Page 1


Julie Powell

Romanas

Iš anglų kalbos vertė Giedrė Tartėnienė


Autorés ûodis

Laikantis diskretiškumo dauguma identifikuojančių de­ talių, asmenybių ir įvykių knygoje yra pakeisti. Tik aš, ma­no vyras ir keletas plačiai žinomų viešų asmenų, tarp jų ir Džiu­ lija bei Polas Čaildai, yra pristatomi tikraisiais vardais. Taip pat kartais aš tiesiog persistengiu. Puikus pavyzdys: Polo Čaildo ir Džiulijos Makviljams Čaild gyvenimo scenos yra vaizduotės vaisius, įkvėptas įvy­ kių, aprašytų žurnaluose, Polo Čaildo laiškuose, Džiulijos Makviljams laiškuose ir Noelės Railės Fič (Noël Riley Fitch) parašytoje Džiulijos Čaild biografijoje „Troškimas gyven­ ti“. Dėkoju panelei Railei Fič už jos puikų darbą, o Harvar­ do universiteto Šlesingerio bibliotekai už tai, kad maloniai leido visuomenei susipažinti su ponios Čaild archyvu. Džiulė Pauel ◆ 5 ◆


1949 m. spalio 6 d., ketvirtadienis Paryžius Tą niūrų vakarą, septintą valandą, kairiajame krante Džiulija antrą kartą gyvenime pradėjo kepti karvelius. Pirmą kartą ji kepė juos tą rytą per pirmąją virimo pamoką ankštoje pusrūsio virtuvėje „Puikiosios virėjos“ kulinarijos mokykloje, įsikūrusioje Šv. Onorė Priemiesčio gatvės 129 numeryje. Dabar juos kepė nuomojamame bute, kuriame gyveno drauge su vyru Polu, virtuvėje siaurų laiptų viršuje, kur, prieš namą padalijant į butus, tikriausiai buvo tarnų pusė. Viryk­lė ir stalviršiai buvo jai per žemi, kaip ir visa kita pasaulyje. Tačiau vis tiek virtuvė laiptų viršuje jai patiko labiau nei toji, mokykloje – patiko šviesa ir oras, patiko maisto liftas, kuriuo paukščius bus galima nuleisti į svetainę, patiko gaminti vyrui, įsitaisiusiam prie virtuvės stalo ir palaikančiam ◆ 7 ◆


Julie Pow ell

jai draugiją. Ji tikėjosi, kad prie žemo stalviršio pakankamai greitai pripras – būdama šešių pėdų ir dviejų colių ūgio, išmoksti prisitaikyti. Polas sėdėjo toje pačioje virtuvėje. Baigdamas laišką broliui Čarliui kartkartėmis nufotografuodavo žmoną. „Jei pamatytum Džiuliją, kemšančią pipirus ir lašinius negyvam karveliui į subinę, – rašė jis, – suprastum, kokia ji susijaudinusi“.* Tačiau jis dar nenumanė, kad jo žmona Džiulija Čaild nusprendė išmokti gaminti. Jai buvo trisdešimt septyneri.

* Parinkta iš Polo Čaildo laiško broliui Čarlzui, 1949 m.


Pirma diena, 1 receptas

Kelias ì pragarà grìstas porais ir bulvémis

K

iek žinau, vienintelis įrodymas, kad baisaus nuo­ bodulio apimta Džiulija Čaild pirmiausia paga­ mino Potage Parmentier, yra jos receptas. Ji rašo, kad Potage Parmentier – tai tiesiog įmantrus prancūziškos bulvių sriubos pavadinimas – „labai aromatinga, puikaus skonio ir gaminama – lengviau ir būti negali“. Tai pirmasis receptas pirmoje jos parašytoje knygoje. Jeigu pageidaujate, ji leidžia įdėti morkų, brokolių ar žaliųjų žirnelių, tačiau jei norite, kad ir būti lengviau negalėtų, priedai visiškai ne į temą. ◆ 9 ◆


Julie Pow ell

Lengviau ir būti negali. Skamba taip maloniai ausiai, tie­ sa? Tarsi gydytojo receptas. Tačiau man gydytojas paskyrė kai ką kita. Gydytojas – jei konkrečiau – ginekologas, prirašė man kūdikį. – Jūs turite hormonų problemų ir, kaip minėjau, PKS. Be to, artėjate prie trisdešimties. Gerai pagalvokite – tinka­ mesnio meto nebebus. Jau ne pirmą kartą tai girdėjau. Šitaip jau antrus metus, nuo tada, kai už septynis su puse tūkstančio dolerių parda­ viau kelis kiaušinėlius, kad susimokėčiau kreditinės kortelės skolą. Tiesą sakant, tada buvau „donorė“ jau antrą kartą – juokinga vadintis donore, kai, pabudus po narkozės be kelių dešimčių kiaušinėlių ir apsirengus, registratūroje jau laukia tūkstantinis čekis tavo vardu. Pirmas kartas buvo prieš pen­ kerius metus, kai buvau dvidešimt ketverių, be cento kiše­ nėje ir niekam neįsipareigojusi. Neplanavau to pakartoti, tačiau po trejų metų paskambino gydytojas neatpažįstamu europietišku akcentu. Vyriškis paklausė, gal susidomėčiau skrydžiu į Floridą, nes „mūsų klientai buvo labai patenkinti jūsų pirmosios donorystės rezultatais“. Kiaušinėlių dono­ rystė yra pakankamai nauja technologija, kurią mūsų lėtai evoliucionuojanti teisinė ir etinė sistema dar nevisiškai pri­ sivijo. Niekas nežino, ar kiaušinėlių donorams po dešimties metų vaikai neiškels ieškinio dėl paramos. Tad diskusijos šia tema kol kas painios, kupinos netikslių įvardžių ir eu­ ◆ 10 ◆


džiulė i r džiulija

femizmų. Šis telefono skambutis reiškė, kad kažkur Tam­ poje, o gal kur kitur, laksto mažytis „aš“, o to mažojo „aš“ tėvai tokie patenkinti juo arba ja, kad užsimanė atitinkamo komplekto. Garbingoji mano pusė norėjo perspėti: „Ne, palaukit, kai vaikučiai pasieks lytinę brandą, pasigailėsite!“, tačiau septyni su puse tūkstančio dolerių – dideli pinigai. Po antrosios pjūties (ginekologai iš tiesų vadina tai „pjū­ timi“; pasirodo, vaisingumo klinikose vartojama daugybė apokaliptinių terminų) paaiškėjo, kad man – policistinių kiaušidžių sindromas. Skamba baisiai, bet akivaizdžiai reiš­ kia tik tiek, kad aš netrukus būsiu stora ir apžėlusi, o norė­ dama pastoti turėsiu gerti daugybę vaistų. Spėju, tai reiškia, kad išgirsiu ir daugiau paslaptingo akušerinio žargono. Štai taip. Nuo tada, kai prieš dvejus metus man buvo diag­ nozuotas PKS, gydytojai pradėjo pernelyg rūpintis mano gimdymo perspektyvomis. Kalbą apie artėjantį trisdešimt­ metį išgirdau netgi iš globėjiško žilutėlio ortopedo (kas dar, klausiu jūsų, dvidešimt devynerių turėtų disko išvaržą?). Ginekologas bent jau turėjo reikalų su mano intymio­ mis kūno dalimis. Galbūt todėl aš didvyriškai ištvėriau nepradėjusi rėkti, vos jis tai pasakė šluostydamasis akinius. Tačiau kai gydytojas išėjo, sviedžiau tamsiai mėlyną šilkinę kurpaitę ten, kur vos prieš akimirką buvo jo galva. Kulnu dunkstelėjusi į duris ir palikusi juodą dryžį, kurpaitė atsi­ trenkusi nuspyrė nuo stalo stiklinį indelį su vatos tampo­ ◆ 11 ◆


Julie Pow ell

nais. Nuo stalo ir grindų susėmusi vateles pradėjau grūsti jas atgal į stiklainį ir tik tada suvokiau, kad tikriausiai vi­ sas jas užteršiau, tad sukroviau viską į krūvą greta indo su naujomis adatomis ir įsispraudžiau į penktojo dešimtmečio kostiumėlį (kuriuo taip didžiavausi rytą, kai kolega Neitas pagyrė, kad su juo talija atrodo plonytė ir kartu taip subti­ liai atsiveria tarpelis tarp krūtų, tačiau iš Žemutinio Man­ hatano riedant į Aukštutinį Istsaidą nekondicionuojama­ me traukinyje kostiumėlis pasidengė prakaito dėmėmis ir susiglamžė). Išsliūkinau iš kabineto jau paruošusi penkio­ lika žalių, kad spėčiau pasprukti, kol niekas nepastebėjo, kaip sudarkiau kabinetą. Vos priėjusi metro supratau, kad iškilo problemų. Dar prie turniketo išgirdau žemą požeminį gaudesį, atsimušan­ tį nuo plytelėmis išklotų sienų, ir pastebėjau daugiau nei įprastai be tikslo slampinėjančių žmogystų. Ore dvelkė aštrus nepasitenkinimo jausmas. Kartkartėmis įsijungusi „pranešimų sistema“ kažką „paskelbdavo“, bet nė karto ši trūkčiojančių žodžių mišrainė nereiškė atvykstančio trau­ kinio, net labai, labai ilgai laukus. Drauge su visais lenkiausi prie platformos krašto tikėdamasi išvysti blyškiai geltoną traukinio žibintą sužioruojant ant bėgių, bet tunelis buvo juodutėlis. Dvokiau kaip kiaurai permirkusi baikšti avis. Tamsiai mėlyni aukštakulniai su kaspinėliais ant pirštų ga­ ◆ 12 ◆


džiulė i r džiulija

liukų mane žudė, kaip ir mano nugara, o platforma buvo tokia prisigrūdusi, kad netrukus pradėjau jaudintis, jog kas nors nusivers nuo krašto ant bėgių – galbūt netgi aš arba žmogus, kurį nustumsiu per staigų psichozės priepuolį. Staiga minia magiškai pakeitė kryptį. Sekundės blyksnį pamaniau, kad kostiumėlio dvokas pasiekė visiškai naują lygį, bet nepatiklūs styrinančių atgal šypsniai buvo susmeig­ ti ne į mane. Pasekęs jų žvilgsnius, manasis įsmigo į moterį trumpai, panašiai kaip psichikos ligonių, pakirptais žilstelė­ jusiais plaukais, kuri pliumptelėjo ant betono tiesiai priešais mane. Mačiau jos kuodo vijas kaip pirštų atspaudus, jaučiau tvinkčiojant ties blauzdomis jai įsiveržus į mano asmeninę erdvę. Moteris aršiai kažką murmėjo panosėje. Keleiviai atlaisvino platformos ruožą aplink pamišėlę taip instinkty­ viai, kaip laukinių žvėrelių banda vengdama liūtės. Buvau vienintelė žmogysta pavojingoje tuščioje zonoje, pasimetęs veršelis, sena susidėvėjusi luošė, nespėjusi su kitais. Pamišėlė pradėjo pliaukšėti delnu į kaktą. – Velniais! – klykė ji. – Velnias! VELNIAS! Negalėjau apsispręsti, ar būčiau saugesnė, jei atsitrauk­ čiau kartu su minia, ar likti sustingus ten, kur stoviu. Vos drįsdama kvėptelėti nusukau abejingą žvilgsnį per bėgius į priešingą platformą – čia toks senas metro chameleono triukas. ◆ 13 ◆


Julie Pow ell

Pamišėlė delnais pasirėmė į betoną ir – TRINKT! – stip­riai plojo kakta į žemę. Miniai niujorkiečių, kurie, be abejo, žinojo, kad pa­ mišėliai ir metro neatskiriami taip pat kaip žemės riešutų sviestas ir šokoladas, šito buvo truputį per daug. Pykinantis pokštelėjimas, pasigirdęs kaukolei atsitrenkus į betoną, re­ gis, aidėjo drėgname ore – tarsi savo ypatingai išsivysčiusį skambų kiaušą pamišėlė būtų panaudojusi kaip instrumen­ tą sukviesti panašiems iš pačių tolimiausių miesto požemio atšakų. Visi nenoromis nervingai dairėsi aplinkui. Suspigu­ si šokau prie daugumos. Pamišėlei ant kaktos vidurio pui­ kavosi purvina juoda žymė, labai panaši į dryžį, kurį mano batelis paliko ant ginekologo kabineto durų, tačiau ji nepa­ liovė spiegusi. Atvažiavus traukiniui sugebėjau įsirangyti į tą vagoną, į kurį pamišėlė neįlipo. Vieną akimirką sausakimšame dundančio traukinio va­ gone, viena ranka užsikabinus už skersinio virš galvos kaip karvei skerdykloje, man pasidingojo – tarsi koks visagalis miestiečių dievas būtų pašnibždėjęs tiesiai į ausį – kad tik dėl dviejų priežasčių neprisidėjau prie žilaplaukės trumpai kirptos pamišėlės, nedaužiau galvos ir pirmykštėje ekstazėje nespiegiau „Velnias!“: 1) esu drovi, 2) nenorėjau dar labiau sutepti savo dailų vintažinį kostiumėlį. Pasirodymo jaudu­ lys ir valyklos sąskaita – tik šie du dalykai skyrė mane nuo gryno siautėjančio pamišimo. ◆ 14 ◆


džiulė i r džiulija

Štai tada pravirkau. Kai ašara nukrito ant New York Post, kurį skaitė apačioje sėdintis vyrukas, puslapio, jis tik garsiai išpūtė orą ir atsivertė sporto skiltį. Regis, po ištisos amžinybės išlindusi iš metro, iš takso­ fono Bei Ridžo ir Ketvirtosios aveniu kampe paskambinau Erikui. – Sveikas. Ar turi ką vakarienei? Tylus siurbimo pro dantis garsas pasigirsdavo visada, kai Erikui atrodydavo, jog jis pateko į bėdą. – O turėjau? – Na, juk sakiau, kad vėluosiu, nes einu pas gydytoją... – Taip, taip, atsiprašau. Tiesiog aš ne... Nori, kad ką nors užsakyčiau ar... – Nesirūpink. Aš ką nors prigriebsiu. – Bet vos pasibaigs žinios, pradėsiu pakuoti, pažadu! Buvo kone aštunta valanda. Bei Ridže dirbo vienintelė parduotuvė – korėjiečių gastronomas Septintosios ir Tre­ čiosios kampe. Tikriausiai gerai atrodžiau stovėdama tarp lentynų su sutaršytu kostiumėliu, nubėgusiu tušu, įsmeigu­ si akis į vieną tašką, lyg sirgčiau katatonija. Negalėjau galvo­ ti, ką norėčiau valgyti. Pačiupau kelias bulves, ryšulėlį porų, pakelį Hotel Bar sviesto. Jaučiausi apsvaigusi ir kažkokia be­ valė, tarsi apsipirkinėčiau pagal sąrašą, kurį sudarė kažkas kitas. Sumokėjau, išėjau iš parduotuvės ir pasukau į auto­ buso stotelę, bet B69 buvo ką tik nuvažiavęs. Tokiu vakaro ◆ 15 ◆


Julie Pow ell

metu kito nebus mažiausiai pusvalandį, taigi patraukiau į namus už dešimties kvartalų nešina plastikiniu maišeliu, pasišiaušusiu nuo smailių tamsių porų puokštės. Maždaug po penkiolikos minučių, eidama pro katali­ kišką berniukų mokyklą Šor Roude, vos už kvartalo nuo namų, suvokiau, kad visai nesąmoningai sugebėjau nupirkti tiksliai visas Džiulijos Čaild Potage Parmentier sudedamą­ sias dalis. Kai buvau mažytė, tėtis su pasimėgavimu pasakodavo apie tai, kaip surado penkiametę Džiulę susirangiusią ant galinės vario spalvos Datsun ZX sėdynės, įnikusią į Atlantic Monthly nutrintu viršeliu numerį. Jis papasakojo tai vi­ siems iki vieno savo bendradarbiams, visiems bičiuliams, su kuriais jiedu su mama ėjo pietauti, ir visiems giminaičiams, kurie nebuvo dvasiškai atgimę ir, tikėtina, žiūrėjo nepalan­ kiai (į Atlantic, ne sportinius automobilius). Manau, buvau atrinkta kaip ankstyva kandidatė į in­ telektualiai viršesnių gretas. Kadangi siaubingai šokau ir baletą, ir stepą, be to, visada paskutinė užsiropšdavau vir­ ve gimnastikos salėje, nebuvau lieknutė, juo labiau žavi su pelėdiškais akiniais raudonais rėmeliais, tenkinau savo ego ten, kur sugebėjau. Ne tokia intelektuali šito reikalo tiesa buvo ta, kad už skaitymą gavau ledinuką. ◆ 16 ◆


džiulė i r džiulija

Kad pateisinčiau knygės reputaciją, įnikau į Tolstojų ir Steinbeką kur kas anksčiau nei pajėgiau juos suprasti, bet tamsioji mano paslaptis buvo ta, kad mėgau niekalą. „Per­ no kronikos“, „Palėpės gėlės“, „Urvinio lokio gentis“*. Šitie niekai lyg Playboy žurnalai slėpėsi po mano čiužiniu. Lauk­ davau, kol stovyklos prižiūrėtoja išeis iš namelio, kad nu­ gvelbčiau V. K. Endrius knygelę, kurią ji slėpė už Tampax dėžutės. Nudžioviau mamos Džiną Aul ir jau perskaičiau pusę, kol ji išsiaiškino, tad jai teliko tik sumirksėjus pasa­ kyti, kad nors čia ir yra šiokios tokios lavinamosios vertės, „Žirgų slėnis“ ne tau, jaunoji panele. Tada visu grožiu išsiskleidė, paauglystė ir skaitymas dėl iššūkio buvo nugrūstas ant galinės sėdynės kartu su senu Atlantic. Paskui ilgai nieko nedariau su tokiu maloniu iš­ tvirkėlišku nemokšiškumu, kaip tada skaičiau tas knygas – po paraliais, seksas dabar taip nejaudina, kaip tada jaudino skaitymas apie seksą. Spėju, šiuolaikinė keturiolikmetė tek­ sasietė puikiai išmano, kaip seksualiai panaudoti liežuvio * Amerikiečių romanistės Virdžinijos Kleo Endrius (Virginia Cleo Andrews, 1923–1986) gotikinio siaubo novelė Palėpės gėlės (Flowers in the Attic) – ro­ manas apie keturis vaikus ir jų turto siekusią motiną. Kai vaikų tėvas miršta, motina iškeliauja pas savo pasiturinčius tėvus, o vaikus uždaro palėpėje, nes priešingu atveju ji netektų milžiniško palikimo. Jean Marie Auel, tikrasis vardas Jean Marie Untinen (g.1936) – amerikiečių rašytoja, labiausiai išgarsėjusi istorinių romanų „Žemės vaikai“ (Earth’s Children) serija. Juose pasakojama apie priešistorinę Europą bei kromanjoniečių ir neandertaliečių santykius. Šiai serijai priklauso ir „Urvinio lokio gentis“ bei „Žirgų slėnis“. (Vert. past.) ◆ 17 ◆


Julie Pow ell

smeigę, bet abejoju, ar ši informacija ją jaudina labiau nei mane jaudino netikėtos žinios apie neandertaliečių lytinius santykius. Žinot, apie ką keturiolikmetė teksasietė nieko neišma­ no? Apie prancūzų virtuvę. Praėjus porai savaičių po mano dvidešimt devintojo gimtadienio, 2002-ųjų pavasarį, parvažiavau į Teksasą ap­ lankyti tėvų. Jei atvirai, Erikas mane privertė. – Privalai trumpam išsinešdinti, – pareiškė jis. Virtuvės stalčius, kuris sulūžo po dviejų savaičių mums įsikrausčius ir niekada nebuvo patenkinamai suremontuo­ tas, ką tik vėl nušoko nuo bėgelių ir Pottery Barn sidabro įrankiai išsibarstė į visas puses. Aš kūkčiojau, o po kojomis žybčiojo peiliai ir šakutės. Erikas laikė mane tvirtai apkabi­ nęs. Šitaip, kaip imtynininkas, jis apglėbia mane tada, kai stengiasi paguosti, o iš tikrųjų tenorėtų kepštelėti. – Ar važiuosi kartu? – nepakėliau akių nuo snarglių dė­ mių, kuriomis išterliojau jo marškinius. – Šiuo metu turiu labai daug darbo. Be to, manau, kad bus geriau, jei nuvažiuosi viena. Pasibūsi su mama. Nusi­ pirksi drabužių. Išsimiegosi. – Vis dėlto turiu dirbti. – Džiule, tu dirbi laikinai. Kokia prasmė dirbti laikinai, jei negali išbėgti ar kartkartėmis pasidaryti pertraukėlę? Juk todėl ir dirbi, tiesa? ◆ 18 ◆


džiulė i r džiulija

Nenorėjau galvoti, kodėl dirbu laikinai. Mano balsas tapo aukštas ir gergždžiantis. – Na, aš neįstengsiu. – Mudu įstengsime. Arba galime paprašyti, kad sumo­ kėtų tavo tėvai, – jis suėmė mano smakrą ir pakėlė į viršų. – Džiule, rimtai. Važiuok. Nes daugiau mudu šitaip gyventi negalime. Vadinasi, išvažiavau. Mama nupirko man bilietą – pavė­ luotą gimtadienio dovaną. Po savaitės nuskridau į Ostiną, pakankamai anksti, kad spėčiau papriešpiečiauti pas Poke-Jo. Staiga, įpusėjus sumuštinį su vištienos krūtinėle ir okra, mažiau nei mėnesiui praėjus po dvidešimt devintojo gimta­ dienio, mama pirmą kartą metė artėjančio trisdešimtmečio bombą. – Viešpatie, mama! – Na ir ką gi? – ji visada kalba tokiu pašaipiai griežtu tonu, kai nori, kad nenusigręžčiau nuo faktų. – Aš tik sa­ kau, kad štai tu čia, apgailėtina, pasprukusi iš Niujorko, susikraustėte su Eriku į nevykusią vietą, ir dėl ko? Sensti, nepasinaudojai miesto galimybėmis, tai kodėl nepasinau­ dojus savo? Tai buvo kaip tik tas vienintelis klausimas, kurio atva­ žiavusi į Ostiną aš nenorėjau aptarinėti. Turėjau numanyti, kad mano motina kaip pasiutusiai geras terjeras tikrai jį at­ kapstys. ◆ 19 ◆


Džiuli ir Džiulija  

knygos Džiuli ir Džiulija ištrauka

Read more
Read more
Similar to
Popular now
Just for you