8
anonimė
Be kelių minučių trečią prie kiosko privažiavo laikraščių išvežiotojas. Jo jau tykojo du tuzinai žmonių. Laikraštininkas akimirksniu pradingo smulkias monetas tiesiančių rankų miške. Gerda iš durininko iškaulijo visą pluoštą „naktinės“ laidos ir davė man vieną egzempliorių. Tai jau nebe tikras laikraštis – tik speciali laida, atspausdinta ant vieno gerokai sudrėkusio lapo abiejų pusių. Pirmiausiai perskaičiau Vermachto pranešimą. Vėl nauji vietovardžiai: Miunchebergas, Zėlovas, Bucholcas. Prakeikimas – iki skausmo pažįstami pavadinimai. Probėgšmiais užmečiau akį į naujienas iš Vakarų fronto. Kiek jis mums berūpi? Lemtis atkeliauja iš Rytų – ji pakeis pasaulį, kaip kažkada ledynmetis pakeitė Žemės klimatą. Kodėl? Žmonės kamuojasi uždavinėdami sau neatsakomus klausimus. Noriu galvoti tik apie šią dieną ir apie tai, ką reikia nuveikti dabar. Aplink kioską spiečiasi žmonių grupelės – niūrūs veidai, murmantys prislopintais balsais: – Kas galėjo pamanyti... – Juk kiekvienas turėjo bent truputėlį vilties... – Nuo mūsų tai nepriklauso – mes esame niekas... Tada prisimena Vakarų Vokietiją: – Jiems gerai. Jie ištvėrė. Niekas neištaria žodžio „rusai“. Jis niekaip neprasispraudžia pro lūpas. Vėl aukštyn į mansardą. Tai ne mano namai. Savųjų nebeturiu. Baldais apstatytas kambarys, kurį subombardavo, irgi nebuvo mano, tačiau per šešerius ten pragyventus metus