VIRSELIS At r a d i m a s
nėje. Kolė pasipūtusi net šokinėjo iš džiaugsmo, kad jodvi taip šauniai paspruko. – Raminkis, – tramdė ponia Barous katę. – Eik į savo krepšį. – Gy vūnas paklusniai išsliūkino iš kambario, o moteris, vos spėjusi įsitaisyti kėdėje, išgirdo rakinamas duris. Staiga prisiminė rankšluostėlį seilėms gerti. Velnias! – keiktelėjo. Kvaila per visą pilvą! Pagriebusi nuo grindų, pasiklojo rankšluostėlį ant krūtinės ir susmuko, o kaip tik tuo metu į kambarį įėjo Eliza su motina. Skrybėlėtos ir nenusivilkusios apsiaustų, trumpai tylomis pašnaira vo į ponią Barous spinduliuodamos neapykanta. – Tai niekur nepasprukai, prakeikta storule? – galiausiai tarstelėjo senoji pagiežingu balsu. – O kur ji paspruks, – atsakė Eliza, paskui suabejojo. – Ji juk be smegenė. Lyg ir išraudusi? Ar neturi karščio? – viltingai pridūrė ir už dėjo ranką poniai Barous ant kaktos. Ponia Barous kaipmat sulėtino kvėpavimą ir sumažino kūno tem peratūrą – nevalia išsiduoti, kad užduso ir suprakaitavo bėgdama. – Ne, temperatūros nėra, – nusivylė Eliza. Senoji pritildė balsą. – Gal reikėtų ją bakstelėti, na, padėti. Vis tiek juk nebepasveiks, tai ko dar neįpylus į ugnį žibalo? – Nebeįmanoma šitaip, – pritarė Eliza. – Ne, nebeįmanoma. Ir taip gyvenimas nelengvas, – sušnabždėjo senoji ir nusiėmė skrybėlę. – Gal nebeduokim jai valgyti? Arba pripil kim į valgį nuodų? Eliza tylėdama stovėjo priešais ponią Barous, bet jos tylėjimas buvo iškalbingesnis už šimtus žodžių. Mes dar pažiūrėsim, mąstė ponia Barous, grįždama į gūdžią sme genų kertelę ir džiaugdamasi taip gyvai prisiminusi Vilą. Tik išdrįskit, senos raganos!