Natalija Krasnova
BUVUSIEJI Knyga apie tai, kaip spjauti ant tų, kurie norėjo spjauti ant tavęs
KNYGŲ SERIJA LIŪTĖMS
Vilnius, 2019
Versta iš Бывшие. Книга о том, как класть на тех,
кто хотел класть на тебя / Наталья Краснова. — Москва : Издательство АСТ.
Tai knyga apie mane, tokią, kokia esu: trisdešimt aštuonerių metų moterį, išsiskyrusią dviejų vaikų mamą, televizijos ir radijo laidų vedėją, laidos „Stand up“ komikę, bendrojo lavinimo mokyklos mokytoją ir (mano didžiai gėdai) garsią humoristinio vaizdo tinklaraščio apie grožį tinklaraštininkę. Kiekvieno iš buvusiųjų pasirodymas mano tikrovėje buvo logiškas ir įvyko pačiu tinkamiausiu laiku, ir toks pat logiškas buvo jų dingimas. Vėliau įprastai aš liedavau ašaras, nes tai buvo „mano gyvenimo meilė“. Dar vėliau dariau išvadas. Paskui užmiršdavau, nes įsimylėdavau naują būsimą buvusįjį. Ši knyga – tiesiog knyga apie linksmą, o kartais ir nelabai linksmą moteriškę. Tai pasakojimai apie vyrų tipažus, kuriuos mes vienaip ar kitaip sutinkame šiame gyvenime, ir santykių su jais ypatybes. Tai knyga apie moteriškas problemas, kurios trukdo kiekvienai gerai moteriškei laimingai gyventi su geru vyriškiu.
Vertė Monika Kazlauskė Redagavo Gražina Kuprienė Maketavo Rūta Atie Viršelį lietuviškajam leidimui adaptavo Rūta Atie
Leidinio bibliografinė informacija pateikiama Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinės bibliografijos duomenų banke (NBDB).
Visos teisės saugomos. Jokia šios knygos dalis negali būti panaudota bet kokia forma be autoriaus teisių savininko raštiško sutikimo.
ISBN 978-609-8254-01-3
© Krasnova N., 2018 © Naumova V., iliustracijos, 2018 © Ukolova A., nuotraukos, 2018 © UAB „Liūtai ne avys“, 2019
TURINYS AČIŪ 7 APIE KĄ ŠI KNYGA?
8
#1. JURA PERDĖTA ROMANTIKA JO PROBLEMA 19 MANO PROBLEMA 19 KAIP GYVENTI TOLIAU 26
#2. MIŠA VIENATVĖS BAIMĖ JO PROBLEMA 33 MANO PROBLEMA 34 KAIP GYVENTI TOLIAU 41
#3. MANIŠKIS MUŠA, VADINASI, MYLI JO PROBLEMA 52 MANO PROBLEMA 52 KAIP GYVENTI TOLIAU 57
4
Turinys
#4. DENISAS NELYGIAVERČIAI SANTYKIAI JO PROBLEMA 67 MANO PROBLEMA 67 KAIP GYVENTI TOLIAU 75
#5. MAKSIMAS MOTERIŠKAS PAVYDAS JO PROBLEMA 80 MANO PROBLEMA 80 KAIP GYVENTI TOLIAU 90
#6. LEONIDAS NEĮPAREIGOJANTYS SANTYKIAI JO PROBLEMA 104 MANO PROBLEMA 104 KAIP GYVENTI TOLIAU 111
#7. JEGORAS DRAUGYSTĖ TARP VYRO IR MOTERS JO PROBLEMA 117 MANO PROBLEMA 117 KAIP GYVENTI TOLIAU 124
Turinys
#8. TAS KALĖS VAIKIS SANTYKIAI SU VEDUSIU VYRU JO PROBLEMA 133 MANO PROBLEMA 133 KAIP GYVENTI TOLIAU 144
#9. VITALIKAS SEKSAS IŠ GAILESČIO JO PROBLEMA 150 MANO PROBLEMA 150 KAIP GYVENTI TOLIAU 158
#10. VYRAS VEDYBINIO GYVENIMO IDEALIZAVIMAS JO PROBLEMA 163 MANO PROBLEMA 164 KAIP GYVENTI TOLIAU 175
#11. KATIA BUVUSI DRAUGĖ JOS PROBLEMA 182 MANO PROBLEMA 182 KAIP GYVENTI TOLIAU 193
5
6
Turinys
#12. DIMA IŠDAVYSTĖS JO PROBLEMA 199 MANO PROBLEMA 199 KAIP GYVENTI TOLIAU 213
#13. ANDREIKA MEILĖ IR INTERNETAS JO PROBLEMA 222 MANO PROBLEMA 222 KAIP GYVENTI TOLIAU 234
#14. AMERIKIETIS TARPTAUTINIAI SANTYKIAI JO PROBLEMA 246 MANO PROBLEMA 246 KAIP GYVENTI TOLIAU 253
#15. AŠ NORMALAUS VYRO PAIEŠKOS
AČIŪ
VISIEMS MANO BUVUSIESIEMS už suteiktą medžiagą knygai. MAMA, ačiū tau už tai, kad leidai daryti man tas kvailas klaidas asmeniniame gyvenime ir mokytis iš jų. Tu pati geriausia mokytoja. Tai mano nuomonė. Alena ZAICEVA, tu ne tik mano draugė, tu pirmasis žmogus, kuris pasakė: „Nataša, tu nuolat patenki į absurdiškas situacijas, galbūt knygą apie tai parašysi? Bent iš finansinės pusės visa tai atsipirks...“ Ačiū už idėją! Alina UKOLOVA, ačiū tau už svajingas nuotraukas, kuriose aš atrodau taip, kaip niekada neatrodžiau realybėje, galbūt šios knygos puslapius skaitytojai sklaidys vien dėl tavo padarytų nuotraukų. Viktorija NAUMOVA, ačiū už neįtikėtinai gyvybingus piešinius. Kalbant atvirai, pasitelkusi tokią meninę priemonę, kaip metaforą, aš tikėjausi, kad mano buvusieji neatpažins savęs paveikslėliuose, tačiau tu labai vaizdingai perteikei visus bruožus, kad visi neabejotinai atpažins.
APIE KĄ ŠI KNYGA BUVUSIEJI – tai ne kažkoks paprastas vardų sąrašas, tokią knygą skaityti nebūtų itin įdomu, nebent tik patiems mano buvusiesiems ir kai kuriems būsimiesiems, kurie, akimis permetę turinį, su nuostaba atsidustų: „Penkiolika skyrių... Vaje, o aš galvojau daugių daugiausia du ar trys... Čia dar kelis pridėjus – ir jau visa futbolo komanda.“ BUVUSIEJI – tai knyga apie skirtingus vyrų tipažus, kurie kadaise efektingai įsiveržė į mano gyvenimą (suprantama, ne tuo pačiu metu). Kiekvieno iš jų pasirodymas mano tikrovėje buvo logiškas ir įvyko pačiu tinkamiausiu laiku, ir toks pat logiškas buvo jų dingimas. Vėliau įprastai aš liedavau ašaras, nes tai buvo „mano gyvenimo meilė“. Dar vėliau dariau išvadas. Paskui užmiršdavau, nes įsimylėdavau naują būsimą buvusįjį. Tai veikiausiai nėra gerai, bet aš su buvusiaisiais nebendrauju. Ar tikiu draugyste su buvusiaisiais? Ne. O seksu su buvusiaisiais? Taip pat ne. Mielosios moterys, jūs man atleiskite, bet jeigu jūs su buvusiuoju bendraujate ir užsiimate seksu – jis NE BUVUSYSIS. Jis dabartinis, kuris dėl kažkokios priežasties nenori, jog aplinkiniai manytų, kad jūs esate pora. Man jau seniai kilo idėja aprašyti visą tiesą knygoje. Išnešiojau – tai pats tinkamiausias žodis. Nerašiau apimta isterijos vien tik dėl savo pavardės ant viršelio! Knygos idėją, kaip kūdikį, išnešiojau, nes labai nenorėjau, kad, užuot išleidus gerą knygą, įvyktų epistolinis persileidimas.
Apie ką ši knyga Tai knyga apie mane, tokią, kokia esu: trisdešimt aštuonerių metų moterį, išsiskyrusią dviejų vaikų mamą, televizijos ir radijo laidų vedėją, laidos „Stand up“ komikę, bendrojo lavinimo mokyklos mokytoją ir (mano didžiai gėdai) garsią humoristinio tinklaraščio apie grožį tinklaraštininkę. Tai knyga apie mane, tokią, kokia esu dabar. Ir apie mano buvusiuosius, kurių dėka aš dabar tokia, kokia esu. Aš ne psichologė ir ne gydytoja, neprisiimu tokios atsakomybės. Esu paprasta moteris, kuri savo gyvenime padarė daug smagių klaidų. Aš žinau: nė viena skaitytoja iš mano klaidų nepasimokys, tačiau jūs bent žinosite, kas jūsų laukia, jeigu netikėtai įsimylėsite ir imsite susitikinėti su vedusiuoju arba su alkoholiku, arba (visiškai liūdna) su vedusiu alkoholiku. Ši knyga neturės gražaus happy end‘o, kurio tikimasi tokio, kad pagaliau aš Jį sutikau ir mes abu esame nepaprastai laimingi. Tad visos moterys, norinčios būti nepaprastai laimingos, visos moterys, be išimties, čiupkite mano knygą ir atlėkite į mano rengiamus kursus apie moteriškosios galios prabudimą! To nebus. Ši knyga – tai NE senos geišos išpažintis, ne apie tai, kiek vyrų ji sutiko per visą savo gyvenimą, ir kaip taisyklingai užsiimti seksu trise. Jeigu jūs tikėjotės panašaus pobūdžio memuarų – tai šia tema pakalbėsime po penkiasdešimties metų. Ši knyga – tai ne mano nuotraukų albumas (nors mano sekėjai paprašė publikuoti keletą nuotraukų). Jeigu norite pažvelgti į daug gražių (ir nelabai) nuotraukų, apsilankykite mano Instagramo puslapyje: @krasnovanatasha. Ši knyga – tiesiog knyga apie linksmą, o kartais ir nelabai linksmą moteriškę. Tai pasakojimai apie vyrų tipažus, kuriuos mes vienaip ar kitaip sutinkame šiame gyvenime, ir santykių su jais ypatybes.
9
10
Apie ką ši knyga Tai knyga apie moteriškas problemas, kurios trukdo kiekvienai gerai moteriškei laimingai gyventi su geru vyriškiu. IR DAR: visi vardai knygoje pakeisti, visi personažai pramanyti. Iš tikrųjų visai nepramanyti, bet man taip patarė parašyti mano leidėjas tuo atveju, jeigu kažkuriam iš buvusiųjų pasirodytų, kad jo įvaizdis iškraipytas arba neatitinka jo paties suvokimo apie save. Arba jeigu visiems mano buvusiesiems staiga ims atrodyti, kad mano vieta – kalėjime arba bent jau kaltinamųjų suole.
IR DAR ŠIS BEI TAS Ne, aš nesu nusiteikusi prieš vyrų giminę. Aš neaukštinu nei vyrų, nei moterų. Ir tam yra priežastis. Taigi, malonaus skaitymo! Jeigu kam nors nepatiks tam tikras knygos skyrius, Serioža, tai veikiausiai todėl, kad elgeisi kaip visiškas mulkis. DAR KARTĄ MALONAUS SKAITYMO.
KARTAIS AŠ ĮSIVAIZDUOJU, KAD MANO GYVENIMAS – SERIALAS. SERIALAS SU LABAI NEVYKUSIU AKTORIŲ ATRANKOS DIREKTORIUMI.
#1. JURA
PERDĖTA ROMANTIKA Romantizmas suveda žmones vieną su kitu, bet tik realizmas padeda jiems gyventi kartu. Džonas Apdaikas
Mielosios moterys, prieš pradėdamos skaityti šį skyrių ir smerkti mano infantilų elgesį, prisiminkite savo pirmuosius santykius, kai gėdijotės ne tik pabučiuoti patikusį vaikiną, bet ir bendravote su juo per atstumą, kad tik jis nepastebėtų to baisingo spuogo ant kaktos, kurį jūs kruopščiai slėpėte po kirpčiukais.
Man buvo šešiolika, kai aš pirmą kartą išėjau pabendrauti į kiemą. Norėčiau pabrėžti, kad išėjimas į kiemą tada man buvo lyg išėjimas į platųjį pasaulį: aš jaučiausi lyg Nataša Rostova, kuri atvyko į savo pirmąjį pokylį. Toks štai išėjimas į platųjį pasaulį, kuriame visi aukštuomenės nariai tupi kieme ir lukštena saulėgrąžas. Kad jūs suvoktumėte šio momento svarbą, norėčiau paaiškinti. Aš augau ne itin geros reputacijos Čeliabinsko rajone, todėl mano tėvus tokia sąvoka kaip „kiemas“ nelabai džiugiai nuteikdavo. Iki šešiolikos metų aš neišeidavau iš namų prasiblaškyti, o kasdien po pamokų skubėdavau namo ir skaitydavau knygas: nuo Žvaneckio iki Solženicyno. Taip pat grojau fortepijonu, bet ne taip gražiai, kaip Džeinės Ostin
14
#1. Jura. Perdėta romantika romanų veikėjos – taip, kaip groja paprastos mergaitės paprastais fortepijonais visame pasaulyje. Atliekant akordą, ausyse pasigirdęs garsas išduodavo netiksliai intonuotą natą ir mano viduje viskas tartum apmirdavo bei šmėstelėdavo mintis: „Dievulėliau, kad tik kaimynai dar nebūtų grįžę iš darbo!“ Tais kartais, kaip kaimynai būdavo darbe, aš savo plonais pirštais imdavau pareigingai baksnoti į klavišus, o jeigu kaimynai visgi būdavo namie, tuomet apie tai mandagiai užsimindavo trinktelėdami per radiatorių. Aš iki šiol, kai išgirstu bildesį, sklindantį nuo radiatoriaus, nutylu. Dėl viso pikto.
Taigi, aš išėjau į platųjį pasaulį – į kiemą. Tada buvo postsovietinis laikotarpis, kai žodžių „grožis“ ir „stilius“ sinonimais buvo „džinsai“ ir „sportinis kostiumas“. Todėl apsivilkau savo ypatingąjį, patį gražiausią ryškiai violetinės spalvos sportinį kostiumėlį, parvežtą iš užsienio. Aš buvau įsitikinusi, kad su juo atrodau stulbinančiai, kaip Sindi Krauford, nė kiek ne prasčiau. Kaip aš atrodžiau, iš tikrųjų nežinau, nes mano regėjimas aukštesnėse klasėse išdavikiškai pablogėjo, o akinius nešioti atsisakiau.
Atsimenu, buvo laikas, kai juodu flomasteriu nusipiešdavau mažytį apgamą virš viršutinės lūpos – tada man atrodė, kad aš panaši į modelį. Dabar manau, kad buvau panaši į bukaprotę. Dažniausiai, žiūrėdama į savo atvaizdą veidrodyje, matydavau violetinės spalvos dėmę, jeigu dėvėdavau sportinį „Adidas“ firmos kostiumėlį, arba mėlynos spalvos dėmę, jeigu vilkėdavau džinsinius drabužius. „Turbūt gražu“, – konstatavau sau ir labai graži, vilkėdama sportinį kostiumą ir su nupieštu apgamu ant veido, išėjau pasivaikščioti, vildamasi tapti kiemo elito dalimi. Norint įsilieti į bet kurią kiemo kompaniją, paaiškėjo, daug nereikia. Tiesiog pasakyk: „Labas visiems“, – išsitrauk pakelį saulėgrąžų,
#1. Jura. Perdėta romantika atsisėsk šalia smėlio dėžės arba ant sūpuoklių ir juokis iš tau patinkančio vaikino pokštų. Man patiko Jura. Jis už mane buvo vyresnis trejais metais, bet anuomet man atrodė, kad jam daug daugiau metų. Jura pasakodavo pačius juokingiausius anekdotus ir krėsdavo pačias drąsiausias išdaigas, be to, jis sugebėdavo spjauti keturis metrus į priekį! Keturi metrai! Ar jūs bent įsivaizduojate, kiek tai yra? Juk vien dėl to jam atsiduotų kiekviena. Šitaip man tada atrodė. Aš sėdėjau ant smėlio dėžės krašto ir kvatojau iš visų jo pokštų. Net ir tada, kai mano vidinis balsas susisielojęs sakydavo: „Žvaneckis galėtų papasakoti įdomiau“, bet aš pateikdavau pagrįstą argumentą Juros naudai: „Mažai tikėtina, kad Žvaneckis sugebėtų spjauti netgi du metrus į priekį.“ Trumpai tariant, aš įsimylėjau pirmą kartą gyvenime. Jura buvo nuostabus. Jis mokėsi kažkokioje populiarioje profesinėje mokykloje ir jau mokėjo vairuoti tėvo mašiną. Kaip ir visi devyniolikmečiai kiemo vaikinai, Jura turėjo gyvenimo tikslą. Jis dažnai sakydavo: – Aš būsiu lenktynininkas, o kai man bus trisdešimt metų ir suprastėjęs regėjimas jau nebeleis vairuoti galingų automobilių, sėsiu už savo paties greičiausio „Hyundai“ vairo, įsibėgėsiu – ir nugarmėsiu nuo uolos! Tai buvo tikro herojaus žodžiai, o jeigu atvirai, taip pat ir tikro psichopato žodžiai, tačiau, kai man buvo šešiolika metų, aš galvojau: „Taip, tuo metu man bus dvidešimt septyneri ir mes drauge nugarmėsime nuo uolos.“ Štai ji, moteriškoji laimė. Aš kantriai laukiau, kada Jura pažvelgs į mane savo brutaliu žvilgsniu. Galbūt jis ir pažvelgdavo, bet aš dėl prasto regėjimo nieko nepastebėdavau. Svarbu iš karto prisipažinti, kad aš niekada nebuvau pati gražiausia mergina: nei darželyje, nei mokykloje, nei juo labiau kieme. Todėl tikėtis, kad vaikiną apakinsiu savo grožiu, negalėjau ir ieškojau kitų būdų atkreipti į save dėmesį.
15
16
#1. Jura. Perdėta romantika Po pusmečio kiemo linksmybių, kai kelius ėmė išdavikiškai mausti nuo nuolatinio tupėjimo, man nusišypsojo laimė – Jura tarė: – Nataša, gal susibėgam? Dabar paaiškinsiu šią frazę toms, kurios įprastai skaito Lermontovą ir Puškiną (jeigu tarp mano skaitytojų yra tokių, bent to aš, beje, tikiuosi). „Gal susibėgam“ – tai tas pats, jeigu jis man būtų pasakęs: – Panele, ar jūs malonėsite visa savo esybe būti su manimi nuo šios dienos ir per amžių amžius? Kol nusibrėžta mano gyvenimo riba, uola ir pats greičiausias „Hyundai“ neišskirs mūsų? Suprantama, aš pasakiau: – TAIP! Bet tikrovėje išlemenau: – Na, o kodėl gi ne, tebūnie... Nuo tos dienos mes buvome pora. Aš ir jis. Mes kartu. Oficialiai. Ir visi apie tai žinojo. Merginos pavydžiai čiulbėjo: „Jūs ideali pora, jūsų vaikai bus tokie šaunūs!“ „Tik reikia spėti pagimdyti iki Juros trisdešimtmečio“, – svarsčiau aš. Buvau pati laimingiausia šešiolikmetė mergina. Aš turėjau VAIKINĄ! Tikrą! Gyvą! Jis buvo mano! Tačiau šiaip gyvenime nieko naujo neįvyko: aš, kaip ir iki šiol, sėdėjau kieme, krimtau saulėgrąžas, kvatojau iš jo pokštų ir stebėjau, kad NĖ VIENA MERGIOTĖ NESIJUOKTŲ IŠ JO POKŠTŲ! Todėl, kad šis vaikinas – mano, ir tik man skirti visi jo juokingi pasakojimai. Susiraskit sau kietus vaikinus, pasakojančius aukščiausios klasės juokelius, o maniškio nesiklausykite! Pirmą kartą gyvenime pajutau, kas yra pavydas. Nebuvo taip, kad aš išvis nenutuokiau, koks tai jausmas. Netgi labai nutuokiau: aš turiu jaunesnę seserį, kuriai tėvai skyrė didžiulį dėmesį. Suprantama, aš jai pavydėjau, tačiau mano pavydo pliūpsniai buvo trumpi kaip petardos sprogimas: staigus, kurtinantis taukštelėjimas – ir viskas. Šis pavydas buvo kitoks: kaip atominės bombos sprogimas, po kurio išlieka tik išdeginta žemė ir tarakonai. Tarakonai mano galvoje po tokių pavydo pliūpsnių neryžtingai trepsėdami šnekėjo:
#1. Jura. Perdėta romantika – Nataša, jis Irai ištarė: „Labas!“ Tikriausiai Jura nori draugauti su ja, o ne su tavimi! Žinoma! Juk jos krūtinė – penkto dydžio! Iros krūtinė iš tikrųjų buvo didelė. Tokia didelė, kad ją galėjau matyti ir be akinių. Kartais, pagauta pavydo, nieko nebematydavau aplink, išskyrus tą milžinišką krūtinę. Buvo apmaudu, juo labiau kad erzinančių krūtų savininkė – Juros buvusioji. Nežinia, kuo gi būtų pasibaigusi mano pirmoji meilė, tačiau vienuoliktos klasės pradžioje mes su tėvais išsikraustėme į kitą rajoną. Mama pasakė: – Tau reikia su pagyrimu baigti mokyklą, įstoti į universitetą – nešvaistyk savo gyvenimo. Man visai nereikėjo to pagyrimo, man reikėjo pasimatymų su Jura. Tačiau su tėvais ginčytis buvo beprasmiška. Taigi aš, užaugusi tarp knygų, kupina romantikos mergina, nors ir be krūtinės, tačiau su didelėmis svajonėmis apie ateitį, nusprendžiau kuo švelniau pranešti Jurai apie savo išvykimą maždaug taip: „Mes privalome išsiskirti, nes susiklosčiusios aplinkybės stipresnės už mus, tačiau išsiskyrimas dar labiau sustiprins mūsų meilę vienas kitam.“ Juros atsakymas bus daugmaž toks: „Mylimoji, bet juk aš be tavęs negalėsiu gyventi!“ – ir numirs. Apytikriai taip savo vaizduotėje kūriau šią gražią ir labai tragišką akimirką. Tačiau mūsų širdingas išsiskyrimo pokalbis iškart nenusisekė. Ir dabar prisimenu tą epinę sceną. Aš pasikviečiau Jurą nuošaliau, visas mūsų kiemo būrelis iškart ėmė ūkauti: „Dabar ims bučiuotis!“ Aš išraudau. Jis išbalo. Galbūt todėl, kad mes nė karto nesibučiavome per visus tuos vienus draugystės metus. Aš vis laukiau tinkamos akimirkos, man atrodė, kad ta akimirka gali ateiti bet kurią sekundę. Aš buvau ryžtingai nusiteikusi. Penkiolika minučių kalbėjau apie nieką, o vėliau dar dvidešimt minučių – taip pat apie nieką. Po valandėlės ėmė lyti ir mums teko bėgti slėptis po laiptinės stogeliu. „Kaip Džeinės Ostin romane!“ – pagalvojau aš.
17
18
#1. Jura. Perdėta romantika – Suknista liūtis! – tarė jis. – Jura, mums reikia skirtis, – galiausiai išlemenau savo legendinį posakį. – Gerai, be problemų! Tą akimirką aš sustingau. Aš buvau pasiruošusi bet kokiai reakcijai, bet tik ne tokiai! „Gerai, be problemų!“ – ši frazė tinka, kada aš prašau nupirkti kramtomosios gumos pakeliui namo, bet tikrai ne tada, kai tavo kiemo gyvenimo meilė tave palieka. Ir Jura nuėjo. Lyjant lietui, kaip misteris Darsis. O aš likau stovėti prie laiptinės kaip kvaila višta.
*** Po šios istorijos suvokiau vieną dalyką: Niekada, mielosios moterys, NIEKADA išsiskyrimas nebūna gražus – toks būna tik filmuose!
Tai supratau vėliau, kai tapau scenarijų dialogų autore. Visi prašmatnūs dviejų besiskiriančių žmonių paistalai filme, jų kerintys žvilgsniai, ašaros – meistriškai scenarijaus autoriaus sukurtas epizodas. Tai tiesiog jautrios psichikos autoriaus vaizduotės žaismas, perteiktas popieriuje. Beje, neseniai lankiau savo mamą ir buvau sugrįžusi į tą kiemą. Stovėjau prie lango ir staiga pamačiau Jurijų. Jam, mano skaičiavimais, turėjo būti apie keturiasdešimt metų. Jura vairuoja juodą gražų automobilį ir kažkodėl juo nenugarmėjo nuo uolos, kaip mums buvo žadėjęs. Jis automobiliu atsigabeno bulves iš savo daržo į garažą. Galbūt viskas susiklostė būtent taip, nes jo regėjimas vis dar geras.
#1. Jura. Perdėta romantika
JO PROBLEMA Iš esmės vienintelė Juros klaida – tai, kad jis, dailus ir adekvatus vaikinas, tąkart užmezgė ryšį su manimi, romantiška ir visiškai nepasirengusia rimtiems santykiams mergina. Tačiau tada aš to dar nesupratau. Tuo metu mano liguistą vaizduotę užplūdo fantazijos: „Praeis daug metų, mano krūtinė taps penkto dydžio ir Jura, sutikęs mane, pasigailės dėl mūsų išsiskyrimo.“ Tas faktas, kad po daugelio metų galiu nenorėti penkto dydžio krūtinės ir kad nuo tų dviejų bidonų gali imti skaudėti stuburą, tada man visiškai nerūpėjo. Merginos, kurios guodžia save mintimis, kad padidėjus krūtinei iškart prasidės normalūs santykiai su vaikinais – klysta. Na, nebent kartu padidės jūsų adekvatumas ir gebėjimas prisitaikyti.
MANO PROBLEMA Mano, kaip ir visų jaunų bei naivių merginų, pagrindinė problema – perdėtas romantiškumas ir milžiniški, lyg Semenovič krūtys, santykių lūkesčiai. Aš laikiau save išdidžia ir nepasiekiama gražuole, kurios dėmesio vaikinas turėjo trokšti atkakliai. Ir net tada, kai tapome pora, aš ir toliau vaidinau nepasiekiamą, nes neturėjau jokio suvokimo, kaip elgtis šiuose „suaugusiųjų“ santykiuose. Nė vienas sveiko proto (išskyrus – įsimylėjusįjį, čia apie sveiką protą net kalbos nėra) normalus vyras nenorės nuolat dalyvauti jūsų moteriškuose žaidimuose: „Tu turi įrodyti esąs vertas manęs!“
19
20
#1. Jura. Perdėta romantika Taip būna tik pasakose: princesė melancholišku veidu sėdi bokšte, o princai neriasi iš kailio, siekdami jos dėmesio. Bet man kyla įtarimas, kad princas, laimėjęs princesės ranką ir ištempęs ją iš bokšto, sako: – Na, ką, niūrioji princese? Dabar vaikus gimdysi ir namus kuopsi! Mes nieko nežinome apie populiarių pasakų tęsinius. Visos pasakos juk baigiasi vestuvėmis. O kas po vestuvių? Kas ten, kitoje romantikos pusėje? Galbūt Pelenės likimas ne toks jau nuostabus buvo, kai ją vedė princas? Tikėtina, kad karūnuotasis pėdų maniakas tęsė keliones po savo valdas, matuodamas kurpaites damoms, ir visas, kurioms kurpaitės tiko, „ėmė į žmonas“. Tada Pelenė tūnojo rūmuose ir kalbėdavosi su pelėmis, o geriausiu atveju – su tarnais. Tai jai buvo arčiau širdies: ji įpratusi darbuotis virtuvėje arba šveisti grindis, o pokyliai juk ne Pelenei. Kas nutiko Malvinai po pasakos žodžio PABAIGA? Ar jūs kada nors susimąstėte? Ji, protinga ir viską apskaičiuojanti mergina, susaistė savo gyvenimą su ta valiūkiška medžio pliauska, atstumdama amžinai besisielojantį Pjero. Manau, viską apmąsčiusi, Malvina įsidarbino teatre, galbūt pakeitė ten Karabasą Barabasą. Juk Buratinas su savo vaikiškomis svajonėmis ilgai neišsėdės ant savo medinės sėdynės. Jis ieškos nuotykių, o Malvinai teks nuolat traukti jį iš balos, kurioje Buratinas linksminsis su, tarkim, vėžliu Tortila arba gers su Duremaru. Mano mėgstamiausios pasakos – „Raudonoji gėlelė“ arba „Gražuolė ir Pabaisa“. Man iki šiol įdomu, kas nutiko Gražuolei, kai Pabaisa virto nuostabiu princu. Juk Gražuolės tikslas – gelbėti žmones, mylėti iš gailesčio, o santykiai su gražiu ir stipriu vyru – ne jos sritis. Puiku, jeigu Gražuolė susivoks užsiimti labdaringa veikla, tada jos noras padėti kitiems išsipildys ir mergina jausis reikalinga. Kalbant apie Pabaisą... Lyg ir nepamenu pasakoje jo sąžinės priekaištų dėl puikybės ir garbės troškimo. Todėl galbūt, tapęs žmogumi, jis vėl bus kompanijos siela, rengs didžiulius pokylius, švaistydamas valstybės biudžeto lėšas.
#1. Jura. Perdėta romantika Jeigu jūs paklaustumėte, koks yra mano mėgstamiausias pasakos veikėjas, atvirai prisipažinčiau – tai ragana Baba Jaga. Sena moteriškė, turinti nuosavą namą ir gyvenanti toli nuo žmonių problemų. Kartkartėmis pas ją užsuka koks nors Ivanas kvailelis, norėdamas patarimo, ragana pirtyje jį išperia, savo fantazijas išpildo ir paleidžia. Argi ne gudruolė? Kai man buvo šešiolika, aš, kaip Undinėlė, dėl galimybės būti šalia savo princo norėjau atiduoti viską, ką turiu vertingiausią. Tai buvo labai romantiška, bet pabaigoje – skaudu, todėl kartoju dar kartą: liaukitės tikėti, kad santykiai realybėje būna lyg pasakoje! Tiek to, pakaks apie pasakas, mano pasąmonę labai paveikė didžiųjų rašytojų grožiniai kūriniai. Štai mano patarimas: užteks skaityti Puškino ir Džeinės Ostin kūrybą. Tiksliau, skaityti – skaitykite, tačiau nesistenkite realaus gyvenimo paslėpti po šia gražia fantazija. Taip, kaip būna knygose, jums niekada nebus, niekam nebus. Ir dar pasakysiu, net ir Puškinui bei Džeinei Ostin taip niekada nepavykdavo, jie viską išgalvojo, siekdami parduoti savo kūrinius maksimaliu tiražu. Apie Džeinę Ostin pasakyti nieko negaliu, bet akivaizdu, kad Puškinas rašė ne vien dėl pasaulinės literatūros šlovės, bet ir dėl to, kad jam pobūviuose visos damos atsiduotų. Jeigu turėčiau laiko mašiną, iš pradžių nukeliaučiau į XIX amžių ir paklausčiau: – Gerbiamasis Aleksandrai Puškinai, ar tiesa, kad jūs skaitote damoms eilėraščius dėl to, kad jos mazurką su jumis sušoktų? Tada grįžčiau į 1996 metus ir pasakyčiau sau: „Nataša, visa tai – tiesa.“ Perdėta romantika – štai kas trukdo jaunoms ir naivioms moterims kurti tvirtus santykius. Ir net tada, kai santykiai sukurti, merginoms būdinga apipinti juos romantika, paslepiant paprastumą ir aiškumą po kažkokia pasakiška migla. Būtent todėl tuos pačius santykius vyrai ir moterys suvokia skirtingai.
21
22
#1. Jura. Perdėta romantika Mano pažįstami Ala ir Volodia susituokę jau trejus metus. Žvelgiant iš šalies, šauni pora: mokėsi toje pačioje mokykloje, vėliau daug metų nebendravo, o galiausiai susituokė. Ala apie jų santykių raidą pasakoja taip: „Prieš dešimt metų, per išleistuves, Volodia priėjo prie manęs ir pasakė, kad mane myli, bet aš nejaučiau jam to paties, todėl man teko jį atstumti. Širdis apsipylė krauju, pamačius, kad savo skausmą Volodia malšina alkoholiu. Ir visus tuos metus jis buvo šalia manęs, rodė dėmesį ir laukė. Galiausiai aš ištariau „taip“. Mes jau susituokę ir aš jaučiu, kaip stipriai ir beprotiškai jis mane myli! Mums likimas lėmė tapti vyru ir žmona! Mus sujungė dangus!“ Ką pasakoja apie TUOS PAČIUS santykius Volodia: „Pamenu, per išleistuves bandžiau vilioti Alą, o ji ne, jokiu būdu. Ne, tai ne, išėjau su vaikinais ūžauti. Visus tuos dešimt metų linksminausi su moterimis, gali klausti kieno nori, pasakys: Volodia – sekso karalius! Paskui keletą kartų su Ala pabendravome, tiesiog šiaip, kaip gyveni ir panašiai, galvoju, gal duos, ji juk ne koks modelis, galėtų ir nevilkinti laiko. Ir staiga Ala sutiko... Dabar gyvename... Na, bent jau ištikima...“ Štai toks, matyt, likimas. Labai dažnai mes, moterys, išgalvojame sudėtingą ir vaizdingą istoriją, pagal kurią galima būtų net filmą apie meilę ir ištikimybę sukurti. Vyras tuo metu galvoja: „Duos ar neduos.“
Didžiąją daugumą laiškų su klausimais man siunčia penkiolikos–šešiolikos metų merginos. Beveik visi laiškai prasideda žodžiais: „Natalija, aš draugauju su vaikinu, tai mano pirmieji santykiai...“ – tačiau tęsinys visų būna skirtingas. Man taip pat, būnant tokio amžiaus, kildavo daug įvairių klausimų, tačiau neturėjau kieno paklausti. Aš neturėjau vyresniosios sesers, kuri būtų žinojusi visas santykių subtilybes iš savo patirties, o mamai užduoti tokius klausimus buvo gėda.
#1. Jura. Perdėta romantika Gerai būtų buvę pažinoti tokią tetą Natašą, kuri galėtų atsakyti į klausimus apie santykius ir pirmuosius jausmus. Taigi, štai patys įdomiausi paauglių merginų laiškai ir atsakymai į juos. „Natalija, aš draugauju su vaikinu, tai – mano pirmieji santykiai. Mane liūdina, kad jis nesiima jokių veiksmų suartėti. Neapsikabina. Nebučiuoja. Netgi neatėjo į mano gimtadienio šventę, nes užmiršo. Ar su mano vaikinu kas nors ne taip? O gal su manimi?“ Ania, 16 metų
Ania, su juo viskas yra gerai. Ir su tavimi taip pat. Labiausiai tikėtina, kad kažkas ne taip jūsų santykiuose. Tu tai vadini santykiais, nors galbūt vaikinas su tavimi bendrauja iš mandagumo arba tiesiog draugiškai. Jeigu esi įsimylėjęs, tau norisi prie to žmogaus prisiliesti, būti šalia ir tą patį gauti iš jo. Pradinėje mokykloje, kai liestis prie kito asmens būna gėda ir nejauku, berniukai išreiškia simpatiją trinktelėdami vadovėliu per galvą, tampydami už kasų ar kabinėdamiesi prie patikusios mergaitės. Visa tai – susidomėjimo išraiška. Keistu būdu, tačiau išraiška. Abejingumas nėra susidomėjimo išraiška. Tai jo nebuvimas. „Natalija, aš draugauju su vaikinu, tai – mano pirmieji santykiai. Jeigu atvirai, aš pati prie jo priėjau ir pasiūliau draugauti. Jis sutiko. Mes kartu. Mano vaikinas užsinorėjo mylėtis. Bet mano drąsa staiga kažkur išgaravo. Dabar aš noriu baigti santykius. Ar tai normalu?“ Alena, 16 metų
Tai normalu. Maža to, kiek pamenu raidos psichologiją, kurios mes mokėmės universitete, tai yra pirmosios mergaitiškos meilės savybė. Mums svarbiausia – įsimylėti ir kuo meilės objektas sunkiau pasiekiamas, tuo geriau: berniukas iš aukštesniosios klasės, įžymus aktorius ar dainininkas, o dar geriau – knygos personažas. Juk tai saugu. Juk suaugusiųjų santykiams mes dar nepasirengusios. Mums tiesiog
23
24
#1. Jura. Perdėta romantika patinka jaustis įsimylėjusioms. Mes lyg ir norim patikrinti, ar galime įsimylėti? Pavyko! Taigi, aš normali. „Natalija, aš draugauju su vaikinu, tai – mano pirmieji santykiai. Be to, jis jau turi buvusią merginą iš gretimos klasės. Aš labai pavydžiu, dėl tos priežasties neišlaikiau egzamino. Vaikinas mane ramina ir palaiko, tačiau to nepakanka, kad būčiau rami. Ar galima padaryti taip, kad jo buvusiąją pašalintų iš mokyklos? Juk jūs esate mokytoja, atskleiskite kokį nors būdą. Ačiū.“ Varvara, 15 metų
Varvara, tu painioji sąvokas „mokytoja“ ir „amorali moteriškė“. Tiesiog nurimk ir pagalvok štai apie ką. Jeigu tavo vaikinas iš tikrųjų vis dar bendrauja su buvusiąja, nutrauk su juo santykius, nustok jaudintis ir skirk dėmesio mokslams. Jeigu jis tau ištikimas, juo labiau nereikia jaudintis, o daugiau dėmesio skirti mokslams. Bet kuriuo atveju – nurimk ir stropiai mokykis, nes netrukus tikrai gali pašalinti vieną žmogų iš mokyklos, ir tas žmogus... ne tavo vaikino buvusioji. „Natalija, aš susitikinėju su vaikinu. Noriu su juo užsiimti seksu, nes visos mergaitės mūsų klasėje jau tai daro su savo vaikinais, o aš jaučiuosi viena atsilikusi. Jaučiuosi lyg senmergė. Daša, 15 metų
Mieloji penkiolikmete senmerge! Kai man buvo septyniolika metų, mano visos draugės taip pat pasakojo, kad nuolatos užsiima seksu su savo vaikinais. Aš, nenorėdama būti atsilikusi, praradau nekaltybę su savo vaikinu. Apsidžiaugusi, kad pagaliau turėsiu apie ką paplepėti su draugėmis, surengiau mergaičių vakarėlį ir staiga paaiškėjo, kad merginos net nenutuokia, kas tas seksas, tiesiog norėdamos atrodyti subrendusios, jos išgalvojo šias istorijas. Taigi, Daša, sek jų pavyzdžiu. Išgalvok istorijas ir meluok, apimta ekstazės. Seksu dar suspėsi užsiimti.
#1. Jura. Perdėta romantika Natalija, aš draugauju su vaikinu, tai – mano pirmoji labai stipri meilė. Patarkite, kokias knygas skaityti, noriu daryti viską teisingai, nes bijau, kad meilė greitai baigsis, ir nežinau ką daryti. Ksiuša, 15 metų
Ksiuša, tai tavo pirmoji meilė: linksminkis, jausk, gyvenk. Knygas dar spėsi perskaityti. Jeigu visai atvirai, būtent santykių tyrinėjimas ir analizavimas žudo meilę pačioje meilėje. Pamenu, man vaikystėje padovanojo lėlę, kurios akys pačios atsimerkdavo ir užsimerkdavo. Tai buvo stebuklinga lėlė. Po keleto dienų žavėjimosi aš atidariau dėžutę lėlės plastikinėje kaukolėje ir išlukštenau akutes. Pasirodo, paslaptis buvo paprasta – įprastas svarelis, prilituotas prie lėlės akies obuolio. Aš sudėjau lėlės dalis atgal. Ne, aš jos nesulaužiau. Tiesiog žaisti su lėle tapo nebeįdomu. Nieko ypatingo. To stebuklo jau neliko. „Natalija aš turiu vaikiną. Tačiau kartais tai nepakenčiama: pavydas, isterijos, vėliau vėl beribė laimė ir atrodo, kad pasaulyje daugiau niekas neegzistuoja, tik mes abu, paskui vėl depresija, paskiau vėl laimė. Ar meilė visada tokia, ar aš tiesiog nemoku teisingai įsimylėti?“ Olesia, 16 metų
Įsimylėti neteisingai neįmanoma. Jeigu tu pamilai – taip ir turi būti. Aš visą gyvenimą įsimylėdavau teisingai, nors kartais ne tuos vaikinus, tačiau visada iš visos širdies. Man kartkartėmis atrodo, kad įsimylėjimas – tai vienintelis legalizuotas narkotikas mūsų šalyje. Įsimylėjimas, jeigu jis būna be priemaišų, užklumpa staiga, apima palaima ir tu prarandi ryšį su realybe, tačiau euforijos priepuolius staiga pakeičia depresija. Tada norisi sėdėti ant palangės, stebėti lietų ir krauti į socialinius tinklus savo liūdnas asmenukes, kuriose ašaros teka skruostais... Visi simptomai lyg narkomanams, tik klinikų, kuriose išgydytų nuo meilės, nėra, todėl tai tenka ištverti pačiai.
25
26
#1. Jura. Perdėta romantika Galbūt jūs dabar paklausite: Nataša, kodėl tu paauglėms patari tikėti stebuklais, mėgautis pasaka ir įsimylėjimu, o suaugusioms moterims sakai išsivaduoti nuo perdėtos romantikos? Jeigu nenorite – nereikia atsisakyti romantikos. Iš tikrųjų romantika, būdinga moteriškai lyčiai, nėra labai kenksminga. Dauguma santykių išlieka dėl romantikos. Jeigu ne mūsų gebėjimas sukurti net ir patiems beviltiškiausiems santykiams romantišką viršelį, daug porų tiesiog subyrėtų. Jeigu paprasta rusų Alionuška, užuot sakiusi: „Negaliu savo mylimojo palikti, juk aš jam labai reikalinga, be manęs jis vėl virs ožiuku, iš kiekvienos balos vandenį gers“, staiga imtų ir pasakytų: „Klausyk, ožy, kraustykis greitai iš mano gyvenamojo ploto.“ Ir ožys išsikraustytų. Šiaip Alionuška gyvena su ožiuku mylėdami vienas kitą ir santaikoje. Ožiukas dėkingas jai, kad Alionuška rūpinasi juo. Taigi, ji myli arba kažkas panašaus. Juk tai ne gyvenimas, o pasaka!
KAIP GYVENTI TOLIAU Jeigu graži pasaka baigėsi, nes jūs staiga suvokėte tikrąją jūsų poros padėtį, teks pasakų princą ištrinti iš knygos, ir kuo anksčiau tai suvoksite, kad jis nebuvo joks pasakų herojus, tuo lengviau bus tą vaikiną pamiršti. Problema šiuo atveju (kaip ir daugeliu kitų atvejų) – mūsų pačių galvose. Jeigu jūsų problema – perdėta romantika, tai buvusįjį lengva pamiršti pasitelkiant nuogą realybę.
Liaukitės apibūdinti jūsų santykius, tartum jūs išvirtote iš Šekspyro tragedijos, ir į viską žvelkite paprasčiau.
#1. Jura. Perdėta romantika Kaip nereikėtų pasakoti savo meilės istorijos: „Vyriškis, nežinodamas, kaip numaldyti savo skausmą, kurį atstumdama jam suteikiau, klajojo apsnigtame mieste ir kiekviena snaigė jam priminė mūsų santykius – nepakartojamus ir ypatingus, tačiau tokius trapius, galinčius ištirpti bet kurią akimirką. Buvusiojo siela buvo suplėšyta į skutus. Jis bandė iš gabalėlių surinkti save, tačiau tos laimės, kurią jautėme, kol buvome kartu, daugiau su niekuo nepajuto.“ Ta pati situacija realisto akimis: „Aš jį atstūmiau ir buvusysis ėmė barškinti visas, kas tik jo neatstumdavo, o tokių buvo pilnas miestas. Ir dar. Viskas įvyko žiemą.“
Merginos! Apibūdinkite savo santykius kuo paprasčiau. Mažiau dramų. Jūs nustebsite, kaip lengva užmiršti vyrą, jeigu nesuteiksite jam herojaus galių ir nesižavėsite jo neegzistuojančiais dvasingais polėkiais.
27
#2. MIÅ A
VIENATVĖS BAIMĖ Jeigu bijote vienatvės – nesituokite. Antonas Čechovas
Tikriausiai kiekviena mergina, sulaukusi tam tikro amžiaus, patiria giminaičių spaudimą ornitologijos tema: „Kada tu paliksi savo lizdelį?“ arba „Kada pagaliau sūpuosime tavo paukštukus?“ Labiausiai užmaskuotas klausimas, kurio tema – mano pasirengimas šeiminiam gyvenimui, buvo štai šis: „Nataša, mūsų paukštyte giesmininke, kurgi tas erelis, kuris tau lizdelį susuks, arba tas genys, kuris tau skylutę iškals?“ Po šios frazės iš mano dėdės Seriožos atėmė mikrofoną ir gimimo dienos šventė tęsėsi netrikdančioje (kiek įmanoma) aplinkoje. Aš nežinau, galbūt yra tokių merginų, trokštančių rasti genį, kuris joms iškaltų skylutę, bet tą akimirką pagalvojau, kad pas dėdę Seriožą jau buvo atskridęs minėtasis genys ir iškalė skylutę toje vietoje, kur dėdės Seriožos smegenys. Aš klausiausi šio tosto ir man buvo gėda dėl dėdės Seriožos, todėl nukreipiau žvilgsnį į šalį, o šis užkliuvo už tetos Svetos, kuriai atiteko
30
#2. Miša. Vienatvės baimė laimė gyventi su dėde Serioža, t. y. „dvidešimt trejus neužmirštamus metus su savo paukštuku giesmininku“ (kaip jau supratote, tai frazė iš eilinio dėdės tosto). Tetos Svetos veide sustingo ne tik šūksnis „ereli, sėsk“, bet ir toninis veido kremas, kuris slėpė raukšles nuo „dvidešimt trejų įsimintinų laimingos santuokos metų“. Tačiau esu dėkinga dėdei Seriožai už šį legendinį tostą. Grįžusi namo po gimtadienio šventės, visą vakarą mąsčiau, kas aš per paukštelis? Be abejonės, tikriausiai egzistuoja „lizdo paukščiai“ – tai vyrai ir moterys, sukurti tapti visuomenės ląstele. Šios šeimos vilki vienodais džemperiais, darosi vienodas šukuosenas ir nuolat vartoja žodį „mes“: „Mes važiavome į daržą“, „Mes nusprendėme nusipirkti dešros“, „Mes nuėjome į tualetą.“ Būna ir tokių paukščių, kurie nesuka lizdo mums įprastu būdu iš šakelių ir lazdelių, pavyzdžiui, pingvinai. Jie taip pat kuria šeimas, taip pat peri palikuonis (beje, patinėliai peri, o patelės – na, nežinau, tarkim į darbą eina). Arba gulbės – kiek mes prisiklausėme apie jų ištikimybę. Šie paukščiai taip pat nesuka lizdo. Dažniausiai jie atima lizdą iš kitų paukščių (lažinamės, jūs nesitikėjote tokio begėdiško elgesio iš šių nuostabių sutvėrimų?). Gulbės sutinka savo antrąją pusę, prie tvenkinio užsiima savo gulbišku seksu, supa iš dangaus nukritusią žvaigždę ir gyvena gulbišką gyvenimą. Ir dar, kalbant apie paukščius, mane stebina šis posakis: „Gulbės partnerį išsirenka tik vieną kartą ir būna ištikimos jam visą gyvenimą.“ Žinote kodėl? Ne? Aš jums pasakysiu. Galbūt todėl, kad Gulbė neturi paskyros socialiniame tinkle ir jai nesiunčia joks erelis savo snapo nuotraukos, ir nerašo daugmaž taip: „Paukštyte, gal paskraidykim kartu?“ Galbūt todėl, kad Gulbė neknisa proto savo Gulbinui: „Jau praėjo bendro gyvenimo metai, o mes, kaip sėdėjom nuogais užpakaliais prie tvenkinio, taip ir sėdime! Štai grupės „Lesopoval“ dainininkas buvo atsivedęs kažkokią mergelę prie tvenkinio ir net namą nupirkti žadėjo. O kas man nupirks?“
#2. Miša. Vienatvės baimė Galbūt todėl, kad nė viena Gulbė nedejuoja: „Štai vienai mano draugei vyras padovanojo bebro kailinius!“ Arba ne bebro, bet tokius, kokių trokšta gulbės, aš juk neturiu žalio supratimo apie tai. Šie gulbiško gyvenimo paveikslai, nupiešti mano vaizduotėje, mane labai nuliūdino. Žmonės ėmė atrodyti itin apgailėtinai, palyginti su paukščiais. Todėl paukščių temą palikime ornitologams. Tiesiog atsiminkite: ne visos moterys yra laimingos santuokoje. Daugumai kažko trūksta ir nuobodu, tačiau, kad tai suvoktum, reikia atsidurti toje situacijoje. Pavyzdžiui, kaip mano teta Sveta. Taigi, jau tada, kai man buvo septyniolika, aš ėmiau mąstyti apie šeiminį gyvenimą. Man patiko mano „paukščių teorija“ ir aš bandžiau suvokti, ar noriu savo lizdelio, ar dar galiu bent porą metų pasėdėti prie tvenkinio. Šiuo sunkiu gyvenimo laikotarpiu, kai mokykla jau buvo baigta, o suaugusiųjų gyvenimas dar nepradėtas, sutikau Mišą. Aš net nepakeičiau jo vardo, nes apie Mišą negaliu pasakyti nieko blogo. Vargu ar jis kreipsis į teismą dėl šmeižto, tarkim: „Tu savo knygoje parašei, kad aš buvau idealus, bet juk tai netiesa!“ Miša buvo idealus. Toks ir turėtų būti pirmasis vyras (sprendžiant iš knygų, kurias aš tuo metu skaičiau): penkiais centimetrais aukštesnis už merginą, trejais metais vyresnis ir turintis daug patirties sekse. Man pasisekė. Dar ir iš geros šeimos. Dviguba sėkmė (dabar tai suprantu). Tik tais laikais nesupratau. Tuomet mes nusprendėme romantiškų santykių pusmetį vainikuoti seksu, mano pirmuoju, jo eiliniu. Aš pirmą kartą gyvenime pamačiau nuogą vyrą gyvai, stengiausi neparodyti savo nuostabos ir smalsumo, bet galvojau: „Turbūt toks sudėjimas įprastas. Turbūt visi suaugę vyrai taip atrodo: šešių kaladėlių pilvo presas, galingi pečiai ir plati nugara, lieknos kojos ir stangrus užpakaliukas.“ Vėliau, kai man buvo dvidešimt treji metai, pamačiau nuogą savo (tuo metu) vaikiną Vladislavą ir mane apėmė
31
32
#2. Miša. Vienatvės baimė depresija. Aš norėjau kuo greičiau apsirengti ir važiuoti namo į gimtąjį Čeliabinską. Tą kartą, žvelgdama į Mišą, galvojau: „Puiku, kad mano biologijos žinios įvertintos penketu ir aš viską puikiai išmokau apie žmogaus organizmą; po minutėlės supratau, kad ne viską išmokau; dar po minutės – kad aš mokiausi, bet tikriausiai nieko neišmokau; o po penkių minučių – kad reikia baigti mokytis iš knygučių ir užsiimti praktika. Taigi, vakare surinkau visas savo knygas iš serijos „Ką moteris turėtų žinoti apie vyrus“ ir išmečiau į balkoną. Miša buvo puikus iki tol, kol neištarė frazės: „Nagi susituokime.“ Tik televizijos laidose po tokios frazės pasigirsta audringi žiūrovų plojimai ir visi šaukia: „Pirmyn, nebūk kvaila, ko čia dar mąstyti!“ Mano galvoje niekas neplojo. Mane aplankė mintis: o kas, jeigu ateityje sutiksiu dar šaunesnių vyrų? Panašūs jausmai apima parduotuvėje, kai jūs iškart randate tai, dėl ko atėjote, ir ima kirbėti mintis: „Nereikia iš karto pirkti, reikia dar paieškoti.“ Žinote, toks pat pojūtis apima, kai išsirenki tobulą liemenėlę. Iš pradžių pasimatuoji vieną, vėliau kitą. Pirmoji liemenėlė graži, tačiau nepatogi. Antroji patogi, tačiau atrodo negražiai. Trečioji graži ir patogi, bet labai brangi. Po kiekvieno pasimatavimo jėgų ir entuziazmo lieka vis mažiau. Vieną akimirką, žiūrėdama į kažkelintą liemenėlę, imi galvoti: „Pirksiu štai šitą, net nesimatavusi. Namuose ką nors sugalvosiu, kad tiktų.“ Vėliau eini su šia pirkta liemenėle ir kankiniesi bei pavydi draugei, kuri, ant nuogos krūtinės užsitempusi marškinėlius, vaikšto šypsodamasi, o tau vis duria iš kaušelio išlindęs lankelis. Štai tokia gyvenimiška „liemenėlės teorija“ (kai man buvo septyniolika metų, aš buvau sugalvojusi labai daug teorijų, jeigu jūs pastebėjote). Grįžkime pas Mišą į tolimus 1997-uosius... 1997 metai... Tai juk praeitas amžius... Eik tu sau... Taip ir yra. Aš nekaltybę praradau praeitame amžiuje! Lyg ir viskas taip, kaip turi būti, bet skamba taip, lyg būčiau prisipažinusi, jog bendravau asmeniškai su Jaroslavu Išmintinguoju ir drevlianų gentį supleškinau.