8
anne rice
Tai buvo taip seniai. Ne, visai neskaudu... Tada gyvenome Luizianoje. Gavome žemės ir įsteigėme dvi augalų, iš kurių gaminamas indigas, plantacijas prie Misisipės, netoli Naujojo Orleano... – O, koks akcentas... – pastebėjo vaikinas. Akimirką vampyras žvelgė abejingomis akimis. – Akcentas? – jis ėmė juoktis. Sutrikęs vaikinas skubiai atsakė: – Jis pasigirdo tuomet, kai paklausiau, ką veikėte, kad užsidirbtumėte pragyvenimui. Šiek tiek skardesni priebalsiai, nieko daugiau. Niekada nepagalvočiau, kad tai prancūziškas akcentas. – Nieko tokio, – patikino vampyras. – Nesu toks apstulbęs, kaip atrodau. Kartais primirštu tą akcentą. Bet leisk man tęsti... – Prašom... – pasakė vaikinas. – Kalbėjau apie plantacijas. Jos susijusios su visu tuo reikalu, su mano pavirtimu į vampyrą. Bet apie tai dar kalbėsiu. Mūsų gyvenimas buvo ne tik prabangus, bet ir primityvus. Mums jis atrodė nepaprastai mielas. Supranti, ten mes gyvenome geriau negu kada nors Prancūzijoje. Viskas taip atrodė dėl absoliučiai laukinės Luizianos, bet tikriausiai taip ir buvo, kaip atrodė. Prisimenu, kaip atsivežėme baldų ir jais užgriozdėme namus. – Vampyras šypsojosi. – Ir klavesiną prisimenu – jis toks gražus. Sesuo mėgo juo skambinti. Vasaros vakarais ji sėsdavosi prie klavišų nugarą atsukusi į stiklines duris. Ir dabar pamenu tą trankų muzikos ritmą ir vaizdą, kuriame jai už nugaros suraibuliuodavo pelkė, o dangaus fone išryškėdavo samanomis apkibę kiparisai. Pasigirsdavo