Page 1


2

p h i l i p pa g r e g o ry


I š t i k i m o j i k a ra l i e n ė

Philippa Gregory

Ištikimoji

karalienė

Romanas

Iš anglų kalbos vertė Giedrė tartėnienė

3


4

p h i l i p pa g r e g o ry


I š t i k i m o j i k a ra l i e n ė

5

Granada, 1491 m.

Pirmiausia – klyksmas, vėliau – nirtus ugnies, ryjančios šilko drapiruotes, riaumojimas, po to – vis garsėjantys baimingi šūksniai, sklindantys nuo vienos palapinės prie kitos įkandin liepsnų, šokančių nuo vienos šilko vėliavos prie kitos, žybčiojančių žvitriais liežuviais ir besiveržiančių pro muslino uždangą. Paskui išsigandę sužvingo arkliai, o žmonės rėkavo, mėgindami juos nuraminti, bet siaubas jų balsuose padėtį tik blogino. O tuo metu visa lyguma jau švietė tūkstančiais nirtulingų liepsnų, dūmuose skendinti naktis aidėjo nuo šūksnių ir klyksmų. Maža mergytė baimingai pašoko patale ir ispaniškai pašaukė motiną. Paskui pradėjo klykti: – Maurai? Maurai ateina? – Brangusis Dieve, saugok mus, jie padegė stovyklą! – aikčiojo žindyvė. – Dievo Motina, jie išniekins mane, jie perrėš tave savo pjautuvais. – Mama! – verkė vaikas, šokdamas iš lovos. – Kur mano mama? Ji metėsi laukan, naktiniai marškiniai plaikstėsi tarp kojų, o palapinės drapiruotės už nugaros staiga užsiliepsnojo ir sušvito pragariška ugnimi. Stovykloje liepsnojo nenusakoma daugybė palapinių, į tamsų dangų tarsi ugnies fontanai svaidydamos kibirkštis, kurios sūkuriavo kaip spiečius negandą nešančių jonvabalių. – Mama! – šaukėsi pagalbos mergytė.


6

p h i l i p pa g r e g o ry

Iš nakties tarsi mistinis padaras išniro du didžiuliai tamsūs žirgai, dar juodesni liepsnos švytėjime. Iš aukštybių, iš aukščiau, nei galėtum pagalvoti, pasikalbėti su drebančiu vaiku, vos tesiekiančiu arklio raktikaulį, pasilenkė mergaitės motina. – Pasilik su žindyve ir būk gera mergaitė, – paliepė moteris. Balse nebuvo girdėti nė krislelio baimės. – Mudu su tavo tėvu turime joti pasirodyti vyrams. – Pasiimk mane kartu! Mama! Juk sudegsiu. Pasiimk kartu! Mane pačiups maurai! – tiesė į motiną rankas mergaitė. Gaisro liepsna keistai atsispindėjo ant moters krūtinės šarvų, ant kaldintų antblauzdžių, tarsi ji būtų metalinė, sutverta iš sidab­ ro ir aukso. Motina palinko pirmyn. – Jei vyrai manęs nepamatys, palūš, – pasakė griežtai. – Juk šito nenorėtum. – Man nerūpi, – persigandusi ašarojo mergytė. – Man nerūpi niekas kitas, tik tu! Pakelk mane! – Kariuomenė – svarbiau, – nusprendė aukštai ant juodo žirgo sėdinti moteris. – Privalau joti. Ji nusuko savo arklį nuo panikos apimtos dukters. – Grįšiu pas tave, – metė per petį. – Palauk čia. Dabar turiu joti. Bejėgė mergaitė stebėjo, kaip tolsta jos motina ir tėvas. – Madre! – unkščiojo. – Madre! Prašau! Bet moteris neatsisuko. – Sudegsime gyvos! – už nugaros spiegė tarnaitė Madila. – Bėkim! Bėkim ir slėpkimės! – Gal nurimk, – staiga piktai užsipuolė ją mergaitė, – jeigu jau aš, Velso princesė, galiu likti degančioje stovykloje, tuomet tu, moriska, tikrai ištversi. Ji stebėjo, kaip du žirgai šen bei ten šuoliuoja tarp degančių palapinių. Visur, kur jie pasirodydavo, nutildavo klyksmai ir į įbaugintą stovyklą grįždavo tvarka. Vyrai rikiavosi į eiles, perdavi-


I š t i k i m o j i k a ra l i e n ė

7

nėjo kibirus iki drėkinimo kanalo, iš siaubo grįždami prie tvarkos. Nevilties apimtas karvedys lakstė tarp savo vyrų ir kardo šonu ginė į rikiuotę tuos, kurie ką tik spruko, rikiavo į gynybines pozicijas, ruošdamasis tam atvejui, jeigu maurai, iš savo tamsaus forto išvydę ugnies stulpus, leisis į ataką tikėdamiesi užklupti chaoso apimtą stovyklą. Bet tą naktį maurai nepasirodė. Jie pasiliko už aukštų pilies mūrų ir spėliojo, kokias akiplėšiškas šėtoniškas linksmybes bepročiai krikščionys užkūrė tamsoje. Maurai pernelyg baiminosi artintis prie krikščionių užkurto pragaro, spėjo, jog čia tikriausiai kitatikių spąstai. Penkerių metų vaikas stebėjo motinos ryžtą nugalėti pačią ugnį, jos karališkąjį pasitikėjimą raminant paniką, jos įsitikinimą, jog pavyks įveikti negandą ir apsiginti. Mažoji mergytė užsikabarojo ant vienos iš lobių skrynių, apkamšė naktinukais nuogus kojų pirštus ir laukė, kol stovykla nurims. Parjojusi motina rado dukterį ramutėlę, sausomis akimis. – Katalina, ar gerai jautiesi? – Izabelė Ispanietė, nušokusi nuo žirgo ir atsisukusi į jauniausią, brangiausią dukrelę, šiaip taip susiturėjo neparklupusi ir jos neapkabinusi. Vaikas, užaugintas švelnumu, netaps Kristaus kariu, silpnumu princesės nepadrąsinsi. Mergaitė buvo tokia pat tvirta, kaip ir jos motina. – Dabar viskas gerai, – atsakė. – Neišsigandai? – Nelabai. Moteris pritariamai linktelėjo. – Tada gerai, – pasakė. – To ir tikėjausi iš Ispanijos princesės. – Ir Velso princesės, – pridūrė duktė. Tai aš, nedidukė penkiametė mergytė, tupiu ant lobių skrynios baltu kaip marmuras veidu ir baimingai išplėstomis mėlynomis akimis. Stengiuosi nedrebėti, kandžioju lūpas, kad nebepravirkčiau. Tai aš, pradėta stovykloje tėvų, kurie tokie pat varžovai, kaip ir meilužiai, gi-


8

p h i l i p pa g r e g o ry

musi akimirką, nugvelbtą tarp mūšių per sraunius žiemos potvynius, auginta stiprios šarvuotos moters, visą vaikystę leidusi žygiuose. Man lemta kovoti dėl vietos pasaulyje, kautis dėl savo tikėjimo, kautis dėl savo žodžio: aš gimusi kovoti už vardą, už tikėjimą ir už sostą. Aš – Katalina, Ispanijos princesė, dviejų didingiausių valdovų – Izabelės Kastilietės ir Ferdinando Aragoniečio – duktė. Jų vardai įvaro baimės nuo Kairo iki Bagdado, nuo Konstantinopolio iki Indijos, ne tik maurams, bet ir kitoms tautoms: turkams, indams, kinams. Jie mūsų varžovai, garbintojai ir priešai iki mirties. Mano tėvus – puikiausius karalius, galinčius apginti tikėjimą nuo islamo galios, – palaimino popiežius. Jie – didžiausi krikščioniškojo pasaulio kryžeiviai, taip pat ir pirmieji Ispanijos karaliai. O aš – jų jauniausioji duktė, Katalina, Velso princesė. Aš būsiu Anglijos karalienė. Nuo trejų metukų esu pažadėta princui Artūrui, Anglijos karaliaus Henriko sūnui. Sulaukusi penkiolikos nuostabiu laivu su stiebo viršuje plevėsuojančia savo vėliava plauksiu į jo šalį, būsiu jo žmona, o paskui – karalienė. Jo šalis – turtinga ir derlinga, pilna šaltinių ir lašančio vandens teškenimo, kupina sirpstančių vaisių, kvepianti gėlėmis. Tas kraštas taps mano šalimi, aš juo rūpinsiuosi. Viskas sutarta beveik nuo mano gimimo, visada žinojau, jog taip bus. Galvoju, kad bus gaila palikti motiną ir namus, bet aš gimiau princese, man skirta būti karaliene, aš žinau savo pareigą. Esu visiškai tikra. Žinau, kad būsiu Anglijos karalienė, nes tokia Dievo valia ir toks mano motinos paliepimas. Tikiu, kaip ir visi kiti mane supančiame pasaulyje, kad Viešpats su mano mama paprastai būna tokios pačios nuomonės, o jų valia visada išsipildo. Ryte stovyklavietė šalia Granados buvo drėgna ir šalta smilkstančių drapiruočių, suniokotų palapinių, rūkstančių pašaro krūvų maišalynė, o viską sunaikino vienui viena nerūpestingai pastatyta žvakė. Neliko nieko kita, tik atsitraukti. Iš ispanų kariuomenės,


I š t i k i m o j i k a ra l i e n ė

9

išdidžiai atkakusios apsupti paskutinės didžios maurų karalystės, liko tik pelenai. Reikėjo joti atgal ir persigrupuoti. – Ne, nesitrauksime, – nusprendė Izabelė Ispanietė. Karvedžiai, sukviesti į skubų susirinkimą po apsvilusia stogine, ginė nuo savęs pelenus, sūkuriuojančius po stovyklą, šokančius virš gaisravietės. – Jūsų didenybe, šį kartą pralaimėjome, – švelniai tarė vienas karvedys. – Kalbame ne apie išdidumą ir pasiryžimą. Neturime palapinių, neturime pastogių, mums tiesiog sukliudė pikta lemtis. Turėsime grįžti, dar kartą apsirūpinti ir iš naujo pradėti apgultį. Jūsų vyras... – jis linktelėjo tamsaus dailaus vyriškio, stovinčio šiek tiek nuošaliau ir klausančio, pusėn, – ...tą supranta. Visi suprantame. Dar kartą surengsime apsiaustį, maurai mūsų neįveiks. Geras karvedys žino, kada metas atsitraukti. Vyrai sutartinai palingavo galvas. Visiems atrodė savaime suprantama, jog šį kartą neliko nieko kita, tik nutraukti Granados maurų apgultį. Ši kova užsitęsė. Ji vyksta jau septynetą amžių. Kiekvienais metais kartų kartos krikščionių karalių maurų sąskaita praplečia savo valdas. Kiekvienas mūšis po truputį stumia nuo seno gerbiamus maurų įstatymus iš Andalūzijos į pietus. Metais daugiau ar mažiau – koks skirtumas. Mažoji mergaitė, atsirėmusi į šlapią palapinės stulpą, dvokiantį pelenais, stebėjo ramią motinos išraišką. Ji niekada nesikeisdavo. – Būtent apie išdidumą, – pataisė karalienė. – Kaunamės su priešais, kurie geriau negu kas kitas supranta išdidumą. Jei su savo apsvilusiais skarmalais roposime atgalios, po pažastimis pasikišę susuktus apskrudusius kilimus, maurai savo aljanoje, savo rojuje, mus užjuoks. Negaliu šito leisti. Bet dar svarbiau štai kas: Viešpaties valia kovojame su maurais, Dievo valia turime judėti pirmyn. Trauktis – tikrai ne Viešpaties valia. Taigi turime eiti pirmyn. Mergytės tėvas nusisuko su atlaidžiai pašaipia šypsena, bet nesiginčijo. Kai į jį sužiuro karvedžiai, tik numojo ranka.


10

p h i l i p pa g r e g o ry

– Karalienė teisi, – pasakė. – Karalienė visuomet teisi. – Tačiau neturime palapinių, nebeturime stovyklos! Jis kreipėsi į žmoną: – Ką manote? – Pasistatysim, – nusprendė karalienė. – Jūsų didenybe, nuniokojome kraštą mylių mylias aplink. Manau, nepasiūtume nė tunikos Velso princesei. Audeklo nėra. Drobės neturime. Nėra nei vandens, nei pasėlių laukuose. Sugadinome kanalus, užarėme pasėlius. Nusiaubėme viską, bet iš tikrųjų nukentėjome tik patys. – Tuomet statysime iš akmens. Spėju, akmens turime... Karalius, pradėjęs juoktis, apsimetė, kad atsikrenkščia. – Mes apsupti bergždžių akmenynų, mano meile, – pareiškė. – Ko jau turime, tai turime: akmens. – Tuomet statysime – ne stovyklą, o akmens miestą. – Neįmanoma! Karalienė atsigręžė į vyrą. – Reikia, – pabrėžė. – Tokia Dievo ir mano valia. Vyras linktelėjo. – Padarysim, – jis paskubomis intymiai nusišypsojo, – mano pareiga prižiūrėti, kad būtų vykdoma Viešpaties valia. Ir su malonumu paklusiu tavajai. Kai ugnis sužlugdė planus, armija pasitelkė žemę ir vandenį. Vyrai kaip vergai plušo saulės kaitroje ir žvarbiais vakarais. Kaip valstiečiai darbavosi laukuose, kuriais tikėjosi pergalingai žygiuoti. Visi: kavalerijos karininkai, karvedžiai, didieji valstybės vyrai, net karaliaus pusbroliai – lenkė nugarą saulėkaitoje, o naktį išsitiesdavo ant kietos, šaltos žemės. Iš aukštybių, nuo raudonos dantytos neįveikiamo forto, įsikūrusio Granados kalvose, sienos stebintys maurai nusprendė, kad krikščionims nestinga drąsos. Niekas nepasakytų, kad jie neryžtingi. Tačiau visi iki vieno suprato,


I š t i k i m o j i k a ra l i e n ė

11

kad jie pasmerkti. Jokios pajėgos neįveiks raudonojo Granados forto. Tvirtovė nepasidavė du šimtus metų. Forto, suręsto ant uolos, iškilusio aukštai virš slėnio – plačios nubalusios įdubos, netikėtai užklupti neįmanoma. Raudono akmens uola, stūksanti virš lygumos, nepastebimai virsta raudono akmens sienomis, kylančiomis vis aukščiau ir aukščiau. Jokios kopėčios nepasieks viršaus, ničniekas neužsiropš stačiu šlaitu. Nebent atsirastų išdavikas? Bet kur tu rasi kvailį, kuris atsisakytų nusistovėjusios, ramios maurų galybės, palaikomos viso pasaulio bei remiamos nepajudinamo tikėjimo ir prisijungtų prie pašėlusios bepročių krikščionių armijos, kurios beviltiškai susiskaldę karaliai valdo tik kelis kalnuotus Europos akrus? Kas gi norėtų palikti aljaną, sodą, iš tikrųjų primenantį rojų, pačiuose gražiausiuose Ispanijos, o gal ir visos Europos rūmuose dėl šiurkščios netvarkos Kastilijos ir Aragono pilyse bei tvirtovėse? Pastiprinimą atsiųs Afrikos maurai – giminaičių ir sąjungininkų pakanka nuo Maroko iki Senegalo. Atvyks parama iš Bagdado, iš Konstantinopolio. Granada gal ir maža palyginus su Ferdinando ir Izabelės užgrobtomis žemėmis, bet jos užnugaryje stovi galingiausia pasaulio imperija – Pranašo, tebūnie pašlovintas jo vardas, imperija. Bet, kad ir kaip būtų keista, diena po dienos, savaitė po savaitės, nepasiduodami pavasario dienų karščiui ir naktų šaltukui, krikščionys darė neįmanoma. Pirmiausiai iškilo koplytėlė – apvali kaip mečetė, nes tokią vietiniai statybininkai galėjo suręsti greičiausiai, paskui – nedidelis namelis plokščiu stogu su arabišku kiemeliu viduje – karaliui Ferdinandui, karalienei Izabelei ir karališkajai šeimai: infantui, jų brangiam sūnui ir paveldėtojui, trims vyresnėms mergaitėms: Izabelai, Marijai, Chuanai bei mažylei Katalinai. Karalienė teprašė tik sienų ir stogo. Metus iš metų kariaudama, prabangos nesitikėjo. Aplink pridygo akmeninių pašiūrių, kuriose nenoriai prisiglaudė didieji lordai. Paskui, kadangi karalienė buvo


12

p h i l i p pa g r e g o ry

atkakli, iškilo arklidės, patikimos saugyklos parakui ir nuostabiems sprogmenims, kuriuos, įkeitusi savo papuošalus, Izabelė įsigijo Venecijoje. Tik paskui buvo pastatyti barakai ir virtuvės, sandėliai ir visuomeniniai pastatai. Ten, kur stovėjo nedidukė stovykla, išdygo mažas akmeninis miestelis. Niekas nesitikėjo, kad pasiseks, bet, šaunu, pavyko. Pavadino gyvenvietę Santa Fė, o Izabelė dar kartą įveikė negandą. Pražūtinga Granados apgultis nenutrūks – krikščionių karaliai kvaili, bet ryžtingi. Velso princesė Katalina užtiko vieną ispanų stovyklos lordų pašnibždomis besitariantį su draugais. – Ką čia veikiate, donai Hernandai? – paklausė ne pagal amžių pasitikinti savimi penkiametė, vaikas, kuris niekada nebuvo atsitraukęs nuo motinos ir kuriam tėvas labai mažai draudžia. – Nieko, infante, – atsakė Hernandas Peresas del Pugaras ir nusišypsojo, o šypsena paskatino mažylę kamantinėti toliau. – Pasakyk. – Paslaptis. – Niekam neišduosiu. – Oi, princese! Išduosit. Labai didelė paslaptis! Per sunki mažai mergaitei. – Neišduosiu! Tikrai! Tikrai tikrai neišplepėsiu! – šiek tiek pamąsčiusi, pridūrė: – Prisiekiu Velsu. – Velsu!? Savo šalimi? – Tada Anglija. – Anglija? Savo paveldu? Mergaitė linktelėjo. – Velsu, Anglija ir pačia Ispanija. – Na, ką gi, jei jau taip šventai pažadėjot, pasakysiu. Prisiekit, kad neišduosit savo motinai. Išplėtusi žydras akis, mergaitė linktelėjo.


I š t i k i m o j i k a ra l i e n ė

13

– Ketiname įsigauti į Alhambrą. Žinau vartus, mažytes šonines dureles, jos ne taip akylai saugomos, ten galėsime prasmukti. Ketiname įeiti. Ir žinot ką? Ji energingai papurtė galvą, o tamsiai kaštoninė kasa po šydu sutabalavo kaip rubuilio šuniuko uodegytė. – Ketiname jų mečetėje sukalbėti savo maldas. Ruošiuosi durklu grindyse išraižyti „Ave Maria“. Ką manote? Mergaitė buvo per jauna suprasti, kad vyrai išsiruošė į neabejotiną mirtį. Ji neturėjo supratimo apie sargybą prie kiekvienų vartų, apie nuožmų maurų įniršį. Jos akys sutvisko nuo susijaudinimo. – Tikrai? – Argi ne nuostabus planas? – Kada keliausite? – Šį vakarą! Jau šį vakarą! – Nemiegosiu, kol negrįšit! – Privalote už mane pasimelsti, o paskui eiti miegoti. Aš ateisiu, princese, ir judviem su mama iš ryto viską papasakosiu. Ji prisiekė, jog tikrai neužmigs, taigi gulėjo savo vaikiškoje lovelėje atsimerkusi, ramut ramutėlė, nors jos tarnaitė blaškėsi ir sukiojosi ant pakloto prie durų. Pamažu vokai apsunko, blakstienos nurimo ant apvalių skruostukų, maži vaikiški delniukai atsipalaidavo. Katalina užmigo. Bet rytą didikas nepasirodė, garde trūko jo žirgo, nebuvo matyti ir bičiulių. Pirmą kartą gyvenime mažylė suvokė, į kokį pavojų jis leidosi – į mirtiną pavojų, ir tik tam, kad būtų pašlovintas, kad būtų apdainuotas keliose dainose. – Kur jis? – klausinėjo mažylė. – Kur Hernandas? Tarnaitės Madilos tylėjimas suneramino. – Ar jis ateis? – staiga abejodama paklausė. – Ar jis grįš?


14

p h i l i p pa g r e g o ry

Pamažu pradedu suvokti, kad tikriausiai jis negrįš, kad gyvenimas nepanašus į baladę, kur tuščios viltys visuomet pasiteisina, o puikūs vyrai niekuomet nežūva jauni. Jeigu Hernandui galėjo nepasisekti, jei jis galėjo mirti, vadinasi, gali mirti ir mano tėvas? Ir mano mama? Ir aš? Netgi aš? Mažoji Katalina, Ispanijos infantė ir Velso princesė? Atsiklaupiu šventame mamos naujai suręstos bažnyčios rate, bet nesimeldžiu. Mėginu suvokti šį keistą staiga prieš mane atsivėrusį pasaulį. Jeigu mes teisūs – o tuo neabejoju, jei tas mielas, jaunas didikas teisus – esu tuo tikra, jeigu mus ir mūsų tikslus globoja Viešpaties ranka, tuomet argi mums gali nepasisekti? Bet aš tikriausiai ko nors nesuprantu, ir viskas visai ne taip. Mes visi tikrai mirtingi taigi tikriausiai galime ir pralaimėti? Netgi maloniajam Hernandui Peresui del Pulgarui ir jo šmaikštuoliams draugams, netgi mano motinai su tėvu gali nepasisekti. O jeigu taip, tai argi pasaulyje saugu? Jeigu motulė gali mirti kaip eilinis kareivis, kaip mulas, traukiantis krovinių vežimą, taip, kaip mačiau mirštant gyvulius ir žmones, kaip tada gali suktis pasaulis? Kur tada Dievas? Paskui atėjo motinos audiencijos metas. Susirinko prašytojai, draugai ir staiga jis pasirodė: geriausiais apdarais, iššukuota barzda, šokančiomis akimis. Išdėstė visą istoriją: kaip persirengė arabų drabužiais, kad tamsoje būtų palaikyti miestiečiais, kaip įsėlino pro šoninius vartus, kaip pasileido mečetės link, kaip klaupėsi, kaip kalbėjo „Sveika, Marija“, kaip raižė maldą durklais mečetės grindyse, o paskui, sargybinių užklupti, puolė į kovą, gynėsi ir grūmėsi ranka rankon, mėnesienoje žybsint ašmenims; kaip pasileido siaura gatvele, puolė pro tas pačias duris, pro kurias įsibrovė kiek ankstėliau, ir atsidūrė naktyje dar prieš paskelbiant pavojų. Nežuvo nė vienas vyras, nė vienas nepaženklintas nė randu. Tikras triumfas, tiesiog spjūvis Granadai į veidą.


I š t i k i m o j i k a ra l i e n ė

15

Maurams iškrėstas puikus pokštas. Argi ne baisiai šmaikštu kalbėti krikščionišką maldą pačioje jų šventos vietos širdyje? Čia pats nuostabiausias būdas įžeisti maurus. Karalienė susižavėjusi, karalius – taip pat. Princesė su seserimis žvelgė į savo didvyrį Hernandą Peresą del Pulgarą tarsi jis būtų romanų herojus, kunigaikštis iš karaliaus Artūro laikų. Džiūgaudama Katalina plojo rankytėmis ir prašė, kad jis vis pasakotų tą istoriją. Bet širdies kamputyje, kažkur pasąmonės kampelyje mergytė prisiminė drebulį, nukrėtusį pagalvojus, kad karžygys negrįš. Dabar reikėjo laukti maurų atsako. Niekas neabejojo, kad priešai nesibaimindami priims iššūkį. Ilgai laukti neteko. Karalienė su vaikais lankėsi Zubijoje, kaimelyje netoli Granados, taigi jos didenybė galėjo pati apžiūrėti neįveikiamas forto sienas. Karališkoji šeima išjojo su nedidele sargyba, tad vadas nedidelėje kaimelio aikštėje prie jos prijojo visas išbalęs ir sušuko, kad raudonosios tvirtovės vartai atkelti, o maurai plūsta lauk. Visa armija, apsiginklavusi puolimui. Laiko grįžti į stovyklą nebuvo. Karalienė ir trys princesės niekuomet neaplenktų maurų raitelių ant arabų ristūnų. Nebuvo kur pasislėpti, nebuvo netgi kur įsirengti priebėgą. Nevilties apimta karalienė Izabelė paskubomis užsiropštė ant plokščio artimiausio namelio stogo, aptrupėjusiais laiptais tempdama mažąją princesę. Seserys bėgo įkandin. – Privalau pamatyti! Privalau pamatyti! – kartojo karalienė. – Madre! Man skauda! – Ramiau, vaike. Reikia išsiaiškinti, ką jie ketina daryti. – Ar jie ateina mūsų? – virkavo mergytė, slopindama raudą vaikiška rankute. – Gali būti. Pažiūrėsim. Tai buvo raitininkų būrys, ne visos pajėgos. Priekyje jojo tikras milžinas, tamsus kaip raudonmedis, po šalmu spindinčia šypsena, apsižergęs milžinišką juodą žirgą, tarsi tamsos raitelis, ketinantis


16

p h i l i p pa g r e g o ry

visus sutriuškinti. Jo arklys šiepė dantis ir urzgė ant sargybinių kaip šuo. – Mamyte, kas tas vyras? – pašnibždomis pasiteiravo motinos Velso princesė, spoksodama nuo plokščio stogo. – Čia mauras, vardu Jarfė, ir, bijau, jis atjoja mūsų bičiulio Hernando. – Jo arklys toks baisingas, tarsi norėtų įkąsti. – Arklio lūpos apipjaustytos, todėl ir šiepiasi. Bet mes tokių niekų nesibaiminame. Nesame įbauginti vaikai. – Argi neturėtume sprukti? – paklausė įbaugintas vaikas. Stebinti maurų paradą motina mergaitės šnabždesio net neišgirdo. – Juk neleisi jiems sužeisti Hernando. Tiesa, madre? – Hernandas metė iššūkį. Jarfė į jį atsako. Privalome susigrumti, – ramiai paaiškino karalienė. – Jarfė – riteris, garbingas vyras. Jis negali ignoruoti iššūkio. – Kaip eretikas gali būti garbingas vyras? Mauras? – Ir tarp netikėlių yra daugybė garbingų žmonių, Katalina. O šis Jarfė – jų didvyris. – Ką darysi? Kaip išsigelbėsim? Tas vyras – tikras milžinas. – Melsiuosi, – atsakė Izabelė, – o mano karžygys Garaloskas de la Vegas atsakys Jarfui vietoj Hernando. Taip ramiai, lyg būtų asmeninėje koplyčioje Kordoboje, Izabelė atsiklaupė ant mažo namuko stogo ir mostu paliepė dukterims sekti jos pavyzdžiu. Niūri Katalinos vyresnioji sesuo Chuana puolė ant kelių, princesės Izabela ir Marija suklupo abi kartu. Klūpėdama ir šnairuodama pro maldai sunertus pirštus Katalina matė, kad Marija visa virpa, o našlės suknelę vilkinti Izabela net perbalusi iš siaubo. – Dangiškasis Tėve, meldžiame, apsaugok mus, mūsų darbus ir mūsų armiją, – į skaisčiai žydrą dangų žvelgė karalienė Izabe-


I š t i k i m o j i k a ra l i e n ė

17

lė, – meldžiame mūsų karžygio Garalosko de la Vegos pergalės šiose varžybose. – Amen, – paskubomis ištarė mergaitės ir pasekė motinos žvilgsnį iki ten, kur budrios ir tylios stovėjo išsirikiavusios ispanų sargybos gretos. – Jei Dievas jį saugo... – pradėjo Katalina. – Tylos, – švelniai pertraukė motina, – tegu jis dirba savo darbą, Dievas lai daro savo, o man leisk imtis savų reikalų, – ir ji maldoje užmerkė akis. Katalina atsisuko ir ėmė tampyti už rankovės vyriausiąją seserį. – Izabela, jei Dievas jį saugo, tai kaip jam gali kilti pavojus? Izabela pažvelgė žemyn į mažąją sesutę. – Dievas nepraskina kelio tiems, kuriuos myli, – šiurkščiai sušnibždėjo. – Jis siunčia išbandymus. Dievas labiausiai myli tuos, kurie ištveria daugiausiai. Gerai žinau. Aš, kuri praradau vienintelį kada nors mylėtą vyrą. Ir tu tai žinai. Pagalvok apie Jobą, Katalina. – Tuomet kaip mes laimėsime? – nerimo mergytė. – Kadangi Dievas myli mamutę, ar neatsiųs jai sunkiausių išmėginimų? Taigi kaip mes kada nors laimėsime? – Cit! – sudraudė motina. – Stebėk. Stebėk ir nuoširdžiai melskis. Menka ispanų sargyba ir maurų raitelių būrys išsirikiavo vieni prieš kitus, pasiruošė kovai. Tada į priekį ant savo juodo žirgo išjojo Jarfė. Palei žemę švytavo kažkas baltas, pririštas prie blizgančios juodos ristūno uodegos. Atpažinus, kas tai yra, priekinėje eilėje stovintiems kareiviams atėmė žadą. Tai buvo plokštė su „Ave Marija“, kurią Hernandas išraižė mečetės grindyse. Mauras sąmoningai pririšo ją prie arklio uodegos norėdamas įžeisti ispanus, o dabar jodinėjo palei krikščionių gretas ir šypsojosi, girdėdamas jų tūžmingą riaumojimą.


18

p h i l i p pa g r e g o ry

– Eretikas, – sušnibždėjo karalienė Izabelė. – Jis degs pragare. Dievas jo nepasigailės, jis degs už savo nuodėmes. Karalienės riteris de la Vegas apgręžė savo žirgą ir atjojo prie nediduko namelio, kurio kiemą su menku alyvmedžiu ir įėjimą juosė karališkoji sargyba. Sulaikęs arklį prie alyvmedžio, vyras nusiėmė šalmą ir pažvelgė į ant stogo tūnančią karalienę bei princeses. Jo tamsūs plaukai raitėsi ir spindėjo nuo karštyje išmušusio prakaito, juodos akys žėrėjo pykčiu. – Jūsų šviesybe, ar leisite atsakyti į iššūkį? – Taip, – nė akimirką nesuabejojusi patikino karalienė. – Eik su Dievu, Garaloskai de la Vega. – Tas milžinas jį užmuš, – nerimavo Katalina, tampydama ilgą motinos rankovę. – Pasakyk, kad jis neprivalo eiti. Jarfė daug didesnis. Jis nužudys de la Vegą! – Bus, kaip Viešpats panorės, – pareiškė Izabelė ir melsdamasi užsimerkė. – Madre! Jūsų didenybe! Jis – milžinas. Mauras nužudys jūsų riterį. Moteris atmerkė žydras akis ir pamatė, kad dukros veidukas apimtas nevilties, o akys pilnos ašarų. – Bus, kaip Viešpats panorės, – ramiai pakartojo. – Privalai tikėti, kad vykdai Dievo valią. Kartais nesupranti, kartais abejoji, bet, jei vykdai Dievo valią, nesuklysi, niekada neapsiriksi. Atmink tai, Katalina. Nėra jokio skirtumo, ar mūsų riteris laimės šioje dvikovoje, ar palūš. Visi mes Kristaus kariai. Ir tu Kristaus karys. Jokio skirtumo, ar gyvensime, ar mirsime. Svarbu tik tai, jog mirsi tikėdama. Ši kova – Viešpaties kova. Jis atsiųs pergalę, jei ne šiandien, tai rytoj. Kad ir kuris vyras šiandien laimėtų, nesuabejosime, jog tokia buvo Dievo valia. Vis tiek galų gale laimėsime. – Bet de la Vega... – prieštaravo Katalina, jos putli apatinė lūputė pradėjo virpėti.


I š t i k i m o j i k a ra l i e n ė

19

– Galbūt šią popietę Dievas pasiims jį pas save, – ramiai ištarė motina. – Melskimės už jį. Chuana parodė mažajai sesutei grimasą, bet, kai motina vėl atsiklaupė, mergaitės, kad būtų jaukiau, susikibo rankomis. Izabela atsiklaupė greta sesučių, Marija – šalia motinos. Visos pro nuleistus akių vokus šnairavo į lygumą, kur bėras de la Vegos ristūnas tolo nuo ispanų eilių, o juodas mauro žirgas išdidus risnojo priešais saracėnus. Kol meldėsi, karalienė išbuvo užsimerkusi. Net negirdėjo stūgsmo dviejų vyrų, kai jie, pasičiupę skydus, nuleido antveidžius ir stipriai suspaudė ietis. Katalina pašoko ant kojų ir persisvėrė per žemus turėklus taip, kad galėtų matyti ispanų riterį. Jo žirgas nudundėjo pirmyn taip greitai, kad kojos liejosi, lygiai taip pat sparčiai iš priešingos pusės artėjo juodas arklys. Žvangėjimas, kai ietys kirto į kietus šarvus, buvo girdėti ir ant mažo namelio stogo, nes abu vyrus smūgio jėga išsviedė iš balnų, ietys sulūžo, krūtinės šarvai sulinko. Pilies riterių turnyruose nebūdavo nieko panašaus. Tai buvo žiaurus smūgis, skirtas sulaužyti kaklą arba perdurti širdį. – Nukrito! Negyvas! – suklykė Katalina. – Jis tik pritrenktas, – pataisė motina. – Žiūrėk, stojasi. Ispanų riteris nuo stipraus smūgio į krūtinę svirduliavo tarsi apkvaitęs. Augesnis mauras jau buvo atitokęs, atsikratęs šalmo ir sunkaus antkrūtinio, ėjo ispano link su paruoštu milžinišku khopešu¹, o ant aštrių kaip skustuvas ašmenų žaidė saulės zuikučiai. De la Vegas išsitraukė savo kalaviją. Trenksmas, kai kardai rėžėsi vienas į kitą, buvo baisus, o paskui vyrai sukryžiavo ašmenis ir pradėjo galynėtis, mėgindami pargriauti priešininką. Jie negrabiai sukosi, svirduliavo nuo šarvų svorio ir neseniai patirtos kontūzijos, ¹ Khopešas – sen. Kanaano ir Egipto kalavijas specifinės formos geležte, kartais vadinamas pjautuviškuoju kalaviju.


20

p h i l i p pa g r e g o ry

bet neliko nė krislo abejonės, kad mauras – stipresnis. Stebėtojai matė, kad de la Vegas pasiduoda spaudimui. Jis mėgino atšokti atgal ir išsilaisvinti, bet mauro svoris įveikė – ispanas suklupo ir parkrito. Tą pat akimirką juodasis riteris atsidūrė viršuje ir jį prispaudė. De la Vegos ranka beprasmiškai spaudė ilgo kalavijo rankeną – negalėjo juo pasinaudoti. Mauras pakėlė khopešą prie aukos gerklės. Labai susitelkęs, grieždamas dantimis pasiruošė mirtinam smūgiui. Staiga jis baisiai suriko ir dribo aukštielninkas. De la Vegas persivertė ir bandė stotis, iš pradžių repečkodamas keturiomis kaip šuo. Mauras tysojo susigriebęs už krūtinės, milžiniškas jo kalavijas gulėjo nusviestas šalia. Kairėje rankoje de la Vegas spaudė kruviną trumpą aštrų durtuvą, slaptą ginklą, kurį panaudojo iš paskutiniųjų mėgindamas pasipriešinti. Tiesiog nežmoniškomis pastangomis mauras atsistojo ir, atsukęs nugarą krikščionims, nusvirduliavo prie saviškių gretų. – Pralaimėjau, – sumurmėjo bėgantiems jo prilaikyti žmonėms, – pralaimėjom. Tarsi po negirdimo įsakymo atsivėrė didžiuliai raudonosios tvirtovės vartai ir pro juos pasipylė kariai. Chuana pašoko ant kojų. – Madre, reikia sprukti! – suspiegė. – Jie ateina! Jų tokia daugybė! Izabelė neatsistojo netgi tada, kai jos duktė metėsi per stogą ir nuskuodė laipteliais žemyn. – Chuana, grįžk, – paliepė į botago kirtį panašiu balsu. – O jūs, mergaitės, melskitės. Karalienė atsistojusi nuėjo prie turėklų. Pirmiausiai nužvelgė žygiuojančią savo kariuomenę, pamatė, jog vadai rikiuoja vyrus puolimui, o maurų armija, bauginanti savo veržlumu, tiesiog plūsta. Paskui dirstelėjo žemyn į susijaudinusią ir įsibaiminusią


I š t i k i m o j i k a ra l i e n ė

21

Chuaną, vis žvilgčiojančią pro sodo sieną ir niekaip negalinčią apsispręsti, ar bėgti prie savo arklio, ar grįžti pas motiną. Izabelė, nors labai mylėjo dukterį, daugiau nieko nepasakė. Grįžo prie kitų mergaičių ir atsiklaupė greta. – Melskimės, – pakartojo ir užsimerkė. – Ji net nedirstelėjo! – negalėdama patikėti vis kartojo Chuana tą vakarą, kai mergaitės, jau sugrįžusios į savo kambarį, plovėsi rankas ir keitė purvinus apdarus, o ašarų išvagotas Chuanos veidas vėl buvo švarus. – Mes – pačiame mūšio sūkuryje, o ji – užsimerkusi! – Mama suprato, kad bus daugiau naudos, jei prašys Dievo užtarimo, negu bėgios aplinkui verkdama, – kandžiai tarstelėjo Izabela. – Puikiai visiems matoma ant kelių klūpanti karalienė suteikė kariuomenei daugiau narsos nei kas nors kita. – O jeigu ją būtų pakirtusi strėlė arba ietis? – Nepakirto. Ir mūsų nesužeidė. Mūšį laimėjome. O tu, Chuana, elgeisi kaip pusprotė prasčiokė. Gėdijausi tavo elgesio. Nesuprantu, kas tau užėjo. Tu pakvaišusi ar tik sunerimusi? – Ojojoi, kam rūpi, ką tu galvoji, kvaila našlele!


22

p h i l i p pa g r e g o ry

Istikimoji karaliene  

Istikimosios karalienes istrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you