– Ne, ji rimtai. Iš tikrųjų rengia pobūvį, tik nenori apie jį šnekėt. – Tai tuomet ne viskas su ja gerai. – Suprantu, bet atrodo ji normaliai. Atidavė man sijoną ir megztinį. – Tai dėl to ir normali? – Ne, supranti, ką aš turiu omeny. Šnekėjo apie įprastus dalykus. Neįsikalbėjusi nieko nei ką įsivaizduoja. – Tai tu ją atkalbėjai? – smalsavo Martinas. – Negalėjau. Ji visai nesileidžia apie tai į kalbas. Juk sakiau jau. – O varge, puikumėlis, – atsiduso jis. – Tik to mums ir trūko. Tu gi jos draugė, dėl Dievo meilės. – Martinai, man buvo sunki diena. Ne šiaip sunkoka, bet kiaurai – nuo pradžios ligi galo sunki. Nebenoriu daugiau apie tai kalbėti. Stengiausi, kiek tik galėjau, su Karmela pasikalbėti. Ji nesileidžia į jokias kalbas, štai ir viskas. Ar negali palikt manęs ramybėj! – Taip, suprantu, turėjau pasitikti tave su įpilta taure, užkurtu židiniu ir pabandyti išvaikyti tavo rūpesčius... kaip dora namų šeimininkė. Dovanok, nelabai man tai sekasi. Nėra ko nė sakyti. – Jėzau, Martinai, ar būtinai šį vakarą tau reikia paleist tą pačią plokštelę „Menkas iš manęs aprūpintojas“ – jeigu būtinai, tai pasirinkai blogą dieną. Gal malonėsi užsičiaupti ir sėstis. Aš myliu tave ir netrokštu, kad pukšėtum aplinkui verkšlendamas vien dėl to, kad ne mano darbas užsiraukė... Girdi mane? Martiną apniko sąžinės graužatis. – Dovanok. Tikrai labai atsiprašau. Aš tik nerimauju, ir viskas. – Aš irgi nerimauju. – Manai, jinai žino apie Rutą? Manai, nugirdo ką nors? – Kaip ji galėjo ką nors nugirsti? Su kuo jinai susitinka? Kur ji vaikšto? Nebent būtų pranešę per „Gei Birno“ laidą ar per „Vakaro spaudos apžvalgą“, niekaip kitaip nebūtų galėjusi išgirsti.
198