PABAIGOS PRADŽIA!
7:01
– KELKIS!
Rodos, buvau NUALPĘS.
GEROKAI per anksti sekmadienio rytą
Ir kas galėtų mane kaltinti?
Tai nemenkas iššūkis paprastam dvylikamečiui. Net jei pamirštume viską nuo PIRMADIENIO 5:00 iki ŠEŠTADIENIO 23:58 (o aš tikrai NORĖČIAU VISKĄ pamiršti) ir peršoktume tiesiai į tą akimirką, kai žengiau į sraigtasparnių aikštelę ant ištaigingų rūmų stogo.
Vieną akimirką aš, negalėdamas patikėti, žvelgiu
į NSO* (ar, geriau įsižiūrėjus, NKO**) pilną nakties dangų.
NE VISAI TOKIE LABIAU TOKIE
* Neatpažintas skraidantis objektas.
O tada staiga...
** Neatpažintas katiniškas objektas.
ŠVYST!
Ir kaipmat atsiduriu kažkur, kas atrodo
kaip ATEIVIŲ
KOSMINIS LAIVAS!
Tai būtų visai šaunu, jei:
A) KLASIKINIU būdu, paneig
damas gravitacijos dėsnį, lėtai pakilčiau šviesos spinduliu...
Ne! Tik ne mano mokyklinė nuotrauka!
Tai turėjau būti aš!
...o ne būčiau NUELEKTRINTAS kaip uodas!
Ir B) būčiau ypatingas garbės svečias įspūdingame tarpplanetinio erdvėlaivio vakarėlyje...
tau, niekšeli!
SVEIKA ATVYKUSI, ORGANINE ŽMOGIŠKOSIOS GYVYBĖS FORMA!
...o ne pririštas prie šalto metalinio operavimo (tikiuosi, NE)
stalo, visiškai vienas KEISTAME NSO kambaryje, kurio sienos nukabinėtos ekranais, mirgančiais užrašu...
(VAIZDAS UŽTEMSTA)
7:02.
Jei jau kalbame apie ekranus ir apie kalbėjimą... pamažu atgaudamas sąmonę, visuose ekranuose regiu savo katiną
Kapitoną Pūkuotinską. KALBANTĮ!
Ne miauksintį. Ne MURKIANTĮ. Ne ŠNYPŠČIANTĮ (kas tikrai geriausiai atspindi jo charakterį!). Ir net ne skausmingai
KNIAUKIANTĮ, kaip daro, kai šeriu jį pigiu konservuotu ėdalu vietoj jo mėgstamiausio brangaus, aukščiausios klasės maisto.
