Nicholas Sparks
Brangusis džonai Romanas
Iš anglų kalbos vertė Vaiva Lešinskaitė
Prologas Lenuaras, 2006 metai Ką reiškia iš tiesų mylėti kitą žmogų? Buvo toks laikas, kai maniau, kad žinau atsakymą: mylėti – reiškė rūpintis Savana labiau nei pačiu savimi ir praleisti su ja visą likusį gyvenimą. Tai atrodė visai nesudėtinga. Ji kartą man pasakė, kad norint būti laimingam reikia svajoti apie pasiekiamus dalykus, o jos pačios svajonės pakankamai įprastos. Vedybos, šeima... paprasta. Tai reiškė, jog aš turėčiau dirbti solidų darbą, turėti namą su balta medine tvorele ir didelį automobilį arba visureigį, kuriuo būtų galima vežioti mudviejų vaikus į mokyklą, pas odontologą, į futbolo treniruotes ar pianino rečitalius. Turėtume du arba tris vaikus – dėl šito ji nebuvo tvirtai apsisprendusi, 5
N i c h o l a s S pa r k s
bet nuojauta man kuždėjo, kad atėjus laikui ji būtų pasiūliusi palikti viską Dievo valiai. Tokia ji jau buvo – turiu galvoje, religinga – ir manau, iš dalies dėl to ją ir įsimylėjau. Kad ir kas vyko mūsų gyvenime, galėjau įsivaizduoti, kaip po dienos darbų guliu ją apkabinęs mudviejų lovoje, mes kalbamės ir juokiamės, užsimiršę vienas kito glėbyje. Skamba paprastai ir įtikinamai, ar ne? Ypač kai du žmonės myli vienas kitą. Aš irgi taip maniau. Ir nors giliai širdyje vis dar noriu tikėti, žinau, kad tai neįmanoma. Kai vėl iš čia išvažiuosiu, jau niekada negrįšiu atgal. Tačiau dabar šiek tiek pasėdėsiu ant kalvos šlaito, nuo kurio galiu matyti jos namus, ir palauksiu jos pasirodant. Žinoma, ji manęs nepastebės. Tarnaudamas kariuomenėje išmoksti susilieti su aplinka, o to išmokau puikiai, nes neturėjau jokio noro nusibaigti kokioje nors svetimoje pašiūrėje viduryje Irako dykumų. Privalėjau grįžti į šį mažą kalnų miestelį Šiaurės Karolinoje, kad sužinočiau, kas nutiko. Nerimas moka įsismelkti į vidų kone iki skausmo, jis persekioja tave tol, kol neišsiaiškini tiesos. 6
Brangusis Džonai
Bet dėl vieno dalyko esu visiškai tikras: Savana niekad nesužinos, kad šiandien čia buvau. Maudžia širdį vien nuo minties, kad ji taip arti, ir sykiu tokia nepasiekiama. Bet kiekvienas dabar einame savo keliu. Sunkiai susitaikiau su šia paprasta tiesa, nes kadaise mūsų keliai vedė ta pačia kryptimi, bet nuo to laiko prabėgo šešeri metai ir du atskiri gyvenimai. Žinoma, abiem liko prisiminimų, bet aš supratau, kad prisiminimai gali turėti apčiuopiamą, kone gyvą pavidalą, ir tai dar vienas dalykas, kuriuo mes su Savana skiriamės. Jai žybsi žvaigždės naktiniame danguje, o virš manęs atsiveria tuščios erdvės tarp jų. Ir mane, kitaip nei ją, kamuoja klausimai, kuriuos esu uždavęs sau tūkstančius kartų dar nuo tada, kai dar buvome kartu. Kodėl aš taip pasielgiau? Ar vėl pasielgčiau taip pat? Nes, matote, viską užbaigiau aš. Mane supančių medžių lapai pamažu ima dažytis ugnies spalva ir žėrėti saulei lendant iš už horizonto. Paukščiai giesmėmis jau sveikina rytą, pajuntu ore tvyrantį pušų ir dirvos kvapą, visai kitokį, nei tas jūros vandens ir įdruskėjusios žemės kvapas mano gimtajame miestelyje. Netrukus girgžteli atveriamos durys, 7
N i c h o l a s S pa r k s
ir tuomet išvystu ją. Nors mus skiria nemažas atstumas, pagaunu save sulaikantį kvapą, kai ji žengia į ryto aušrą. Pasirąžiusi ji nulipa laiptais ir pasuka už namo kampo. Tolumoje lyg žalias vandenynas raibuliuoja pieva, kur ganosi žirgai, pravėrusi vartelius, ji patraukia tiesiai link jų. Pasisveikindamas sužvengia vienas žirgas, jam įkandin kitas, o aš pirmiausia pagalvoju, kad Savana per smulki taip drąsiai tarp jų vaikštinėti. Bet ji visuomet mėgo arklius, o arkliai mėgo ją. Štai šešetas jų, beveik visi kvorterių veislės, rupšnoja žolę patvoryje, o kiek atokiau stovi Midas, jos juodas arabų veislės ristūnas su baltomis žymėmis ant kojų. Kai kartą mudu su ja jodinėjome, laimei, likau gyvas ir sveikas, tik prisimenu, kaip tada laikydamasis iš paskutiniųjų galvojau, kokia rami ji atrodo balne, tarsi žiūrėtų televizorių. Savana akimirkai stabteli pasisveikinti su Midu. Paglosto jo nosį kažką šnibždėdama, patapšnoja jam per šlaunis, o kai nusisuka, žirgas, pastatęs ausis, stebi, kaip ji nužingsniuoja į daržinę. Ji dingsta ir vėl pasirodo, nešina dviem kibirais – spėju, su avižomis. Abu kibirus pakabina ant tvoros, ir prie jų nurisnoja pora žirgų. Ji šiek tiek atsitraukia, kad 8
Brangusis Džonai
jiems nekliudytų, jos plaukai plaikstosi vėjyje; paskui ji atsineša balną ir kamanas. Kol Midas kramsnoja avižas, Savana jį pabalnoja ir po kelių minučių jau vedasi per ganyklą miško link. Ji man atrodo lygiai tokia pat kaip ir prieš šešerius metus. Žinau, kad iš tikrųjų taip nėra, – pernai mačiau jos veidą iš arti ir pastebėjau pirmąsias smulkias raukšleles aplink akis, – bet jos paveikslas mano mintyse išlieka toks pat. Man ji visuomet bus dvidešimt vienerių, o aš liksiu dvidešimt trejų. Tarnavau Vokietijoje; dar tik turėjau vykti į Faludžą ar Bagdadą, arba gauti jos laišką ir perskaityti jį Samavos geležinkelio stotyje pirmosiomis operacijos Irake savaitėmis; dar tik turėjau grįžti namo po įvykių, kurie pasuko mano gyvenimą kita linkme. Dabar, sulaukęs dvidešimt devynerių, kartais susimąstau apie vieną ar kitą savo pasirinkimą. Gyvenimas kariuomenėje tapo vieninteliu mano gyvenimu. Nežinau, ar turėčiau dėl to pykti, ar džiaugtis. Didžiąją dalį laiko tiesiog vaikštinėju pirmyn ir atgal, priklausomai nuo to, kokia pasitaiko diena. Žmonėms paklausus, atsakau, kad esu pėstininkas, ir kalbu visiškai rimtai. Vis dar gyvenu bazėje Vokietijoje, turiu gal tūkstan9
N i c h o l a s S pa r k s
tį dolerių santaupų, o pasimatyme nebuvau jau daug metų. Banglente beveik neplaukioju net per atostogas, užtat laisvadieniais sėdu ant savo „Harley“ ir leidžiuosi į šiaurę ar pietus, priklauso nuo nuotaikos. „Harley“ yra vienintelis išties vertingas daiktas iš visų, kokius tik esu kada nors nusipirkęs, nors čia, kitapus Atlanto, paklojau už jį nemažus pinigus. Kadangi tapau, galima sakyti, atsiskyrėliu, motociklas man tinka. Dauguma mano bičiulių jau baigė tarnybą, o man, greičiausiai, po poros mėnesių teks vėl grįžti į Iraką. Bent jau bazėje sklinda tokios kalbos. Kai pirmą kartą pamačiau Savaną Lyn Kertis, – man ji visuomet bus Savana Lyn Kertis, – nė nenutuokiau, kad gyvenimas susiklostys būtent taip, ir niekad nebūčiau patikėjęs, kad sieksiu karjeros armijoje. Vis dėlto aš ją sutikau, ir dėl to mano gyvenimas dabar toks keistas. Įsimylėjau ją, kai buvome kartu, ir dar stipriau pamilau per tuos metus, kuriuos praleidome atskirai. Mūsų istorija susideda iš trijų dalių: pradžios, vidurio ir pabaigos. Nors tai būdinga visoms istorijoms, vis dar negaliu patikėti, kad mūsiškė nesitęs amžinai. 10
Brangusis Džonai
Mąstydamas apie tai, kaip visuomet, prisimenu mudviejų laiką, praleistą drauge. Nuklystu mintimis į pačią pradžią, nes dabar šie prisiminimai yra viskas, kas man beliko.
PIRMA DALIS Pirmas skyrius Vilmingtonas, 2000 metai Aš esu Džonas Tairis. Gimiau 1977 metais Vilmingtone – mieste, kuris didžiuojasi turįs didžiausią uostą visoje Šiaurės Karolinos valstijoje ir ryškią ilgametę istoriją, nors dabar jis man panašesnis į miestą, įsikūrusį per atsitiktinumą. Žinoma, oras čia visuomet būna puikus, o paplūdimiai tiesiog nuostabūs, bet to neužtenka, kad miestą užplūstų jankiai pensininkai iš šiaurinių valstijų, ieškantys pigios vietelės laimingai senatvei. Vilmingtonas įsikūręs ant palyginti siauro sausumos ruoželio tarp Keipfiro upės ir vandenyno. 17-asis greitkelis, vedantis link Mertlbyčo ir Čarlstono, dalija miestą pusiau ir yra pagrindinė jo gatvė. Kai buvau vaikas, mudu su tėčiu nuo istorinio kvartalo upės pakrantėje iki Raitsvilio pa12
Brangusis Džonai
plūdimio nuvažiuodavome per dešimt minučių, bet vėliau čia pridygo tiek šviesoforų ir prekybos centrų, kad dabar galima užtrukti ir visą valandą, ypač savaitgaliais, kada suplaukia turistai. Raitsvilio paplūdimys, esantis saloje visai netoli kranto į šiaurę nuo Vilmingtono, yra neabejotinai vienas populiariausių paplūdimių visoje valstijoje. Palei kopas čia išsidėstę absurdiškai brangūs namai, ir dauguma būna išnuomoti visą vasarą. Nors Auterbenkso paplūdimiai galbūt atrodo romantiškesni dėl savo nuošalumo ir besiganančių laukinių arklių arba garsiojo brolių Raitų skrydžio, bet, užtikrinu jus, dauguma per atostogas į pajūrį vykstančių žmonių geriausiai jaučiasi tada, kai netoliese yra „McDonald’s“ ar „Burger King“ restoranai – tam atvejui, jei vaikų nesužavėtų vietinis maistas, arba jeigu jie užsimanytų bent kiek didesnio vakaro pramogų pasirinkimo. Vilmingtone, kaip ir visuose miestuose, gyvena ir skurdžiai, ir turtingieji. Kadangi mano tėtis dirbo turbūt patį stabiliausią tikro miestiečio darbą, koks tik begali būti, gyvenome neblogai. Ne puikiai, bet neblogai. Turtingi nebuvome, tačiau gyvenome šalia prabangaus rajono, todėl lankiau vieną geriausių miesto mokyklų. 13
N i c h o l a s S pa r k s
Skirtingai nei mano draugų, mūsų namas buvo mažas ir senas, dalis verandos jau buvo pradėjusi krypti, bet užtat visus trūkumus atpirko kiemas. Sodelyje už namo augo didelis ąžuolas, būdamas aštuonerių, surenčiau jame medžio namelį iš statybų aikštelėje surinktų medienos atliekų. Tėtis prie šio statinio neprisidėjo (jei ir įkalė kokią vinį, tai greičiausiai per atsitiktinumą); tą pačią vasarą aš išmokau plaukioti banglente. Tikriausiai jau tada turėjau suprasti, kokie mudu su tėčiu skirtingi, bet čia tik dar vienas įrodymas, kiek mažai nutuoki apie gyvenimą būdamas vaiku. Tėtis ir aš buvome tokie skirtingi, kokie tik gali būti du žmonės. Jis – neveiklus, pasinėręs į save, aš – nenustygstantis vietoje ir negalintis pakęsti vienumos; jis teikė didelę reikšmę išsilavinimui, o man mokykla tebuvo vieta, kur susirenkama pabendrauti ir pasportuoti. Jo laikysena buvo netaisyklinga, o eisena – krypuojanti; aš strykčiodavau šen ir ten, nuolat prašydamas užfiksuoti, per kiek laiko nubėgsiu iki kvartalo pakraščio ir atgal. Praaugau jį jau aštuntoje klasėje, o dar po metų galėjau įveikti lenkdamas ranką. Visiškai skyrėsi ir mudviejų išvaizda. Jis buvo šviesių plaukų, rusvų akių ir strazda14
Brangusis Džonai
notas, tuo tarpu mano akys ir plaukai buvo rudi, o tamsi oda dar labiau įdegdavo jau gegužės mėnesį. Mūsų nepanašumas stebino daugelį kaimynų, ir tai visiškai suprantama, turint galvoje, kad jis vienas mane užaugino. Būdamas mažas kartais nugirsdavau kaimynus liežuvaujant apie tai, kad mama mus paliko man dar nesulaukus vienerių. Nors kiek paaugęs ėmiau manyti, kad ji išėjo pas kitą, mano tėtis niekuomet to nepatvirtino. Jis tepaaiškino, kad ji suprato padariusi klaidą, nes buvo per jauna tekėti ir nepasiruošusi tapti mama. Tėtis nei niekino, nei liaupsino, tik liepdavo pasimelsti ir už ją, kad ir kokia ji buvo ir ką bepadarė. „Tu man primeni ją“, – kartais pripažindavo jis. Aš iki šiol su ja nesu kalbėjęs ir net neturiu jokio noro to daryti. Manau, kad tėtis buvo laimingas. Taip sakau, nes jis niekada nerodė daug emocijų. Net vaikystėje retai kada sulaukdavau apkabinimo ar bučinio, o jei ir sulaukdavau, man jie atrodė kažkokie netikri, tarsi tėtis taip darytų ne iš meilės, o dėl to, kad reikia. Žinojau, kad jis myli mane, nes rūpinosi nuoširdžiai atsidavęs, bet aš gimiau, kai jam buvo keturiasdešimt treji, ir man vis sukirba mintis, kad iš jo būtų išėjęs geresnis vienuolis nei 15
N i c h o l a s S pa r k s
tėvas. Jis buvo pats tyliausias žmogus, kokį tik man yra tekę sutikti. Mažai tesidomėjo mano gyvenimu, retai kada pykdavo, bet retai ir juokaudavo. Jis gyveno savo kasdiene rutina. Kiekvieną mielą rytą kepdavo man kiaušinienę su kumpiu ir paskrudindavo duonos, klausydavosi mano šnekų apie mokyklą, kai valgydavome vakarienę, kurią irgi pats gamindavo. Jis užsirašydavo pas odontologą prieš du mėnesius, šeštadienį iš ryto sumokėdavo sąskaitas, sekmadienį popiet skalbdavo, o į darbą išeidavo kas rytą tiksliai penkios po pusės aštuonių. Jis nebuvo lengvai bendraujantis žmogus ir valandų valandas praleisdavo vienas, vežiodamas savo maršrutu siuntinius ir mesdamas į pašto dėžutes pluoštus laiškų. Jis nesusitikinėjo su moterimis, nelošdavo pokerio su bičiuliais savaitgaliais, o mūsų telefonas tylėdavo ištisas savaites. Jei kas ir paskambindavo, tai tik per klaidą, surinkęs ne tą numerį, arba koks nors pardavėjas, siūlantis prekes telefonu. Suprantu, kaip turėjo būti sunku vienam užauginti mane, bet tėtis niekuomet nesiskųsdavo, net kai jį nuvildavau. Vakarus dažniausiai leisdavau vienas. Kai visi dienos darbai būdavo atlikti, tėtis patraukdavo į darbo kam16
Brangusis Džonai
barį pabūti su savo monetomis. Monetos buvo jo gyvenimo aistra. Labiau už viską jis mėgdavo sėdėti savo kambarėlyje, įsikniaubęs į monetų kolekcininkams skirtą laikraštuką „Greysheet“, ir spręsti, kokia moneta vertėtų papildyti savo kolekciją. Iš tiesų, ją kaupti pradėjo dar mano senelis. Jis be galo žavėjosi tokiu Luisu Eliasbergu, finansininku iš Baltimorės, kuris buvo vienintelis žmogus, sukaupęs visą JAV monetų kolekciją su įvairiausiomis datomis ir kalyklų ženklais. Jo kolekcija prilygo, o gal ir pranoko žymiąją Smitsono muziejaus kolekciją, ir po mano močiutės mirties 1951 metais seneliui rūpėjo tik viena – kaip sukaupti monetų kolekciją kartu su sūnumi. Vasaromis juodu traukiniais bildėdavo po įvairiausias kalyklas, kad įsigytų naujų monetų iš pirmų rankų, ir lankydavo monetų parodas kone visoje Pietryčių Amerikoje. Laikui bėgant užsimezgė ryšiai su monetų prekeiviais iš visos šalies, ir daugybę metų pildydamas savo kolekciją senelis išleido krūvą pinigų. Jis nebuvo toks turtingas kaip Luisas Eliasbergas, – mano seneliui priklausiusi universalinė parduotuvė Burge bankrutavo, kai kitame miesto gale duris atvėrė „Piggly Wiggly“ tinklo krautuvė, – tad ga17
N i c h o l a s S pa r k s
lėjo tik pasvajoti apie tokią vertingą monetų kolekciją. Ir vis dėlto kiekvieną atliekamą dolerį senelis išleisdavo monetoms. Jis trisdešimt metų dėvėjo tą patį švarką, visą gyvenimą vairavo tą pačią mašiną, ir, esu beveik įsitikinęs, nesukrapštė nė cento mano tėvo mokslams koledže apmokėti, todėl šis, baigęs vidurinę, įsidarbino pašte. Tikras keistuolis buvo tas senelis, ne kitaip, lygiai toks pat kaip mano tėvas. Obuolys nuo obels netoli rieda – sako sena patarlė. Kai senukas galiausiai pasimirė, paaiškėjo, kad testamente jis buvo nurodęs parduoti namą ir už gautus pinigus nupirkti monetų – ką mano tėvas greičiausiai bet kokiu atveju būtų padaręs. Kai tėvas paveldėjo senelio monetų kolekciją, ji jau buvo gana vertinga. Tuomet, kai siautė infliacija ir aukso kaina pakilo iki 850 dolerių už unciją, ją pardavęs galėjai gauti apvalią sumelę, kurios mano kukliajam tėvukui būtų užtekę per akis, kad laimingai išeitų į pensiją; po ketvirčio amžiaus ši vertė jau buvo kritusi. Tačiau nei senelis, nei tėvas nekaupė šios kolekcijos dėl pinigų – juos žavėjo pati monetų medžioklė, sutvirtinusi judviejų tarpusavio ryšį. Juos jaudino ilga ir sunki trokštamos monetos paieška, atradimo momentas, 18
Brangusis Džonai
tada kelionė ir derybos dėl kainos. Kartais suderėti pavykdavo, kartais ne, bet kiekviena kolekciją papildžiusi moneta jiems buvo tikras lobis. Mano tėvas tikėjosi, kad taip pat perimsiu šį aistringą pomėgį su tokiu pat atsidavimu. Kai buvau vaikas, žiemą tekdavo miegoti po keliomis antklodėmis, kasmet teturėdavau tik vieną porą batų, o drabužiams apskritai neužtekdavo pinigų, nebent pirkdavo Išganymo armijos labdaros parduotuvėse. Tėvas netgi neturėjo fotoaparato. Vienintelė bendra mūsų nuotrauka buvo padaryta Atlantoje vykusioje monetų parodoje. Mus nufotografavo vienas prekeivis, nes stovėjome priešais jo stendą, ir vėliau tą nuotrauką atsiuntė. Ilgus metus ji stovėjo ant tėvo rašomojo stalo. Toje nuotraukoje tėvas viena ranka mane apkabinęs per pečius ir abu šypsomės. Aš rankoje laikau nepriekaištingai išsilaikiusį 1926 metų Denverio kalyklos „bizono nikelį“ – monetą, kurią tėvas tuomet nusipirko. Tai buvo vienas rečiausių „bizono nikelių“ ir kainavo daugiau, nei jis tikėjosi, todėl grįžę visą mėnesį valgėme vien dešrainius ir pupeles. Neprieštaravau tokiam pasiaukojimui, bent jau kurį laiką. Kai tėvas pradėjo pasakoti man apie monetas – 19
įsigykite
knygą dabar