Iš anglų kalbos vertė Dar Ius Kaunel I s
Vilnius, 2024
įžanga
Ne viskas turi būti taip be galo sunku
Norėčiau jums papasakoti Patricko McGinnio istoriją1.
Jis viską atliko taip, kaip priderėjo. Sužymėjo varneles visuose reikiamuose langeliuose. Baigė Džordžtauno universitetą, po jo – Harvardo universiteto Verslo mokyklą. Pradėjo eiti atsakingas pareigas garsioje finansų ir draudimo kompanijoje.
Dirbo jis labai daug – elgėsi taip, kaip, jo įsitikinimu, privalėjo: po aštuoniasdešimt valandų per savaitę, neatsipūsdamas net per laisvadienius bei atostogas. Niekuomet nepalikdavo darbo vietos anksčiau už viršininką; kartais jam netgi atrodydavo, kad naktį apskritai nebuvo išėjęs iš biuro.
Jis tiek daug laiko praleisdavo darbo komandiruotėse, kad įgijo „ištikimiausio Delta avialinijų kliento“ statusą – jo skrydžiai šios kompanijos reisais buvo tokie dažni, kad šis dažnumas netgi neturėjo pavadinimo klientų ištikimybės skalėje. Jis priklausė trijuose
Greg McKeown
žemynuose veikiančių keturių kompanijų valdyboms. Dirbdavo net sirgdamas – sykį jam tris kartus teko palikti kompanijos valdybos susirinkimą ir bėgti į tualetą išsivemti. Trečią kartą grįžus, kolega prasitarė, kad jo veidas žalias. Tačiau jis sutelkė visą valią ir ištvėrė iki galo.
Jam buvo įdiegta, kad sunkus darbas yra visokeriopos gyvenimo sėkmės šaltinis. Tai buvo būdinga Naujosios Anglijos mentalitetui, bylojančiam, kad darbo etika atspindi charakterį. Iš prigimties buvęs maksimalistas, šią savo savybę jis pakylėjo į naują lygmenį: ne tik galvojo, kad nesibaigiančios darbo valandos veda į sėkmę, bet buvo įsitikinęs, kad tai ir yra sėkmė. Jei nedirbi iki gilios nakties, vadinasi, tavo darbas nėra labai svarbus.
Jis tikėjo, kad ilgos darbo valandos duos dividendų. Tačiau vieną rytą atsikėlęs sužinojo, kad dirba bankrutavusiai kompanijai. Toji kompanija vadinosi AIG, o metai buvo 2008-ieji. Jo akcijų vertė smuko devyniasdešimt septyniais procentais. Sėdėjimai biure iki išnaktų, bemiegiai skrydžiai į Europą, Pietų Ameriką ir Kiniją, praleisti gimtadieniai ir neatšvęstos šventės buvo dėl nieko.
Pirmaisiais mėnesiais po finansinės krizės McGinnis gulėjo lovoje kaip pakirstas. Naktimis jį pildavo prakaitas. Jo rega apsiblausė tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme – ilgiems mėnesiams jam sutriko regėjimas. Jis jautėsi žlugęs, buvo visiškai sutrikęs.
Nuo įtampos jį netgi pykino. Psichologiniai testai rodė, jog jis primena tragiškąjį George’o Orvelo Gyvulių ūkio veikėją arklį Dobilą, kuris minėtoje knygoje aprašomas kaip uoliausias darbininkas, į kiekvieną problemą, kiekvieną kluptelėjimą teturįs vieną atsaką: „Dirbsiu dar atkakliau!“2 – kol galiausiai suklumpa nuo persidirbimo ir yra išgabenamas į skerdyklą.
Taigi kartą, taksi grįždamas iš gydytojo kabineto, McGinnis sudarė tai, ką pavadino „sandėriu su Dievu“. Jis pažadėjo: „Jei išgyvensiu šį sukrėtimą, gyvenime būtinai imsiuosi tam tikrų permainų.“
„Ilgesnis ir sunkesnis darbas yra atsakymas į visus klausimus“, –mėgdavo sakyti McGinnis. Bet ūmai jam teko pripažinti: „Mano sunkaus darbo grąža buvo neigiama.“
Jis turėjo tris pasirinkimo galimybes. Galėjo atkakliau dirbti ir taip nusivaryti iki mirties. Galėjo nusitaikyti šiek tiek žemiau ir atsisakyti kai kurių tikslų. Arba surasti lengvesnį būdą pasiekti trokštamus dalykus.
Jis pasirinko trečiąjį kelią.
Pasitraukė iš atsakingo posto kompanijoje AIG, bet liko jos konsultantu. Liovėsi dirbęs po aštuoniasdešimt valandų per savaitę. Ėmė grįžti namo penktą vakaro. Atsisakė praktikos savaitgaliais siuntinėti elektroninius laiškus.
Be kita ko, liovėsi miegą laikęs būtinuoju gyvenimo blogiu. Ėmė
skirti laiko pasivaikščiojimams, bėgimui ristele, pradėjo geriau maitintis. Numetė dvidešimt penkis svarus. Gyvenimas ir darbas vėl ėmė teikti jam pasitenkinimą.
Maždaug tuo metu jį įkvėpė draugas, kuris užsiiminėjo investicijomis į naujus verslo projektus – šen bei ten investuodavo nedideles sumeles. Tai patraukė Patriko dėmesį.
Jis irgi investavo į porą kompanijų ir nūnai džiaugiasi dvidešimt penkiaguba savo investicijų grąža. Netgi šiais ekonominio chaoso laikais jis jaučiasi saugus dėl savo finansinės padėties, nes jo pajamų šaltiniai gerai diversifikuoti.
Jis uždirbo daugiau pinigų dirbdamas dvigubai mažiau nei anksčiau. Ir jo darbo pobūdis nūnai malonesnis, ne toks įtemptas. „Man dabar apskritai nebeatrodo, kad dirbu“, – kartą prisipažino jis.
Greg McKeown
Štai ko jį išmokė gyvenimiška patirtis: kai nebėra galimybių dar didinti darbo intensyvumą, laikas pamėginti eiti kitu keliu.
Ką galėtumėte pasakyti apie save? Ar nesijaučiate taip, jog...
• Bėgate vis greičiau ir greičiau, tačiau neartėjate prie išsikeltų tikslų?
• Norite labiau prisidėti prie savo įstaigos darbo rezultatų, bet jums trūksta energijos?
• Nuolat svyruojate ties perdegimo riba?
• Visi dalykai atrodo daug sunkiau įvykdomi, nei turėtų būti?
Jei teigiamai atsakėte į kai kuriuos arba visus šiuos klausimus, ši knyga skirta jums.
Žmonės, kuriems būdingi minėti požymiai, paprastai laikosi griežtos disciplinos ir yra atsidavę tikslui. Jie yra įsipareigoję ir motyvuoti. Tačiau, nepaisant to, jaučiasi visiškai išsekę.
kaip pasiekti tikslą be pastangų
Gyvenimo ritmas yra potvynių ir atoslūgių ritmas. Bangavimas apskritai būdingas bet kokiai mūsų veiklai. Pasitaiko laikotarpių, kai mus smarkiai prispaudžia prie žemės, paskui būna palengvėjimo ir atsistatymo periodų. Tačiau mūsų dienomis daugelis jaučiamės privalą vis stipriau ir stipriau spausti akceleratoriaus pedalą. Neleidžiame sau nė pagalvoti apie ritmą – mūsų kasdienybę sudaro vien įnirtingos, išsunkiančios pastangos.
Gyvename didelių galimybių laikais. Bet šiuolaikiniam gyvenimui būdinga kažkas tokio, kas primena bandymą sparčiai ir ilgai žygiuoti dideliame aukštyje. Mūsų sąmonė lyg apdujusi. Žemė po kojomis atrodo nestabili. Oras retas ir sekina net mažas žingsnelis.
Galbūt tas išretėjęs oras – tai nuolatinė baimė ir netikrumas dėl ateities. Galbūt vienatvė ir izoliacija. Gal finansiniai rūpesčiai ar sunkumai. Galbūt tai kalnas atsakomybių, nepakeliama našta kasdien
užgulančių mūsų pečius. Kad ir kokia būtų priežastis, galiausiai mes neretai dirbame dukart daugiau nei turėtume ir pasiekiame dukart mažiau nei galėtume.
Gyvenimas sunkus, tikrai sunkus, įvairiais aspektais ir atspalviais – sudėtingas ir gniuždantis, liūdnas ir sekinantis. Mus slegia nusivylimas. Mums sunku laiku apmokėti sąskaitas. Mus kamuoja įtempti santykiai. Sekina vaikų auginimo rūpesčiai. Kankina artimų žmonių netektys. Gyvenime būna laikotarpių, kai kiekviena diena yra kankynė.
Tvirtinti, kad knyga galėtų nušluoti gyvenimo sunkumus, būtų neadekvatu. Šią knygą rašiau ne siekdamas sumenkinti ar suniekinti gyvenimo vargus, o norėdamas, kad jums lengviau nei lig šiol būtų juos pakelti. Ši knyga kiekvieno sunkaus dalyko gal ir nepavers besvoriu, bet tikiu jos galimybėmis daug ką palengvinti.
Didelių, sunkių dalykų akivaizdoje normalu jaustis prislėgtam ir išsekusiam. Bet ne mažiau normalu jaustis prislėgtam ir išsekintam kasdienės rutinos bei smulkmenų. Taip nutinka mums visiems. O mūsų laikais ši tendencija turbūt dar ryškesnė nei anksčiau.
Keista, jog kai kurie mūsų į šį išsekimą ir nuovargį reaguojame ryžtu dirbti dar ilgiau ir atkakliau. Tam akstiną suteikia kultūrinė nuostata „perdegimą“ darbe laikyti sėkmės bei savivertės matu. Netiesioginė tokios laikysenos žinia – jei nesi nuolat išsekęs, vadinasi, dirbi neužtektinai uoliai. Dideli dalykai esą skirti tik tiems, kurie negailestingai leidžia sau kraują, lenkia save iki lūžimo ribos. Laikmečio suformuotas tikslo idealas – begalinis darbštumas.
Perdegimas nėra nuopelnų ženklelis
Taip, sunkus darbas gali duoti geresnių rezultatų. Bet tai tiesa tik ribotame kontekste. Kad ir kaip būtų, egzistuoja darbui galimo skirti laiko ir pastangų riba. Be to, kuo labiau pavargę esame, tuo labiau menksta mūsų pastangų atlygis. Šis save užvedantis negatyvus ciklas tęsiasi tol, kol perdegame ir išsenkame – tačiau taip ir nepasiekę trokštamų rezultatų. Tikriausiai tai esate patyrę. Galbūt patiriate netgi šiuo metu.
O jei pamėginus vadovautis priešingu principu? Jei, užuot stovėjus ties savo galimybių riba arba kai kuriais atvejais gerokai ją peržengus, verčiau paieškoti lengvesnio kelio?
Dilema
Kai pasirodė pirmoji mano knyga Esencializmas: drausmingas siekimų apribojimas (Essentialism: The Disciplined Pursuit of Less)*, ūmai tapau lektoriumi. Ėmiau keliauti po šalį skaitydamas paskaitas, pasirašinėdamas knygas ir skleisdamas žinią, kuriai visa širdimi pritariau. Mano žmonai Annai patiko, kad su savimi į šias išvykas
* Kviečiu jus užsirašyti į Esencializmo akademiją svetainėje www.essentialism.com ir joje įsisavinti gyvenimo stilių pagrindinį dėmesį skiriant svarbiausiems dalykams bei praktikuojant veikimą be pastangų. (Autoriaus pastaba.)
neretai pasiimdavau vieną iš mūsų vaikų; patiko tai ir man. Per vieną tokią kelionę, numatytu laiku atvykęs pasirašinėti knygų, išvydau, kad eilė prie knygyno siekia tris šimtus žmonių ir yra nusidriekusi
net už gatvės kampo, o knygynas išpardavęs visus mano knygos egzempliorius – šito lig tol dar niekuomet nebuvo nutikę. Tie metai buvo ištisinis oro uostų laukiamųjų, nuomotų automobilių ir viešbučio numerių kaleidoskopas – vakarais, kupinas džiugaus susijaudinimo ir nuovargio, į kambarį užsisakydavau vakarienę ir krisdavau
į lovą. Esencializmo sėkmė iš esmės pakeitė mano gyvenimą.
Žmonės, po tris, penkis ar septyniolika kartų perskaitę ar išklausę mano knygą, rašė, kaip mano knyga pakeitė jų gyvenimą, o kai kuriais atvejais netgi išgelbėjo gyvybę. Visi troško su manimi pasidalyti savo gyvenimo istorijomis – o aš troškau jų išklausyti.
Man norėjosi būti apsuptam būsimųjų esencialistų. Norėjosi atsakyti į kiekvieną jų elektroninį laišką. Norėjosi skirti po asmeninį laišką kiekvienam paprašiusiam pasirašyti savo knygos egzempliorių. Norėjosi dalyvauti visur, kur tik buvau kviečiamas, ir skirti dėmesio kiekvienam, kas tik norėjo pasidalyti savo įspūdžiais, kilusiais
perskaičius knygą Esencializmas.
Netgi svarbiau už buvimą „esencializmo tėvu“ man buvo būti savo keturių vaikų tėvu. Mano šeima įkūnija visa, kas man svarbu, todėl nusprendžiau visą save atiduoti jai. Norėjau būti tikru Annos partneriu ir suteikti jai erdvės siekti asmeninių tikslų, įgyvendinti svajones. Dėmesingai išklausyti savo vaikus, kai jie nori bendrauti, kad ir koks nepatogus būtų momentas. Drauge su jais atšvęsti jų sėkmes ir pergales. Juos ugdyti, skatinti siekti pačių svarbiausių tikslų, ar tai būtų kino prodiusavimas, ar skauto erelio titulas. Troškau drauge su jais žaisti stalo žaidimus, eiti ristynių, plaukioti, žaisti
Greg McKeown
tenisą, pramogauti paplūdimyje, rengti naktines filmų peržiūras valgant spragintus kukurūzus ir laukiant staigmenų.
Kad užsitikrinčiau laiko visiems šiems dalykams, jau buvau atsisakęs daugelio neesminių sumanymų: pasipriešinau pagundai rašyti naują knygą, nors man buvo duota suprasti, kad „turėčiau tai padaryti“ kas aštuoniolika mėnesių. Padariau pertrauką savo dėstytojo darbe Stanfordo universitete. Pastūmėjau į šalį planus steigti seminarų organizatoriaus verslą.
Dar niekada gyvenime nebuvau išrankesnis. Bet vis viena reikalų buvo tiek daug, kad jų kiekis gerokai pranoko mano galimybes.
To negana: jaučiau moralinę paskatą didinti įsipareigojimų apimtį, nors visiškai nebuvo iš ko.
Savo gyvenimą siekiau paversti praktiniu esencializmo pavyzdžiu. Troškau gyventi tuo, ko mokau. Ir tuo pat metu jaučiau, kad tai prielaidai, kuria vadovaujuosi, ne viskas gerai. Ji skelbė, jog tam, kad be perdėtos įtampos ir begalinių darbo valandų pasiektume norimus tikslus, pakanka išmokti sakyti „taip“ svarbiausiems dalykams ir „ne“ viskam kitam. Mane kamavo nerimas: ką daryti tokiu atveju, kai jau atrodo, kad gyvenimą redukavai iki pačių esminių dalykų, ir vis tiek visko yra per daug?
Maždaug tuo metu teko vesti seminarą itin intelektualiai verslininkų grupei; vienas iš jų užsiminė apie „didelių akmenų teoriją“. Ją iliustruoja gerai žinomas pavyzdys: mokytoja paima didelį tuščią ąsotį ir ant dugno įpila smulkių akmenėlių, o tuomet bando viršum jų sutalpinti didelius. Tačiau šie netelpa.
Tuomet mokytoja paima kitą tuščią tokio paties dydžio indą.
Šį kartą pirmiau sukrauna didesniuosius akmenis. Tuomet ant jų supila smulkiuosius. Šįsyk visi puikiausiai išsitenka ąsotyje.
Žinoma, tai metafora. Dideli akmenys simbolizuoja svarbiausias atsakomybės sritis, tokias kaip sveikata, šeima ir santykiai. Maži akmenėliai reiškia ne tokius svarbius dalykus, kaip antai, darbas ir karjera. Smėlis – smulkiausi reikalai, tokie kaip socialiniai tinklai ar kapstymasis pažinčių svetainėse.
Šios metaforos moralas panašus į tai, ką visuomet pabrėždavau:
jei svarbiausiems dalykams skirsime didžiausią dėmesį, gyvenime atliks vietos ne tik tam, kas svarbiausia, bet ir kitiems dalykams.
Jei elgsimės atvirkščiai, smulkmenos bus sutvarkytos, bet nebeturėsime kada padaryti to, kas iš tiesų svarbu.
Tačiau tąsyk, sėdėdamas viešbučio kambaryje, svarsčiau: ką gi daryti, jei didelių akmenų paprasčiausiai per daug? Kas, jei akivaizdžiai būtinas darbas tiesiog nelenda pro ąsočio kaklelį?
Taip viskas turi būti
O jei per daug didelių akmenų?
Besvarstydamas apie visa tai, išgirdau telefono skambutį. Vaizdo ryšiu žmonos telefonu skambino sūnus Jackas. Tai buvo neįprasta ir akimoju prikaustė mano dėmesį. Pastebėjau, kad sūnaus veidas baltas kaip popierius. Jo balso tonas buvo nervingas; jis atrodė nusigandęs. Fone buvo girdėti žmonos balsas, nurodinėjantis Jackui: „Apsuk telefoną“, kad galėčiau matyti, kas vyksta.
Greg McKeown
Sūnus mėgino paaiškinti:
– Eve’ai... Kažkas tikrai blogo... Ji tiesiog valgė, ir staiga jos galva pradėjo judėti į šalis... Mama... liepė man skambinti tau.
Eve’ą akivaizdžiai buvo ištikęs stiprus epilepsijos priepuolis.
Mane į savo gniaužtus stvėrė adrenalinas. Karštligiškai susipakavau daiktus ir nemigęs naktiniu reisu išskridau atgal pas šeimą.
Tai, kas vyko tolesnėmis dienomis ir savaitėmis, mane emociškai gręžte išgręžė. Pasipylė vizitai į ligonines. Konsultacijos su medicinos specialistais. Nesiliaujantys skambučiai iš draugų ir šeimos narių, trokštančių išgirsti, kaip mums sekasi ir ar jie negalėtų kuo nors padėti. Deja, teko suvokti, jog vien dėl to, kad atsidūriau krizės epicentre, ir visos kitos mano atsakomybės sritys stebuklingai neišnyko. Tebeturėjau įvairiausių reikalų, kuriuos reikėjo tvarkyti arba perplanuoti. Skrydžių, kuriuos reikėjo atšaukti. Svarbių elektroninių laiškų, į kuriuos privalėjau atsakyti.
Man atrodė, tarsi aplink mane būtų susivėrusios sienos ir uždariusios mane siauroje nišoje. Jaučiausi be galo apkrautas. Kartais apimdavo pojūtis, tarsi kas laikytų mane už gerklės. Norėjosi parkristi ir nebesikelti. Tai buvo tikra kankynė.
Taip tęsėsi ilgas savaites. Galų gale situacijoje atpažinau tai, kas svarbiausia: buvau perdegęs. Parašęs knygą apie tai, kaip tapti esencialistu, pats netikėtai paskendau savo reikaluose ir pasijutau bejėgis prieš juos. Jaučiau moralinę priedermę būti tobulu esencialistu, bet mano gyvenime tiesiog nebuvo likę neesminių dalykų, kuriuos būtų galima pastūmėti į šalį. Viskas buvo svarbu. Galiausiai prisipažinau Annai: – Man negerai.
Supratau, jog darau teisingus dalykus dėl teisingų priežasčių, bet juos darau netinkamu būdu.
