Moteris Berlyne
17
Keli žmonės trumpai nusijuokė, tačiau dauguma – ne. Ar ranką irgi palaidojo? Toliau apie rūsio kompaniją. Priešais mane – įsisupęs į antklodes, nuo aukštos temperatūros prakaituojantis senyvas vyriškis. Jo profesija – prekybininkas. Pašonėje įsitaisiusi žmona, kuri kalbėdama hamburgietiška maniera vietoje „šp“ ir „št“ taria „sp“ ir „st“, bei aštuoniolikmetė dukra, lyg tyčia šaukiama Stinchen*. Neseniai paskirta blondinė, kurios čia niekas nepažįsta, susikibusi už rankų su savo irgi niekam nepažįstamu subnuomininku. Nebaigta pieta: paliegusi į atsargą išėjusi aukšto rango pašto tarnautoja, nuolat prie krūtinės glaudžianti kojos protezą – meniškai pagamintą daiktą iš nikelio, odos ir medienos. Vienakojis sūnus guli arba gulėjo – to niekas nežino – Breslau karo ligoninėje. Fotelyje gūžiasi į gnomą panašus kuprotas chemijos mokslų daktaras iš limonado fabriko. Dar durininko šeima: motina, dvi dukterys ir tėvo netekęs vaikaitis. Erna ir Henė iš kepinių krautuvėlės – jos negali išvažiuoti namo ir dabar gyvena pas šeimininką. Juodbruvas garbanotas belgas Antuanas, kepėjo pameistrys, užmezgęs romaną su Hene. Namo šeimininko ūkvedė, artima jo giminaitė, kuri, nepaisydama visų apsaugos nuo oro atakų instrukcijų, ant rankų laiko senstelėjusį foksterjerą. Ir aš – blanki blondinė, visada apsigaubusi atsitiktinai išgelbėtu žieminiu paltu, leidyklos darbuotoja – iki praėjusios savaitės, kai ši užvėrė savo kontoros langines ir atleido ten dirbusius žmones „neribotam laikui“. * Normine vokiečių kalba turėtų būti Štinchen. Tai bet kokia moteriško vardo, turinčio priesagą -stin-, mažybinis trumpinys.