Netikusi ragana ir piktas burtas

– Lik sveika, Griselda, – pasakė Mildredė, išsliūkindama iš kambario ir jausdamasi tik­ ra nusikaltėlė. – Ilgai neužtruksiu, o paskui viską tau paaiškinsiu, ir tu daugiau ant ma­ nęs nebepyksi.

DEŠIMTAS SKYRIUS

už lango Mildredė jau pa­ matė laužus, uždegtus seno­ sios pilies griuvėsiuose, kur visuomet būdavo švenčia­ ma. Ji skubėdama leidosi sraigtiniais laip­ tais žemyn, jos širdis daužėsi. Ji prisidėjo prie mergaičių, susirinkusių sutemų ap­ gaubtame kieme. Visos atrodė nepaprastai įspūdingai – palaidais plaukais, su ilgais juodais apsiaustais bei smailomis raganų skrybėlėmis.

112

– Dėkui Dievui, jau beveik tamsu, – pagal­ vojo Mildredė, įsitaisydama trečiakursių gale, kol klasių mokytojos skaičiavo mokines.

– Ar visos susirinko? – paklausė panelė Tarškė.

Visų kursų mokytojos paeiliui atsakė „taip“, ir mokinės pakilo skrydžiui į pilį.

Mokykla greitai tolo, mokinės skrido virš medžių viršūnių, ir Mildredė tyliai džiaugė­ si, kad skrendant buvo uždrausta kalbėtis, taigi, niekas negalėjo užduoti jai nepatogių klausimų. Jos pasiskolintas katinas puikiai laikėsi ant šluotos, ir Mildredė pasijuto tikra išdavikė, kai pagalvojo, kaip būtų puiku tu­ rėti gerai išauklėtą dailų juodą katinėlį, ku­ riuo ji galėtų didžiuotis.

O tuo metu akademijoje Etelė įširdusi sė­ dėjo savo lovoje ir stebėjo pro langą, kaip mokinės lyg šikšnosparnių būrys pakilo į sutemas ir išskrido be jos. Ji pasiėmė žvakę ir nutarė nueiti pas Mildredę pasibarti.

113

Priėjusi prie Mildredės kambario Etelė pridėjo ausį prie durų ir nustebo išgirdusi iš ten sklindant keistus garsus.

– Mildrede? – pašaukė Etelė ir atsargiai pabeldė. Garsas sustiprėjo.

– Mmmmmmmm! MMMM! – Etelė atida­ rė duris ir pakėlusi žvakę pamatė siaubingą 114

vaizdą – ant grindų surišta gulėjo Mildredės auka.

– Kas, dėl Dievo meilės, tau nutiko? – sušnibždėjo Etelė, atkimšdama mergai­ tei burną ir atrišdama kaspino bei virvės mazgus.

– Tai vis ta Mildredė Habl! – sušuko Gri­ selda beveik verkdama. – Ji tikriausiai iš­ protėjo. Įviliojo mane čionai melaginga dingstimi, surišo, pavogė mano katiną ir iškeliavo į šventę vietoj manęs. Kažką klie­ dėjo apie vabalus, lipančius jos pižamos kel­ nėmis ir panašiai. Ką mes dabar darysime?

– Žinoma, seksime paskui ją! – atsakė Ete­ lė, nudžiugusi nuo minties apie pagyrimus, kurių nusipelnys, kai atskleis visiems bjau­ rų Mildredės poelgį.

– Eime, Griselda, apsirengsiu šventiniais drabužiais. Susitiksime kieme su šluotomis po penkių minučių. Turime paskubėti. Die­ vai žino, ką ta mergiotė yra suplanavusi!

115

– Gerai, – sutiko Griselda. – Nubėgsiu pa­ siimti šluotos.

Tuo metu akademija jau buvo nusileidusi ant pilies kalno. Viešnias sveikino vyriausia­ sis raganius ir visos kitos raganos bei raga­ niai. Vyriausiasis raganius, ponas Čemerys, atrodė labai puikiai vilkėdamas purpuri­

116

niais mėnuliukais ir žvaigždėmis išsiuvinė­ tus drabužius bei užsidėjęs aukštą smailą skrybėlę. Jei Mildredė taip nesijaudintų dėl užduoties, kuri laukė, ji irgi būtų susižavė­ jusi reginiu.

Tarp mokinių pasirodymų bei giesmių pradžios stojo ilga pertrauka, kurios metu panelė Tarškė ir mokytojos sveikinosi su

117

draugais ir pažįstamais, o mergaitės gražiai išsirikiavusios stovėjo, elgėsi santūriai ir stengėsi būti tikra mokyklos pažiba.

Staiga danguje kažkas sušmėžavo, visi pasižiūrėjo aukštyn ir pamatė Etelę su Gri­ selda staigiai besileidžiančias ant šluotų. Jos mojo ir šaukė.

– Mildredė Habl yra čia! – šaukė Etelė.

– Ji buvo mane pagrobusi! – spygavo Gri­ selda. – Ji mane surišo, kad galėtų atvykti čia vietoj manęs.

118

– Gana, mergaitės, supratome, – nutildė jas panelė Tarškė, kuri nebuvo patenkinta, kad jos auklėtinės taip nepadoriai garsiai šūkauja.

Panelė Kietašluotė ryžtingai nuėjo pro mokinių eiles, o Mildredė nusmaukė skry­ bėlę dar žemiau ant veido. Pro skrybėlės kraštą ji matė, kad vyriausiasis raganius, su­ glumęs nuo riksmų, stovi visai šalia.

– Mildrede, jei esi čia, – pasakė panelė Kietašluotė, – patariu tuojau pat išeiti į prie­ kį ir pasiaiškinti.

119

Mokinės pradėjo dairytis viena į kitą, ir Mildredė suprato, kad netrukus kas nors ją atpažins. Nebuvo kitos išeities, tik bėgti prie vyriausiojo raganiaus, kol kas nors jos nesu­ gavo. Sukaupusi drąsą Mildredė staiga puo­ lė pro mokinių eiles prie pono Čemerio.

– Prašau man atleisti, Jūsų Šviesybe, – pasakė Mildredė iškeldama dėžutę, kurio­ je tupėjo jos draugas. – Žinau, nenorėjote, kad atvykčiau šį vakarą, bet dėžutėje yra užburtas raganius, ir aš pažadėjau jam, kad atnešiu jį jums, kad atverstumėte jį į žmogų.

Labai apgailestauju, kad sukėliau tiek daug rūpesčių, bet nežinojau, ką dar galėčiau pa­ daryti.

120

– Ką, po perkūnais, reiškia tos nesąmo­ nės? – rūsčiai paklausė vyriausiasis raga­ nius. – Jei manęs neapgauna akys, tu esi ta mergaitė, kuri sugriovė pasirodymą ant šluotų praeitais metais? Jei taip…

– Nuolankiai atsiprašome, Jūsų Šviesybe, – ėmė meilikauti panelė Kietašluotė ir tuo metu lyg replėmis sugriebė Mildredės ranką. – At­ rodo, ši mergaitė prarado sveiką protą.

– Visai ne, panele Kietašluote, – nutrau­ kė ją Mildredė. – Maldauju, Jūsų Šviesy­ be, pone Čemery, tai iš tiesų yra raganius.

Jis vardu Aldžernonas Veb… kažkoks ar Stounlis Vebas, ar panašiai, tik jis negali pri­ siminti. Jis išbuvo varliumi metų metus.

– Dieve gailestingas! – sušuko ponas Če­ merys. – Ar žinote, panele Kietašluote, tai gali būti Aldžernonas Rouenas Vebas. Jis buvo mano kambario draugas tomis die­ nomis, kai jūsų mokykloje buvo rengiamos raganių vasaros stovyklos. Vieną dieną jis 121

iš tiesų pradingo, ir mes visi pagalvojome, kad jis išvažiavo namo. Bet tai nutiko prieš daugybę dešimtmečių. Vargšas vaikinas!

Leiskite man, panele Kietašluote.

Mildredė stipriai užsimerkė, o vyriausia­ sis raganius atidarė dėžutę ir ištarė išvaduo­ jantį burtažodį. Staiga per minią nusirito nuostabos šūksniai. Mildredė pravėrė akis ir giliai atsiduso iš palengvėjimo.

Priešais juos stovėjo nepaprastai senas vyras ilgais žilais plaukais ir barzda, kuri vilkosi žeme. Jis buvo smarkiai sulinkęs ir trynėsi akis, lyg negalėtų patikėti tuo, kas įvyko.

– Aldži, drauguži! – sušuko vyriausia­ sis raganius. – Čia aš, Egbertas, tavo senas draugas. Ar prisimeni mane?

– Egbertai! – pakartojo Aldžernonas. – Taip, žinoma, prisimenu, nors tomis dieno­ mis buvai gerokai jaunesnis. Atleisk, man tikrai reikia prisėsti. Truputį sunku stovėti 122

po visų tų metų, kai buvau varlė. Mano ran­ kos ir kojos visiškai nutirpusios. Egbertas Čemerys! Nagi, nagi, čia tai sėkmė.

– Šią sėkmę atnešė tavo mažoji draugė, – pasakė ponas Čemerys, uždėdamas ranką Mildredei ant peties. – Šis vaikas nepakluso netgi mano draudimui, kad tik galėtų tave čionai atnešti.

Mildredė labai susidrovėjo, kai visa di­ džiulė minia nutilo ir įsispoksojo į ją.

– Ar prisimenate mane, pone Rouenai Ve­ bai? – paklausė Mildredė. – Mudu kartu bu­ vome varlės.

– Ar prisimenu tave? – pakartojo Aldžer­ nonas. – Mano brangioji Mildrede, kaip aš galiu tave pamiršti? Niekas nėra turėjęs iš­ tikimesnio draugo. Jei ne tavo pagalba, am­ žiams būčiau likęs varle. Gali vadinti mane Aldžernonu.

– Na, ką gi, panele Kietašluote, – kreipėsi ponas Čemerys. – Po tokio šaunaus poelgio 124

mes tikrai negalime siųsti mergaitės atgal į mokyklą, tiesa?

Panelė Kietašluotė sukando dantis ir pa­ bandė išspausti šypseną.

– Kaip pageidausite, Jūsų Šviesybe, – at­ sakė ji.

– Ar galiu tau kaip nors atsidėkoti, vaike­ li? – paklausė ponas Čemerys, maloniai šyp­ sodamasis Mildredei. – Prašyk ko tik nori.

Mildredė minutėlę susimąstė.

– Ak, taip, pone! – sušuko ji. – Yra vienas toks dalykas.

Ji pasistiebė ant pirštų galiukų ir sušnibž­ dėjo jam į ausį.

– Tai viskas? – paklausė ponas Čemerys ir nusijuokė. Jis pasilenkė ir patyliukais pakar­ tojo senam raganiui, ko paprašė Mildredė.

Aldžernonas svajingai nusišypsojo.

– Kokia nuostabi tavo atmintis, mano brangus vaikeli, – pasakė jis. – Būtų nuosta­ bu, tikrai nuostabu.

125

Susižavėjusi minia užgniaužusi kvapą ste­ bėjo, kaip ponas Čemerys spragtelėjo pirš­ tais, ir ant jo delno atsirado mažas staliukas, užtiestas balta staltiese, ant jos puikavosi trys puodeliai arbatos bei didžiulė lėkštė su skre­ bučiais, bandelėmis ir sviestu. Aldžernonas įdėmiai nužvelgė stalą, o paskui pats sprag­ telėjo pirštais – atsirado ąsotėlis medaus.

– Nereikia pamiršti ir jo, – pasakė jis, sta­ tydamas medų ant stalo. Labai išdidi Mildre­ dė įsikibo į parankes dviem svarbiausiems asmenimis ir patraukė su jais prie artimiau­ sio laužo pasimėgauti puodeliu kvapnios arbatos.