mane. – Turbūt turėčiau įspėti, kad daugeliui žmonių jo stilius atrodo šiek tiek... rūstokas. – Manęs tai negąsdina. – Ir dar... – Klausau, – paraginu, nes ji nutyla nebaigusi sakinio. – Sutartis nėra tokia, kaip įprasta savininkui ir nuomininkui, – dvejodama užbaigia Kamila. – Kuria prasme? – Gal, – sako ji spusteldama žemyn posūkio žibinto svirtelę ir rikiuodamasi į kairiąją eismo juostą, – verčiau pirma apžiūrėki me būstą, reikia įsitikinti, kad prie jo linksta širdis. Tada papasa kosiu apie keblumus.