Miręs pasauliui

Charlaine Harris

Romanas

Iš anglų kalbos vertė Rūta Steponavičiūtė

Raštelį radau priklijuotą ant durų, kai po darbo grįžau namo. Kaip tik baigiau popietinę pamainą „Pas Merlotę“, kuri trunka iki pavakarių, bet buvo pati gruodžio pabaiga, todėl jau buvo sutemę. Vadinasi, Bilas, mano buvęs vaiki­ nas – tai yra Bilas Komptonas arba vampyras Bilas, kaip jį vadina dauguma nuolatinių „Pas Merlotę“ lankytojų, – tu­ rėjo palikti žinutę per pastarąją valandą. Jis, matot, negali atsikelti, kol nesutemsta.

Bilo nemačiau jau visą savaitę, o ir mūsų paskutinis susi­ tikimas nebuvo labai malonus. Tačiau užteko paliesti voką su savo vardu ir pasijutau baisiai nelaiminga. Galima pagal­ voti, kad nors man jau dvidešimt šešeri, dar neteko išsiskirti su vaikinu.

Ir teisingai pagalvotumėte.

Normalūs vaikinai nenori draugauti su tokia keistuole.

Vietiniai nuo pradinės mokyklos laikų kalba, kad man kaž­ kas negerai su proteliu.

Jie teisūs.

Ne, negaliu skųstis, retkarčiais bare ir mane pagrabalioja.

Vaikinai nusigeria. Aš atrodau visai neprastai. Jie pamiršta savo būgštavimus dėl mano keistuolės reputacijos ir nuola­ tinės, lyg priklijuotos prie veido, šypsenos.

6

c h a r l a i n e h a rris

Tačiau vienintelis Bilas sugebėjo užmegzti su manimi itin artimus santykius. Man buvo labai skaudu, kai išsiskyrėme.

Nepraplėšiau voko, kol neatsisėdau prie seno, subraižyto stalo virtuvėje. Palto taip ir nenusivilkau. Tik pirštines nu­ simoviau. „Brangiausioji Suke, norėjau užsukti pas tave ir pasikalbėti, kai jau šiek tiek atsigausi po nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių šio mė­ nesio pradžioje.“ „Nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių“, kad jį kur. Mė­ lynės pagaliau išnyko, tačiau vienas mano kelis pašalus ima skaudėti, ir rimtai įtariu, kad taip bus visada. Visus sužeidi­ mus patyriau gelbėdama savo neištikimą vaikiną iš nelais­ vės, kurioje jį laikė grupė vampyrų. Tarp tų vampyrų buvo ir jo ankstesnė meilė, Lorena. Man taip ir liko neaišku, kodėl Bilas buvo taip netekęs galvos dėl Lorenos, kad nurūko į Misisipės valstiją vos tik ji pamojo piršteliu. „Tikriausiai turi daug klausimų apie tai, kas atsitiko.“ Tai jau tikrai, po galais. „Jeigu norėtum pasikalbėti su manimi akis į akį, ateik prie priekinių durų ir įleisk mane vidun.“ Oi. To kažkodėl nesitikėjau. Minutėlę galvojau. Pagaliau nusprendusi, kad nors Bilu daugiau nebepasitikiu, tikrai ne­ manau, kad jis galėtų mane fiziškai užgauti, tad perėjau per visą namą iki priekinių durų. Atidariau jas ir šūktelėjau: – Gerai jau. Užeik.

Jis išniro iš miško, augančio aplink proskyną, kurioje sto­ vi mano senasis namas. Jį išvydus man nudiegė širdį. Bilas

Miręs pasauliui

7

plačiapetis ir lieknas, juk visą gyvenimą dirbo žemes, besiri­ bojančias su manosiomis. Jo kūnas tvirtas ir kietas dar ir dėl tų kelių metų, kuriuos praleido konfederatų kariuomenėje prieš mirtį 1867 metais. Bilo nosis tiesi, tarsi nukopijuota nuo graikiškos vazos. Plaukai tamsiai rudi ir trumpai ap­ kirpti, o akys tokios pat tamsios. Jis atrodė lygiai taip pat kaip ir tuo metu, kai mes draugavome. Ir visada atrodys taip pat.

Prieš peržengdamas slenkstį trumpai sudvejojo, tačiau aš jam daviau leidimą. Atsitraukiau per žingsnį į šoną, kad ga­ lėtų pro mane patekti į svetainę, pilną senų, patogių baldų.

Svetainė buvo švari – kaip išlaižyta.

– Dėkoju, – tarė jis savo šaltu, glotniu balsu, nuo kurio mane ir vėl pervėrė gryno geismo dieglys. Mus išskyrė dau­ gybė negerų dalykų, tačiau nė vienas jų neprasidėjo lovo­ je. – Norėjau pasikalbėti su tavimi prieš išvažiuodamas.

– Kur keliausi? – bandžiau kalbėti taip pat ramiai kaip ir jis.

– Į Peru. Karalienės įsakymu.

– Vis dar darbuojiesi prie savo... e... duomenų bazės? – Aš beveik nieko neišmanau apie kompiuterius, tačiau Bilas praleido daug laiko, kad juos įvaldytų.

– Taip, turiu dar šį tą patyrinėti. Limoje apsistojęs vienas labai senas vampyras, kuris sukaupė daug žinių apie mūsų rasės atstovus, gyvenančius Pietų Amerikoje, susitariau su­ sitikti su juo ir pasitarti. O kol ten būsiu, šiek tiek pasižval­ gysiu.

8

c h a r l a i n e h a rris

Nugalėjau norą pasiūlyti Bilui butelį sintetinio kraujo – kaip būtų padariusi mandagi šeimininkė.

– Prisėsk, – pasiūliau ir linktelėjau į sofą. Pati nudribau ant seno atlošiamo krėslo, pastatyto kampu į sofą. Tada sto­ jo tyla, kuri privertė mane dar aiškiau suvokti, kokia aš ne­ laiminga.

– Kaip Buba? – galiausiai išsižiojau.

– Dabar jis Naujajame Orleane, – atsakė Bilas. – Karalie­ nei patinka retkarčiais jį laikyti prie savęs, o jis per pastarąjį mėnesį taip dažnai čia rodėsi, kad buvo visai gera mintis jį pergabenti į kitą vietą. Jis greitai grįš.

Pamatę Bubą iš karto jį atpažintumėte – visi pažįsta jo veidą. Tačiau jis nebuvo labai sėkmingai „transformuotas“.

Tikriausiai morgo pagalbiniam darbuotojui, kuris (taip jau atsitiko) buvo vampyras, reikėjo nekreipti dėmesio į tą silpnutę gyvybės kibirkštėlę. Bet jis buvo toks didelis Ro­ kenrolo karaliaus gerbėjas, kad tiesiog nesugebėjo atsispirti pagundai. Nuo to laiko visai pietinėse valstijose įsikūrusiai vampyrų bendruomenei tenka nuolat perduoti Bubą iš ran­ kų į rankas ir laikyti jį kuo toliau nuo žmonių akių.

Vėl stojo tyla. O juk grįžusi namo planavau nusimesti batelius ir uniformą, įsisupti į jaukų seną chalatą ir žiūrėti televizorių, priešais pasidėjusi Freschetta picos. Tas planas buvo kuklus, tačiau pati jį sugalvojau. Vietoj to – štai, turiu čia sėdėti ir kentėti.

– Jei nori man kažką pasakyti, tai geriau taip ir pada­ ryk, – paraginau.

Miręs pasauliui

9

Jis linktelėjo, lyg pats sau.

– Turiu pasiaiškinti, – pradėjo. Nuleido baltas plaštakas ant kelių. – Lorena ir aš...

Nevalingai krūptelėjau. Daugiau niekada nebenorėjau girdėti to vardo. Jis mane metė dėl Lorenos.

– Privalau tau papasakoti, – pasakė jis beveik piktai, pa­ stebėjęs mano krūptelėjimą. – Suteik man progą.

Po sekundėlės mostelėjau ranka, duodama leidimą tęsti.

– Kai ji mane pakvietė į Džeksoną, nuvažiavau ten todėl, kad kitaip negalėjau, – tęsė jis.

Mano antakiai ūmai pakilo aukštyn. Ir kur aš tai girdėjau?

Tarsi primena: „Aš neturiu jokios savikontrolės“ arba „Man tai atrodė verta tuo metu, ir aš nelabai ilgai svarsčiau“.

– Labai seniai mes buvome meilužiai. Erikas minėjo, kad pasakojo tau, jog vampyrų poros neišsilaiko labai ilgai, nors ir trumpi, bet tie santykiai būna labai intensyvūs. Tik Erikas tau nepaminėjo, kad Lorena buvo dar ir vampyrė, kuri mane transformavo.

– Į nakties padarą? – pasitikslinau ir prisikandau lūpą.

Lengvabūdiškumas tokiai temai netinka.

– Taip, – labai rimtai patvirtino Bilas. – Po to mes ilgai buvome kartu kaip meilužiai, o taip nedažnai pasitaiko.

– Tačiau jūs išsiskyrėte...

– Taip, maždaug prieš aštuoniasdešimt metų atėjo aki­ mirka, kai daugiau nebegalėjome vienas kito pakęsti. Nuo tada Lorenos nebemačiau, nors, savaime aišku, girdėjau apie jos darbelius.

10

c h a r l a i n e h a rris

– Na, žinoma, – burbtelėjau be jokios išraiškos.

– Tačiau jos kvietimui privalėjau paklusti. Tam negali­ ma atsispirti. Kai kviečia kūrėjas, negalima nepaklusti. – Jo tonas buvo toks, lyg jam būtų labai svarbu, kad viską suvok­ čiau.

Linktelėjau, tarsi suprasčiau, nors man nelabai sekėsi.

– Ji man įsakė tave palikti, – tęsė jis. Tamsios akys siurbte įsisiurbė į mano veidą. – Ji grasino, kad jeigu tavęs nepalik­ siu, ji tave nužudys.

Pamažu ėmiau netekti kantrybės. Įsikandau į žando vidų, labai stipriai, kad išlaikyčiau dėmesį ties pokalbiu.

– Vadinasi, nei pasiaiškinęs, nei pasitaręs su manimi, pats nusprendei, kas bus geriau tau ir man?

– Aš privalėjau, – pakartojo jis. – Privalėjau daryti taip, kaip ji liepia. Be to, žinojau, kad ji gali tau pakenkti.

– Na, tai tu teisingai suvokei. – Tiesą pasakius, Lorena iš visų jėgų stengėsi man pakenkti taip, kad jau nebepakilčiau iš kapo duobės, tačiau aš ją pirma ten pasiunčiau. Gerai jau gerai, man pavyko tik atsitiktinumo dėka, bet juk svarbiau­ sia, kad pavyko.

– O dabar tu manęs nebemyli, – pasakė Bilas, nors jo bal­ se nuskambėjo vos jaučiamas klausimas. Į tą klausimą neturėjau jokio aiškaus atsakymo.

– Nežinau, – tariau. – Negalvojau, kad norėsi pas mane sugrįžti. Juk nužudžiau tavo mamytę. – Mano balse taip pat nuskambėjo lyg ore pakibęs klausimas, tačiau kartėlio jame buvo žymiai daugiau.

Miręs pasauliui

11

– Tokiu atveju mums reikia praleisti daugiau laiko atski­ rai. Kai grįšiu, mes vėl pasikalbėsime – jeigu tu sutiksi. Ar galiu atsisveikindamas tave pabučiuoti?

Gėda prisipažinti, tačiau būčiau mielai pabučiavusi Bilą.

Bet mintis buvo labai bloga, net pats noras buvo visiškai netikęs. Abu atsistojome, ir aš lūpomis greitai brūkštelėjau jo skruostu. Jo balta oda skleidė tą neryškų švytėjimą, kuris skiria vampyrus nuo žmonių. Kažkada labai nustebau suži­ nojusi, kad ne visi jį mato.

– Ar dar susitikinėji su vilkolakiu? – paklausė jis, kai buvo jau beveik išėjęs pro duris. Atrodė, kad tuos žodžius iš jo gerklės kažkas labai skausmingai išplėšė replėmis.

– Kuriuo? – atsikirtau, vos atsispyrusi pagundai vylingai sumirksėti blakstienomis. Jis nenusipelnė jokio atsakymo, ir pats tai gerai žinojo.

– Ar ilgai būsi išvykęs? – greitai pateikiau klausimą pati.

Jis pažvelgė į mane susimąstęs.

– Dar nelabai aišku. Gal porą savaičių, – atsakė.

– Gal tada ir pakalbėsime, – tarstelėjau nusisukdama. – Noriu grąžinti tavo raktą. – Rankinėje susižvejojau raktų ryšulį.

– Ne, prašau, tegu jis lieka prie tavo raktų pakabučio, – paprašė jis. – Tau gali jo prireikti, kol būsiu išvykęs. Gali bet kada užsukti į mano namus. Mano laiškai bus laikomi pašte, kol jiems pranešiu; regis, visais kitais nesutvarkytais reikalais jau irgi pasirūpinau.

12

c h a r l a i n e h a rris

Vadinasi, aš buvau tik vienas iš jo nesutvarkytų reikalų.

Užtvenkiau kunkuliuojantį pykčio upeliuką, kuris grasinosi prasiveržti; pastaruoju metu tai labai jau dažnai pasitaiko.

– Linkiu tau saugios kelionės, – pasakiau šaltai ir užda­ riau duris. Sugrįžau į savo miegamąjį. Juk turiu apsivilkti chalatą ir pažiūrėti televizorių. Vaje, nejaugi man pavyks laikytis savo plano?

Tačiau kišdama picą į mikrobangų krosnelę kelis kartus perbraukiau per skruostus.

1 skyrius Galų gale Naujųjų metų sutikimo vakarėlis bare „Pas Merlotę“ baigėsi. Nors baro savininkas Semas Merlotė tą naktį prašė dirbti visų savo darbuotojų, vienintelės, kurios sutiko, buvome Holė, Arlena ir aš. Čiarlsė Tuten pareiškė, kad ji jau per sena, kad taikstytųsi su netvarka, kurią ten­ ka iškęsti paskutiniąją metų naktį, Danielė jau seniai buvo suplanavusi eiti į prašmatnų vakarėlį su savo nuolatiniu vai­ kinu, o naujoji darbuotoja turėjo pradėti dirbti tik po po­ ros dienų. Tikriausiai galima pridurti, kad Arlenai, Holei ir man labiau reikėjo pinigų nei pramogų.

Be to, aš negavau jokio pakvietimo eiti kitur, todėl ne­ turėjau daugiau ką veikti. Kai dirbu „Pas Merlotę“, bent jau esu įprasta vietovaizdžio dalis. Vis geriau, nei būti keisteny­ be.

14

c h a r l a i n e h a rris

Šluodama krūvas sudraskyto popieriaus turėjau sau dar kartą priminti, kad vėl nepriekaištaučiau Semui dėl nevyku­ sios minties išdalyti konfeti maišelius vakarėlio dalyviams.

Visi jam taip sakėme, o dabar net ir paties Semo geranoriš­ kumas atrodė smarkiai sumažėjęs. Buvo ne itin teisinga pa­ likti viską sutvarkyti Teriui Belfliorui, nors šluoti ir plauti grindis yra jo darbas.

Semas skaičiavo pinigus kasoje ir dėliojo juos į maišelius, kad galėtų nunešti į naktinį priėmimo langelį banke. Atrodė pavargęs, bet patenkintas.

Jis atlenkė savo mobilųjį telefoną.

– Kenija? Ar jau gali palydėti mane iki banko? Gerai, pa­ simatysime po minutėlės prie galinio išėjimo. – Policijos pa­ reigūnė Kenija dažnai lydi Semą iki banko naktinio priėmi­ mo langelio, ypač po tokių sėkmingų vakarų kaip šiąnakt.

Aš irgi buvau patenkinta savo vakaru. Gavau daug arbat­ pinigių. Surinkau tikriausiai kokius tris šimtus dolerių ar net daugiau, bet man reikalingas kiekvienas centas. Būtų buvę visai smagu pasvajoti, kaip grįžusi namo juos skaičiuosiu, tik nežinojau, ar šiąnakt man tam pakaks smegenų. Vakarėlio triukšmas ir sumaištis, nuolatinis bėgiojimas nuo staliukų iki baro bei virtuvės aptarnavimo angos ir atgal, siaubinga netvarka, su kuria teko susidoroti, nuolatinė daugybės galvų keliama kakofonija – visa tai mane labai nuvargino. Į vaka­ rėlio pabaigą buvau pernelyg pavargusi, kad išlaikyčiau savo vargšą protą apsaugotą, todėl vidun pritekėjo daug svetimų minčių.

Miręs pasauliui

15

Telepate būti nelengva. Labai dažnai tai apskritai sunkiai pakeliama. Šis vakaras buvo blogesnis nei dauguma. Nuolatiniai baro lankytojai, kuriuos beveik visus pažįstu ne vienerius metus, ne tik kad visiškai nesivaržė, dauguma iš jų tiesiog kailyje nesitvėrė norėdami papasakoti man keletą rinktinių naujienų.

– Girdėjau, kad taviškis išdūmė į Pietų Ameriką, – pra­ nešė automobilių pardavėjas Čiakas Bičemas, o jo akyse su­ žvilgėjo pagieža. – Be jo tau bus baisingai liūdna, ar ne?

– Čiakai, tu ką, nori užimti jo vietą? – vogravo vyrukas, sėdėjęs prie baro šalia Čiako, ir jie abu sutartinai šiurkščiai nusikvatojo.

– Nea, Terelai, – atšovė pardavėjas. – Man vampo išėdų nereikia.

– Elkis mandagiai, kitaip skrisi pro duris, – perspėjau ly­ giu balsu. Pajutau už nugaros šilumą ir supratau, kad mano bosas, Semas Merlotė, žvelgia į juos per mano petį.

– Ar viskas gerai? – pasiteiravo jis.

– Jie kaip tik ruošėsi atsiprašyti, – pasakiau, žvelgdama tiesiai Čiakui ir Terelui į akis. Jie nudelbė akis į savo alaus bokalus.

– Atleisk, Suke, – sumurmėjo Čiakas, o Terelas linktelėjo pritardamas. Aš irgi jiems linktelėjau ir apsisukusi ėmiausi kito užsakymo. Bet jiems pavyko mane įskaudinti.

O toks ir buvo jų tikslas.

Man maudė širdį.

16

c h a r l a i n e h a rris

Buvau įsitikinusi, kad didžioji Bon Tono Luizianoje gy­ ventojų dalis nieko nežino apie mūsų santykių atšalimą.

Bilas tikrai neturėjo įpročio pliurpti apie savo asmeninį gy­ venimą, aš – taip pat. Žinoma, Arlena ir Tara kai ką žinojo; juk turėjau papasakoti apie išsiskyrimą su vaikinu bent jau geriausioms draugėms, nors teko išmesti iš savo pasakojimo kai kurias įdomias smulkmenas. (Pavyzdžiui, tai, kad užmu­ šiau moterį, dėl kurios jis mane paliko. To niekaip negalėjau išvengti. Nemeluoju.) Taigi visi, kurie sakė man, jog Bilas išvažiavo iš šalies manydami, kad to dar nežinau, darė tai sąmoningai norėdami mane įskaudinti.

Prieš Bilo apsilankymą mano namuose, paskutinį kartą jį mačiau nugabenusi jam kompaktinius diskus ir kompiuterį, kurį buvo pas mane palikęs. Prie jo namų privažiavau prieš pat sutemas, kad kompiuteris negulėtų atviroje verandoje per ilgai. Sudėjau visus jo daiktus į vandens nepraleidžiančią dėžę ir pastačiau ją prie durų. Jis išėjo pro duris kaip tik man nuvažiuojant, tačiau aš nesustojau.

Pikta moteris būtų viską atidavusi Bilo bosui, Erikui.

Niekinga moteris būtų pasilaikiusi ir diskus, ir kompiuterį, o į mano namus nė vienas iš jų negali įeiti, nes atšaukiau Bilo (ir Eriko) pakvietimą įžengti į vidų. Išdidžiai sau pareiškiau, kad nesu nei pikta, nei niekinga.

Be to, jeigu pagalvosime praktiškai, Bilas galėjo tiesiog nusamdyti kokį nors žmogų, kuris lengvai įsilaužtų į mano namus ir viską susirinktų. Nors nemanau, kad jis būtų taip pasielgęs. Bet jam jų labai reikėjo, kitaip būtų patekęs į savo

Miręs pasauliui

17

boso viršininkės nemalonę. Aš esu karšto būdo, o išprovo­ kuota galiu visiškai pratrūkti, tačiau tikrai nesu kerštinga.

Arlena man ne kartą sakė, kad esu per gera ir tai man gali pakenkti. Aš ją patikinau, kad tikrai nesu tokia jau gera.

(Tara niekada taip nesako; gal ji geriau mane pažįsta?) Dar šio beprotiško vakaro pradžioje niūriai pagalvojau, kad Ar­ lena neišvengiamai išgirs apie Bilo išvykimą. Na ir aišku, praėjus dvidešimčiai minučių nuo Čiako ir Terelo prieka­ bių, prasibrovusi per minią ji patapšnojo man per nugarą.

– Tau tikrai nereikalingas tas šaltas šmikis, – pareiškė. – Ar jis nors kartą tau padarė ką nors gero?

Silpnai jai linktelėjau, norėdama parodyti, kiek daug man reiškia jos parama, tačiau tada vienas staliukas užsisakė du viskio su citrinų sultimis, du alaus bei vieną džino su toniku, ir man teko skubėti vykdyti užsakymo, o tai visai gerai ati­ traukė dėmesį. Tačiau nunešusi užsakytus gėrimus pati sau uždaviau tą patį klausimą. Ką Bilas man yra padaręs gero?

Dviem staliukams nunešiau po ąsotį alaus, o tada pradė­ jau mintyse vardyti.

Jis supažindino mane su seksu – tai man tikrai patiko. Su­ pažindino mane su daugeliu kitų vampyrų, o tai man patiko ne taip labai. Išgelbėjo man gyvybę, nors, geriau pagalvojus, nebūtų grėsęs joks pavojus, jeigu nebūčiau su Bilu drauga­ vusi. Kaip bebūtų, aš jo gyvybę irgi išgelbėjau kartą ar du, taigi šiuo klausimu – lygiosios. Jis mane vadino „širdele“, ir kurį laiką tikrai taip buvo.

– Nieko, – sumurmėjau valydama nuo stalo išlietą Pina colada, o tada padaviau vieną iš paskutinių švarių baro

18

c h a r l a i n e h a rris

rankšluosčių jį išliejusiai moteriškei, nes gerą kokteilio dalį ji išsipylė ant savo sijono. – Jis ničnieko man nepadarė. – Ji nusišypsojo ir linktelėjo, akivaizdžiai galvodama, kad aš kaž­ ką murmu ją užjausdama. Bare buvo per daug triukšminga, kad ką nors išgirstum. Kaip man pasisekė.

Bet aš vis tiek apsidžiaugsiu, kai Bilas sugrįš, nes jis, kaip ne kaip, yra artimiausias mano kaimynas. Mūsų valdas ski­ ria seniausios bendruomenės kapinės, kurios yra šalia apy­ gardos plento į pietus nuo Bon Tono. Kai Bilo nėra, aš ten būnu visai viena.

– Girdėjau, kad išvažiavo į Peru, – kažkam pranešė mano brolis Džeisonas. Viena ranka buvo apkabinęs žemą, liesu­ tę, tamsiaplaukę dvidešimt vienerių metų merginą iš gilaus užkampio. (Aš tikrinau jos dokumentus.) Atidžiai ją nužiū­ rėjau. Džeisonas to nežinojo, bet ji buvo kažkokios rūšies metamorfė. Metamorfus lengva atskirti. Ji buvo patrau­ kli mergina, tačiau šviečiant mėnulio pilnačiai pavirsdavo į kažką su plunksnomis ar kailiu. Pastebėjau, kad Semas reikšmingai ir griežtai į ją pažiūrėjo, kai Džeisonas buvo at­ sukęs nugarą: priminė jai, kad būdama jo teritorijoje privalo elgtis gerai. Mergina pažvelgė į jį susidomėjusi ir ne mažiau reikšmingai. Mane apėmė jausmas, kad ji tikrai nevirsta pū­ kuotu kačiuku ar voveryte.

Pagalvojau, kad būtų gerai prisikabinus prie jos smege­ nų pabandyti ką nors perskaityti, tačiau metamorfų galvos sunkiai „perkandamos“: jų mintys susiraizgiusios, smegenys tarsi skleidžia raudoną švytėjimą, nors retkarčiais galima

Miręs pasauliui

19

pagauti ryškesnių emocijų ar vaizdų. Tas pats pasakytina ir apie vilkolakius.

Kai mėnulis būna apvalus ir ryškus, Semas virsta koliu.

Kartais jis atbindzena iki pat mano namų, tada pastatau jam dubenį su maisto likučiais ir leidžiu nusnausti savo galinėje verandoje – jeigu oras būna geras, arba svetainėje – jeigu oras būna blogas. Į savo miegamąjį jo nebeleidžiu, nes at­ sibunda nuogas – toks jis atrodo labai dailiai, tačiau man tikrai nereikia, kad mano bosas mane gundytų. Šiąnakt mėnulis nebuvo pilnas, taigi Džeisonui niekas negrėsė. Nusprendžiau nieko jam nesakyti apie merginą, kurią pasirinko šiam vakarui. Visi turi paslapčių – vieni ma­ žesnių, kiti didesnių. Jos paslaptis buvo tik šiek tiek neįpras­ tesnė nei kitų.

Be mano brolio merginos ir, žinoma, Semo, tą Naujųjų metų vakarą „Pas Merlotę“ buvo dar du antgamtiniai pa­ darai. Vienas iš jų buvo nuostabi moteris, mažiausiai metro aštuoniasdešimties ūgio, ilgais, banguotais, tamsiais plau­ kais. Apsirengusi kvapą gniaužiančia, prie odos prigludusia ilgarankove oranžine suknele, ji atėjo viena ir, atrodė, buvo pasiryžusi susipažinti su kiekvienu bare sutiktu vyruku.

Nežinojau, kas ji tokia, tačiau iš jos smegenų skleidžiamo signalo supratau, kad ji tikrai nėra žmogus. Kitas padaras buvo vampyras, atėjęs su grupele jaunų žmonių – daugu­ ma jų buvo vos perkopę dvidešimt. Nepažinojau nė vieno.

Vampyro buvimas nesukėlė didelės reakcijos, į jį dirstelėjo tik vienas kitas švenčiantysis. Tai tik dar kartą parodė, kaip