Profesoriaus Dumbldoro pastabos
Albas Dumbldoras apie „Burtininką ir jo Šokinėjantį puodą“
Senas geras burtininkas nutaria pamokyti savo kietaširdį sūnų – duoda jam paragauti vietinių žiobarų vargo. Jaunajam kerėtojui pabunda sąžinė, ir jis sutinka panaudoti magiją savo kaimynų, nesusijusių su burtų pasauliu, labui. Regis, paprastutė, šilta alegorija – ir šitaip manydamas pasirodytum esąs naivus neišmanėlis. Žiobarams palanki pasaka apie žiobarams palankų tėvą, magija pranokstantį žiobarų nekenčiantį sūnų? Beveik sunku patikėti, kad bent viena šios pasakos originalo kopija išvengė laužo, kuriam dažnai jos būdavo pasmerkiamos. Skelbdamas brolišką meilę žiobarams, Bidlis šiek tiek pralenkė savo laikus. Penkiolikto am29
Bardo Bidlio poringės
žiaus pradžios Europoje vis labiau plito raganų ir burtininkų persekiojimas. Daugelis burtininkų bendruomenės narių jautė, ir ne be pagrindo, kad burtais pagydyti susirgusią kaimyno žiobaro kiaulę tolygu savanoriškai susikrauti laidotuvių laužą. Buvo paskelbtas šūkis: „Tegul žiobarai apsieina be mūsų!“ Burtininkai vis labiau tolo nuo savo paprastųjų brolių. Šio proceso viršūnė – 1689 metais paskelbtas Tarptautinis magijos slaptumo įstatymas, pagal kurį visa burtininkų bendruomenė savanoriškai pasitraukė į pogrindį.
Žinoma, kad tikri burtininkai ir tikros raganos sugebėdavo išvengti laužo, ešafoto ir kilpos (skaitykite mano samprotavimus apie Lizetę de Lapen „Triušienės Bebitės ir jos Kvatojančio kelmo“ paaiškinimuose). Bet nemažai ir žūdavo. Iš sero Nikolo de Mimsi-Porpingtono (kuris gyvas buvo karaliaus dvaro burtininkas, o negyvas – Grifo Gūžtos koledžo šmėkla) pirmiausia buvo atimta burtų lazdelė, tada jis įmestas į požemį, todėl negalėjo magijos būdu išsigelbėti nuo egzekucijos. Burtininkų šeimos labai dažnai netekdavo vaikų, nes, nemokėdami valdyti savo magiškos galios, tie lengvai įkliūdavo žiobarams raganų medžiotojams.
30
Profesoriaus Dumbldoro pastabos
Bet vaikai yra vaikai, ir keistasis Šokinėjantis puodas pavergė jų vaizduotę. Nutarta atsisakyti žiobarams palankaus moralo, bet išlaikyti karpuotąjį puodą, tad šešiolikto amžiaus viduryje plačiai pasklido jau kitoks šios pasakos variantas. Pataisytame pasakojime Šokinėjantis puodas apgina nekaltą burtininką nuo kaimynų, sulėkusių su šakėmis ir deglais, nugena juos nuo trobos ir pasivijęs visus praryja. Pasakos pabaigoje, kai Puodas jau nugurgęs kone visus kaimynus, keli dar gyvi kaimiečiai pasižada burtininkui jo daugiau neliesti ir leisti jam užsiimti magija. Atsilygindamas jis liepia Puodui grąžinti aukas, ir tas klusniai jas išvemia, trupučiuką apniurkytas. Po šiai dienai kai kurie tėvai (paprastai nusistatę prieš žiobarus) vaikams seka tik pataisytąjį pasakos variantą, todėl originali versija, jei kada nors jiems ir paskaitoma, būna didelis netikėtumas. Kaip jau užsiminiau, žiobarams draugiškos nuotaikos nebuvo vienintelė priežastis, dėl kurios 31
Bardo Bidlio poringės
„Burtininkas ir jo Šokinėjantis puodas“ užsitraukė pyktį. Raganų medžioklei vis labiau įsisiūbuojant, burtininkų šeimos ėmė gyventi dvilypį gyvenimą – apsisaugodavo slepiamaisiais kerais. Septynioliktame amžiuje kiekvienas burtininkas ar ragana, prijaučiantys žiobarams, savo bendruomenėje tapdavo įtariamuoju ar net atstumtuoju. Žiobarams draugiški burtininkai būdavo visaip užgauliojami (iš tų laikų atėję tokie riebūs žodeliai kaip „purvabridys“, „subinlaižys“ ir pan.), kaltinami magijos silpnumu ar jos neišmanymu. Įtakingi tų laikų burtininkai, tokie kaip Brutas Smirdžius, prieš žiobarus nukreipto periodinio leidinio „Burtininkų karas“ redaktorius, įdiegė stereotipą, kad žiobarų draugas yra ne geresnis burtininkas už Nevertėlį . 1675 m. Brutas rašė: [Nevertėlis yra žmogus, kurio tėvai burtininkai, bet pats neturi magiškos galios. Tokie atvejai reti. Daug dažniau pasitaiko burtininkų ir raganų, kurių tėvai žiobarai. JKR]
32
Profesoriaus Dumbldoro pastabos
Štai ką galime neabejotinai pareikšti: kiek vienas burtininkas, rodantis draugiškumą žiobarų bendruomenei, yra silpnaprotis, o jo magiškos galios tokios apgailėtinai menkos, kad jis gali jaustis pranašesnis tik apsuptas žiobarų kiauliaganių. Niekas taip nerodo magijos silpnumo, kaip silpnybė nemagiškai kompanijai. Šis prietaras pamažu išnyko įveiktas nenuginčijamų duomenų, kad kai kurie iškiliausi pasaulio burtininkai buvo, taip sakant, „žiobarų mylėtojai“. Dar vienas, paskutinis nepasitenkinimas pasaka „Burtininkas ir jo Šokinėjantis puodas“ ir šiandien tebėra kai kur išsilaikęs. Jį turbūt geriausiai išreiškė Beatriks Bloksem (1794–1910), liūdnai pagarsėjusių „Rupūžės pasakų“ autorė. Ponia Bloksem buvo įsitikinusi, kad „Bardo Bidlio poringės“ vaikams Tokie kaip aš.
33
Bardo Bidlio poringės
žalingos dėl to, ką ji vadino „nesveiku dėmesiu siaubingiausiems dalykams, tokiems kaip mirtis, ligos, kraujo praliejimas, juodoji magija, liguisti veikėjai ir kokčiausios kūno išskyros“. Ponia Bloksem daugelį senųjų pasakų, tarp jų ir keletą Bidlio, perrašė pagal savo idealus, tai yra „norėdama mūsų angelėlių protus užpildyti sveikomis, laimingomis mintimis, saugoti jų saldų miegą nuo blogų sapnų, ginti trapiąją jų nekaltybės gėlę“. Paskutinė ponios Bloksem tyrai ir rafinuotai perdirbto „Burtininko ir jo Šokinėjančio puodo“ pastraipa skamba taip: Tada auksinis puodelis ėmė džiugiai šokti savo rausvomis kojytėmis – strykt pastrykt! Mažulė Vilikins išgydė pilvelius visoms varg šėms lėlytėms, todėl puodelis iš laimės prisi pildė saldainiais, norėdamas pavaišinti Ma žulę Vilikins ir lėlytes!
34
Profesoriaus Dumbldoro pastabos
Ponios Bloksem pasaka daugybei burtininkų vaikų kartų sukeldavo vienintelį atsaką: jie imdavo nesulaikomai vemti, paskui reikalaudavo knygą iš jų paimti ir sumalti į miltus.
35