Issuu

anonimÄ—

Moteris Berlyne

Anonimė

moteris berlyne Dienoraščiai

Iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Pavlovičienė

anonimÄ—

Moteris Berlyne

Įžanga

Autorės užrašai, kuriuose pasakojama apie įvykius nuo 1945 metų balandžio 20 d. iki birželio 22 d., sutalpinti į tris smulkiai prirašytus mokyklinius sąsiuvinius. Nuo 1945 metų liepos jai artimas žmogus visus užrašus perspausdino mašinėle. Taip trumpos tezės virto sakiniais. Neaiškios vietos buvo paaiškintos, tekstas papildytas užmirštomis detalėmis. Atskiruose lapeliuose prikeverzoti tekstai surašyti į savo vietas. Taip ant pilko karo laikotarpio popieriaus atsirado 121 mašinraščio puslapis su mažais tarpais tarp eilučių. Po kelerių metų užrašai pateko į autorės pažįstamų rankas. Vienas jų buvo rašytojas Kurtas W. Marekas (C. W. Ceramas), kurio manymu, asmeninių išgyvenimų aprašymą galima vadinti epochą charakterizuojančiu dokumentu. Rašytojas perdavė tekstą vienam Niujorko leidėjui. Šis 1954 metų rudenį išleido vertimą. 1955 vasarą tekstą publikavo britai. Nuo tada buvo išleisti vertimai švedų, norvegų, olandų, danų, italų, japonų, ispanų, prancūzų ir suomių kalbomis. Supratinga skaitytojų reakcija tokioje daugybėje šalių ir tikėjimas gydančia prabėgusio laiko galia paskatino autorę sutikti išleisti dienoraštį vokiečių kalba. Siekiant išsaugoti

anonimė

konfidencialumą rankraštyje buvo pakeisti visi vardai ir daugybė smulkių detalių, o kai kurių faktų visiškai atsisakyta. Kiekvienas skaitytojas supras, kodėl autorė nenori atskleisti savo tapatybės. Be to, ji kaip asmuo nėra labai svarbi – dienoraštyje aprašytas ne išskirtinis atvejis, o žiaurus nesuskaičiuojamos daugybės moterų likimas. Be autorės pasakojimo mūsų laikų kronikos, kurias dažniausiai rašo vyrai, būtų vienpusiškos ir nepilnos.

Moteris Berlyne

Kronika pradėta tą dieną, kai Berlynas pirmą kartą savo akimis regėjo mūšį

1945 metų balandžio 20 d., 16 valanda, penktadienis

Taip, karo banga atsirita į Berlyną. Garsas, vakar panašus į tolimą ūžimą, šiandien virto nesiliaujančiu gausmu. Atrodo, tarsi į plaučius su oru trauktum pabūklų dundėjimą. Ausys atbunka, ir girdi tik sunkiausio kalibro šūvius. Net neįmanoma nustatyti, kurioje pusėje. Mes gyvename pabūklų vamzdžių apsuptyje, ir ratas kas valandą siaurėja. Kartkartėmis įsispengia nejauki tyla. Staiga prisimeni, kad dabar pavasaris. Pro juodus apdegusius gyvenvietės griuvėsius iš šeimininkų netekusių sodų vėjo šuorai atneša alyvų kvapą. Akacijos strampas prie kino teatro suputojo šviežia žaluma. Tikriausiai per pertraukas tarp pavojaus sirenų padirbėjo sodininkai – prie Berlyno gatvėje išsirikiavusių pavėsinių juoduoja šviežiai apversta velėna. Tik paukščiai nepasitiki šiuo pavasariu – ant mūsų stogo latako nematyti nė vieno žvirblio.

anonimė

Be kelių minučių trečią prie kiosko privažiavo laikraščių išvežiotojas. Jo jau tykojo du tuzinai žmonių. Laikraštininkas akimirksniu pradingo smulkias monetas tiesiančių rankų miške. Gerda iš durininko iškaulijo visą pluoštą „naktinės“ laidos ir davė man vieną egzempliorių. Tai jau nebe tikras laikraštis – tik speciali laida, atspausdinta ant vieno gerokai sudrėkusio lapo abiejų pusių. Pirmiausiai perskaičiau Vermachto pranešimą. Vėl nauji vietovardžiai: Miunchebergas, Zėlovas, Bucholcas. Prakeikimas – iki skausmo pažįstami pavadinimai. Probėgšmiais užmečiau akį į naujienas iš Vakarų fronto. Kiek jis mums berūpi? Lemtis atkeliauja iš Rytų – ji pakeis pasaulį, kaip kažkada ledynmetis pakeitė Žemės klimatą. Kodėl? Žmonės kamuojasi uždavinėdami sau neatsakomus klausimus. Noriu galvoti tik apie šią dieną ir apie tai, ką reikia nuveikti dabar. Aplink kioską spiečiasi žmonių grupelės – niūrūs veidai, murmantys prislopintais balsais: – Kas galėjo pamanyti... – Juk kiekvienas turėjo bent truputėlį vilties... – Nuo mūsų tai nepriklauso – mes esame niekas... Tada prisimena Vakarų Vokietiją: – Jiems gerai. Jie ištvėrė. Niekas neištaria žodžio „rusai“. Jis niekaip neprasispraudžia pro lūpas. Vėl aukštyn į mansardą. Tai ne mano namai. Savųjų nebeturiu. Baldais apstatytas kambarys, kurį subombardavo, irgi nebuvo mano, tačiau per šešerius ten pragyventus metus

Moteris Berlyne

jo sienos jau buvo persigėrusios mano alsavimu, pripratusios prie mano knygų, paveikslų ir šimtų niekučių, kuriuos gyvendamas žmogus sukaupia aplink save. Ten buvo mano jūrų žvaigždė – suvenyras iš paskutiniųjų taikių atostogų, – dvipusis sieninis kilimas, kurį Gerdas atvežė iš Persijos, žadintuvas įlenktu korpusu, fotografijos, seni laiškai, citra, monetos iš dvylikos valstybių, nebaigti mezginiai, šiluma dvelkiantys sendaikčiai – visi nugyventų metų prisiminimai, jų odos, žievės ir nuosėdos. Dabar, kai viso to nebėra ir liko tik krepšys su keliais drabužiais, jaučiuosi nuoga ir lengva. Aš nieko nebeturiu, todėl man priklauso viskas, pavyzdžiui, šis svetimas butas palėpėje. Iš tiesų jis nėra visiškai svetimas. Šeimininkas – buvęs mano kolega. Kol jis nebuvo pašauktas į karą, dažnai čia svečiuodavausi. Mudu sudarydavome sandorius, atitinkančius laikmečio dvasią: savo prancūzišką konjaką iškeičiau į daniškus mėsos konservus, prancūzišką muilą – į puskojines, kurias jis buvo gavęs Prahoje. Netgi turėjau progą pranešti jam apie subombarduotą būstą ir gavau leidimą atsikraustyti čia. Paskutinė jo žinutė atėjo iš Vienos – kolega pasakojo gavęs vietą Vermachto cenzūros tarnyboje. Kur jis dabar?.. Šiaip ar taip, butų mansardoje paklausa nedidelė. Be to, per stogą prasisunkia lietus, nes kai kur čerpės sudėtos nelygiai arba nubyrėjusios. Čia, viršuje, niekaip negaliu nurimti – nuolat zuju po kambarius. Visose spintose ir stalčiuose sistemingai ieškau ko nors tinkamo vartoti: ko nors valgomo, geriamo ir degi-

anonimė

namo. Deja, neradau beveik nieko. Namų tvarkytoja ponia Vajers suspėjo užbėgti man už akių. Dabar viskas priklauso visiems. Ryšys tarp daiktų ir žmonių tapo labai trapus – sunku atskirti, kas yra tavo, o kas – svetima. Už stalčiaus radau suspaustą laišką buto šeimininkui. Gėdijausi, kad skaitau, tačiau vis tiek perskaičiau. Jausmingas meilės laiškas – nuleidau jį į klozetą. (Vanduo vis dar tiekiamas beveik be pertrūkių). Širdis, skausmas, meilė, geismas – kokie tolimi ir svetimi žodžiai. Akivaizdu, kad norint patirti subtilius jausmus, būtina reguliariai sočiai pavalgyti. Dabar, kai rašau šias eilutes, mano dėmesio centre yra skrandis. Visos mintys, jausmai, troškimai ir viltys susijusios tik su valgiu. Po dviejų valandų. Besigaluodamos plevena dujų liepsnelės. Jau kelios valandos, kai virš jų stovi puodas su bulvėmis. Visoje šalyje varganiausios bulvės, skirtos spiritui varyti, suverdančios į bjaurią klampynę – jų skonis panašus į kartono. Vieną prarijau pusžalę. Šiandien nuo pat ryto kemšu į pilvą maistą. Pas Bolę ištirpinau šviesiai melsvus pieno miltelius, kuriuos Gerdas buvo atsiuntęs prieš Kalėdas. Tai buvo nuostabus metas. Pildama skystį iš palenkto ąsočio, pardavėja pasakė, kad į Berlyną nebeįveža pieno. Tai reiškia, kad mirs kūdikiai. Porą gurkšnių nugurkiau tiesiog gatvėje. Namuose į skrandį prikimšau manų košės, o ant jos dar užmečiau duonos plutą. Teoriškai esu tokia soti, kokia seniai bebuvau. Praktiškai mane kamuoja gyvuliškas alkis. Valgydama išba-

Moteris Berlyne

dėjau dar labiau. Aišku, tam yra moksliškas paaiškinimas. Maistas skatina skrandžio sekreciją ir verčia skrandžio sultis virškinti. Kol šis procesas kaip reikiant įsibėgėja, nedidelės atsargos jau būna suvirškintos. Tada sultys niršta. Besirausdama skurdžioje buto šeimininko bibliotekoje (ten radau ir tuščią juodraščiams skirtą sąsiuvinį, į kurį dabar rašau), atsiverčiau vieną romaną. Anglijos aristokratijos gyvenimas. Randu tokį sakinį: „...užmetė akį į nepaliestą valgį, pakilo nuo stalo ir nuėjo...“ Jau buvau pasistūmėjusi per dešimt eilučių žemyn, kai akis tarsi magnetas vėl pritraukė viršutinis sakinys. Perskaičiau jį bent tuziną kartų, kol sugavau save nagais gremžiančią raides, tarsi galėčiau iš knygiūkštės iškrapštyti nepaliestą maistą – jis buvo aprašytas labai išsamiai. Kuoktelėjau. Prasideda bado sukelta lengvos formos beprotybė. Gaila, kad negaliu apie tai paskaityti Hamsuno romane Badas. Net jeigu mano būstas nebūtų subombarduotas, šios knygos vis tiek neturėčiau. Daugiau kaip prieš dvejus metus metro traukinyje ją pavogė iš pirkinių krepšio. Knyga buvo aplenkta iš karnos pagamintu aplanku. Aišku, vagis ją palaikė maisto kortelių dėžute. Vargšelis! Kaip jis turėjo nusivilti! Šiaip ar taip, šita istorija būtų patikusi Hamsunui. Šįryt pas kepėją vyko toks pokalbis: „Jeigu jie ateis, išneš iš namų viską, kas valgoma. Mums neduos nieko. Tai reiškia, kad vokiečiai turės badauti mažų mažiausiai aštuonias savaites. Silezijoje žmonės jau bėga į miškus kasti šaknų. Miršta vaikai. Senukai kaip gyvuliai ėda žolę.“

anonimė

Apskritai tai tik vox populi. Niekas nieko nežino. Ant laiptų jau neguli Völkischer Beobachter*. Ponia Vajers neateina ir per pusryčius man neskaito riebalais ištepliotų išniekinimo istorijų. „Išprievartauta septyniasdešimtmetė senutė. Vienuolė išžaginta dvidešimt keturis kartus.“ (Įdomu, kas skaičiavo?) Tokios straipsnių antraštės. Gal jos turėtų paskatinti Berlyno vyrus bent truputėlį ginti ir saugoti mus, moteris? Juokinga. Iš tikrųjų jos tik dar tūkstančius bejėgių moterų ir vaikų išgina į gatves, vedančias iš miesto į vakarus. Ten jie miršta badu arba krenta per miesto pakraščių apšaudymus. Skaitant ponios Vajers akys visada išsiplėsdavo ir imdavo žibėti. Kažkokia jos esybės dalis mėgavosi šiomis baisybėmis. Gal moteriškė nesąmoningai džiūgavo, kad jai nieko nenutiko. Ji bijojo ir norėjo būtinai išvykti. Nuo užvakar ponios Vajers daugiau nemačiau. Radijas numirė prieš keturias dienas. Vėlgi paaiškėja, kokiais abejotinais dalykais mus apdovanojo technika. Patys savaime jie visiškai beverčiai ir tampa naudingi tik su viena sąlyga – kai yra galimybė kur nors įkišti laido kištuką. Duona yra absoliuti vertybė. Anglys irgi. Auksas yra auksas – tiek Romoje, tiek Peru, tiek ir Breslau. Radijas, dujinė ar elektrinė viryklė, centrinis šildymas, visi naujųjų laikų siurprizai, priešingai, sugedus centrinei stočiai, virsta beverčiu balastu. Dabar mes grįžtame į praėjusius šimtmečius. Urviniai žmonės. * Völkischer Beobachter – Vokietijos nacionalsocialistų partijos laikraštis, leistas nuo 1920 m. iki 1945 m. (čia ir toliau vert. past.)

Moteris Berlyne

Penktadienis, apytikriai 19 valanda. Nuskubėjau paskutinį kartą pasivažinėti tramvajumi – judėjau rotušės link. Dundėjimas ir gaudesys, nepaliaujama šūvių audra. Konduktorės šauksmas apgailėtinai ištirpo tokiame fone. Žvilgsniu rijau bendrakeleivių veidus. Niekas balsu neištaria to, kas svarbiausia. Tapome nebylių tauta. Tik gerai pažįstamame rūsyje žmonės dar kalbasi vienas su kitu. Kada vėl važiuosiu tramvajumi? Ar iš viso dar kada nors važiuosiu? Vienalapiame laikraštyje rašoma, kad nuo rytdienos negalios pirmos ir antros pakopos važiavimo leidimai, dėl kurių mums kvaršino galvas dvi pastarąsias savaites, ir naudotis transportu galės tik trečiosios pakopos kortelių turėtojai – maždaug vienas iš keturių šimtų žmonių. Taigi – niekas. Baigta. Šaltas vakaras, sausi vandens čiaupai. Ant mažytėlaičių dujų liepsnelių vis dar verda mano bulvės. Išrausiau visus kampus. Žirnių, miežių, miltų ir kavos pakaitalo atsargas subėriau į maišelius ir sugrūdau į kartoninę dėžę. Dar vienas paketas, kurį teks sunkiai vilkti į rūsį. Aprišusi jį antra virve staiga prisiminiau, kad pamiršau druską. Be druskos kūnas negali ištverti, ypač ilgesnį laiką, o mes turime pasirengti ilgai tūnoti rūsyje. Penktadienis, 23 valanda. Rūsys, žibalinė lempa, sąsiuvinis ant kelių. Prieš dešimtą viena po kitos nukrito trys ar keturios bombos. Tą pačią akimirką užkaukė sirenos. Tai reiškia, kad jos dabar įjungiamos rankiniu būdu. Nei spindulėlio šviesos. Nuo ketvirtadienio laiptais leidžiamės vi-

anonimė

siškoje tamsoje. Visi slidinėja. Kažkur įsižiebia nešiojamas žibintuvėlis, ir ant laiptinės sienos iškyla milžiniškas šešėlis. Pro išdaužytus langų stiklus košia vėjas, judindamas tamsias užuolaidas, kurių dabar jau niekas nenuleidžia – nėra prasmės. Šnara pėdos. Krepšiai trankosi vienas į kitą. Lucas Lėmanas sušunka: „Mamyte!“ Kelias veda per gatvę prie šoninio įėjimo, tada keli laipteliai žemyn, koridorius, kvadratinis kiemas, virš kurio žiba žvaigždėtas dangus ir tarsi vapsvų spiečius gaudžia lėktuvų varikliai. Dar keli laipteliai žemyn. Slenksčiai, koridoriai. Galų gale už centnerio sunkumo geležinių guma apkraščiuotų durų su dviem skląsčiais – mūsų rūsys. Oficialiai jis vadinamas slėptuve. Mes vadiname urvu, požemiu, siaubo katakomba arba masine kapaviete. Lubas prilaiko visas miškas plikai nužievintų medžių kamienų. Net tokiame troškiame ore juntamas sakų kvapas. Senasis Šmitas Užuolaidininkas visą vakarą plepa apie paskaičiavimus, pagal kuriuos rąstų miškas turėtų išlaikyti netgi nugriuvus namui. Žinoma, jeigu nuolaužų masė grius tam tikru kampu, o jų svoris pasiskirstys tam tikru santykiu. Namo šeimininkas, kuris tikriausiai žino, kaip yra iš tiesų, negali mums nieko paaiškinti – jis išsikraustė į Bad Emsą ir dabar jau yra amerikietis. Vis dėlto rūsio bendruomenė šventai tiki, kad jos urvas yra vienas patikimiausių. Nėra nieko svetimesnio už svetimą rūsį. Jau tris mėnesius esu šio pasaulėlio dalis, bet vis tiek jaučiuosi pašalinė. Kiekviename rūsyje galioja kitokie

Moteris Berlyne

draudimai, skirtingai aidi aižėjimas, šnarėjimas ir teškėjimas. Mano senajame rūsyje lašėjo priešgaisrinis čiaupas. Žmonės visur rikiavo ąsočius, kibirus, puodus ir statines, kuriose telkšojo drumzlinas buljonas. Vis dėlto namas supleškėjo kaip fakelas. Iš viso gesinimui sukaupto skystimo naudos tebuvo tiek, kiek iš vieno spjūvio. Ponia Vajers pasakojo, kad jos rūsyje aižėjo plaučiai. Vos nukrinta pirmoji bomba, visi palinksta į priekį ir, prispaudę rankas prie pilvo, kvėpuoja labai negiliai. Jiems kažkas pasakė, kad taip galima išvengti plaučių trūkimo. Čia, šiame rūsyje, ciksi mūras. Visi sėdi nugara į išorinę sieną. Plyšys žmonių eilėje yra tik ties orlaide. Kai sudunda, į garsų jūrą įsilieja nosinių šnarėjimas. Visi iš anksto paruoštomis nosinėmis užsidengia nosį ir burną, o mazgą suriša ant pakaušio. To dar nebuvau mačiusi nė viename kitame rūsyje. Nežinau, nuo ko galėtų apsaugoti tie skudurėliai, tačiau jeigu jiems taip geriau... Šiaip čia renkasi įprasta rūsio publika, kuri sėdi ant įprastų rūsio kėdžių. Šiai kategorijai priskiriami visi sėdimi baldai nuo paprasčiausių taburečių iki brokatu aptrauktų fotelių. Žmonės – mažų ir didelių miestiečių mišinys proletariškais drabužiais. Apsidairau ir užrašau: priekyje – kepėjo žmona. Du riebūs raudoni skruostai po avikailio apykakle. Vaistininko našlė, baigusi samariečių kursus, kartais sustumianti dvi kėdes ir tarp kitų moterų dėliojanti kortas. Ponia Lėman – jos sutuoktinis pradingo Rytuose, – ant rankų laikanti pagalvės

anonimė

užvalkale miegantį kūdikį, o ant kelių pasisodinusi keturmetį Lucą, kurio batraištis karo nutįsęs iki žemės. Jaunas vyriškis, mūvintis pilkas kelnes, su raginiais akiniais – iš arčiau įsižiūrėjus paaiškėja, kad tai jauna mergina. Trys pagyvenusios seserys siuvėjos, tupinčios tarsi juodas pudingas. Pabėgėlė mergina iš Rytprūsių, Kionigsbergo, vilkinti prastai pasiūtus skarmalus. Užuolaidų urmininkas be užuolaidų, ponas Šmitas, perkeltas čia iš subombarduotų namų, be perstojo plepantis, nepaisant solidaus amžiaus. Knygomis prekiaujantys sutuoktiniai, kelerius metus gyvenę Paryžiuje, tarpusavyje dažniausiai pusbalsiu leliuojantys prancūziškai... Ką tik klausiausi, kaip keturiasdešimtmetė moteris, iki subombardavimo gyvenusi aristokratų dvare, o dabar besiglaudžianti pas motiną, pasakojo apie bombardavimą. Sprogstamasis užtaisas, išrausęs kaimynų sodą, kartu į šipulius sutrupino ir jos namą bei visas sukauptas gėrybes. Jos nupenėtą kiaulę sprogimas nusviedė net ant stogo gegnių. „Ji jau buvo nevalgoma.“ Net kaimynų pora būtų tuo patikėjusi. Juos surado tarp namo griuvėsių ir sodo purvo, tiksliau, tik tai, ką pavyko surasti. Buvo gražios laidotuvės. Prie kapo giedojo siuvyklos vyrų choras. Vis dėlto pabaigoje viskas apsivertė aukštyn kojomis. Dievo garbintojų giesmę perrėžė sirena. Karstai su mirusiaisiais nudardėjo į kapą. Buvo girdėti, kaip bilda jų turinys. O dabar seka sąmojis, kurį pasakotoja kikendama įterpia į iki šiol ne itin komišką istoriją: „Ir įsivaizduokite – kai po trijų dienų duktė išėjo pasirausti sode ir paieškoti kokių nors tinkamų daiktų, po lietaus vandens statine rado tėvo ranką.“

Moteris Berlyne

Keli žmonės trumpai nusijuokė, tačiau dauguma – ne. Ar ranką irgi palaidojo? Toliau apie rūsio kompaniją. Priešais mane – įsisupęs į antklodes, nuo aukštos temperatūros prakaituojantis senyvas vyriškis. Jo profesija – prekybininkas. Pašonėje įsitaisiusi žmona, kuri kalbėdama hamburgietiška maniera vietoje „šp“ ir „št“ taria „sp“ ir „st“, bei aštuoniolikmetė dukra, lyg tyčia šaukiama Stinchen*. Neseniai paskirta blondinė, kurios čia niekas nepažįsta, susikibusi už rankų su savo irgi niekam nepažįstamu subnuomininku. Nebaigta pieta: paliegusi į atsargą išėjusi aukšto rango pašto tarnautoja, nuolat prie krūtinės glaudžianti kojos protezą – meniškai pagamintą daiktą iš nikelio, odos ir medienos. Vienakojis sūnus guli arba gulėjo – to niekas nežino – Breslau karo ligoninėje. Fotelyje gūžiasi į gnomą panašus kuprotas chemijos mokslų daktaras iš limonado fabriko. Dar durininko šeima: motina, dvi dukterys ir tėvo netekęs vaikaitis. Erna ir Henė iš kepinių krautuvėlės – jos negali išvažiuoti namo ir dabar gyvena pas šeimininką. Juodbruvas garbanotas belgas Antuanas, kepėjo pameistrys, užmezgęs romaną su Hene. Namo šeimininko ūkvedė, artima jo giminaitė, kuri, nepaisydama visų apsaugos nuo oro atakų instrukcijų, ant rankų laiko senstelėjusį foksterjerą. Ir aš – blanki blondinė, visada apsigaubusi atsitiktinai išgelbėtu žieminiu paltu, leidyklos darbuotoja – iki praėjusios savaitės, kai ši užvėrė savo kontoros langines ir atleido ten dirbusius žmones „neribotam laikui“. * Normine vokiečių kalba turėtų būti Štinchen. Tai bet kokia moteriško vardo, turinčio priesagą -stin-, mažybinis trumpinys.

anonimė

Dar vienas kitas bespalvis veidas. Mes – atliekos, sendaikčiai, nereikalingi nei frontui, nei folksšturmui. Nėra kepyklos šeimininko. Jis vienintelis iš viso namo turi raudoną trečios pakopos važiavimo leidimą, todėl išvyko į sodo sklypelį užkasti savo sidabro. Nėra panelės Bėn, netekėjusios pašto tarnautojos – ką tik sulaukusi momento, kai liovėsi kristi bombos, ji išsmuko į lauką atnešti šiandienos laikraščio. Nėra dar vienos moteriškės – ji dabar Potsdame. Išvyko laidoti septynių giminaičių, žuvusių per didelį antpuolį. Nėra inžinieriaus iš trečio aukšto, jo žmonos ir sūnaus. Praėjusią savaitę jis įlipo į baržą, turėjusią jį kartu su visais baldais saugiai nuplukdyti Vidurio Vokietijos kanalu į Brausnšvaigą, kur buvo evakuota ginklų gamykla. Visos jėgos kaupiamos šalies centre. Ten tikriausiai susidarė pavojinga žmonių sangrūda. Žinoma, jeigu dar nėra amerikiečių kareivių. Iš tiesų čia niekas nieko nežino. Vidurnaktis. Nėra elektros. Ant sijos virš mano galvos smilksta žibalinė lempa. Lauke vis garsėja žemas gaudesys. Pasigirsta medžiagos šnarėjimas. Kiekvienas iš anksto pasiruošta nosine apsivynioja nosį ir burną. Vaiduokliškas turkų haremas, pusiau apvyniotų pomirtinių kaukių galerija. Gyvos tik akys.

Moteris Berlyne

anonimÄ—