Page 1

VIRŠELIS Meli ss a Hill

– Kaip manot, jeigu eitumėt ir nusiplautumėt visą tą smėlį, o paskiau mudu susitiktume ir pavakarieniautume? – pasiūlė jis taip nerūpestingai ir paprastai, tarsi juodu būtų pažinoję vienas kitą daugelį metų. – Žinoma. Susitinkam už valandos? – nudžiugo Leoni. – Nuostabu. Ir grįžusi į savo kambarį, stovėdama po šaltomis, bet itin maloniomis vandens čiurkšlėmis tame keistame viešbutyje Sacharos pakraštyje, Leoni šypsojosi aiškiai nujausdama, kad tai gali būti šio to nepaprasto pradžia.


6 skyrius

Valentino dienos išvakarėse Gėlių galioje buvo tiek darbo, kiek Leoni dar neteko patirti. Jos abi su Marse visą dieną triūsė lyg bitės, priiminėjo be galo daug užsakymų ir ruošė gėles, kad rytoj išsiųstų, bei puokštes pirkėjams, be jokios abejonės, plūste užplūsiantiems nuo pat ryto. Toji Valentino dienos manija tikrai nesuvokiama, ir Leoni jautėsi, lyg būtų visą dieną plūduriavusi rausvoje ir raudonoje jūroje. Be abejo, ir namuose nesiliovė toks pat pašėlęs bruzdesys, bet Leoni niekada nežiūrėjo į jį prekybininkės akimis, tai niekad nė nesusimąstydavo. – Negaliu patikėti, kad tai visiškai neromantiška! – pasiskundė Leoni savo darbdavei, priėmusi telefonu dar vieno jauno vyro, paprašiusio užrašyti ant atviruko „ką nors savo nuožiūra“, užsakymą. Daugybė vaikinų paprasčiausiai užsukdavo užsakyti iš anksto paruoštos puokštės savo antrajai pusei, ir tai nelabai derėjo su dienos išskirtinumu. – Tie vyrukai, rodos, visiškai nesuka dėl to sau galvos! – Ir parodė krūvelę vienodų užsakymų ir prėskų atvirukų. – Sveika atvykusi į dovanų pramonės pasaulį, mieloji, – santūriai atsakė Marsė. – O ko tikėjaisi? Šekspyro? – Gal ne, bet maniau, kad bent kai kurie galėtų sugalvoti ką nors švelnesnio ar prasmingesnio už tuos nuobodžius, standartinius „Su Valentino diena“.

55


Meli ss a Hill

– Še tau kad nori, o aš maniau, kad mes čia turim reikalų su gryniausia romantika! – paerzino ją šeimininkė. – Tegaliu pridurti, kad visa tai ilgai netruks. Juk supranti – dauguma vaikinų apie tai visai negalvoja, tiesiog daro, kas įprasta. – Tikriausiai,  – paniuro Leoni, šiandien jai išties atsivėrė akys. Ji ir pati nežinojo, ko tikėtis, tik jau ne šio paklaikusio, siautulingo konvejerio. Namuose Adamas visada atsiųsdavo jai į darbą raudonų rožių puokštę ir pakviesdavo kur nors pavakarieniauti – dabar tai atrodo gana paprasta, jokio iškilmingumo, o anksčiau jai visada patikdavo visas tas bruzdesys ir laukimas. Dabar ji į viską žiūrėjo kitaip. – Juk nesitiki, kad visi jie prisieks amžiną meilę? – paklausė Marsė, baigdama dėti dar vieną raudonų rožių puokštę, tokių jau šimtus buvo sudėjusi. – Ar Airijoje vaikinai kitokie? Noriu pasakyti, poetiškesni? – Ne, bet... – Bet kai kas buvo,  – supratingai šypsodamasi nutraukė ją šeimininkė, ir Leoni panoro nusikąsti liežuvį. Iki šiol su Marse dirbti ir plepėti buvo smagu, bet kalbėtis apie savo atvykimo priežastis kol kas nesinorėjo. Aišku, vyresnė moteris suprato, kad čia įsimaišęs vyriškis, todėl ir erzino, bet, savo garbei, bent nesmalsavo. – Ką gi, ar tai poetiška, ar ne, – kalbėjo toliau Marsė, ir Leoni lengviau atsikvėpė, – šiandien mūsų laukia dar gyvas galas įsimylėjėlių, tad liaukimės pliaukšti ir imkimės darbo. – Puiku, – atsakė Leoni ir tūkstantąjį kartą šiandien pakėlė suskambusio telefono ragelį. Kai septintą vakaro pagaliau baigėsi ištisų dešimties valandų darbo diena, Leoni laiminga sugrįžo į Žaliosios gatvės ramybę ir tylą. Įkišusi raktą į spyną ji nusprendė pasilepinti ilgai mirkdama vonioje ir pažiūrėti ką nors gero per televiziją, nes rytoj, be jokios abejonės, darbo bus dar iki...

56


Atlei sk man

Ir mintis nutrūko, nes atidariusi duris Leoni pamatė prieškambaryje ant grindų gulint porą laiškų. Jos akys išsiplėtė. Kad tave kur, pirmieji laiškai! Dabar šis butas virsta tikrais namais. Bet kas, po galais, jai rašo? Paskui, lenkdamasi paimti laiškų, nusišypsojo. Kai paskutinį kartą kalbėjosi su Greise, ši paprašė jos adreso, kad galėtų pasveikinti su įkurtuvėmis, čia tikriausiai ir yra jos laiškas. Na va, nereikia būgštauti, kad Adamas sužinojo, kur ji gyvena, be to, jis vargu... O, čia du vokai. Lipdama laiptais į savo butą Leoni atplėšė pirmąjį ir, kaip tikėjosi, rado mielą atviruką nuo draugės, sveikinantį su įkurtuvėmis. Skaitydama trumpą tekstą ji prieš savo norą pajuto akių kampučiuose tvenkiantis ašaras. Su įkurtuvėmis! Tikiuosi, tu laiminga savo naujuosiuose namuose, tik neįsijausk! Mes tavęs ilgimės ir tikimės labai greitai sugrįšiant. Tave mylintys Greisė, Rėjus, Rokis ir Rouzė. XX Nesuvokdama, ką daro, Leoni atplėšė antrąjį voką, nes perskaičiusi atviruką pasijuto vieniša ir šiek tiek nuliūdo. Greisė, žinoma, siekė ne to, bet nesusilaikė. Tarsi būtų... Mintis nutrūko, jai išlanksčius popieriaus lapelį. Brangioji Helena, nė neįsivaizduoju, ar vis dar gyveni čia, tikriausiai jau nebe, žinau, kad praėjo daug laiko, tik norėjau, kad suprastum, kaip labai gailiuosi... Leoni suraukė antakius. Kas čia dabar? Staiga jai šovė mintis, ji čiupo ir apvertė atplėštą voką.

57


Meli ss a Hill

– Kvėša tu kvėša, – sumurmėjo ji, keikdama save už kvailumą. Skubėdama nė nepasižiūrėjo, kam adresuotas vokas, manė, kad jai. Bet laiškas buvo adresuotas Helenai Abot, anksčiau čia gyvenusiai nuomininkei. Jausdamasi nejaukiai ir šiek tiek kalta, kad atplėšė svetimą laišką, Leoni paskubom sugrūdo jį atgal į voką, tarsi mėgindama ištaisyti klaidą. Bet voko nebesutaisysi, ji buvo nerūpestingai jį sudraskiusi beveik į skutus. Prikando lūpą mėgindama ką nors sugalvoti. Tai moteriai vis dar eina laiškai šiuo adresu, o nuomos agentūra nežino, kur ji gyvena, tai ką dabar daryti? Vėl ištraukusi popierių atidžiai jį apžiūrėjo. Tai buvo labai trumpas laiškas, tik kelios greitosiomis pakeverzotos eilutės, beveik raštelis – nuo asmens vardu Natanas. Leoni permetė akimis tekstą ieškodama adreso ar kokios užuominos, iš kur jis išsiųstas, ir jos akis patraukė vienas sakinys. Vis klausiu savęs, ar gavai tuos kitus mano anksčiau siųstus laiškus? Niekada neatsakei (ko gero, tai suprantama), bet manau, kad jie būtų galėję bent šį tą paaiškinti. Kitus laiškus? Leoni prisiminė pilną laiškų dėžutę spintoje. Ar kartais ne apie juos kalbama? Ji apžiūrėjo rašyseną ir pamėgino sulyginti. Sunku pasakyti, bet labai primena dailųjį kursyvą, jos matytą anksčiau. Susidomėjusi ji nuėjo į kambarį pasiimti dėžutės. Atsisėdusi ant lovos nuvyniojo celofaną ir pasiėmė vieną voką, kad palygintų. Taip, tikrai ta pati rašysena, kaip ir ant šiandien atsiųsto laiško; toliau naršydama ji suprato, kad ta pačia rašysena užrašyti ir kita dešimtis vokų šioje dėžutėje – tie, apie kuriuos jis rašo šios dienos laiške. Betgi jie visi neatplėšti, tad Helena Abot jų, be abejo, neperskaitė, nors siuntėjas, kaip ten

58


Atlei sk man

jo vardas, aha, Natanas, tikisi, kad bus perskaičiusi. Ji jų ne tik neperskaitė, bet dar ir paliko išsikraustydama. Ar įmanoma visa tai suprasti? Kaip tik tada sugurgė Leoni skrandis, primindamas, kad ji dar nevalgiusi. Ir tai, kad čia ne jos reikalas. Vis dėlto ji negalėjo atsispirti ir dar kartą perskaitė trumpą raštelį. Jis atrodo labai malonus, tasai Natanas. Ir, be abejo, norėtų sužinoti, ar Helena Abot gavo jo laiškus, galinčius paaiškinti... kad ir ką ten reikėtų aiškinti. Leoni pasijuto nei šiaip, nei taip. Tikriausiai reikėtų pranešti jam, kad Helena išvyko ir negavo jo laiškų. Negi ant tų prakeiktų vokų nėra jokio adreso? Ką, tiesą sakant, dabar daryti, svarstė ji sugrįžusi į virtuvę ir ruošdama vakarienę. Gali būti, ji ir toliau gaus šiuo adresu siunčiamus Helenai laiškus, juk tai išties nesmagu. O Natanas niekaip nesulauks trokštamo atsakymo, ir jai visai nesinorėjo, kad jis vieną dieną atsirastų prie jos durų reikalaudamas pasikalbėti su Helena. Kas gali žinoti, kas ten tarp jų nutiko? Ne, karštligiškai mąstė ji mesdama pusgaminį į mikrobangų krosnelę, reikia viską išsiaiškinti, kuo greičiau. Gal po vakarienės, svarstė ji, reikėtų atplėšti dar vieną iš tų laiškų ir paieškoti atgalinio adreso. O jei Leoni ką nors rastų, pamėgintų susisiekti su tuo vaikinu ir viską jam paaiškinti. Tegul tai ne pats sąžiningiausias būdas, bet, esant tiek nežinomųjų, nėra ko rinktis. Mano brangioji Helena, jau senokai išsiunčiau paskutinį savo laišką ir nors iš tiesų nė nelaukiu atsakymo, tikiuosi, šis laiškas padėjo tau suprasti, kodėl taip padariau. Neabejoju, kad dėl to nekenti manęs, bet jei tai galėtų tave paguosti, aš pats savęs nekenčiu dar labiau.

59


Meli ss a Hill

Buvau savanaudis, bukas ir aklas... toks, kokiu mane ir išvadinai – nors tada nenorėjau tavęs klausytis, dabar žinau, jog buvai visiškai teisi. Ar atsiprašyti jau per vėlu? Patikėk manim, kad myliu tave labiau už viską šiame pasaulyje. Kad ir kas nutiktų, kad ir ką apie mane manytum, norėčiau tikėti, jog tai supranti. Atleisk man. Natanas Padėjusi laišką ant sofos sau prie šono, Leoni įsispoksojo į tuštumą, o mintys sukosi lyg pašėlusios. Pavakarieniavusi ji nusinešė dėžutę į svetainę ir atsargiai atplėšė viršutinį laišką. O perskaičiusi porą pirmųjų eilučių jau nebegalėjo prisiversti sustoti. Ką ir kalbėti, nereikėjo skaityti viso laiško nuo pradžios iki pabaigos, juk ji teieškojo atgalinio adreso, bet nieko negalėjo sau padaryti. Šiaip ar taip, laiškas buvo toks trumpas, kad perskaitė jį vienu atsikvėpimu nespėjusi nė susimąstyti, ir, tiesą pasakius, nedaug tesužinojo. Visa tai atrodė labai keista, tikrų tikriausiai. Kas tas vaikinas? Be abejo, Helenos Abot antroji pusė, – ar bent jau kadaise toks buvo, – o dabar mėgina atgauti jos malonę po kažkokio jųdviejų kivirčo. Atleisk. Leoni nepajėgė užgniaužti susidomėjimo. Ar toji pora išsiskyrė panašiai, kaip juodu su Adamu? Jei taip, tai kaltas turėtų būti Natanas, bet, kad ir ką būtų padaręs, be abejo, labai dėl to gailisi. Antraip kam gi prašytų atleidimo? Ir jis niekaip nežino, kad Helena išsikrausčiusi, nes iki šiol teberašo šiuo adresu. Kad ir ką buvo padaręs, Helena negalėjo jam atleisti, juk negalėjo, svarstė Leoni. Neperskaitė nė vieno laiško iš šios dėžutės,

60


Atlei sk man

galbūt todėl jie ir neatplėšti! Dabar Leoni mintys pasileido šuoliais. Helena neatplėšė nė vieno to vaikino laiško, nes tai, ką jis padarė, ją siaubingai įskaudino ir ji nenori apie jį nė girdėti, o išvažiuodama paliko net laiškus. Leoni vis labiau domėjosi dar ir todėl, kad visa tai taip priminė jos pačios istoriją. Vaikinas tikrai nori susigrąžinti Heleną, bet nė žinoti nežino, kad ji neskaitė ankstesnių jo laiškų, ką jau kalbėti apie atleidimą. Vėl paėmusi laišką ji dar kartą perskaitė Natano žodžius: Neabejoju, kad dėl to nekenti manęs, bet jei tai galėtų tave paguosti, aš pats savęs nekenčiu dar labiau. Ką gi jis, po galais, padarė? Laiško tonas visiškai neprimena donžuano maivymosi, priešingai, Natanas, rodos, gana malonus, vis dar labai myli Heleną – tai akivaizdu. Betgi vargšelis nė neįsivaizduoja, kad į jo laiškus niekas neatsakys ir kad jis veltui švaisto laiką. Deja, atsiduso Leoni, kad ir koks įdomus būtų šis laiškas, jei nėra atgalinio adreso, tai nesusisieksi nei su siuntėju, nei su gavėju. Argi ne keista, kad nėra? Tiesa, tai asmeninis laiškas, todėl visko gali būti. Jei Helena buvo Natano gyvenimo meilė, tai, ko gero, turėtų žinoti, kaip su juo susisiekti, juk taip? Visai gali būti, nebent... pagalvojo Leoni ir jos mintys vėl leidosi šuoliais, aptikusios dar vieną galimybę  – gal jis neužrašo atgalinio adreso, nes nenori, kad Helena sužinotų, kur jis gyvena? Tai kodėl jis užsimena apie atsakymą į anksčiau siųstą laišką? „Iš tiesų nė nesitikiu atsakymo.“ Ji vėl pervertė laiškus, tikėdamasi rasti tą, kuris galėtų bent ką nors paaiškinti. Jie visi sumišo, jai išvertus dėžutę pačią pirmąją dieną, o datas buvo labai sunku įskaityti ir dar sunkiau nustatyti, kokia tvarka laiškai buvo sudėti.

61


Meli ss a Hill

Gal reikėtų atplėšti dar vieną? Ji prikando lūpą jausdamasi kalta, kad skaito svetimus laiškus, ypač tokius asmeniškus... „Liaukis visur kaišiojus snapą!“ – iškeikė save Leoni, padėjo šalin dėžutę ir įsijungė televizorių. Jau vėlu, ji pavargusi, rado mat laiką smalsauti. Dievas mato, landžiodama ten, kur niekas nekvietė, ji jau ir taip gana prisidirbo bėdos! Reikia pamėginti susirasti dar kokį užsiėmimą, gal įstoti į kokį klubą ar ką – kad tik būtų ką veikti ir nebesinorėtų kišti nosies į kitų žmonių reikalus. Šitaip ir padarysim, nusprendė ji spaudydama mygtukus ir ieškodama ko nors įdomaus. Bet, nors ir kaip stengdamasi susitelkti į televizorių ir pamiršti laiškus, Leoni niekaip negalėjo išmesti iš galvos Helenos ir Natano ir liautis spėliojusi, kas gi jiems taip nelemtai susiklostė. Mano brangioji, kaip laikaisi? Vis dar ilgiuosi tavęs lyg beprotis ir labiausiai trokštu tikėti, kad tu laiminga. Vis dar negaliu apsakyti, kaip gailiuosi, ir tikiu, kad ateis diena, kai mane suprasi ir gal kada nors, jei nepernelyg drąsu to prašyti, galėsi man atleisti. Nesiliauju galvojęs apie tave ir apie tai, kaip man tavęs trūksta. Ilgiuosi tavo šypsenos, tavo juoko, tavo odos aromato, kraustausi iš proto, kad negaliu tavęs apkabinti ir pasakyti, kaip labai myliu. Rašydamas šiuos žodžius tiesiog matau tave sėdinčią savo mėgstamiausioje vietoje ant palangės ir žvelgiančią į tiltą. Galbūt ir ryto rūkas lėtai apgaubia bokštus ir liejasi įlankon, kaip tau patinka. Tave nuolatos traukė tas tiltas, ir aš, nors ir nejausdamas tokio potraukio, negaliu juo nesižavėti – juk mes ant jo susitikome.

62


Atlei sk man

Vis dar prisimenu, kokia buvai tądien: vėjas draiko ilgus plaukus, nuostabios žalios akys dar išraiškingesnės, tau įdėmiai ieškant tobulo rakurso nuotraukai, o fotoaparatas atrodo kaip tikra tavo dalis. Vis dar prisimenu, koks nuostabus buvo tą rytą oras, kaip gilioje dangaus mėlynėje išsiskyrė liepsnojantis bokštų geltonis. Tu taikei objektyvą į viršų mėgindama įamžinti tą vaizdą, o tada šis kvėša užgriuvo ant tavęs ir viską sugadino... Išsitiesusi lovoje su atplėštu laišku rankoje, Leoni pajuto gniaužiant gerklę. Kaip gražiai jis rašo! Buvo jau pirma valanda, o ji niekaip negalėjo įveikti savęs ir liautis galvojusi apie laiškus, atsispirti pagundai atplėšti dar vieną ir paieškoti, kas padėtų sugrąžinti juos teisėtiems savininkams. Ir, ką jau čia slėpti, tiesiog degė smalsumu sužinoti, kas gi nutiko tai porai! Ne, perskaitytasis laiškas nedavė naudos, bet iš jo paaiškėjo, kad Natanas išties mielas, švelnus, romantiškas vaikinas. Nuoširdūs jo žodžiai apie tai, kaip juodu su Helena susitiko ant tilto, rodės, padarė taip, lyg Leoni abu juos asmeniškai pažinotų, o paaiškėjus, kad Helena taip pat mėgo sėdėti ant palangės ir žiūrėti į tiltą, ji pasijuto jai artima. Ilgiuosi tavo šypsenos, tavo juoko, tavo odos aromato, kraustausi iš proto, kad negaliu tavęs apkabinti ir pasakyti, kaip labai myliu. Kodėl viskas iširo? Atrodo, juodu su Helena beprotiškai pamilo vienas kitą iš pat pradžių, tai kas gi, po galais, atsitiko? Ko tokio baisaus ji negali jam atleisti? Atleisk. Ką, galai griebtų, tas vaikinas padarė?

Profile for knygos.lt

Atleisk man  

Knygos Atleisk man ištrauka

Atleisk man  

Knygos Atleisk man ištrauka

Profile for knygos.lt
Advertisement