiūrėti kačiukų. Ar jie dar maži? – Ūkio šeimininkė sako, kad jiems kokios penkios savaitės. Padarėliai tokie gražūs! 12