Artyn

VIRSELIS At r a d i m a s

nėje. Kolė pasipūtusi net šokinėjo iš džiaugsmo, kad jodvi taip šauniai paspruko. – Raminkis, – tramdė ponia Barous katę. – Eik į savo krepšį. – Gy­ vūnas paklusniai išsliūkino iš kambario, o moteris, vos spėjusi įsitaisyti kėdėje, išgirdo rakinamas duris. Staiga prisiminė rankšluostėlį seilėms gerti. Velnias! – keiktelėjo. Kvaila per visą pilvą! Pagriebusi nuo grindų, pasiklojo rankšluostėlį ant krūtinės ir susmuko, o kaip tik tuo metu į kambarį įėjo Eliza su motina. Skrybėlėtos ir nenusivilkusios apsiaustų, trumpai tylomis pašnaira­ vo į ponią Barous spinduliuodamos neapykanta. – Tai niekur nepasprukai, prakeikta storule? – galiausiai tarstelėjo senoji pagiežingu balsu. – O kur ji paspruks, – atsakė Eliza, paskui suabejojo. – Ji juk be­ smegenė. Lyg ir išraudusi? Ar neturi karščio? – viltingai pridūrė ir už­ dėjo ranką poniai Barous ant kaktos. Ponia Barous kaipmat sulėtino kvėpavimą ir sumažino kūno tem­ peratūrą – nevalia išsiduoti, kad užduso ir suprakaitavo bėgdama. – Ne, temperatūros nėra, – nusivylė Eliza. Senoji pritildė balsą. – Gal reikėtų ją bakstelėti, na, padėti. Vis tiek juk nebepasveiks, tai ko dar neįpylus į ugnį žibalo? – Nebeįmanoma šitaip, – pritarė Eliza. – Ne, nebeįmanoma. Ir taip gyvenimas nelengvas, – sušnabždėjo senoji ir nusiėmė skrybėlę. – Gal nebeduokim jai valgyti? Arba pripil­ kim į valgį nuodų? Eliza tylėdama stovėjo priešais ponią Barous, bet jos tylėjimas buvo iškalbingesnis už šimtus žodžių. Mes dar pažiūrėsim, mąstė ponia Barous, grįždama į gūdžią sme­ genų kertelę ir džiaugdamasi taip gyvai prisiminusi Vilą. Tik išdrįskit, senos raganos!

Dvyliktas skyrius

E

dis sėdėjo prie vairo ir dideliu greičiu važiavo Norfolko apylinkė­ mis. Gaigalas detektoriumi bandė nustatyti švyturio signalą, auto­ mobilio navigacinė sistema skaičiavo tiesiausią kelią. – Suk kairėn, – paliepė jis Edžiui ir vėl įniko į navigacinę sistemą. – Ne, tiek to. Važiuojam tiesiai. Antras posūkis kairėn. – Perskaitė kelio ženklą. – Volsingemas, – ištarė. – Greit ir pakrantę pasieksim. Po dešimties minučių signalas taip sustiprėjo, kad virto pratisu cy­ pimu. Gaigalas pritildė įtaisą. – Aha, vadinasi, kažkur čia. Palikime automobilį ir apsižvalgykim. Juodu išlipo. Išsiėmęs iš bagažinės reikiamą įrangą, Gaigalas nu­ statė, iš kurios pusės sklinda signalas, ir užsidėjo naktinio matymo ieškiklį. Tada kirto kelią ir leidosi prie rapsų lauko. Suradę jo pakraščiu einantį takelį, žvaliai nužingsniavo toliau. Pro ieškiklį laukas atrodė kaip balto aukso jūra, tai šen, tai ten nuo vėjelio banguojanti balta puta. Edis ėjo dideliais, lengvais ir begarsiais žingsniais. Paribio kario apranga, stiksų šautuvas rankose – tamsi fi­ gūra tos aukso jūros fone atrodė atkeliavusi iš amžinybės. Kaip kokio didvyrio iš senovinio epo. Būti visad pirmutiniam, kad niekas manęs nepralenktų – prisiminė Gaigalas Homero eilutę. Vyriškis suvokė esąs be galo dėkingas stiksui už draugiją. Beveik visą gyvenimą jis kovojo vienišas su, galima sakyti, neįveikiamu priešu, 120

At r a d i m a s

ir dabar turi galingą sąjungininką – tam tikru atžvilgiu netgi draugą. Bendravimas su žmogumi iš anos barikadų pusės vis dar rodėsi keis­ tokas, bet Gaigalas pripažino, kad Edžio žodžiai buvo teisingi. Juodu išties daug kuo panašūs. Po kokio kilometro, artinantis prie gyvatvorės pievoje, tolumoje iškilo kažkoks kauburys, lyg kalvelė. Edis iškėlė kumštį, liepdamas Gai­ galui sustoti. Abu pritūpė. Žvalgydamasis po apylinkes pro ieškiklį ir bandydamas įžvelgti, ko Edis taip susirūpino, Gaigalas pastebėjo, kad stiksą labiau domi­ na žemė. Gaigalas išsiėmė ginklą ir žiūrėjo, kaip Edis renka nukri­ tusias šakeles ir kuokštais rauna sausas žoles. Gaigalas nesuprato, ką stiksas daro. Staiga toptelėjo. Šakelės ir žolės slėpė medines groteles, dengiančias siaurą griovį. Neseniai iškastame griovyje kažkieno buvo prismaigstyta mietų. Nusmailintų. Vyrų žvilgsniai susitiko. Tikrų tikriausi spąstai – kaimiškose Nor­ folko apylinkėse tokių tikrai nesitikėtum rasti. Nors nė vienas nepra­ tarė nė žodžio, abiem kilo tas pats klausimas: ar spąstai paspęsti gy­ vūnui – ir tikrai nemažam, – ar žmogui. Iš duobės dydžio ir formos piršosi pastaroji išvada. Edis davė ženklą, ir juodu apėjo griovį, kelissyk atidžiai patikrinę kiekvieną žemės pėdą iki tvorelės. Gaigalas aptiko ne tokią apžėlusią vietą ir pagrabaliojo. Atsargiai užčiuopė tvirtai įtemptą špagatą maž­ daug pečių aukštyje, jo nejudino. Atsarga gėdos nedaro. Nesitraukdami nuo gyvatvorės, vyrai pasuko kairėn ir kitapus pa­ matė daržinės stogą. Tvora staiga suko į dešinę, ir priešais juos iškilo kalvelė. Edis mostelėjo į savo šautuvą, paskui į kalvelę – Gaigalas supra­ to, kad Edis užlips ant viršaus ir apsidairys su naktinio matymo įtaisu. Gaigalas sliūkino palei gyvatvorę ir aptiko dar vieną plyšį, pro kurį galima prasisprausti. Įlindo į gėlių lysvę ir ramiai apsižvalgė po darželį. Paprasčiausia pavėsinė, kelios kėdės ir suoliukas, lesykla. Kiek nesko­ ningas miestiečių vasarnamis kaime. 121

A rt y n

Tačiau iškasusieji spąstus tikrai nelaukia svečių. Nelaukia taip, kad pasiryžę atėjūnus nudobti. Į stiksus nepanašu – jie ne tokie nevėkšlos. Gaigalas svarstė. Gal persimetėliai? Bet čia tik spėjimas. Jau buvo be­ pradedąs abejoti, ar pavyks surasti Česterį – kas žino, o gal kas nors tyčia kur nors numetė radijo švyturėlį. Sėlindamas užuodė nemalonų kvapą. Artėjant prie daržinės, tvaikas stiprėjo. Gaigalas kelias sekundes pastovėjo klausydamasis, ar sodelyje niekas nešnara, paskui užkišo už durų pirštą ir švelniai pravėrė. Suzyzė piktos musės, o į nosį tvoskė šlykštus dvokas. Gaigalas iš siaubo aiktelėjo. Daržinėje gulėjo keturi pusiau išrengti lavonai. Moteris ir trys vyrai. Sprendžiant iš tamsiai mėlynų kelnių ir melsvų marškinių ar­ timiausi ir šviežiausi palaikai buvo paštininko. Prie mūšyje sudar­ kytų karių lavonų Gaigalas buvo pripratęs – o čia yrantys paprastų piliečių kūnai. Tada jis pastebėjo dar šį tą. – Po griausmais, – sugargė. Prisidengęs ranka burną, stengėsi garsiai nežiaukčioti. Ir ne tik dėl to salsvo pūvančios mėsos dvoko ir kraupiai išdarkytų kūnų. Lavonai buvo išpjaustinėti, tarpais bolavo kaulai – nuo jų buvo nu­ gremžta mėsa. Gaigalas staiga nusigręžė, eidamas iš daržinės trinktelėjo duris ir nulingavo prie medžių už pavėsinės. Gal paskubėjo, bet tvaikas buvo nepakeliamas. Aišku kaip dieną – čia darbuojasi kažkoks beprotis, sulaukėjęs be­ protis. Tarp lavonų bent jau nėra Česterio, bet kas žino, į kokią bėdą įklimpo berniukas? Jeigu dar gyvas, reikia veikti nedelsiant. Gaigalas susitvardė, stengėsi kvėpuoti ramiai ir susikaupti. Pro ieš­ kiklį aiškiai matė namelį, bet per medžių alėją nėjo – ten ir prie sodo vartelių aname gale tykojo pasala ar spąstai. 122

At r a d i m a s

Jis žengė pievelės kraštu – nutarė eiti prie namelio iš šono. Išsuko iš takelio ir netrukus perlipo neaukštą statinių tvorelę. Priešais namelį buvo paliktas automobilis – lyg kas būtų baisiai skubėjęs. Po jo galu ant žemės gulėjo du lagaminai. Vienas praviras, daiktai ir drabužiai iš­ kritę. Gaigalas nesiartino prie automobilio, nenorėjo, kad kas išgirstų, kaip jis žingsniuoja žvyro keliuku. Pasilenkęs nusigavo iki pagrindinių durų, pritūpė po langu ir lėtai pakėlė galvą pažiūrėti, kas viduje. Kambaryje ruseno ugnis, bet daugiau nieko įžiūrėti nepavyko. Gaigalas pasigailėjo neturįs ryšio su Edžiu. Jis nežinojo, ką daryti: ar eiti į namą, ar pasikviesti Edį, kuris nuo kalvelės stebi aplinką pro savo naktinio matymo įtaisą. Ir nors Gaigalas bai­ siausiai nerimavo dėl Česterio ir norėjo tuojau pat pulti namelį, žinojo, kad reikia į pagalbą pasitelkti Edį. Jeigu jau pulti, tai vienu metu iš abiejų galų – ir taip pričiupti gyventoją ar gyventojus. Todėl Gaigalas grįžo tuo pačiu taku ir patraukė prie plyšio tvoroje. Būdamas netoli tikslo staiga išvydo žmogų. Pasišiaušusiais garba­ notais plaukais, mėsingu, prakaituotu veidu. Ir su ginklu rankoje. Išgirdo šmaukštelint. Nespėjus sureaguoti, moteris vožė jam į objektyvą ant akies. Smū­ gio būta stipraus – Gaigalas parvirto ant žemės, bet nesuglumo: porą­ kart persivertė ir pašoko ant kojų su ginklu rankoje, tik įtaisas sumir­ gėjo ryškia oranžine šviesa ir užgeso. Ant veido pabiro stiklo duženos. Kad ir kuo ji ten trenkė, sudaužė objektyvą. Be naktinio matymo įtaiso Gaigalas patamsiuose moters niekaip neįžiūrės. Krūmuose iš kairės trakštelėjo. Arbaletas? Į jį šovė strėlė? Gaigalas prisiminė Vilo pasakojimą apie buvusią persimetėlę, priglaudusią po savo sparnu berniukus ir Eliot. Vilas tada paminėjo arbaletą. – Marta? – šūktelėjo Gaigalas. 123

A rt y n

Nuo kalvelės pusės garsiai pokštelėjo, ir moteris nusikeikė gerkli­ niu balsu. Tada pokštelėjo ir nuaidėjo miškais dar vienas Edžio šūvis. Gaigalas pasislėpė už krūmo ir ištūnojo, rodos, visą amžinybę, klau­ sydamasis, ar kas nešnara. Paskui pasileido prie namelio. Bėgo aklai tamsoje, norėdamas kuo greičiau susirasti užuoglaudą ir apsiginti nuo galimo antpuolio iš nugaros. Prisišliejęs prie namelio sienos, klausėsi ir bandė žvalgytis tamsoje. Tada išgirdo panikos šūksnius iš vidaus. Pamėgino atidaryti galines duris, bet rado užrakintas. Šūksniai netilo. – Česteris! – atpažinęs suriko Gaigalas. Išspyręs duris pamatė vidury kambario gulintį berniuką. – Stiksas! Padėk! – klykė vis dar surištas Česteris – jis muistėsi ir raitėsi ant kilimo kaip ungurys. Berniukas žiūrėjo į Edį, įėjusį pro pagrindines duris. – Pasakyk jam, kad aš draugas, – pasakė Edis. – Česteri, nebijok. Jis mūsų pusėje. Ačiū Dievui, tu gyvas ir svei­ kas, – džiaugėsi Gaigalas. Paklaikusiom akim Česteris pažvelgė į Gaigalą, o tada nebeištvėrė ir kūkčiodamas pravirko. – Tau niekas nebegresia, – ramino Gaigalas ir nupjovė virves. Česteris įsikabino Gaigalui į ranką ir nebepaleido. Dabar jau sriū­ bavo visu balsu, pro verksmus mėgino kažką aiškinti. – Moteris? – paklausė Gaigalas Edžio. – Sužeidžiau į ranką, bet patiesti nepavyko. Ji nubėgo už namo ir pasileido kelio link. Nubėgęs ten radau tik šitą, – pasakė Edis ir iškėlė arbaletą. Gaigalas pamatė, kad ginklas apskretęs krauju. Edis nuėjo prie pra­ virų pagrindinių durų apsidairyti. – Ta moteris tikrai persimetėlė – mačiau lavonus daržinėje, kuriais ji minta. Tokį kanibalizmą esu matęs... – Patylėk! – riktelėjo Gaigalas, bet per vėlai. 124

At r a d i m a s

Išgirdęs Edžio žodžius, Česteris sustingo. Pažvelgė į koridoriuje ant tako Martos išmėtytas nešvarias lėkštes, šaukštus ir apdžiūvusios mė­ sos gabaliukus. – Lavonus... Kanibalizmas... – gaudė orą Česteris. – Tai ten buvo ne paukščiai? – Suvokus, kuo Marta jį valgydino, berniuką baisiausiai supykino. – Česteri, nieko nepadarysi, daugiau to nebus, – ramino jį Gaigalas.

– Štai ką norėjau tau parodyti, – prabilo daktaras Barousas, kai Vilas užšoko ant pastolių. Maždaug galvos aukštyje ant nedidelės at­ brailos buvo sustatyti dešimt akmenų su išgraviruotais ženklais – visi kokių penkių centimetrų skersmens. Akmenys buvo šiek tiek atsiknoję nuo atbrailos, daktaras Barousas spustelėjo pirmąjį, ir šis įsispaudė. – Oho! – sušuko Vilas. – Gal už jų kas nors glūdi – kaip tos kau­ kolės, kur radai? – Ir aš taip pamaniau, bet juos kažkas laiko, – daktaras Barousas parodė Vilui, kaip akmens blokas truputį išsikiša, ir vėl jį įspaudė. – Ir visi tokie. – Vyriškis spustelėjo kitą akmenį. – Kas ant jų parašyta? – Vilas prisimerkęs žvelgė į simbolį ant arti­ miausio akmens. – Raidės? – Taip, ant kiekvieno parašyta viena raidė, o skaitant iš dešinės į kairę, kaip ir visus senovės žmonių rašmenis, išeina kažkokia paukš­ čių kalba. Bandžiau net raides kaitalioti vietomis, manydamas, kad čia kokia anagrama, bet nieko nepešiau, – atsakė daktaras Barousas. – Vi­ siškas kratinys. – Paskui išsitraukė dienoraštį ir, atsivertęs puslapį, ku­ riame buvo surašęs raides, ėmė švilpiniuoti pro dantis. – Tau teks greit ieškotis naujo, – pasakė Vilas, pamatęs, kad tėvui liko vos keli tušti lapai. – Kai ateis laikas, apie tai ir galvosiu, – nekantriai burbtelėjo daktaras Barousas, tyrinėdamas dešimties raidžių seką. – Niekaip nesuprantu. Lig 125

At r a d i m a s

Žemės paviršiaus. – Papurtęs galvą, pasitaisė: – Na, kalbant apie mus, iš Žemės gelmių. Čia veikia tik natūrali erozija, o šiaip piramidė stovės čia dar daug tūkstantmečių kaip egiptietiškosios, nors anos, žvelgiant chronologiškai, tėra kūdikiai. Staiga daktaro Barouso balse pasigirdo nusivylimas. – Vis tiek turiu tik trečdalį visos dėlionės. Anų dviejų piramidžių juk dar neapžiūrėjau. Kas žino, ką ten rasiu ir ar įstengsiu perpras­ ti. – Vyriškis pasilenkė virš akmenų eilės. – Gal čia koks kodas, o rak­ tas kitoje... Tuo metu įsiterpė Vilas: – Bet prie kitų piramidžių leistis pavojinga – juk netoliese slankiojo paribio kariai. Eliot sako, kad... Daktaras Barousas atsigręžė į sūnų. – Neklausyk, ką ji sapalioja. Negi vidury džiunglių pamatė ženklą „At­ sargiai, stiksai“. Mano darbas kur kas reikšmingesnis. Beprotybė, kad nė nebandėm patyrinėti kitų piramidžių. – Jis užvertė dienoraštį. – Ką gi, ge­ riau vėliau negu niekada. Negaišk – kraukis daiktus ir leisimės į kelią! Vilas dvejojo. Bet daktaras Barousas nenustygo. – Paskubam – artimiausia ne itin toli. Vienas du – ir nukulniuosim. – Gerai, – atsakė Vilas. Ir nors visai nenorėjo brautis per džiungles, at­ kalbinėti tėvą būtų buvę beprasmiška. Lipdamas nuo piramidės išgirdo: – Ir mano kompaso nepamiršk! – Taip, taip, – sumurmėjo po nosimi Vilas, kėblindamas į proskyną, prie kurios medyje buvo įrengta jų buveinė.

– Ką gi, eime iš čia, – tarė Gaigalas, vesdamasis Česterį į lauką, ir pasuko kelio link. Gaigalą pribloškė berniuko išvaizda. Prausdamas per kelias savai­ tes apskretusį Česterio veidą pastebėjo, koks berniukas sublogęs ir kaip 127

A rt y n

baisiai išplitusi egzema – tokios paraudusios ir išpurtusios odos jis dar nebuvo regėjęs. – Neskubam, palengva, – tyliai kalbėjo Gaigalas, padėdamas Česte­ riui žengti pirmuosius žingsnius. Iš vieno kambario jis paėmė apklotą ir susupo berniuką, šis ėjo prilaikomas. – Šalta, – kalendamas dantimis pasiskundė Česteris. Jis atrodė labai sukrėstas ir tirtėjo, o Gaigalas švelniai įkalbinėjo eiti toliau. Bet Čes­ teriui jo įkalbinėjimai, rodos, buvo nė motais. – Prieš užeinant į šį na­ melį kelias savaites sirgau... labai rimtai... – pasakojo, paskui sustojęs atsigręžė. – Daug mąsčiau uždarytas sandėliuke, turbūt Marta mane nuodijo... šungrybiais iš miško. Kad negalėčiau pasprukti. – Pasistenk dabar apie tai negalvoti, – kalbėjo Gaigalas, vesdamasis Česterį tolyn. Paėjėjęs berniukas atlošė galvą ir pauostė orą. – Čia jūra? Girdėti bangos. – Taip, tolėliau, – pasakė Gaigalas, kai jie užlipo ant kelkraščio. – Tai ką, susidėjai su stiksais? – paklausė Česteris, stengdamasis susivokti. – Jis – buvęs paribio karys, – paaiškino Gaigalas. – Ir Eliot tėvas. – Nejaugi? – sumurmėjo Česteris, žingsniuodamas žvyruotu keliu. Nors virš Šiaurės jūros tvyrojo rūkas, virš horizonto kylanti saulė jau dažė dangaus kraštą. – Pailsėkim, – tarė Gaigalas. Juodu su Česteriu prisėdo ant kranto. Berniukas bejausmiu veidu žvelgė į bangas. – Kartais regiu, kaip būdavo anksčiau... senajame gyvenime, ir ban­ dau įsivaizduoti, kad viskas taip pat, – kalbėjo jis. – Bet juk pasikei­ tė. Aš pats kitoks, tiesa? Šitiek visko teko patirti, turėjau pasikeisti. Aš... – jis prisidėjo ranką prie burnos, ir Gaigalas vos išgirdo, ką jis sako, – išsigimėlis, valgantis... – Česteris nutilo ir nulenkė galvą. 128

At r a d i m a s

– Pastebėjau ją, – pranešė Edis, o Česteris krūptelėjo. Jis neišgirdo, kaip artinasi stiksas, o dabar žiūrėjo, kaip laibas vyriškis į kažką taiko­ si. – Ji gana toli pajūryje, kone prie paties kyšulio, – pridūrė Edis. – Duok pažiūrėti, – pareikalavo Česteris, nusimetė apklotą ir svir­ duliuodamas atsistojo. Edis padavė šautuvą, ir Česteris pro ieškiklį pamatė tolumoje kry­ puojančią figūrėlę. – Taip, ten tikrai ji... ir eina lyg sužeista, – pasakė Česteris, žiūrė­ damas į šlubčiojančią moteriškę. Jis sukando dantis, paskui šiurkščiai pridūrė: – Ji nusipelnė mirties. Kaip manot, ar aš iš čia ją nupilčiau? – paklausė užtaisydamas šautuvą. – Ne, ji per toli, – pasakė Edis. – Vėjas iškreips trajektoriją. – Man nusispjaut. Surizikuosiu, – gergždžiančiu balsu tarė Česte­ ris. Paskui keistai sukrizeno. – Kas nutiko, Česteri? – paklausė Gaigalas, susirūpinęs, kad berniu­ kui nuo patirtų baisybių aptemo protas. – Negaliu patikėti! – vis dar kikendamas atsakė Česteris. Virš Martos jis pastebėjo baltą pavidalą, o moteris kūrė kaip pabaidytas zuikis. – Ji nenusipaistė. Ją iš tiesų čia atsekė šviesis. – Česteris matė, kaip Martai virš galvos suka ratus milžiniškas drugys – tiesa, kur kas lėčiau negu Gilybėse. Česteris suprato, kad mikliai judėti trukdo Žemės trauka. Jis žiūrėjo, kaip šviesis išskleidžia sparnus, kaip pro juos skverbiasi ryto saulės spinduliai. Sparnai buvo akinamai balti, o šviesis panėšėjo į didžiulę gulbę. Tada gyvis suskleidė sparnus ir nėrė prie Martos. Ji puolė ant žemės paskutinę akimirką ir išsisuko nuo šviesio. Paskui atsistojo ir metėsi tolyn. – Juk jinai niekaip neapsigins, be šansų, – su pasimėgavimu kalbėjo Česteris, stebėdamas, kaip šviesis vėl rengiasi pulti. – Jis nieku gyvu Martos nepaleis. Jaučia jos kraujo kvapą. Nebeišsisuks. – Jei nori, galiu užbaigti darbą, – ramiausiai tarė Edis, lyg siūlytų Česteriui arbatos. 129

A rt y n

Česteris nuleido ginklą ir atsigręžė į stiksą. – Ačiū, ne, – mandagiai atsisakė ir nuvėrė jį aštriu, šaltu žvilgs­ niu. – Ji labiau už viską bijo šviesių... Nenoriu, kad mirtų akimirksniu. Tegu dvesia lėtai ir skausmingai. – Česteri... atiduok šautuvą Edžiui ir sėskis, – paprašė Gaigalas. Česterio akys lakstė nuo Gaigalo prie Edžio. – Jei nuoširdžiai, nežinau, kas mane labiau liūdina: ar baisybės, ku­ rias iškenčiau per tą seną raganą... ar tai, kad susibičiuliavai su stiksu... ir dar vardu Edis.

A rt y n

– Nieko baisaus, – tarė Gaigalas. – Nenoriu, kad Edis suuostų, ką padarėme. – Vadinasi, tu juo iki galo nepasitiki? – paklausė Česteris. – Iki galo nepasitikiu niekuo, – atsakė Gaigalas. – Jeigu jis paklaus, pasakysim, kad šiek tiek pasivažinėjome – jei patikrins, pamatys, kad nuvažiuota nemažai kilometrų. Tada pasivaikščiojome Regento par­ ke, papietavom, tu valgei ledų. – Gaigalas pasilenkė ir pradarė daiktų dėtuvę. – Paimk popierėlį ir išsitepliok marškinius ledais – kad būtų matyti. Gaigalas vairavo, o Česteris klausėsi nurodymų – išterliojo drabu­ žius, kuriais persirengė nusivilkęs mokyklinę uniformą. – Sakei, pietavom? – ilgesingai paklausė. Dingtelėjo, kad visą nuti­ kimų kupiną dieną jis nė kąsnio burnoj neturėjo. Gaigalas mostelėjo į dėtuvę. – Ten rasi kelis sumuštinius. Kapok, tik nepamiršk, kai grįšim į sandėlį, teks vėl apsimetinėti, kad baisiai depresuoji. Aišku? – Tikrai taip, – patvirtino Česteris ir kibo į sumuštinius.

Traukdami per nuniokotus laukus, Vilas su Eliot suvokė, kiek gaisras išdegino džiunglių. Tarpais vėjai buvo supūtę ištisas pelenų ir apan­ glėjusių nuodėgulių krūvas, per jas buvo itin sunku eiti, nes kojos iki kelių smuko į sąnašas. Šen bei ten jie išvysdavo apdegusių storų medžių. Be šakų, sutrū­ kinėjusia žieve jie panėšėjo į milžiniškus nuodėgulius, susmaigstytus į žemę. Švelnus vėjelis palengva stiprėjo. Iš dangaus pasipylė lietaus lašai, pūkštelėję ant pelenų, jie sproginėjo kaip bombikės. Staiga klaikiai sutemo – saulę uždengė švininiai debesys. Pulkinin­ ko Bismarko nerimauta ne šiaip sau: bėglius užklupo tikrų tikriausia 234

At k ū r i m a s

vėtra. Į vieną iš apanglėjusių stuobrių, styrantį už kelių šimtų metrų, trinktelėjo žaibas, ir negyvas medis tarsi sulėtintame kadre nusviro prie žemės. Beveik tuo pat metu driokstelėjo perkūnas – su tokia jėga, kad, atrodė, išvers keliautojus iš padų. – Bėk! – suriko Eliot. – Bėgu! – atsakė Vilas. Krūpčiojančiam nuo perkūno trenksmų Bartlebiui audra, regis, pa­ tiko: išsisuodinęs pelenais katinas smagiai šokinėjo lietuje. Vilas su Eliot pasiekė stačią nuokalnę ir ėmė leistis. Lietus dabar jau pylė kaip iš kibiro, o pelenai maišėsi su vandeniu. Leisdamiesi pilkšva koše jie nuolat slidinėjo ir griūdavo. Pagaliau atsidūrė dauboje, čia styrojo dar daugiau apanglėjusių medžių. Lėkdami išgirdo gailiai miaukiant. – Bartlebi! – riktelėjo Vilas, ir abu su Eliot sustojo kaip įbesti. – Kur jis? Liūtis vanojo taip negailestingai, kad jie dairėsi dangstydamiesi akis. Katinas vėl sumiaukė. – Jam kažkas atsitiko! – sušuko Vilas ir mostelėjo į tą pusę. Abu pasileido atgal savo pėdsakais ir už apanglėjusių stagarų pa­ stebėjo kažką judant. Aplink negyvą bizoną lėtai ropinėjo kažkokie juodi padarai, šiek tiek didesni už regbio kamuolį. Gyvulio pilve žiojėjo skylė, viduriai buvo plačiai ištąsyti aplinkui. Padarai kojomis rausėsi po žarnas ir vi­ daus organus ir siurbė čiulptuvėliais. – Blusos? Milžiniškos blusos? – sumurmėjo Vilas. Kreivos kojos ir nariuotas liemuo, blankiai švytintis prieblandoje, buvo panašūs į parazitinių vabzdžių. Tik šie gyviai ne parazitai, o mait­ ėdos, nes doroja kritusį bizoną. Vilas sumojo, kad jų koks trisdešimt. Trindami priekines kojas jie tyliai dūzgė lyg bendraudami. Staiga vėl sumiaukė per dešimt metrų nuo bizono aukštielninkas gulintis Bartlebis. Tarp dviejų letenų jam buvo įsikabinusi blusa ir iš 235

A rt y n

žiauturų iškišusi tamsų spyglį. Atrodė, gyvis bando įkąsti ar įgelti ka­ tinui. Nuo kritusio bizono besimuistančio katino link slinko ir kitos blusos. Ne, jos ne tik maitėdos, bet dar ir grobuonės. Eliot suvokė, kad Vilas beginklis – po ginčo ginklus pasiėmė ji. Ne­ gana to, brauningas pačiame kuprinės dugne, o po ranka – tik naujųjų germanų šautuvai. – Gaudyk! – sušnypštė ji ir išsitraukė iš už diržo vieną pistoletų. Vilas vos spėjo pagauti liugerį. Jis nukreipė ginklą į blusą, nusitaikė ir spustelėjo gaiduką. Nieko. – Saugiklis! – suniurnėjo pro sukąstus dantis ir ėmė karštligiškai sukioti nepažįstamą ginklą, o Eliot tuo tarpu šovė. Šūvis nubloškė blusą – lyg kas būtų švystelėjęs kuoka. Kitos lėtai atsigręžė, papurtė čiuptuvėlius, ėmė judinti kojas ir dūgzti. Tada patraukė prie Eliot. Bėgdamas tarp pajuodusių stagarų, Vilas pro kritusį bizoną pasuko prie Bartlebio. Medžioklis svyravo kaip apdujęs, tačiau atrodė nesu­ žeistas. Griebęs už pakarpos, Vilas pastatė katiną ant kojų, bet jį pama­ tė paskutinė būrio blusa. – Paskubėk, Bartai! – paragino Vilas katiną. Dar neatsigavęs Bartlebis. Blusa stryktelėjo ir nutūpė tiesiai priešais Vilą. Jis reagavo instink­ tyviai – šovė nesitaikydamas. Pramušė kietą gyvio egzoskeletą, pokš­ telėjo, iš jo trykštelėjo baltas klampus skystis. Vilas prisiminė, kaip ka­ daise Haifilde mugėje ant ratų buvo laimėjęs kokoso riešutą ir kaip perskėlė jį kaltu. Pamėgino tempti Bartlebį, bet išgirdo Eliot šaukiant jį vardu ir šau­ dant. Pakeitusi pistoletą šmaiseriu į besiartinančią blusų ordą ji šaudė trumpomis staigiomis papliūpomis. Kartkartėmis kuri nors liuoktelė­ davo prie Eliot, bet ši spėdavo numušti vabzdį ore. – Bėk! – sušuko Vilui. 236

At k ū r i m a s

Bartlebis dabar jau netvirtai ėjo savo letenomis. Visi trys leidosi į kojas. Netrukus pribėgo kitą daubos kraštą ir ėmė kopti peleningu šlaitu. Džiunglių pakraštys buvo visai čia pat – ranka pasiekiamas. – Vejasi! – supūkštė Vilas atsigręžęs pažiūrėti. Blusos, atrodo, nenorėjo taip lengvai atsisakyti galimybės paska­ nauti šviežienos. Kai nebeliko apanglėjusių stagarų, jos parodė, ką geba. Dabar šuoliavo išties metriniais šuoliais. Tvirtomis užpakalinėmis kojomis jos taip stipriai rėždavosi į žemę, kad nustelbė lietaus ir vėjo ošimą. Viena po kitos krito tarsi iš dangaus. Vilas su Eliot kas dešimt metrų stabčiojo atsimušti nuo užpuolikių. Prie medžių linijos jie yrėsi baisiai lėtai. Pasiekę džiungles tikėjosi at­ sikratysią įkyrių vabzdžių. Eliot blusas klojo šmaiseriu, o jei į kurią nepataikydavo, tokią liuge­ riu pribaigdavo Vilas. Staiga viena blusa dunkstelėjo jam ant nugaros. Į žnyples panašiomis kojomis kaipmat įsikabino į marškinius. Mė­ gindamas ją nupurtyti, Vilas prarado pusiausvyrą ir žnektelėjo veidu į pelenus. Eliot išgirdo, kaip sucypė išsigandęs Bartlebis. Vilas muistėsi, ban­ dydamas pistoleto rankena numušti blusą, bet vabzdys tvirtai laikėsi. Negana to, artėjo prie nuogo berniuko sprando ir išleido geluonį. Eliot neturėjo kada pasiimti pistoleto, kuriuo būtų galėjusi tiksliau prisitaikyti. – Nusuk veidą! – suriko ji besiraitančiam Vilui. – Ir nejudėk! Ji pasilenkė, prisitaikė ir pylė iš šmaiserio. Vabzdys garsiai pokštelėjo, ir Vilą aptaškė glitus baltas skystis. Jis pašoko, nusipurtė ir leidosi bėgti. Eliot patiesė dar kelias blusas, tada šios pagaliau atstojo. Žvilgtelėjęs per petį, Vilas pamatė, kaip šlykštūs vabzdžiai šokuoja daubos link – greičiausiai grįžta prie kritusio bizono. Nepraėjo nė dvidešimties minučių, kai Vilas su Eliot pasiekė džiun­ gles. Ten stabtelėjo atgauti kvapo. 237

A rt y n

– Ačiū, – šnopavo Vilas ir nuplėšęs kelis lapus nusivalė plaukus ir sprandą. – Nėra už ką, – atsakė Eliot ir patapšnojo per šmaiserį. – Gerai, kad pataikiau. Šitie nepasižymi dideliu taiklumu. – Šovei šituo? – stengdamasis atgauti kvapą paklausė Vilas. – Ir neapsigavau, – tarė ji. – Taigi, – sušnopavo Vilas ir suraukė antakius. – Bet... – Ką pasakysi? – paklausė Eliot. Vilas įtariai apsidairė. – Jeigu į tave mažomis piktomis akutėmis pažiūrės koks medis, nepagailėk kulkos ir jam. – Ką? – paklausė ji. Vilas spyrė į šaknį. – Tiems krūminiams terūpi jų nelaiminga piramidė... Jie mums nepadėjo... kol gyvas neatleisiu, kad taip pasielgė su manim ir tėčiu. – Nenutuokiu, apie ką čia šneki! – tarė Eliot, žiūrėdama į kompasą ir mėgindama nustatyti, kur atsidūrė. – Vėliau papasakosi, – pridū­ rė. – Kai turėsim laiko. Dar po geros valandos jiedu priėjo slėptuvę oloje. – Ačiū Dievui, pasirūpinai, kad bent šitos nerastų stiksai, – padėko­ jo Vilas. Jis buvo išvargęs, bet pakilios nuotaikos, ir dabar apžiūrėjo, ką Eliot buvo sunešusi į olą. – Čia toks arsenalas, kad atsilaikytume prieš bet ką, – pasakė kraudamasis kuprinę. Ir pamatė pistoleto formos se­ kimo įtaisą, įduotą Gaigalo. – O šitas svarbiausias iš visų – čia mūsų bilietas namo, – pareiškė Vilas. – Tikiuosi, – tarė Eliot ir įdėjo į automatą naują apkabą. – Labai tikiuosi.

238

p u ol i m a s

Kol Gaigalas su Edžiu apėjo žolėm apžėlusius miesto pakraščius, pra­ ėjo kelios valandos. Padėjo po paskutinį kanistriuką ir susitiko sutar­ toje vietoje. – Įeisim pro čia, – pasakė Edis per radijo stotelę, kai juodu su Gai­ galu pasiekė storą miesto gynybinę sieną. Gaigalas pamatė, ką Edis turi omenyje: pro įkritusį mūrą bus galima patekti į miestą. Už tvoros buvo matyti didžiulis belangis pastatas, panašus į lėktuvų angarą. Vienas pats Gaigalas gal būtų nedrįsęs leistis į miestą, bet stiksui šis puikiai pažįstamas ir Edis nuves tiesiausiu keliu. Įsigavę pro angą, įvirto į pilną vandens griovį. Eidamas Gaigalas at­ kreipė dėmesį į gretimo triaukščio namo sieną. Ši buvo išpiešta atšiaurių barzdočių procesija. Ilgi, palaidi plaukai plaikstėsi tarytum nepaklusnios gyvatės, jie buvo susijuosę ilgomis strėnjuostėmis ir nešėsi ietis. – Visa laimė, kad su šitais nereikia turėti reikalų, – tarstelėjo Gaiga­ las Edžiui, kai tik juodu išlipo iš tamsaus vandens. Gaigalas atsitraukė, o Edis nusėlino prie pastato kampo, pasilenkė ir pro šautuvo taikiklį apsižvalgė. – Saugu, – pasakė stiksas, ir juodu patraukė vienu iš tų plačių pros­ pektų, kuriuos Gaigalas buvo pastebėjęs iš tolo. Dabar pačiame mieste jis galėjo atsikvėpti ir apsidairyti atidžiau. – Dieve mano! Čia juk Milžinų kraštas! – sušuko jis. Erdvės jį tie­ siog stulbino. Įėjimai į pastatus kelissyk pranoko žmogaus ūgį. Atro­ dė, visas tas šventyklas ir rūmus pastatė nepaprastai aukštos būtybės. O prospekto pakraščiuose, kur neužpūtė vėjai, pažemėm rangėsi mi­ glos likučiai, kaip kokios senųjų miesto gyventojų šmėklos. Gaigalas su Edžiu praėjo kelis prospektus, stengdamiesi laikytis pa­ kraščiais, tarpais lipdami per mūro, nukritusio nuo pastatų, gabalus. Edis kas keli žingsniai stabtelėdavo apsidairyti. Per vieną tokių susto­ jimų Gaigalas šį tą pastebėjo laukymėje už kelių šimtų metrų. – Ar ten ne kalinių platforma, apie kurią pasakojo Vilas? – paklau­ sė rodydamas į aukštai iškilusį statinį ant akmeninių polių. Jo viršuje 289

A rt y n

buvo matyti neaiškios žmonių figūrėlės, kažkokios sudarkytos, lyg iš­ skaptuotos iš šviesaus akmens. – Jis pasakojo, kad šie žmonės tikri, tik suakmenėję, – pridūrė Gaigalas, pro ieškiklį žiūrėdamas į suakmenėju­ sius kūnus su virvių ir aprūdijusių grandinių liekanomis. Edis nieko neatsakė, tik pamojo Gaigalui. Juodu įėjo į aidų pastatą marmurinėmis grindimis ir lipo viena laiptine po kitos, kol galiausiai rado užverstą kelią. Edis pasuko į koridorių ir išėjo į balkoną. – Mėgstamiausias Divizijos stebėjimo punktas. Čia jie dažnai palie­ ka porą žmonių. Pažiūrėk, – pasiūlė stiksas. – Iškart aišku kodėl, – tarė Gaigalas. Iš čia visas miestas kaip ant delno. Net kvapą gniaužia tokios erdvės. Jis pažvelgė į didelį pastatą su kupolu, kurį jam irgi buvo minėjęs Vilas, – bažnyčia tikrai priminė Šv. Pauliaus katedrą, tik šioji pastatyta daugybe šimtmečių anksčiau negu paviršinė. Apžiūrėję prospektus iš viršaus ir įsitikinę, kad ten nėra nė gyvos dvasios, jie išėjo į lauką, ir Edis nusivedė Gaigalą į apsemtą praėjimą. – Atsargiai, – perspėjo ir išsitraukė stiksų žibintą. Gaigalas nepaklausė kodėl, bet ir pats įsijungė žibintą. Pasigailėjo neturįs šviesą surenkančių lęšių, bet su dujokauke būtų buvę nepato­ gu. Už kelių šimtų metrų pastebėjo, kad jų link vandeniu kažkas rieda taškydamas purslus. Edis žaibiškai atšoko. Tas padaras nesustojo, ir Edis jį primynė. Padaras praplyšo, ištiško mėsinga masė, lyg sutrėškus moliūgo dy­ džio šliužą. Pro skylę storoje juodoje odoje buvo matyti vidaus orga­ nai – į užsistovėjusį vandenį lalėjo tamsus purpurinis skystimas. – Čia dabar kas? – sušuko Gaigalas. Edis batu apvertė radinį, ir jie išvydo aštrius dantis. – Mokslininkai spėja, kad čia ypatingas šiame mieste susiformavęs grybas. Mėsėdis ir gebantis judėti. – Ką tu sakai? – aiktelėjo Gaigalas. – Gal dar ką nors man derėtų žinoti? Kaip antai apie skraidančius grybus? 290

p u ol i m a s

– Ne, šitie neskraido, – bejausmiu balsu atsakė Edis, lyg rimtai pri­ ėmęs Gaigalo klausimą. Galiausiai jie priėjo miesto sieną, Gaigalas sustojo. – Ką gi, čia visai tiks. Pats metas įsitikinti, ar gerai veikia mano detonatorius. – Nusisegęs nuo diržo kapšelį, išsiėmė dėžutę ir ištraukė anteną. Po dangteliu buvo prietaisų skydelis, vieną jo mygtuką Gaiga­ las ir spustelėjo. Ekranėlis sušvito. – Užtaisyta. Gal tu atlik garbingą pareigą? – tarė jis ir padavė dėžutę Edžiui. – Spausti reikia didįjį rau­ doną mygtuką. Edis spustelėjo. Visu olos pakraščiu sublykčiojo švieselės, lydimos duslių sprogimų. Iš visų trisdešimties sprogusių kanistrų išsiveržė kamuoliai dūmų, jie greit išsisklaidė. Gaigalas gūžtelėjo pečiais ir atsisuko į Edį. – Ne itin įspūdinga, bet kaip už dyka, tiks. – Kad tik suveiktų, – tarstelėjo Edis. – O dabar metas plautis. Jeigu čia yra Divizijos karių, jie tikrai panorės išsiaiškinti, kas čia prikišo nagus. – Kur jau ne, – atsakė Gaigalas, ir juodu paskubomis pasuko pro arką miesto sienoje į laukus, o paskui tiesiu taikymu prie kabančios virvės. Pasiekus keistas kapines, driokstelėjo šūvis. – Gulk! – sušuko Gaigalas. Praskriejusi tarp jų, į vieno antkapio šoną cvaktelėjo kulka ir su­ skaldė žėručio plokštę. Aplink pažiro tūkstančiai smulkių atplaišėlių, viduje gulėjo tamsūs, suirę palaikai. Gaigalas su Edžiu puolė į skirtingas puses ir pasislėpė už antkapių. – Iš kur šovė? – skubiai per radijo stotelę paklausė Gaigalas. Ir iš­ girdo bejausmį Edžio balsą: – Iš miesto pusės, dešiniau, keturių žmonių patrulis. Aš... Netikėtai Edžio balsas nutrūko, pro savo ieškiklį Gaigalas niekur jo nebematė. Pasivalė dujokaukės okuliarus. Čia ne mėgėjai, reikia labai 291

A rt y n

susikaupti. Bėda, kad mulkių kostiumo gobtuvas trukdo girdėti – Gai­ galas surizikavo jį nusiimti. Dujokaukė apsaugos nuo virusų. Gaigalas klausėsi ir stebėjo. Sekundės ištįso iki valandų, jis iš pas­ kutiniųjų stengėsi įžiūrėti bent menkiausią judesį, bet aplink tik ūžavo vėjas ir nepaliaujamai lašėjo vanduo. Tada išgirdo. Vos girdimą kvėptelėjimą. Gaigalas žaibiškai atsigręžė ir spėjo pa­ stebėti puolantį didžiulį pėdsekį, primerktose šuns akyse atsispindėjo kraupi žalsva augalų spalva. Traukdamasis slystelėjęs ant šlapios žolės, Gaigalas šovė nuo klubo. Strėliukė su raminamaisiais įsmigo šuniui į šoną. Milžiniškas gyvūnas sustingo skriedamas, žnektelėjo ant žemės ir dar kelis metrus slydo šonu, įsirėžęs kojom į žemę. Atrodė, buvo sutramdytas ne raminamų­ jų, o paties šūvio. Gaigalas suvokė, kad pavojus toli gražu nepraėjo, nes šuo šnopavo ir kratė didžiulę galvą kaip bulius garde. Apsigręžęs visu aršumu vėl puolė Gaigalą. Kelis šimtus kilogramų sveriantis padaras sustugo ir šoko. Bet Gai­ galas buvo pasiruošęs – šovė tiesiai pėdsekiui į akį. Šįkart raminamieji suveikė geriau: gyvūnas kaipmat sustingo, tačiau iš inercijos trenkėsi į Gaigalą. Paskui kaip numuštas kėglis tėškėsi į permirkusią žemę ir nurimo. Nors ir nesusižeidė, Gaigalas nesistojo, o pasislėpė po artimiausiu žolėm apaugusiu antkapiu. – Vienas pėdsekys sutramdytas, – pūškuodamas pasakė į mikrofo­ ną, šiek tiek atgavęs kvapą. Nors ir su duslintuvu, šautuvas vis tiek leido garsą, panašų į pra­ durto futbolo kamuolio sprogimą. Gaigalas būgštavo, kad stiksai pagal tai gali jį susekti. Reikia kuo greičiau užimti kitą poziciją. Jis išlindo kitapus antkapio. Priešų lyg ir nematyti, tad išropojo į atvirą vietą. Ir suvokė, kaip jiems su Edžiu nuskilo – Divizijos patrulis neturėjo kada surengti tikros pasalos. Reikia būti apdairiems. 292

p u ol i m a s

Gaigalas apsižvalgė pro naktinio matymo prietaisą ir pamatė, kaip už kokių penkiolikos metrų kažkas praskriejo – tarsi šešėlis nusklendė. Tučtuojau pažvelgė į lokatorių ant rankos – nenorėjo netyčia kliudyti Edžio. Įsitikinęs, kad čia ne jis, Gaigalas sušnabždėjo į mikrofoną: – Turiu taikinį – kairiau, žiūrint į miestą. Jis už mūsų pozicijos. Bando atkirsti išėjimą. Gaigalas pažvelgė ten, kur šmėstelėjo šešėlis. Ėjo sekundės. Iš už antkapio išlindo stiksas karys, Gaigalas reagavo akimirksniu. Strėliukė įsmigo kariui į ranką. Ištraukęs ją, šis pasvirduliavo ir griuvo. Priėjęs Gaigalas nuspyrė šautuvą, kad stiksas nepasiektų. Stiksas vilkėjo ilgą apsiaustą, Gaigalas be vargo atpažino pilkšvai žalsvą maskuojamąją Divizijos uniformą. Ant akių – didžiuliai apskriti akiniai, pusę veido dengė stiksų dujokaukė. – Na, dabar galėsi kaip reikiant nusnūsti, – sušnabždėjo Gaigalas ir suvarė dar vieną strėliukę kariui į koją. Nevalia rizikuoti – juk su pirmą­ ja karys galėjo negauti visos dozės raminamųjų. – Vieną patiesiau, – pra­ nešė Gaigalas Edžiui, stebėdamasis, kodėl partneris taip ilgai neatsako. Pasilenkęs Gaigalas nubėgo prie sienos, kur juodu su Edžiu buvo įėję į olą ir kur turėjo kyboti virvė. Nuo jos priklauso jų sumanymo sėkmė. – Apžiūrėsiu plotą tarp devyniasdešimties ir keturiasdešimt penkių laipsnių, – pranešė jis Edžiui. Pažvelgęs į lokatorių, labai nustebo, kad Edžio signalas visai čia pat. – Patiesiau kitus, – staiga išdygęs šalia tarė Edis ir numetė Gaigalui prie kojų tris šautuvus. – Tik... Nugriaudėjo šūvis, vyriškiai pasilenkė. – Šovė iš viršaus, – tarė Edis, žvalgydamasis aukštyn. Netrukus už kokių dvidešimties metrų jie išvydo siluetą, tykantį prie tos vietos, kur kybo virvė. Susigriebęs už peties, karys parklupo ir tėškėsi veidu į žemę. 293

A rt y n

– Paribio karys. Pridenk mane, – tarė Edis, ir jie abu patraukė prie sukniubusio stikso. Atvertęs karį, Gaigalas suprato, kad Edis sakė tiesą. Šio apsiaustas visai kitoks negu Divizijos karių – maskuojamoji uniforma pasiūta iš įvairių atspalvių rudų stačiakampių. Iš peršauto peties kraujas sruvo stiksui ant krūtinės. – Jį pašovė tikra kulka, raminamųjų strėliukės tokių žaizdų nepa­ lieka. Aš jį pažįstu – tai paribio karininkas, – Edis pažvelgė į Gaiga­ lą. – Jie paprastai Divizijos patrulių čia nelydi. – Tu tai lydėdavai, – atsakė Gaigalas. Bet Edis nebesiklausė, o bandė kakle užčiuopti stikso pulsą. – Dar gyvas, – tarė ir mostelėjo ginklu į virvę. – Tik kas ten, viršuje? Edis nespėjo nė sumoti, kaip Gaigalas užėjo už nugaros ir sugriebė kaklą. Edis priešinosi, bandė alkūne smogti Gaigalui į veidą. – Tai jau ne! – sustugo Gaigalas ir dar tvirčiau sugniaužė Edžiui ger­ klę, kad tas nebeįstengė kvėpuoti. Beliko trūktelėti ir perlaužti sprandą. – Tau neišdegs. Mesk ginklą arba žūsi, – paliepė Gaigalas. – O tada iškelk rankas, kad matyčiau. Edis suprato, kad nėra iš ko rinktis, ir pakluso. – Kodėl? Kas atsitiko? – aikčiojo jis. Gaigalas sušnabždėjo jam į ausį: – Dukart paslydai. Pirmoji klaida, kad niekas – ničniekas – neži­ nojo apie Fionos nėštumą. Jai dar buvo anksti kam nors pasakoti. Iš kur sužinojai tu? Gal būčiau nesuabejojęs, patikėjęs, kad pasinaudojai paviršinių žvalgų informacija, bet paskui prasitarei dar kartą. Mano universiteto draugą pavadinai „Lukeliu“. Edis mėgino kažką atsakyti, bet Gaigalas tik dar tvirčiau spaudė kaklą. – Ne, tylėk ir klausykis! – siuto jis. – Lukeliu jį vadindavo tik Fio­ na. Pati buvo taip sugalvojusi. Kelissyk nugirdau, kaip jie šnekasi savo 294

p u ol i m a s

kambaryje, – perpykęs Gaigalas kalbėjo tyliai ir griežtai. – O tu žinai, nes ji greičiausiai išsidavė tardoma, ar ne? Juk tardei ją. Turbūt ir Tam­ siąja šviesa švitinai, ir buvai šalia, kai ji mirė nuo vidinio kraujavimo. O ta mažybinė pravardė – toks niekingas dalykėlis, į kurį jūs, stiksai, tikrai nekreipiat dėmesio. Gaigalas iškvėpė orą ir trumpam nutilo, lyg mėgindamas susivaldyti. – Tikrai juokinga – nors kadaise buvai mano priešas, buvau bepa­ tikįs, kad galgi vis dėlto radau patikimą sąjungininką. Gaigalas dar labiau sugniaužė Edžiui gerklę, o tas tik sudejavo. – Maniausi atradęs vertingą partnerį. Draugą. Kai Edis prarado sąmonę, Gaigalas paguldė jį ant žemės. Atsitiesęs Gaigalas nusisegė nuo diržo radijo stotelę. – Česteri, ar girdi? – Taip, – patvirtino Česteris iš viršaus, kur stebėjo Gaigalą pro šautuvo ieškiklį. Berniukas buvo priblokštas, kad teko šauti į paribio karį, todėl kalbėjo taip greitai, kad Gaigalas vos spėjo suprasti. – Ar gerai padariau? Tas paribio karys į tave taikėsi – negalėjau leisti. O kas Edžiui? Mačiau, ką jam padarei. – Ramiau – pasielgei teisingai. Padėtis valdoma, – Gaigalas pa­ žiūrėjo į laikrodį. – Iki brėkštant reikia labirintu pasiekti Pietinę olą. Koloniją noriu užklupti dar miegančią. – Pro ieškiklį surado tarp au­ galų kyšančią Česterio galvą. – Pirmiausia nuleisk ginklus, – paliepė jis. – Tada kuprines. Tik būk labai atsargus. – Gerai, – tarė Česteris ir žvilgtelėjo į prikimštas kuprines. Iš Pavir­ šiaus jam čia teko leistis du kartus, nes abiejų kuprinių vienas niekaip nebūtų atnešęs. Per sunkios. Gaigalas pažvelgė į sudribusį Edį. – Turėčiau gailestingai su tavimi pasielgti... palikti gyvą, – mur­ mėjo jis ir nutaikęs šovė strėliuke stiksui į ranką. – Tačiau tam, ką ketinu padaryti, tu tikrai nepritartum, – tarė be sąmonės tysančiam vyriškiui. 295

Trisdešimt pirmas skyrius

V

ilas su Eliot liuoktelėjo dar per vieną plačią griovą. Nusileido į kažkokias sąnašas ir pašliuožė kelis metrus atgal. Eliot susvyravo ir pažvelgė į Vilą. – Ar dar daug? – paklausė ji. Tuo tarpu Bartlebis, nusprendęs, kad ir jam metas šokti, liuoktelėjo iš anos griovos pusės. Tik neapskaičiavo, trenkėsi Vilui į kojas ir parvertė. – Atsargiau, katinėli! – subarė Vilas Bartlebį, o tas nutipeno apsi­ žvalgyti. – Na, tai ar daug? – dar sykį paklausė Eliot, beveik nejudindama lūpų, lyg būtų aptirpusios. Vilas pažvelgė ir pastebėjo, kad draugę vėl apėmęs liūdesys. Išse­ kimas užeina bangomis; dažniausiai žmogus visiškai nebepastebi, kas dedasi aplinkui. Kartais užeina tokie abejingumo ir nevilties priepuo­ liai, kai net paprasčiausi dalykai ima atrodyti kaip Heraklio žygdarbiai. O šviesos tunelio gale dar nematyti... Vilas įtarė, kad Eliot dabar kaip tik taip ir jaučiasi. – Ne, turbūt čia jau paskutinis iš didžiųjų šuolių. Ačiū Dievui, bent trauka maža, – kuo linksmesniu balsu stengėsi kalbėti Vilas. – Kaip kitaip būtume peršokę. Eliot nusižiovavo. 331

A rt y n

– Aš tokia pavargusi, – sumurmėjo ji. – Ir tokia alkana, kad visą olų karvę sušlamščiau... gal net dvi. – Ir aš, bet mums nebedaug liko. Palauk, prieisim tą slėptuvę – ten ir lovos patogios, ir kalnai maisto, – guodė Vilas, o pagalvojus apie skrebutį su jautienos konservais, net pilvas sugurgėjo – tokia vakarie­ nė dabar atrodė tiesiog dangiška. Nenuėję nė kilometro jiedu priėjo tarpsluoksnio pabaigą ir pasilei­ do nuo jo siauru tuneliuku. Teko brautis tarp itin siaurų sienų. Vilas išjungė kelrodį ir įsikišo į kišenę; dabar jau vis tiek nebepasiklys. Bet buvo keista lėtai šlepsėti grindiniu lydimiems tiksėjimo. Valandą jie ėjo tylomis. – Nebetoli, – tarė Vilas. – Kurgi ne, – atsiduso Eliot. Išgirdęs nusiminusį merginos balsą, Vilas pabandė ją pralinksminti. – Taip. Visai nebetoli. Ar pastebėjai ženklus virš mūsų? – paklau­ sė. Sustojęs pašvietė švytinčiu gaubliuku virš galvos. – Matai? Mes jau beveik namie. Eliot atsirėmė į tunelio sieną ir pasišvietė pati. – Raudonas trikampis, – tarė, kai žibintas apšvietė raudoną ženklą. – Jie išpaišyti maždaug kas penki šimtai metrų, – paaiškino Vilas ir leidosi eiti. Bet ištarti žodžiai skambėjo galvoje lyg užgautas ka­ mertonas. Vilas žingsniavo mechaniškai. Nė pats nepajuto, kad švilpiniuoja pro dantis – lygiai taip pat, kaip tėvas prieš keletą mėnesių šiame tune­ lyje. Tuos ženklus tada pastebėjo daktaras Barousas ir parodė Vilui. Vilas liovėsi. – Jie išpaišyti maždaug kas penki šimtai metrų, – pakartojo vos girdimai, bet jo paties galvoje skambėjo tėvo balsas – taip aiškiai, kad atrodė, jog daktaras Barousas stovi šalia. Vilas šiek tiek sulėtino žingsnį, prisiminęs, kaip tėvas jį tada įkal­ binėjo šiuo tuneliu eiti toliau. Tada Vilas labai graužėsi, kad nebandė 332

p u ol i m a s

ieškoti Česterio su Eliot – juk po sprogimo povandeniniame laive būtų galėję persigrupuoti. Įpykęs užsipuolė daktarą Barousą, išsakė jam vi­ sas nuoskaudas, nors iš tiesų niršo ant savęs. Siuto ir nė velnio nenu­ tuokė, ką daryti. Vilas sustojo taip staiga, kad Eliot vos į jį neatsitrenkė. – Kas nutiko? – paklausė ji. – Aš... Vilas paplūdo ašaromis. Sriūbavo taip smarkiai, kad vos beįstengė prakvėpuoti. – Tėti, ak, tėti, – dejavo jis ir nusigręžė nuo Eliot. Jam buvo labai nejauku ir gėda, kad taip praskydo merginos akivaizdoje. Atpėdinęs pažiūrėti, kodėl atsiliko kelionės draugai, Bartlebis pa­ žvelgė į Vilą didelėmis gintarinėmis akimis nesuprasdamas, kas atsiti­ ko. Katinas pamėgino įsisprausti tarp sienos ir Vilo ir atkreipti šeimi­ ninko dėmesį. Kai Vilas neleido, Bartlebis pritūpė šalia, palenkė galvą ir ėmė tyliai miauksėti, tarsi guosdamas raudantį berniuką. – Esu paskutinis kvailys, – sumurmėjo priėjus Eliot. – Visai ne, – švelniai tarė ji. Apkabino Vilą ir padėjo galvą jam ant peties. – Nežinau... kodėl dabar... – pasikūkčiodamas vebleno jis, vis dar neįstengdamas susitvardyti. Eliot laikė jį apkabinusi. – Tai priekvaiša, – giliai kvėpuodamas tarė Vilas. – Tu liūdi, – atsakė Eliot ir stipriau apglėbė. – Nesipriešink. Atme­ ni, kaip saloje Kalui pasakojau, kad baisūs išgyvenimai žmogų susti­ prina, padeda įveikti sunkumus. Vilas ištarė „taip“. – Tai netiesa. Žaizdas gydo tik laikas, – prisipažino ji. Kai Vilas aprimo, Eliot pakėlė galvą. Jau buvo bepabučiuojanti į skruostą, bet jis išsilaisvino iš jos glėbio. 333

A rt y n

Sumišęs Vilas nudelbė akis. Įtemptu ir prikimusiu balsu bandė aiš­ kintis: – Kartais taip pykdavau ant tėčio. Būdavau visiškai įsitikinęs savo teisumu. Kvailas senis, manydavau. Senas apkiautęs keistuolis – viską tik jaukia, nieko nesugeba normaliai padaryti, – kalbėjo Vilas, rankove šluostydamasis veidą. – Kartais bjauriai su juo elgdavausi, o dabar štai nebegaliu jam pasakyti, kad buvau neteisus, kad man apmaudu. – Vilas mėgino sukikenti, trindamasis nykščiu ašarojančias akis, bet balsas ne­ buvo linksmas. – Na, kad kartais būdavau neteisus, – pridūrė. Jis ėmė sunkiai kvėpuoti ir žagsėti – taip garsiai, kad Bartlebis pastatė ausis. – Gal nori vandens? – pasiūlė Eliot. – Galim čia pabūti. – Ne... Eikim, – tarė Vilas. – Ačiū. – Ir leidosi tuneliu, kartkartėmis šnirpščiodamas nosimi, nes vis dar galvojo apie tėvą. – Pagaliau! – sušuko Vilas ir taip puolė į priekį, kad vos nepargriu­ vo ant betoninės platformos. Pasišviesdamas švytinčiu gaubliuku, jau buvo besukąs į dešinę, bet pro plyšį visu greičiu išlėkė Bartlebis. – Nee! – perspėdamas katiną per vėlai sušuko Vilas. Bartlebis šoko nuo betoninės platformos ir garsiai pūkštelėjo į uosto vandenį. Eliot su Vilu stebėjo, kaip priglaudęs ausis prie galvos, iškišęs iš vandens plačią nosį Bartlebis kaip šuo yrėsi prie kranto. – Nė nenumaniau, kad jis moka plaukti. Ko gero, jam net patin­ ka – tarsi būtų ne katinas? – tarė Vilas. Kai gyvūnas priplaukė, Vilas padėjo jam išlipti į sausumą. Bartlebis nusipurtė, aptaškydamas Vilą su Eliot, ji nukreipė žibintą į skaidraus vandens įlanką ir į olos sieną kairėje. – Tai ką, čia? – paklausė. – Tu nė pusės nematei. Reikia įjungti prožektorius, – atsakė Vilas, nusišluostęs rankas į drabužius. – Nagi, eime. Jie pasuko platforma, perlipo šiukšlių krūvą ir leidosi pakrante. Netrukus priėjo žemą pastatą apdulkėjusiais langais. 334

p u ol i m a s

Sunkias pilkšvai melsvas duris Vilas rado atidarytas. Eliot nusiėmė nuo peties šautuvą ir užtaisė. – Ar ten kas yra? – paklausė. Vilas trūktelėjo spyną. – Kai išėjome, tikrai buvo užsklęstos, – pasakė berniukas. Susi­ raukęs atsigręžė į Eliot. – Neabejoju – tėtis griežtai liepė nepalikti atvirų durų. Eliot pritūpė ir uždėjo pirštą ant gaiduko. – Ne, turbūt nerimauti nėra ko. Bent čia. Stiksų čia nebus, – tarė Vilas. – Greičiausiai... tai rodo, kad Česteriui su Marta pavyko iš čia išsigauti, – jis nusijuokė. – Vadinasi, jis gyvas ir sveikas. – Vilas papur­ tė galvą. – Žinai, per visus tuos įvykius aš pastaruoju metu buvau jį primiršęs. Tiesiog maniau, kad su ta trenkta senute išsigavo į Paviršių ir dabar ten klaidžioja. Tačiau, pamačiusi, kaip elgiasi Bartlebis, Eliot sunerimo. – Medžioklis kažką pajuto. Kalbėk tyliau, – sušnabždėjo ji Vilui. – Ir stumtelėk duris plačiau, kad matyčiau, kas viduj. Vilas padarė kaip prašomas, mergina pažiūrėjo pro šautuvo ieški­ klį, ir jiedu įėjo. Nieko nelaukęs Vilas pasuko prie pulto. – Iš čia valdomas apšvietimas. Ar įjungti? Kaip sakai? – paklausė jis Eliot, o ta linktelėjo. – Man nepatinka Bartlebio elgesys, – sušnibždėjo ji. Katinas sėlino, lyg ką nujausdamas. Prisiminęs, kad pirmas jungiklis anąkart nesuveikė, Vilas pasirinko antrą ir nulenkė abi rankenas. Tarp abiejų kontaktų blykstelėjo žiežir­ ba, ir akimirksniu kambaryje įsižiebė blanki melsva šviesa, tada atgijo ir žibintai. – O! – šūktelėjo Vilas. – Pamiršau, kaip skaisčiai šviečia. – Kad ir apakintas, įjungė kitus uosto žibintus. – Tėtis sakė, kad elektrą šiam uostui gamina vandens turbinos, – paaiškino jis Eliot. 335

A rt y n

– Atsargiai, – sušnypštė ji ir galva mostelėjo į kambario kampą. Vilas pažvelgė į metro storumo šarvuotas duris. – Ir jos praviros, – nusistebėjo eidamas arčiau. – Pala, – sušnabždėjo Eliot. – Čia šlapia. Vilas iš pradžių nesuprato, į ką ji žiūri. Pakeliui prie durų ant be­ toninių grindų gulėjo mažas suodinas daikčiukas, aplink jį – pilkos lipnios dėmės. Bartlebis sėlino prie jo, tik Vilas niekaip nesuprato, kodėl katinas taip jaudinasi. – Mudu su tėčiu tikrai nieko nepalikome, – pakuždėjo Vilas Eliot. – Bet čia tiesiog nešvarus kilimėlis, ar ne? Mergina laikė nutaikiusi šautuvą į neperšaunamas duris, o Vilas priėjęs bakstelėjo daiktą batu. – Taip, kilimėlis, – pareiškė jis ir atvertė. – Ne, atsargiai – jis bai­ siai pavojingas... grėsmingas! – neišlaikęs Vilas ėmė kvatotis. – Pažiū­ rėk – čia ne kilimėlis, o baisiai nešvarios trumpikės! Ko gero, Česteris bus pametęs! Eliot priėjusi išvydo porą nešvarių ir gana nunešiotų trumpikių. Tada trijulė – Vilas, Eliot ir Bartlebis – pro neperšaunamas duris nustypseno į koridorių. Jis buvo kokių penkiolikos metrų aukščio, per vidurį kabojo kelios ryškios dienos šviesos lempos. Vilas žvilgtelėjo į radijo operatoriaus kabiną. Ten užsuks vėliau. Paskui patraukė prie kitos būdelės. – Ten tau patiks, – pasakė jis, nė nemėgindamas slopinti balso. – Čia ginklų arsenalas. Jis... – Bartlebis vis tiek neramus. Ir dar tas keistas kvapas, – staiga per­ spėjo Eliot. Vilas kelissyk pauodė. – Dezinfekavimo skystis, ir tiek, – nusprendė. – Gal šitas, – tarė jis ir patrynė koja drėgną pėdsaką ant švarutėlio koridoriaus linoleu­ mo. – Turbūt Česteris ar Marta ką nors tempė. 336

p u ol i m a s

Bet Eliot buvo teisi – Bartlebis kuo toliau, tuo keisčiau elgėsi. Vi­ las pamanė, jog katiną tiesiog glumina nepažįstama aplinka ir keisti kvapai. Prie durų koridoriaus gale gulėjo į skutelius sudraskyti maisto pa­ ketų likučiai. – Vietą visada palik tvarkingą, kokią pats norėtum rasti, – ironiškai pacitavo daktaro Barouso sentenciją Vilas. – Tėvo žodžiai? – paklausė Eliot. – Tėvo, – patvirtino Vilas. – Bet keista, kad Marta su Česteriu būtų taip prišnerkštę. – Čia yra dar kažkas, – sušnabždėjo Eliot raukydama nosį. – Toks kvapas, kad... – Ne, niekas nedvokia, – neatlyžo Vilas. – Per daug suki galvą. Sa­ kau tau – niekas čia nebūtų užklydęs. Iki Kolonijos ar Gilybių toliau­ sias kelias, aplink nė gyvos dvasios. – Bet negi manai, kad baltakakliams nerūpėjo išsiaiškinti, kaip judu su daktaru grįžote į Haifildą? O kas, jei jie sučiupo Česterį ar Martą ir apšvitino Tamsiąja šviesa? Juk jie irgi galėjo viską jiems iš­ kloti apie šią slėptuvę, – dėstė Eliot. – O tavo mama? Kas, jei stiksai apšvitino ir ją? – Ne, mamos tikrai ne – Gaigalas mums su tėčiu neleido per daug jai pasakoti, ypač apie vietovę, kur prie oro uosto atiteka upė, – atsakė Vilas. – Bet suprantu, ką nori pasakyti. Jie įėjo į pagrindinę patalpą su gultų eilėmis. Patalpa buvo gal fut­ bolo aikštės dydžio, iš šonų kiti kambariai. Ryškioje šviesoje buvo ma­ tyti, kad ji tuščia. – Ar nesakiau? – tarė Vilas Eliot. – Nieko nėra namie. Ničnieko. Eime. – Ir pasileido tarp gultų. Eliot atsargiai žengė jam iš paskos, ne­ nuleisdama nuo peties šautuvo. Kai pribėgo prie Vilo, šis mostelėjo į šviesiai mėlynas duris su numeriu. – Ten dušai, – pranešė. Tada griebė 337

A rt y n

kitų durų rankeną ir iš džiaugsmo net šūktelėjo. – O čia, ko taip seniai laukėme! Virtuvė! Jis atlapojo duris ir įėjo į vidų. Atrodė, juda visas kambarys. Į Vilą susmigo šimtai mažų akučių. Judantys ūsiukai. Ir pasipylė. Ištisa juoda žiurkių jūra. – Dieve mano! – sustugo Vilas, kai ištisa kariauna žiurkių kaip naf­ tos banga plūstelėjo prie durų. Įstrigęs ant slenksčio, Vilas įsikabino staktos. Užsimerkė ir įsitempė, pasiruošęs graužikų antpuoliui. Žiur­ kės bėgo iš virtuvės net jam per pėdas. Jis išgirdo, kaip Eliot nušovė vieną žiurkę, paskui kitą. Bet tai nė iš tolo neprilygo turbūt viso gyvenimo šventei, kokią surengė Bartlebis. Kaip žaibas jis puldinėjo graužikus, čiupo juos vieną po kito dantimis. Ėsti neėdė, tik krimstelėdavo letenėles, paskui smarkiai papurtęs galvą nulauždavo sprandą ir mesdavo šalin. – DIIIIEEEEEVEEEEE! – sukaukė Vilas ir atbulas puolė iš virtuvės. Ir tik tada pramerkęs akis išvydo tikrų tikriausias skerdynes. Ant grin­ dų tysojo negyvos kruvinos žiurkės, o Bartlebio nebuvo matyti. Eliot raitėsi iš juoko. – O, kad būtum save matęs iš šono! – šaukė ji. Tačiau Vilo juokas neėmė. – Šlykštu, – pasidygėjo jis. – Čia viso labo žiurkės... o dabar ko nors užkąskim, – šiaip ne taip išlemeno Eliot. Vilas kaip nesavomis kojomis grįžo į žiurkių nuniokotą virtuvę. Sudraskyti sauso davinio paketai, suplėšyti arbatos maišeliai – grauži­ kai sunaikino ką galėjo. Ant grindų Vilas dar pastebėjo plastikinį indų ploviklio butelį, jį graužikės numetė nuo džiovinimo lentos. Štai kodėl visur pilna skysčio. 338

p u ol i m a s

Tada pažvelgė į lentynas, kur buvo sukrautos skardinės. – Bent jau mano sūdytos mėsos nepalietė, – guodėsi Vilas, nors alkis buvo aprimęs.

– Nusivilk visus apdarus ir mesk į lagaminą kartu su ginklais, – pa­ liepė Gaigalas Česteriui. – Vėliau ateisim jo pasiimti. Kol Česteris nusiėmė kuprinę, nusirišo nuo diržo dėklą ir įdėjo į lagaminą, ponia Barous su Kole laukė rūsyje. Dar padvejojo dėl pisto­ leto – nenorėjo su juo skirtis. – Ar sandėlyje mums neprireiks ginklų? – paklausė berniukas. – Dabar Paviršiuje pietų metas – aplink daugybė žmonių. Ir poli­ cijos. Neverta rizikuoti ir ginkluotiems patekti į policijos rankas, – at­ sakė Gaigalas. – „Range Rover“ turiu ginklų. Automobilis visai netoli Edžio. Ten pirmiausia ir stabtelėsime. – Puiku, – sutiko Česteris. Gaigalas atpjovė šiek tiek virvės ir padarė pasaitėlį katinui. Rišama Kolė jo nebesibaimino, kitą galą Gaigalas padavė poniai Barous. – Dėl akių, – tarė jis. Paskui uždarė ir paslėpė lagaminą, ant vir­ šaus užmetė porą senų knygų, kad visai nebūtų matyti. – Metas į ke­ lią, – pareiškė jis. Užlipęs laiptais iki durų, pabandė atidaryti. Aišku, rado užra­ kintas. – Gal šiek tiek patriukšmausim, bet ką padarysi, – tarė Gaigalas. Nusileidęs kelias pakopas, atsivėdėjęs spyrė į spyną. Nuo smūgio medis subyrėjo į šipulius, pirmas išėjo Gaigalas, paskui jį išslinko po­ nia Barous su Kole ir galiausiai Česteris. Aikštė iš tiesų buvo pilna žmonių. Ant žolės aikštės viduryje buvo koks trisdešimt kaimyninės mokyklos moksleivių, kai kurie spardė ka­ 339