Issuu on Google+


Lois Duncan

Iš anglų kalbos vertė jurgita jėrinaitė


1 skyrius

Namas buvo baltas, keturkampis, pernelyg mažas ir tobulas. Briusas tyrinėjo jį pro mašinos langą. „Manote, kad ten tikrai užteks vietos mums visiems?“ – skeptiškai paklausė jis. – Atrodo pasipūtęs, – pridūrė Endė. – Užrietęs nosį, tarsi galvotų, kad yra per prastas eiliniams žmonėms. Netgi žolė kaip netikra. Lažinuosi, kad ji plast­ masinė, iš Home Depot. – Gana, Ende! – Ponas Volkeris įsuko mašiną į kiemą ir sustojo, bet variklio neišjungė. – Kabinėjiesi

5


nuo tada, kai išvykome iš Naujosios Meksikos. Atvažiavome, po minutės susipažinsi su teta Alisa. Nenoriu daugiau girdėti jokių bjaurių pastabų. Jokių. – Tiesiog atsimink, kaip mums pasisekė, brangioji, – tarė ponia Volker. – Niekas nenori nuomoti namo šeimai, kuri miestelyje apsistos trumpam. Jeigu čia negyventų tėčio teta ir nebūtų pakvietusi apsistoti pas ją, mums būtų tekę likti namuose. Juk nenorėtum to, tiesa? – Taip, – burbtelėjo Endė panosėje. Ji nenorėjo perlenkti lazdos. Be to, suprato, kad elgiasi neteisingai, ir truputį gėdijosi savęs. Baltas dviejų aukštų namas priešais juos buvo tobulai gražus. Tiesą sakant, dauguma žmonių pasirinktų jį, o ne seną, išsikėtojusį nedegtų plytų trobesį, iš kurio jie išsikraustė. Iš tiesų ne pats namas ją piktino, o faktas, kad Bebei nebus leista gyventi kartu. Kol nežinojo apie tai, mergaitė džiaugėsi persikraustymu kaip ir brolis Briusas. Tėtis gavo paskyrimą į naują savo kompanijos skyrių, o tai – reikšmingas paaukštinimas pareigose, todėl visa šeima juo didžia-

6


vosi ir buvo patenkinti, kad jis važiuoja į pasitobulinimo kursus Elmvude, Niu Džersyje. Nauji žmonės, nauja patirtis, kelionė mašina skersai visą šalį – kaip jie galėjo tuo nesidžiaugti?! Ir tada mama pranešė naujieną. Pasakė ją, Endės nuomone, labai niekšišku būdu – per patį pakavimosi įkarštį atsainiai mesteldama: „Pasikalbėjau su Arketais dėl Bebės, kol gyvensime Elmvude. Sakė, mielai ją priglausią.“ – Ką nori tuo pasakyti? – apstulbusi paklausė Endė. – Kodėl jie priglaus Bebę? – Bijau, kad negalėsime kartu vežtis jos į rytus, – atsakė ponia Volker. – Tavo tėčio teta Alisa yra siaubingai alergiška šunims. – Negalime paimti Bebės?! – Endė, negalėdama patikėti savo ausimis, spoksojo į motiną. Ji tikriausiai juokauja! Na, bet tokiais dalykais nejuokaujama.  – Bebė – mūsų šeimos narys! – Ji tik taksas, – pastebėjo Briusas. Pasilenkęs prie lagamino jis atsargiai krovė fotografavimo reikmenis, kad niekas nesulūžtų. – Net šunimi nepavadinsi. Dešrelė ir tiek. 7


– Žmonėms, kurie yra alergiški gyvūnams, užtenka ir tokio šuns, – atsakė ponia Volker. – Atleisk, Ende. Žinau, kaip jautiesi, bet nieko pakeisti negalime. Bebė smagiai pagyvens pas Arketus. Holė su broliukais gerai ja pasirūpins. – Na jau ne! Be jos aš nevažiuosiu! – Endė pribėgo prie Bebės, kuri susidomėjusi stebėjo visą sujudimą, ir čiupo ją ant rankų. – Jeigu Bebė lieka, aš lieku taip pat! – Nebūk juokinga, – griežtai atšovė mama. – Kai tik tėtis baigs savo kursus ir žinosime, kur dirbs, susirasime sau naujus namus ir atsiimsime Bebę. Džiaugsiuos sulaukusi tos dienos ne mažiau už tave. Man nebuvo lengva atsisakyti mokytojos darbo, be to, negaliu ieškotis vietos kitur, nes dar nežinome, kur apsigyvensime. – Aš nevažiuosiu be tavęs, Bebe! – graudžiai sušuko Endė, bet, žinoma, atėjus laikui išvažiavo. Kai tau dešimt metų, važiuoji ten, kur vežasi tėvai. Dabar ponas Volkeris išjungė variklį ir atidarė mašinos duris.

8


– Šokite, – pasakė, – ir daugiau jokio inkštimo. Pasistenkite susipažindami su teta Alisa nutaisyti malonų veidą. Kaip tik tuo metu atsivėrė namo durys ir laukan jų pasitikti išpuolė tetulė Alisa. Briusas pirmas išsiropštė iš automobilio, todėl jį teta Alisa stvėrė pirmiausia. – Čiagi mano mielasis sūnėnas, – sušuko prispausdama prie savęs Briusą. – Nemačiau tavęs nuo tada, kai buvai dar visai kūdikis, o dabar, žiūrėk, jau visai užaugęs! Briusas, kuris iš tiesų buvo gana mažas pagal savo amžių ir dėl to krimtosi, apsimesdamas, kad jos neišgirdo, atsakė: „Laba diena, teta Alisa“. Tetulė pabučiavo ponus Volkerius, o tada nupurpsėjo prie Endės. – O čia – mieloji Andrėja, kuri kuria tokias nuostabias eiles! Tavo mamytė pernai per Kalėdas atsiuntė man vieną tavo eilėraštį! Šį kartą atėjo eilė sutrikti poniai Volker, žinančiai, kad duktė nemėgsta, kai jos eiles skaito pašaliniai, o ji tetai Alisai nusiuntė Endės eilėraštį nesiklaususi.

9


Endė susiraukusi leidosi apkabinama tetulės, bet pati neapkabino. Namas iš vidaus buvo toks pat tobulas kaip ir iš išorės. Jei atvirai, toks tobulas, kad atrodė, jog nėra vietos, kurios nesupurvintum atsisėdęs. Ponia Volker paskubomis akimis permetė baltus kilimus ir citrinų spalvos sofą, o tada pažvelgė į murzinus ir susitaršiusius po ilgos kelionės vaikus. – Gal norėtumėte išeiti apsižiūrėti į lauką? – pasiūlė ji. – Vaikams čia patiks, – patikino teta Alisa. – Mano kaimynai Gordonai turi maždaug Briuso amžiaus berniuką. – Ar jie gyvena rudame name? – susidomėjęs paklausė Briusas. Jis pravažiuodamas pastebėjo vieną išskirtinį namą, apaugusį medžiais ir krūmais. Žolė tame kieme tikrai neatrodė dirbtinė. – Jergutėliau, ne! – šūktelėjo teta Alisa. – Kalbi apie kiuženą gatvės gale? Ta bjaurastis jau pusmetis neranda pirkėjų, niekas nesustoja net apžiūrėti. Ne, Gordonai gyvena čia pat, dideliame gražiame name

10


su sodu. Džeris – labai populiarus vaikas. Kieme visuomet žaidžia berniukų būrelis. Rugsėjo saulė laukė jų kieme, maloniai glostė vaikų galvas ir pečius kaip Albukerkyje tądien, kai išsikraustė. Dangaus skliautas virš galvos buvo žydras, ore galėjai justi silpną tolimo rudens dvelksmą. – Elmvudas nėra jau tokia bloga vieta, – pratarė Briusas. – Tas namas gatvės gale, apraizgytas vijoklių ir krūmų – jėga, lyg kokia slėptuvė viduryje miško. Norėčiau, kad ten gyventume. – Na, mes ten negyvename, – atsakė Endė. Ji nebuvo linkusi ieškoti gėrio prado. – Mes gyvensime su alergiška tetule Alisa ir baltais kilimais, aš būsiu „mieloji Andrėja“, o tu – „brangusis Briusas“. Nemanau, kad tai ištversiu. – Nesijaudink, – nuramino brolis, – neilgai būsi „mieloji Andrėja“. Kai tik sužinos, kokia tu iš tikro... Be to, didžiąją laiko dalį praleisime mokykloje, o tėtis – darbe. Štai mamai teks visą dieną tūnoti name ir jį pakęsti. Briusas, atsisegęs ant peties kabantį dėklą, išsiėmė fotoaparatą. 11


– Stokis prie laiptų, padarysiu nuotrauką. Galėsi nusiųsti ją Holei Arket, kad parodytų Bebei. – Gerai, – palankiau sutiko Endė. Briusas nedažnai siūlydavosi nufotografuoti seserį. Paprastai jam rūpėjo kur kas įdomesni objektai. Ji stypsojo prie verandos laiptelių apie pusę minutės, tada išgirdo Briusą šūktelint: – Ei! – Kas „ei“? – paklausė Endė. – Ei, pažiūrėk, kas mus aplankė! Jis irgi nori nuot­ raukos. Pasižiūrėk, kaip pozuoja! Endė atsigręžusi pamatė, kad brolis nusitaikęs apa­ratu ne į ją, o į stambų rausvai kaštoninį šunį, stebintį juos nuo tetulės Alisos ir kaimynų Gordonų, apie kuriuos pasakojo, sklypų ribos. – Iš kur jis? – paklausė Endė per daug nustebusi, kad įsižeistų, jog fotografuoja ne ją. – Nežinau, bet jis neturėtų šitaip vienas klaidžioti. Gražus, tiesa? – Perėmęs fotoaparatą į kairę ranką, Briusas ištiesė dešinę šuniui. – Sveikas, gražuoli, prieik susipažinti. Gyveni kur nors netoliese?

12


Vizgindamas stora uodega kaip vėliava, šuva noriai priėjo susipažinti su naujuoju savo draugu. Atsiklaupęs ant kelių Briusas suėmė delnais minkštą snukį ir nusišypsojo žiūrėdamas į rudas jo akis. – Nemaniau, kad tau šitaip patinka šunys, – tarė Endė. – Tu niekada nežaisdavai su Bebe. – Bebė išpaikinta, – atsakė Briusas. – Ji nenori žaisti, nori tik kad glostytum. O šitas šuo yra vyro draugas. Lažinuos, kad būtų šaunu jį... – Ką tu darai su mano šunimi? – Balso šaltis pervėrė malonią popietę kaip peilis. Briusas nustebęs pakėlė galvą į aukštą, šviesiaplaukį berniuką, išdygusį priešais jį. – Labas, – draugiškai pasisveikino Briusas. – Tu tikriausiai Džeris Gordonas. Teta Alisa sakė, kad gyveni kaimynystėje. Aš esu Briusas Volkeris, o čia – mano sesuo Endė. Mes kurį laiką pagyvensime šalimais. – Aš neklausiu, kas tu, – atkirto vaikas. – Klausiu, ką tu darai su Red Roveriu. Tai brangus ir labai kilmingas šuo. Tėvas padovanojo man jį per gimtadienį ir niekas nelįs prie jo be mano leidimo.

13


– Briusas jo neskriaudžia. Jis tik norėjo nufotog­ rafuoti. – Endė atskubėjo nuo laiptų prie berniukų ant pievelės. – Be to, nemanau, kad čia tavo šuo. Jeigu būtų tavo, jis taip nesielgtų. Išgirdęs Džerio balsą šuo prisispaudė prie Briuso kojos. – Jis mano, aišku? – tarė Gordonas. Spragtelėjo pirštais. – Ateik, Red Roveri. Grįžk į savo kiemą. Užuot paklusęs, šuo nuleido galvą ir nervingai suinkštė. Atrodė, kad dar smarkiau prisiglaudė prie Briuso – lyg maldaudamas apginti. – Kas jam? – paklausė Briusas. – Mano sesers šuo niekada taip nesielgia. Bebė atlekia šokinėdama, kai Endė ją pakviečia. – Jis užsispyręs, – atsakė berniukas. – Aš dar jo nedresavau. Red Roveri, ateini čia! Girdi? Ir užsimojęs ranka stipriai plojo per šuns nugarą. Red Roveris skausmingai suinkštė. Prasmukęs pro šeimininką nubėgo per kiemą ir dingo už namo kampo. – Šitai tu vadini dresavimu? – niekinančiai prunkštelėjo Briusas. – Nieko keista, kad vargšelis tavęs bijo. Jis ims tavęs nekęsti, jeigu šitaip su juo elgsies. 14


– Tu nevertas laikyti šunį! – dusdama iš pykčio sušuko Endė. – Jeigu būčiau Red Roveris, nukąsčiau tau ranką! – Jis turi išmokti paklusti, – pasakė Džeris Gordonas. – Reikia šuniui parodyti, kas vadas. Jeigu elgiasi, kaip reikia, aš irgi elgiuosi su juo gražiai. – Kiek patylėjęs malonesniu balsu pridūrė: – Ir su žmonėmis taip pat. Gražiai elgsies, galbūt vieną dieną leisiu tau ateiti pas mane. – Jis krestelėjo galva į Briusą. – Kalbu apie tave. Tavo kvaila sesuo – kita šneka. – Kodėl manai, kad ateisiu, jeigu pakviesi? – paklausė Briusas. – Gal geriau paieškosiu kitų draugų. – Žinoma, ateisi, – išdidžiai atsakė Džeris. – Visi kaimynų berniukai nori pas mane žaisti. Aš turiu daugiau šaunių daikčiukų negu jūs visi kartu sudėjus. Jie nerizikuos susipykti su manimi, kad draugautų su tokiu kilbuku kaip tu. – Mano brolis ne kilbukas! – piktai atšovė Endė. – Jis yra dešimtukininkas ir puikus fotografas! Briusą visi mėgsta! Albukerkyje jis buvo išrinktas klasės prezidentu!

15


– Gal jūs ten, Vakaruose, mėgstate kilbukus, – atkirto Džeris, – bet mes, Rytuose, juos valgome pietums. Ir nemėgstame storų mergaičių, ypač tokių, kurios juokingai tauzija. – Aš nesu stora! – suriko Endė, kuri tikrai nebuvo stora – tik apvalaina: visai nebe ta rubuiliukė, kokia buvo maža. – Ir aš netauziju! Tai tavo akcentas kvailas! – Aš ne taaaaauziju! – paerzino Džeris, tardamas taip, kaip per televiziją pašiepiami vakariečiai. Staiga jis pakėlė akis ir kreivas šypsnys dingo. Jo veide pražydo maloniausia, kokią tik galima įsivaizduoti, šypsena. – Laba diena, ponia Skuder! – šūktelėjo jis. – Kaip sekasi? Briusas su Ende kartu pasisukę išvydo verandoje su tėvais stovinčią tetą Alisą. Akivaizdu, kad ji ketino aprodyti Volkeriams savo sodą. – Puikiai, mielasis Džeri, – atsakė moteriškė ir, išvydusi visus tris vaikus kartu, plačiai nusišypsojo. – Labai džiaugiuosi, kad jau susipažinote! Pasakojau

16


Briusui su Ende, kad kaimynystÄ—je gyvena nuostabus berniukas. Ketinau jus supaĹžindinti, bet matau, kad jau susidraugavote!



Sunu viesbutis