Issuu on Google+


PERSIS DŽEKSONAS IR OLIMPO DIEVAI an t ro j i kn y g a

mons tru, jura

RIC K R IOR DA N

Romanas

Iš anglų kalbos vertė nomeda berkuvienė


1. kaip mano geriaus i a s draugas žvalgės i vestuvinės suknel ė s

Mano nakties košmaras prasidėjo taip.

Vidury nakties stovėjau tuščioje mažo pajūrio miestelio gatvėje. Siautėjo audra. Vėjas ir lietus plakė prie šaligatvio augančias palmes. Palei gatvę rikiavosi rausvi ir geltoni tinkuoti pastatai užkaltais langais. Už kvartalo ir kinrožių krūmų eilės ošė vandenynas. Florida, – pagalvojau nė pats nenutuokdamas, iš kur žinau, nes niekada nesilankiau Floridoje. Paskui išgirdau kanopų trinksėjimą į grindinį. Atsigręžęs pamačiau iš visų jėgų skuodžiantį savo bičiulį Grouverį. 5


Taip, teisingai, kanopų. Grouveris – satyras. Nuo juosmens į viršų jis atrodo kaip eilinis ištįsęs paauglys pradėjusia želti reta barzda ir spuoguotu veidu. Jis vaikščioja keistai šlubčiodamas, tačiau kol neužklupsite jo be kelnių (o to aš nerekomenduoju), nė neįtarsite, jog jis ne visai žmogus. Kailiu apžėlusį pasturgalį bei kanopas puikiausiai užmaskuoja apsmukę džinsai ir dirbtinės pėdos. Grouveris tapo geriausiu mano draugu šeštoje klasėje. Mudu kartu su mergaite, vardu Anabeta, dalyvavome pasaulio gelbėjimo žygyje. Deja, nuo praėjusios liepos, kai vienui vienas leidosi į rizikingas paieškas, iš kurių dar negrįžo nė vienas satyras, bičiulio nemačiau. Taigi mano sapne Grouveriui iš paskos vilkosi ožio uodega, o batus jis nešėsi rankose – taip elgdavosi, kai tekdavo itin skubėti. Jis kaukšėjo pro suvenyrų krautuvėles ir banglenčių nuomos punktus. Vėjas lenkė palmes bemaž iki pat žemės. Grouverį įbaugino kažkas, kas sekė įkandin. Jis veikiausiai kūrė iš paplūdimio, nes kailis tebebuvo aplipęs drėgnu smėliu. Bičiulis iš kažkur pabėgo ir stengėsi nuo kažko pasprukti... Audros kauksmą nustelbė kaulus persmelkiantis urzgimas. Grouveriui už nugaros, kitame kvartalo gale, 6


sušmėžavo milžiniškas šešėlis. Jis nubloškė į šalį gatvės žibintą, kuris pažiro kibirkščių lietumi. Inkšdamas iš baimės Grouveris suklupo ir sumurmėjo panosėje: Privalau pasprukti. Turiu juos perspėti! Persekiotojo aš nemačiau, girdėjau tik niurnėjimą ir keiksmus. Jam artinantis drebėjo žemė. Grouveris pasuko už kampo ir sustojo atsidūręs parduotuvėmis apstatytame aklagatvyje. Bėgti atgal nebuvo laiko. Artimiausios durys daužėsi atplėštos vėjo. Užrašas virš tamsios virtinos skelbė: SENT OGASTINO VESTUVINIŲ SUKNELIŲ PARDUOTUVĖ. Grouveris įpuolė vidun ir šmurkštelėjo už nuotakų suknelių kabyklos. Prieš parduotuvę išniro siaubūno šešėlis. Aš užuodžiau monstrams būdingą tvaiką – šleikštų drėgnos avies vilnos ir pašvinkusios mėsos mišinį, tarytum meksikietišku maistu mintančio skunko. Už vestuvinių suknelių užsiglaudęs Grouveris tirtėjo. Monstro šešėlis nuslinko toliau. Staiga tvykstelėjo žaibas. Parduotuvės fasadas susprogo, o klaikus balsas užbaubė: – Maaano!

7


Aš staigiai atsisėdau lovoje. Audra nesiautėjo. Nebuvo jokio monstro. Pro miegamojo langą tryško ryto saulė. Už stiklo tarytum sušmėžavo žmogaus pavidalas, bet tą pačią akimirką pasigirdo beldimas į miegamojo duris ir mama šūktelėjo: – Persi, pavėluosi! Šešėlis už lango išnyko. Tikriausiai man tik pasirodė. Vis dėlto čia penkto aukšto langas, pasiekiamas nebent senomis išklibusiomis gaisrinėmis kopėčiomis... Ten tiesiog negalėjo nieko būti. – Eikš, mielasis, – vėl pakvietė mama. – Šiandien paskutinė mokslo metų diena. Turėtum džiūgauti, juk tau beveik pavyko! – Ateinu, – prisiverčiau šūktelėti. Pagraibiau po pagalve, ir pirštai raminamai sugniaužė rašiklį, be kurio miegoti neidavau. Aš išsitraukiau tušinuką ir perskaičiau senovės graikų kalba išgraviruotą užrašą: Anaklusmos. Potvynio bangos. Jau norėjau atkimšti rašiklį, tačiau susilaikiau. Senokai besinaudojau Potvynio bangomis... 8


Be to, kai sykį negrabiai juo užsimojęs sutriuškinau kinišką dėžutę, mama liepė prižadėti, jog namuose mirtinu ginklu nešvytruosiu. Aš pasidėjau Potvynio bangas ant naktinio staliuko ir išsikepurnėjau iš lovos. Apsirengiau kaip galėdamas greičiau, stengiausi negalvoti apie sapną, monstrus ir šešėlį už lango. Privalau pasprukti. Turiu juos perspėti. Ką turėjo omenyje Grouveris? Aš trim pirštais mostelėjau sau priešais krūtinę širdies pusėje atlikdamas nuo blogio apsaugantį senovinį judesį, kurio kartą mane išmokė bičiulis satyras. Sapnas neturi nieko bendro su tikrove. Paskutinioji diena mokykloje. Mama teisi, turėčiau džiaugtis. Pirmą kartą gyvenime aš išsilaikiau visus mokslo metus ir nebuvau išmestas. Nebuvo jokių antgamtinių įvykių nei grumtynių klasėse, mokytojai nevirsdavo monstrais, mėginančiais nugalabyti mane užnuodytu valgyklos maistu ar sprogstančiais namų darbais. Rytoj aš keliausiu į pačią šauniausią vietą pasaulyje – į Pusdievių stovyklą. Liko tik viena diena. Dabar jau net ir aš nespėsiu visko sugadinti. Deja, kaip ir visada, šitaip manydamas aš klydau. 9


Mama pusryčiams paruošė mėlynų vaflių ir mėlynų kiaušinių, mat turėjo keistą įprotį ypatingoms progoms gaminti mėlynas vaišes. Manau, taip ji stengėsi pasakyti, kad nėra nieko neįmanomo. Persis gali užbaigti septintą klasę. Vafliai gali būti mėlyni. Aplinkui vyksta maži stebuklai. Kol prie virtuvės stalo pusryčiavau, mama plovė indus. Ji vilkėjo darbinę uniformą – skaisčiai mėlyną sijoną ir juostuotą raudonai baltą palaidinę. Mano mama pardavinėjo saldumynus Sweet on America krautuvėlėje. Ilgus rudus plaukus ji buvo susirišusi į arklio uodegą. Vafliai buvo puikūs, tačiau aš tikriausiai nekimšau jų pilna burna, kaip paprastai. Mama grįžtelėjo ir suraukė antakius. – Persi, ar gerai jautiesi? – Taip... Kuo puikiausiai. Tačiau ji visada pastebėdavo mano susirūpinimą. Mama nusišluostė rankas ir atsisėdo priešais mane. – Mokykla ar... Jai nė nereikėjo baigti. Žinojau, apie ką klausė. – Man atrodo, Grouveris pateko į bėdą, – pasakiau aš ir papasakojau savo sapną. 10


Ji sučiaupė lūpas. Mes bemaž nesikalbėdavome apie kitą mano gyvenimo pusę. Stengėmės gyventi kaip galėdami normaliau, tačiau mama viską žinojo apie Grouverį. – Aš pernelyg nesijaudinčiau, brangusis, – atsiliepė ji. – Grouveris dabar jau didelis satyras. Jei iškiltų kokių nors problemų, mes neabejotinai sulauktume žinių iš... iš stovyklos... – kai ištarė žodį stovykla, jos pečiai įsitempė. – Kas yra? – paklausiau aš. – Nieko, – atsakė ji. – Žinai, ką? Šiandien mes at­ švęsime mokslo metų pabaigą. Nusivešiu judu su Tai­ sonu į Rokfelerio centrą, į tavo išsvajotą riedlenčių parduotuvę. Čia tai bent! Nuskambėjo labai viliojamai. Pinigų mums nuolat stigdavo. Reikėjo mokėti už vakarinius mamos mokslus, už mano mokyklą, todėl negalėdavome sau leisti švaistytis pirkinėdami riedlentes bei panašius dalykus. Tačiau kažkas jos balse privertė mane sunerimti. – Luktelėk, – pratariau. – Maniau, šį vakarą krausime mano daiktus į stovyklą. Ji išgręžė indų pašluostę. – Ak, branguti, dėl stovyklos... Vakar vakare gavau žinią iš Cheirono. 11


Mano širdis apmirė. Cheironas buvo Pusdievių stovyklos vadovas. Jis be reikalo su mumis nesusisiektų, taigi veikiausiai atsitiko iš tiesų rimtas dalykas. – Ką jis sakė? – Jis mano... Šiuo metu tau, ko gero, būtų nesaugu vykti į stovyklą. Todėl turėtume atidėti kelionę. – Atidėti? Mama, kaip ten gali būti nesaugu? Juk aš esu maišyto kraujo! Stovykla man – vienintelė saugi vieta Žemėje. – Paprastai taip, branguti. Tačiau dabar, kai juos užgriuvo bėdos... – Kokios bėdos? – Persi, aš labai apgailestauju. Ketinau su tavimi pasikalbėti šiandien po pietų. Dabar negaliu visko paaiškinti. Net nesu tikra, ar pats Cheironas įstengtų. Viskas įvyko staiga. Mano mintys sukosi ratu. Aš nevažiuosiu į stovyklą? Ar taip gali būti? Norėjau užduoti milijoną klausimų, tačiau virtuvės laikrodis išmušė pusę aštuonių. Mamai, atrodo, palengvėjo. – Tau metas eiti, mielasis. Taisonas laukia. – Bet... – Persi, pasikalbėsime po pietų. Keliauk į mokyklą. 12


Į mokyklą aš dabar troškau mažiausiai, tačiau baugštus mamos žvilgsnis perspėjo, kad reikia tik truputį stipriau spustelėti, ir ji pravirks. Be to, Taisoną ji priminė ne šiaip sau. Turėjau laiku susitikti su juo metro stotyje, nes kitaip bičiulis labai susikrimstų. Jis be galo bijodavo vienas važiuoti požeminiu traukiniu. Aš pakilau, susirinkau savo daiktus, bet tarpduryje stabtelėjau. – Mama, ar toji bėda stovykloje gali būti kaip nors susijusi su mano sapnu apie Grouverį? – Pasikalbėsime vėliau, mielasis, – atsakė ji nežiūrėdama man į akis. – Paaiškinsiu, kiek sugebėsiu. Aš nenoromis atsisveikinau ir nubildėjau laiptais žemyn, kad suspėčiau į antrojo numerio traukinį. Tada dar nežinojau, kad po pietų numatytas mano ir mamos pokalbis niekada neįvyks. Ir kad namus vėl pamatysiu tik labai, labai negreit. Išėjęs laukan žvilgtelėjau į namą rausvo smiltakmenio fasadu kitapus gatvės. Akimirką pastebėjau tamsų žmogaus siluetą ryto saulės šviesoje – šešėlį, kuris niekam nepriklausė. Po akimirkos pavidalas suraibuliavo ir išnyko.


2. kaip aš žaidžiau kvadratą su ž mogėdr omis

Diena mokykloje prasidėjo normaliai. Bent jau taip,

kaip visada prasidėdavo privačioje specialiojoje Merivetherio mokykloje. Mat ši Manhatano mokykla buvo laikoma „pažangia“, o tai reiškė, kad mes sėdėdavome ne suoluose, o ant minkštų kėdžių, negaudavome pažymių, ir mokytojai ateidavo į darbą mūvėdami džinsus bei vilkėdami marškinėlius su roko grupių atributika. Man visa tai atrodė šaunu. Mane, kaip ir daugelį maišyto kraujo vaikų, kamuoja dėmesio sutrikimas bei disleksija, taigi dar nė vienoje mokykloje, iš kurios buvau išspirtas, man nesisekė taip gerai. Vienintelis 15


Merivetherio trūkumas buvo tas, kad mokytojai visada ir visur stengėsi įžvelgti šviesiąją pusę, o vaikai... Jie turėjo ne vien šviesiąsias puses. Pavyzdžiui, šiandien pirmoji mano pamoka buvo anglų. Visos viduriniosios klasės perskaitė knygą „Musių valdovas“ – joje rašoma, kaip pulkas vaikų atsidūrė negyvenamoje saloje ir pakvaišo. Taigi per baigiamąjį egzaminą mokytojai nusiuntė mus į mokyklos kiemą, kad praleistume ten valandą be suaugusiųjų priežiūros ir pamatytume, kas bus. O buvo štai kas: pirmiausia įvyko pleištų varžybos* tarp septintokų ir aštuntokų, paskui akmenėlių svaidymo kova bei itin veržlios krepšinio rungtynės. Visai šiai veiklai vadovavo mokyklos peštukas Matas Sloanas. Sloanas nebuvo nei dručkis, nei stipruolis, bet elgėsi taip, lyg toks būtų. Jo akys panėšėjo į pitbulterjero, juodi plaukai buvo nuolat susitaršę, o rengdavosi jis brangiais, bet netvarkingais drabužiais, tarsi norėdamas visiems parodyti, kad jam nė kiek nerūpi tėvų pinigai. Vienas jo priekinis dantis buvo nuskeltas nuo tada, kai sykį nusprendęs pasivažinėti tėčio Porsche įsirėžė į ženklą ATSARGIAI, VAIKAI. * Paauglių pokštas, kai į viršų smarkiai tempiamos apatinės kelnaitės. Įsirėžusios aukai sukelia nemalonių pojūčių, o pokštininkui – daug juoko. 16


Taigi Sloanas tampė visiems apatinius, kol padarė klaidą ir sumanė taip pasišaipyti iš mano draugo Taisono. Taisonas buvo vienintelis beglobis vaikas privačioje specialiojoje Merivetherio mokykloje. Mums su mama pavyko sužinoti tik tiek, jog tėvai paliko jį dar visai nediduką tikriausiai todėl, kad šis berniukas buvo... kitoks. Šešių pėdų trijų colių ūgio Taisonas priminė klaikųjį sniego žmogų, tačiau labai greitai pravirkdavo ir visko bijojo – išsigąsdavo net savo paties atvaizdo. Jo veidas atrodė nuožmus ir kartu nelaimingas. Negalėčiau pasakyti, kokios spalvos buvo jo akys, nes žvilgsniu įstengdavau užkilti tik iki kreivų dantų. Kalbėdavo Taisonas giliu balsu, tačiau juokinga jo kalbėjimo maniera panėšėjo į gerokai mažesnio vaiko – turbūt todėl, kad iki tol jis niekada anksčiau nelankė mokyklos. Jis avėjo gigantiškus purvinus sportbačius, mūvėjo apiplyšusius džinsus ir vilkėjo skylėtus languotos flanelės marškinius. Vaikinukas trenkė Niujorko skersgatviais, nes ten ir gyveno, įsikūręs 72-ojoje gatvėje kartoninėje šaldytuvo dėžėje. Merivetherio mokykla priėmė Taisoną vykdydama visuomeninį projektą, pagal kurį visi mokiniai esą galį jaustis gerai. Deja, dauguma vaikų Taisono negalėjo 17


pakęsti. Vos supratę, kad šis dičkis, nepaisant galingos kompleksijos bei šiurpios išorės, iš tiesų yra švelnus naivuolis, bendramoksliai įniko smagintis kabinėdamiesi prie jo. Aš tapau vieninteliu Taisono draugu, o tai reiškė, kad jis buvo vienintelis mano draugas. Mano mama milijoną kartų reiškė mokyklai priekaištus, kad ši nepakankamai stengiasi berniukui padėti, skambino į socialines tarnybas, tačiau nieko nepešė. Socialiniai darbuotojai tvirtino, kad Taisonas apskritai neegzistuoja. Jie dievagojosi lankęsi mūsų nurodytoje gatvėje ir negalėję jo rasti, nors aš nelabai įsivaizduoju, kaip įmanoma nepastebėti šaldytuvo dėžėje gyvenančio milžino. Taigi Matas Sloanas prisėlino jam iš už nugaros ir pamėgino timptelėti apatinius. Taisoną apėmė panika. Jis kiek per stipriai vožtelėjo Sloanui, tas nuskriejo penkiolika pėdų ir įsipainiojo į vaikiškas sūpuokles, pagamintas iš padangos. – Puskvaiši tu! – subliuvo Sloanas. – Nešdinkis atgal į savo kartoninę dėžę! Taisonas pratrūko raudoti. Jis sunkiai žnektelėjo ant karstyklės, net įlenkė skersinį, ir nuleido galvą ant rankų. – Atsiimk savo žodžius, Sloanai! – sušukau aš. 18


Sloanas pašaipiai išsišiepė. – Ko tu dėl jo vargsti, Džeksonai? Tu galėtum turėti draugų, jei nuolat negintum to puskvaišio. Aš sugniaužiau kumščius. Vyliausi, kad užkaitę mano skruostai neužsiliepsnojo raudoniu. – Jis ne puskvaišis. Jis tik... Stengiausi sugalvoti tinkamus žodžius, tačiau Sloanas negirdėjo, nes susiriesdamas kvatojo su bjauriais augalotais draugužiais. Aš nusistebėjau, ar man taip tik atrodo, ar aplink Sloaną susibūrė daugiau stuobrių nei paprastai. Dažniausiai jis trainiodavosi su dviem arba trim, tačiau šiandien prisijungė dar koks pustuzinis, kurių aš iki tol tikrai nebuvau matęs. – Palauk fizinio lavinimo pamokos, Džeksonai, – riktelėjo Sloanas. – Tu – lavonas. Pirmajai pamokai pasibaigus anglų kalbos mokytojas ponas de Milo išėjo laukan įvertinti muštynių rezultatų. Jis paskelbė, esą mes puikiai supratome „Musių valdovą“, visi sėkmingai užbaigėme kursą, o užaugę niekada, niekada netapsime smurtautojais. Matas Sloanas kuo rimčiausiai linktelėjo, o paskui išsišiepė mano pusėn, parodydamas danties nuolaužą. Aš pažadėjau Taisonui per priešpiečius nupirkti du sumuštinius su riešutų sviestu, kad šis liautųsi verkęs. 19



Persis Džeksonas ir Olimpo dievai. Monstrų jūra